Renesansas:

 Vakarų Europos šalyse Renesansas apima XV-XVI a., o prasideda XIV a. Italijoje.
 Mėginama atgaivinti antiką: imituoti graikų ir romėnų architektūra, skulptūra, orientuotis ui
geriausios senosios Romos literatūros pavyzdžius.
 Renesanso humanistai įtvirtino naują požiūrį į žmogų- jie tikėjo žmogaus genijumi, jo proto ir
vaizduotės galia, gynė laisvą asmenybę, individualybe, pabrėžė išsilavinimo ir kultūros reikšme.
 Žmogų viliojo neatrasti dalykai, nepažintos erdvės.
Literatūra:
 Liaudies menas yra vaizdingo, sodraus žodžio, gyvybingo komizmo, naujų siužetų bei
charakterių šaltinis. Menininkai siekia visapusiškai ir gyvai pavaizduoti žemiškąjį pasaulį.
 Renesanso poetai, turėdami puikų pavyzdį- antikinę poeziją, siekė kurti laiko dvasią atitinkantį
meną, tobulinti gimtąją literatūrinę kalbą.
 Mėgstamas ironiškas ar satyrinis kalbėjimas.
Kūrėjai: Frančeskas Petrarka, Erazmas Roterdamietis, Džovanis Bokačas, Fransua Rablė, Migelis De
Servantesas Saavedras
Kūriniai: „Dekameronas“, „Gargantiua ir Pantagriuelis“ , „Išmoningasis bajoras Don Kichotas
Lamančietis“

Šekspyras:
 Viljamas Šekspyras gimė Anglijoje, Stratfordo mieste 1564m. Jis laikomas didžiausiu pasaulio
dramaturgu ir vienu iškiliausiu kūrėju.
 Parašė 37 dramas, 154 sonetus ir kelias dideles poemas. Žymiausios tragedijos „Romeo ir Džuljeta“,
„Otelas“, „Karalius Lyras“, „Makbetas“ ir „Hamletas“
 Savo kūriniuose jis kelia ir savo ir vėlesniems laikams svarbias valdovo ir tautos, individo laisvės ir
atsakomybės, valdžios ir dorovės problemas.
 Jo dramoms būdinga- gyvenimo tragizmo suvokimas, gyvenimo prasmes apmastymas.
 Jo tragedijoms būdingas filosofinis požiūris į pasaulį, neatslūgstanti draminė įtampa.

Barokas:

 Baroko menas išreiškia nestabilią, krizėje atsidūrusio žmogaus sąmonę.

 Baroko žmogui kyla abejonių dėl savo pažinimo galios.
 Baroko žmogus pasiduoda skepticizmui, nepasitiki savimi.
 Populiari prievartos tema dėl nesiliaujančių karų ir religinės nesantaikos.
 Vaizduojami kruvini mūšiai, žmogžudystės, trėmimai, išdavystės, verksmai.
 Baroko menas siekia vaizduoti fizinę ir moralinę kančią.
 Kuriniams būdingas didelis dramatiškumas ir jausmingumas.
 Daug dėmesio skiriama jausmų pasauliui, norima sukrėsti, siekiama įtaigumo.
 Žmogaus gyvenimo nepastovumas (nieko nėra pastovesnio kaip nepastovumas)
 Prieštaringas pasaulio suvokimas, žemiškasis pasaulis - tuštybių mugė, skaudi komedija
 Žmogaus netvarumas, mirties pergalė (gąsdinantys pragaro vaizdai)
 Memento mori (atmink, kad mirsi)
 Visi žmonės aktoriai, nes gyvenimas – spektaklis, kurio režisierius Dievas.
 Kūryboje siekiama vieno tikslo – paversti realų pasaulį iliuziniu, fantastiniu, panašiu į dekoraciją
 Biblija – svarbiausias baroko literatūros šaltinis
 Renesanso epocha iškėlė savo jėgomis pasitikinčią asmenybę, baroko literatūroje aukštinamas kartais
abejojantis, bet doras, pamaldus žmogus. Net ir herojaus kova, jo narsumas yra nulemti Dievo valios.
Sarbievijus:
 Gimė 1595m. Lenkijos šiaurėje, Mozūrijos regione.
 Jaunystės kūryba, literatūriniu požiūriu nėra labai vertinga. Visi tuo laikotarpiu parašyti jo kūriniai yra
panegirinio pobūdžio, jie stebina gera lotynų kalba.
 1622m. buvo išsiustas į Romą tęsti teologijos studijų kur susipažino su popiežiumi Urbonu VIII, o 1625m.
Kelno mieste buvo išspausdintas pirmasis jo poezijos rinkinys, 1628m. išleistas ir Vilniuje.
 Idealas- romėnų poetas Horacijus.
 Įkvėpimo šaltinis- Biblija, „Giesmių giesmė“.
 Brandžiajai jo kūrybai būdinga skaidri mintis, aiški sakinių struktūra, turinys puikiai atitinka formą, tačiau
joje jau neabejotina barokine pasaulėjauta ir vertybių sistema.
 Pagal ji žmogus neamžinas ir net tokio trumpo savo gyvenimo jis nevaldo.
 Fortūna- akla sėkmė.
 Jam jokios vertės neturi tai ko nepasiimi į ana pasaulį.
 Gamtą jis vaizduoja tobulą, laukinė gamta jo nežavi.
 Sarbievijaus vidinės stiprybės šaltinis- gilus, stiprus religingumas.

