Realizmas

Vakarų šalims vykdant sparčia industrializaciją ir urbanizaciją, juose įvyko daugybė politinių
ir socialinių pokyčių, o tai lėmė, kad išblėso romantizmo įdėjos ir visas dėmesys nuo
neaprėpiamo vaizduotės pasaulio perėjo link paprastų žmonių ir darbininkų (dažniausiai iš
žemesnių socialinių klasių) bei jų kasdieninio ir nepagražinto gyvenimo. Taip 19 amžiaus
viduryje atsirado nauja meno kryptis pavadinimu - realizmas. Realizmo šalininkai daugiausiai
dėmesio skyrė daiktiškai tikrovei be jokių pagražinimų ir tokį savo požiūrį argumentuodavo
sakydami, jog „Mums menas yra realus, tikroviškas, suprantamas, matomas, apčiuopiamas“.
Pagrindiniai realizmo bruožai: bet koks realizmo atstovas turėjo atvaizduoti savo vietinę
gyvenamąją aplinką, jos negalėjo niekaip pagražinti ar ką nors jai prikurti. Realistai turėjo
atvaizduoti kasdienines gyvenimo situacijas, kurios būtų būdingos žmonėms. Šios meno
krypties atstovai labai vertino tikslumą ir detaliiškumą, todėl viską atvaizduodavo kiek
galima išsamiau. Taip pat realistai savo darbuose privalėjo išlikti nešališki, tai yra nepalaikyti
jokios konfliktuojančios pusės. Na ir galiausiai jų kūriniai turėjo būti kuo nors naudingi ir
pamokantys.
Keletas žymiausių pasaulio literatūrinio realizmo atstovų: 1.Rusų rašytojas, eseistas,
dramaturgas ir filosofas Grafas Levas Nikolajevečius Tolstojus, geriausiai žinomas už tokius
kūrinius, kaip „Karas ir taikas“ ir „Ana Karenina“.
2.Anglų rašytojas Čarlzas Džonas Hafemas Dikensas žinomas už kūrinius „Oliveris Tvistas“,
„Deividas Koperfieldas“ ir „Didieji lūkesčiai“. Šiuose kūriniuose jis pavaizduoja sunkumus
kurios patiria Viktorijos eroje išnaudojami vargšai darbininkai.
3.Rusų rašytojas Fiodoras Dostojevskis žinomas už kūrinius „Nusikaltimas ir bausmė“ bei
„Broliai Karamazovai“.
4.Amerikiečių rašytojas, humoristas pseudonimu Markas Tvenas pilnas vardas Samuelis
Langhornas Klemensas. Nors ir yra Jungtinių Valstijų autorius tačiau jo kūriniai „Tomo
Sojerio nuotykiai“, „Princas ir elgeta“ ir „Heklberio Fino nuotykiai“ plačiai išplito po Europą.
Juose jis atvaizduoja Amerikiečių gyvenamąją aplinką ir kasdienybę.
Taipogi realizmas ir fotografavimas buvo glaudžiai susijęs, kadangi realistai buvo linkę į
detališkumą ir ieškojo naujų būdų kaip tai perteikti greitai, jiems puikiai tiko tik ką nesenai
pasirodžiusi fotografavimo technologija. Ji nemažai daliai realistų pasirodė tokia šauni jog jie
sparčiai ją išpopuliarino.
Realizmo menas atskleidė socialines problemas ir didžiulį skirtumą atsiradusį tarp turtingųjų
ir vargšų. Todėl tai atvėrė tolimesnes diskusijas, kaip būtų galima sumažinti socialinę atskirtį
ir visa tai davė pradžią naujai ideologijai- socializmui.

Realizmas Lietuvoje:Lietuvą realizmas pasiekė kaip bet kokia meno rūšis, vėliau negu
įprastai, tai yra 19 amžiaus paskutinysis dešimtmetis. Čia jį išpopuliarino
V. Kudirkos, J. Biliūno straipsniai, skatinantys kreipti dėmesį į aktualius socialinio gyvenimo
reiškinius ir knygų prieinamumą plačiajai skaitytojų auditorijai.Kūriniuose dažniausiai buvo
aprašoma kaimo ir dvaro, turčių ir neturtingųjų, lietuvių ir kitataučių santykiai, analizuojamos
moters padėties visuomenėje, miesto gyvenimo temos. Rašytojai, vaizduodami jiems
pažįstamą aplinką ir individualizuodami personažus, vartojo šnekamosios buitinės kalbos
stilių su vaizdingais palyginimais ir epitetais, pasitelkę gausias komizmo ir satyros
priemones.
Keletas žymiausių Lietuvos realizmo rašytojų:1.Žemaitė, pilnas vardas Julija Beniuševičiūtė-
Žymantienė, žinoma už tokius kūrinius “Marti”, “Petras Kurmelis” bei “Kunigo naudą velniai
gaudo”, savo kūriniuose Žemaitė perteikdavo šeimos gyvenimą, moterų padėti visuomenėje,
valstiečių ir dvarininkų konfliktus, varguomenės tamsumus ir netinkamą kunigų gyvenseną.
2.Jonas Biliūnas žinomas už tokius kūrinius kaip “Kliūdžiau”, “Lazda” ir “Ubagas”.
3.Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, jos parašyti kūriniai yra ”Vilkienė”bei”Krislai”. Savo
kūriniuose aprašo sunkią darbo žmonių buitį, smerikia socialinę nelygybę.
Realizmo reikšmė: Būtent tokia meno kryptis, kuri niekaip nepagražina tikrovės ir parodo ją
tokią kokia ji yra atskleidžia daugybę visomeninių problemų. Šios pirmą kartą aiškiai ir
visuotinai matomos problemos privertė imtis naujų priemonių, dėl kurių sumažėjo socialinė
atskirtis, o visuomenė įgyjo naują pasaulėžiūrą, kuri skatina rupintis nuskriaustaisiais. Taip
pat kiekvienas autorius rašydamas apie savo vietinę aplinką, puikiai ją perteikdavo, o tai
leidžia tautoms vieną kitą geriau suprasti. Realizmo menas nebuvo draudžiamas, nors ir jame
buvo gausu kritikos įvairiausioms institucijoms ir tokia kritikos laisvė leido koreguoti
visuomenines problemas ieškant bendro gėrio.