MARTYNAS MAŽVYDAS
Martynas Mažvydas – humanistas, liuteronų pastorius, tarnavęs ir
Bažnyčiai ir tautai. Lietuvių tautinės literatūros pradininkas, XVI a.
Renesanso epochos kultūros veikėjas, pirmųjų šešių knygų lietuvių kalba
autorius. Mokėjo lietuvių, lenkų, lotynų, vokiečių kalbas. „Katekizmas“ –
pirmoji lietuviška knyga. Yra išlikę 2 jo egzemplioriai. Svarbiausia
Mažvydo „Katekizmo“ dalis – lietuviška prakalba. Knygelė tarsi gyva
kreipiasi į brolius ir seseris ir ragina: „Imkit mane ir skaitykit.“ Siekiant
iškelti mokslo svarbą atsigręžiama į praeitį, primenama, kas „Mokslo
šito tėvai trokšdavo turėti.“ Valstietis teigia, kad poterių nemoka, todėl
kreipiasi į kunigus: jiems primenama pareiga perteikti žmonėms „mokslą
krikščionystės“, kuris yra visų mokslų pradžia, mokyti skaityti vaikus,
kurie galėtų siekti platesnio mokslo. Krikščionybė – žmogaus gyvenimo
pamatas. Autorius tarytum priartino agrarinės kultūros žmogų prie
Europos civilizacijos vertybių. Mažvydą galime laikyti ne tik europietiško
atgimimo šviesuliu, bet ir tautinės kultūros pradininku.
MIKALOJUS DAUKŠA
Mikalojus Daukša – humanistinių pažiūrų asmenybė, XVI a. lietuvių
raštijos veikėjas, gimtosios kalbos teisių gynėjas. Išvertė lenkų jėzuito
Jokūbo Vujeko pamokslų rinkinį „Postilė“. Lietuvių kultūros istorijai ypač
svarbi lenkiškai parašyta „Prakalba į malonųjį skaitytoją“, skirta Lietuvos
valdančiųjų tautiškumo žadinimui. Šią prakalbą galime laikyti lietuvių
kalbos teisių gynimo manifestu. Nurodydamas kaip pavyzdį kitas tautas,
kaip jos rūpinasi savo kalbos išlikimu, nori, kad ir mūsų gimtoji kalba
būtų valstybės kalba, ja turėtų būti kuriami įstatymai, rašomos knygos,
mokoma mokykloje. Kalba ugdo svarbiausias vertybes: vienybę ir
patriotiškumą. Negailima piktų žodžių tautai, niekinančiai savo kalbą.
Tautą sudaro tėvų žemė, papročiai ir kalba. „Prakalba į malonųjį
skaitytoją“ – lai „himnas gimtajai kalbai“, - taip teigė Justinas
Marcinkevičius. Problema, kai lietuviai nepuoselėja savo gimtosios
kalbos, vartoja svetimą (lenkų) kalbą, užmiršta savo tradicijas, jiems
gresia nutautėjimas. „Kas per keistenybės būtų tarp gyvulių, jeigu varna
užsimanytų suokti kaip lakštingala, o lakštingala – krankti kaip varnas,
tada dėl savo būdo pakeitimo pranyktų savitumas.“
 JONAS RADVANAS VILJAMAS ŠEKSPYRAS

Jonas Radvanas – XVI a. LDK poetas, parašęs poemą „Radviliada“.