Apšvieta:
 XVIII amžius Europoje vadinamas Švietimo, arba Apšvietos, amžiumi. Jam būdinga šviesa, švietimas,
protas demokratinės idėjos. Imanuelis Kantas: „Turėk drąsos pats naudotis savo protu“
 Tai filosofijos amžius. Norima siekti išminties, studijuoti, įgyti žinių, mąstytojai siekia būti naudingi
visuomenei
 Dorovė, religija, mokslas, menas, politika
 Kuriasi sambūriai, draugijos (masonai).
 Ž.Ž. Ruso teigia, kad valstybės ateitį lemia laisvi, dori piliečiai, laisvė – sunkus išbandymas, visi luomai
privalo nešti tautos laisvės naštą, patriotinę dvasią galima išugdyti tik šviečiant, lavinant, suteikiant
žmonėms pilietinių teisių. Valstybės ateitis priklauso nuo valstiečių padėties, jų išlaisvinimo ir ugdymo.
 Švietimo reformos

LITERATŪRA:

 Siekė auklėti, lavinti žmogų, skleisti pažangias idėjas.

 Jai būdingi publicistikos, didaktikos elementai. Ne tik pajuokiamos visuomenės ydos, bet ir mokoma
gerais pavyzdžiais, vaizduojamos moralinės vertybės, socialinė padėtis.
 Vienpusiški teigiami veikėjai.
 Daug prozos kūrinių.
 Būdingas sentimentalizmas – jausmų pasaulis, gerumas, jautrumas, sąžiningumas, gailestingumas, ryšys
su gamta.
 Vaizduojamas natūralus gyvenimo grožis, tyra žmogaus prigimtis
 „Audros ir veržimosi“ sąjūdis. Laisvės, lygybės, teisingumo idealai, maištas prieš bet kokius suvaržymus,
maištingi, konfliktuojantys herojai.
 Literatūros tematika: lemtinga, bet nelaiminga meilė, kilnus žmogus, maištininkas, plėšikas, trokštantis
laisvės, teisingumo.

J. V. Getė:
M. Mažvydas ir M. Daukša:
Mažvydas:
 Biografijos faktų nedaug.
 Rūpinosi žmogaus pažanga – tai humanistinės pasaulėjautos apraiška.
 Jis pirmasis lietuvių intelektualas, skaudžiai nukentėjęs dėl savo religinių pažiūrų.
 Jam artimas buvo M.Liuterio reikalavimas krikščionybę skleisti tautinėmis kalbomis, skatino šviestis
ir gimtąja kalba skaityti visus žmones.
 Prūsijos kunigaikštis Albrechtas savo laiške Mažvydą vadina mokytuoju, garbinguoju, tauriuoju.
 Svarbiausias Mažvydo gyvenimo tikslas – knygų leidimas.
 Pirmoji lietuviška knyga – tai tautos dvasinės brandos požymis.
 Pirmąją knygą sudaro: Dedikacija lotynų kalba ,,Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei“, Lotyniška pratarmė,
Eiliuota lietuviška pratarmė ,,Knygelės pačios bylo lietuvinykump ir žemaičiump“ ,Elementorius, Religinė
knygos dalis, Pasaulietinio pobūdžio socialiniai bei doroviniai pamokymai, Priminimas ir trumpas
eiliuotas pabaigos žodis.

Daukša:

J. Radvanas:
Jonas Radvanas- tikriausiai buvo ne bajorų kilmės, tarnavo kelių aukštų LDK pareigūnų dvaruose; kur įgijo
išsilavinimą. Visi išlikę J. Radvano kūriniai yra parašyti lotyniškai ir publikuoti 1584–1592 metais. Pirmą
spausdintą eilėraštį jis pasirašė kaip Jonas Radvanovijus Vilnietis, be to, paliko ženklų, kad mokėjo lietuvių kalbą,
taigi turėjo būti etninis lietuvis

Radviliada:
Žymiausią ir didžiausią J. Radvano kūrinį – herojinę poemą „Radviliada“ –  tyrėjai laiko iškiliausiu Lietuvos
Renesanso kūriniu. Ji kitus panašaus žanro to laikotarpio kūrinius lenkia apimtimi, pateikiamos medžiagos gausa
ir literatūrinės raiškos meistriškumu. Pagrindinė „Radviliados“ tema – Mikalojaus Radvilos Rudojo gyvenimas nuo
gimimo iki mirties, karvedžio žygiai ir pergalės Livonijos kare. Ypač detaliai aprašytas Ūlos mūšis.
Radvilos Rudojo literatūrinis portretas – nors atvirai panegirinis, jis parodo, kaip to meto žmonės įsivaizdavo
tobulą vadovą ir gynėją. Ryškus ir „antiherojaus“ – caru pasiskelbusio Maskvos didžiojo kunigaikščio Ivano
paveikslas. Pirmoje „Radviliados“ dalyje net garsiuosius Lietuvos miškus Radvanas pristato kaip didybės simbolį
Panašiai pateikiamas ir kitas „Radviliados“ tematinis sandas – istorinė atmintis pareiškiama, kad Livonija yra
lietuvių tėvonija. 
Svarbus yra J. Radvilos skydo aprašymas trečioje dalyje, skydo reljefe pavaizduota visa valstybės istorija. Tačiau
neatsiejama Lietuvos istorijos dalimi J. Radvanas laiko ir pasakojimus apie Kijevo Rusią, tarp eilučių vėl slypi
mintis, kad Ukraina per amžius buvo ir turi likti LDK dalimi. „Radviliadoje“ pavaizduota Lietuva – Vytauto Didžiojo
laikų valstybė

K. Donelaitis: