Romantizmas

19 am pirm. Pusėje stiprėjo nepasitenkinimas švietėjiška, didaktine literatūra, griežtomis

estetikos normomis. Ėmė formuotis sentamentalizmo srovė, kada vertinamas jausmų natūralumas ir vidinis
žmogaus pasaulis. Romantizmo epocha – tai revoliucijų revoliucijų ir tautinių sąjūdžių laikotarpis,
prasidėjęs Prancuzijos revoliucija. Buvo siekiama išlaisvinimo, harmoningo ir laimingo gyvenimo, bet tai
nepavyko. Todėl ima stiprėti nerimo, nusivylimo ir pesimizmo nuotaikos. Šios būsenos, vadinamos
,,pasaulio sielvartu“, buvo atskleistos ir Romantizmo literatūroje. Prancūzijos revoliucija ir Napoleono
žygis išjudino paverktas tautas. Tada literatūroje Romantizmas įgavo ryškų tautinį atspalvį: rašytojai kėlė
Tautų pavasario idealus ir ugdė tautinę savimonę, bei savigarbos jausmą. Kiekvienoje šaly Romantizmas
formavosi veikiamas skirtingų aplinkybių ir tradicijų, todėl jis nėra vienodas. Ryškūs romantizmo bruožai –
realaus, riboto ir begalinio pasaulio priešpriešos. Romantikus viliojo beribė būtis ir nepaaiškinami dalykai.
Todėl tikras pasaulis dažnai vaizduojamas per sapną, tikima intuicija. Didelis dėmesys gamtai, nes joje
įsikūnijęs dieviškasis Pradas ir begalybė. Todėl labai mėgstami kalnų, jūros, nakties peizažai, kerinti,
mistiška ir kartais bauginanti gamta. Buvo žavimasi rytų kraštais, nes ten pinasi pasaka ir tikrovė, žavimasi
viduramžiais, nes juose daug mistikos ir paslapčių, meilės, poezijos ir tikėjimo stebuklų. Tačiau
Romantizmo pagrindas – vidinis pasaulis (unikalus sielos pasaulis).
Literatūroje sukuriamas naujo tipo veikėjas – dvasiškai laisvas, neramios ir išdidžio sielos
žmogus, kuris maištauja prieš aukštuomėnę ir lemtį. Dažnai gyvena pagal sąžinės balsą, todėl lieka
nesuprastas, vienišas, dažnai nepritampantis ir atstumtas. Romantikai tiki sukurta svajone, trokšta kažko
amžino ir tikro, dėl to dažnai liūdi ir sielvartauja, čia didžiausias dėmesys skiriamas meilei ir religijai, nes tai
leidžia susijunkti su pasauliu ir dievu.
Kalbant apie tautos dvasios unikalumą, pabrėžiamas noras ją pažinti ir tirinėti tautos istoriją.
Pavergų tautų romantikai asmeninę laisvę aukojo, kad apgintų tuatos kalbą ir prikeltų istoriją.
Toks maištas prieš pavergimą, žadino laisvės viltis.
Romantikai vertino kūrėjo talentą, originalumą, natūralumą. Literatūroje atsirado daug
simbolių bei fantastikos, todėl kuriami fantastiniai ir siaubo romanai, novelės, populiaros baladės ir pasakos.
Populiariausią romanų tema – audra jūroje, kuri reiškia dramatišką žmogaus savijautą.

Adomas Mickevičius

-Tai 19 a. pradžios, Romantizmo epochos rašytojas. Nuo 1815m. studijavo Vilniaus

universitete, studijų metais lavėjo literatūrinis skonis, ryškėjo laisvės, pilietinės pareigos ir
atsakomybės, darbo visuomenės labui idėjas. Baigęs studijas išgyveno liepsningą, bet nelaimingą meilę
Marilei Vereščak, kuri ištekėjo už grafo Putkamerio dėl turtų ir tėvų. Jausminga meilės dramą poetas
atskleidė baladėse ir eilėraščiuose(,,Vėlynėse“, ,,Ponas Tadas“). Vilniuje 1822m. išleistas pirmas A.
Mickevičiaus ,,poezijos“ tomas, po metų - antrasis (,,Vėlynių“ 2 ir 4 dalys, ,,Gražina“).
Mickevičiaus ,,Poezija“ žymi Romantizmo epochos pradžią Lietuvoje. Už veiklą filomatų draugijoje
Mickevičius buvo suimtas, kalinamas, verčiamas vykti į Rusiją. Joje poetas išleido sonetų rinkinį,
poema,,Konradas Valenrodas“ ,,Akermano stepės“. V. Europoje (Italijoje) jis išgyveno dar vieną pakilimo
laikotarpį - parašė ,, Vėlynių“ 3 dalį, baigė poemą ,,Ponas Tadas“ Konstantinopolyje poetas susirgo cholera
ir mirė. Tai buvo ryškiausias Vilniaus Romantizmo mokyklos ir lenkų romantizmo poetas. Jo kūriniai
persmergti lietuviškos dvasios, aktyviai veikia mūsų kultūrą iki šiol. Palaikai –Krokuvoje
Poema ,,Vėlynės“

Kūrinys, kurio meninis pasaulis kuriamas iš fantazijos, tikėjimų, apeigų ir asmeninių

išgyvenimų. 2 ir 4 dalys sukurtos Lietuvoj, todėl vadinamos ,,Vilniaus vėlynėmis“.
2 dalies veiksmo aplinka labai paslaptinga, kaimiečiai atlieka Vėlynių apeigas, o burtininko
iššauktos vėlės skundžiasi, kad neranda kelio į dangų: a) pono vėlę kankina alkis ir troškulys, jį lesą
paukščiai (tai baudžiauninkų vėlės, kurios reikalauja teisingo atpildo); b) merginos vėlė blaškosi, nes
neatliko žemėje to, kas skirta žmogui: niekam nesuteikė laimės, o dienos prabėgo tuščiai. Visų veikėjų
pasakojimai baigiasi išvadavimu:,,Kas šios žemės vargų nepatyrė,/ Tas saldybių daugiau neragaus“; ,,Kas
nepalietė žemės nė sykį,/ Tam į dangų įeit nevalia“. Šie žodžiai atskleidžia moralinę pareigą būti
žmogiškam, gyventi ne vien sau. Taip rašytojas išaukština socialinio teisingumo, atsakomybės už savo
gyvenimą ir žmogiškumo idėjas.
4 dalies veiksmas vyksta kunigo kambary, kur atklysta keistas jaunuolis, galinti spriklausyti ir
gyvų, ir mirusių pasauliui, visa ši dalis – ilgas atsiskyrėlio Gustavo monologas, kuriame apmąstoma
dramatiška jo istorija. Gustavas rado idealę nežemišką meilę, bet jo mylimoji pasirinko žemiškus turtus. Jis
patyrė didžiuolę laimę, nes mylėjo, ir tuo pačiu didžiausią kančia, nes mylimoji ištekėjo už turtingo vyro.
Per 3 valandas jis išgyvena dramą iš naujo ir nusižudo. Vėliau taip pat paskelbia savo ištarmę: ,,Kas dar
gyvas bvo danguje,/ Tas negreit jį numiręs teranda‘‘
Gustavas – tai romantiška iždidi asmenybė, kurią kančios ir svajonės iškelia aukščiau už
paprastus mirtinguosius. Jis poetas dainius, jaučiantis savo ir tėvynės ryšį, apdovanotas įpatingu talentu,
patiriantis jausmų galią. Tai sužeistos sielos kūrėjas, galįs atskleisti pasaulio ir žmonių paslaptis. Taigi
Gustavas yra ir šio, ir anapusinio pasaulio gyventojas, gebantis jausti tai, ko negali eilinis mirtingasis.

3 vėlynių dalis

Meilės išgyvenimų kamuojamas Gustavas čia tampa Konradu, kovotoju dėl savo ir visos
tautos laimės. Ši dalis - ,,Improvizacija“ – yra ypatingos įkvėpimo, kūrybinės ekstazės vaisius,
nebeįspūdingiausias poemos tekstas. Improvizuodamas Konradas patiria tokią minties ir jausmo įtampą, kai
akimirksniu nušvinta esminiai dalykai. Meilė Konrada sujungia su savo tauta ir milijonais žemės gyventojų.
Centras - herojiškas žmogus, abstraktų romantinį maištą nukreipiantis prieš tautos engėjus. Tautos kančių
tema yra vienas svarbiausių šioj daly, joje kalbama apie aukščiausius idealus – asmens ir tautos laisvę.

Sonetai

1824-1829m. rašytojas buvo ištremtas į Rusiją, gyveno Odesoje, buvo Kryme, tad turėjo puikią
progą susipažinti rytų kultūra, kartą jam pavyko nuvykti į Akermano stepes ir pasisemti Kūrybos paskatų.
1826m. išleidžia pirmą ,,Sonetų“ rinkinį, joje labiausiai jaučiama meilės Marilei tema.
Dominuojanti tema – jūra, plaukiojimas ir kelionė į nežinomą tikslą.