Poemos pagrindinis veikėjas Mikalojus Radvila Rudasis, karvedys.
Viljamas Šekspyras – Renesanso epochos vienas garsiausių pasaulio
Kūrinyje aprašyti Lietuvos miškai, upės, ežerai, gausybė žvėrių, žuvų,
dramaturgų. Parašė 37 pjeses (garsiausios „Romeo ir Džiuljeta“ ,
dora Lietuvos praeitis. Lietuvos praeities ir dabarties gretinimas autoriui
„Hamletas“). Tragedija „Hamletas“ – filosofinė drama apie Danijos
padeda išryškinti dabarties problemas, įrodyti, kad Radvila Rudasis –
princo Hamleto kerštą dėdei, tėvo žudikui. Joje atskleidžiamas etinės ir
Vytauto Didžiojo planų tęsėjas. Vaikystėje žinojo, kad aukšta kilmė
filosofinės žmogaus būties problemos. Įvykių centre – danų princas
nesuteikia garbės, ją reikia pelnyti patiems. Sąžiningumas, dosnumas,
Hamletas, sielvartaujantis dėl tėvo mirties ir trokštantis atkeršyti. Kai
meilė tėvynei – svarbiausios vertybės, kurias turėtų puoselėti kiekvienas
tradicinės vertybės – tiesa, ištikimybė, meilė – sunaikinamos, Hamletą
žmogus. „Radviliada“ – paminklas praeičiai, siekis parodyti ateinančioms
apima bejėgiškumas, neviltis, neryžtingumas, jis siekia išsiaiškinti blogio
kartoms, kokia didinga buvo Lietuva ir kokie narsūs mūsų protėviai.
priežastis, nugrimzta į sunkius apmąstymus, nori atkeršyti naikintojui.
Hegzametru parašytoje poemoje vaizduojama tobulo herojaus
Mąstydamas apie patirtas nelaimes ir savo pareigą, apie gyvenimo
gyvenimo ir veiklos programos: tikras atlygis laukia tik danguje, verta
prasmę („Būti ar nebūti“), Hamletas subręsta, įgyja jėgų veikti. Drama
gyventi dėl ramios sąžinės, kukliai ir dorai, o veikti nesavanaudiškai.
verčia mąstyti apie žmogaus paskirtį žemėje, jo silpnumą ir stiprybę.
Kilmingumas – ne privilegija, o Dievo siųstas įpareigojimas. Radvila –
dosnus, teisingas, nepaperkamas – sektinas pavyzdys pasipūtusiems
bajorams. Aprašomas Radvilos skydas, kuriuo prisidengęs joja į lemiamą
Ūlos mūšį. Šis skydas – Lietuvos istorinė emblema. Karas – tai
nusikaltimas žmogiškumui ir penktajam Dievo įsakymui „Nežudyk“. Už
pergales reikia sumokėti baisia kaina – gyvybe. Poemoje vaizduojamas
Livonijos karas, svarbu įprasminti Radvilos, tėvynės didvyrio, idealaus
herojaus, gyvenimą, išryškinti jo svarbą Lietuvos valstybės istorijoje.
 MOTIEJUS KAZIMIERAS SARBIEVIJUS
Motiejus Kazimieras Sarbievijus – ryškiausias baroko literatūros
atstovas Lietuvoje, rašė lotyniškai. Pasirinko pavyzdžiu Horacijų. „Telefui
Likui. Skundžiasi likimo ir sėkmių nepastovumu.“ Likimas kaip
besisukantis ratas iškelia į viršūnes: šlovės, valdžios aukštumas, arba
nusviedžia į apačią – nešlovę, skurdą. Laimingas žmogus tas, kuris
išmintingas, kantrus. Žemiška tikrovė trapi, nulemta neišvengiamos
mirties. Visa, ko nepasiimsi į aną pasaulį (materialiniai turtai, valdžia,
garbės siekimas, net išmintis) jokios vertės neturi. Poetas teigia:
„Populiari šlovė <...>/ Te nesilanko po mano stogu.“ Barokinis vaizdinys
„gyvenimas – teatras“. Visi šiame pasaulyje atliekame vaidmenis, kurių
patys nepasirinkome, jis moko tų vaidmenų nepervertinti, nesutapatinti
su tikrąja žmogaus esybe, nes ji – dvasinis žmogaus pasaulis. Atsvara
netobulam žmonių pasauliui – gamta – Dievo dovana mirtingiesiems,
akių palaima ir sielos atgaiva. Tikrasis Sarbievijaus stiprybės šaltinis –
stiprus religingumas. Amžinas nuostabus pasaulis laukia dorųjų po
mirties.
J. V. GĖTĖ
J. V. Gėtė – vienas žymiausių vokiečių rašytojų. Apšvietos epocha.
„Faustas“ – tai drama, kur vaizduojamas pagyvenęs viduramžių
mokslininkas. Antra vertus, jis ir maištingas naujųjų laikų žmogus,
pavargęs nuo mokslo tiesų ir knyginės išminties, nori pažinti gyvybės
esmę. Dievas pasitiki žmogumi ir leidžia Mefistofeliui (velniui) jį gundyti.
Mefistofelis žmogų įtraukia daryti klaidų, bet amžinai jo išblaškyti
neįstengia. I dalyje daug išgyvenęs, antrojoje pakeliavęs po plačią erdvę
ir patyręs iliuzinę meilę, Faustas grįžta į realų pasaulį pasenęs,
pasikeitęs. Sakė, kad žemiškoje tremtyje žmogus neapsaugotas nuo
sunkumų ir paklydimų. Ieškojimas – svarbiausias būties principas, o
būties esmė – veikla, nepatiriant nusivylimų, paklydimų. 1) Mefistofelis
– tiesioginė prasmė – velnias, o perkeltinė – žmogus, norintis viską
neigti, griauti, niekuo netikintis, gundantis. 2) Faustas – neramios sielos,
ieškantis, trokštantis pažinti, dvilypis žmogus: „Many dvi sielos grumias
nuolatos nuolatos!/ viena kausto prie žemės, antra kyla į erdves/. 3)
Margarita – patikli, naivi, simbolizuojanti amžiną moteriškumą. 4)
Vagneris – simbolizuoja atsiribojimą nuo realaus gyvenimo. Autorius
svarsto, kokia žmogaus prigimtis – geras jis ar blogas? Kiek jam lemta
pažinti? Kas yra žmogus – Dievo paveikslas ar menkas kirminas? Kur
slypi žmogaus gyvenimo vertė? Tad žmogaus gyvenimas yra nuolatinis
pažinimo siekimas, žmogaus galimybės yra ribotos, žmogus – ieškanti ir
klystanti būtybė.
 KRISTIJONAS DONELAITIS

Kristijonas Donelaitis – lietuvių grožinės literatūros pradininkas. Tuo

metu Mažojoje Lietuvoje plito pietizmas ( religinis judėjimas,