Romantizmas (XVIIIa. pab-XIXa.

IPUSĖS)

Romantizmas ir romantikaiROMANTIZMAS (tautinio atgimimo epocha) – literatūros ir meno srovė,

susiformavusi Europoje XVIII a. pabaigoje ir XIX a. pirmojoje pusėje, veikiant prancūzų revoliucijos
idealams.
BRUOŽAI;

1. Aukštinamas žmogaus pilnatvės siekimas, gamtos kultas, jausmai, fantazija.

2. Naudojami liaudies, istorijos ir egzotiški motyvai.

3. Skelbiamos patriotizmo ir nepriklausomybės idėjos.

4. Kūryboje – naujas herojus – vienišas kovotojas su pasauliu.

5. Tikrovė perkūrinėjama, noras pertvarkyti gyvenimą, daug fantastikos, sąlygiškų (= neatitinkančių

tikrovės) situacijų, simbolių (= primenančių gyvenimo reiškinius), grotesko (= kai žmogus arba jo
gyvenimas piešiamas sutirštintomis komiškomis spalvomis, jame pinasi gyvenimo tikrovė su
fantastika, tragiški elementai su komiškais), daug romantikos (= idealizuojama tikrovė, svajojama
ir įsivaizduojama jausmingai).

6. Idealo ir tikrovės konfliktas, romantinė meilė.

7. Gamta idealizuota, emocinga; gamtoje žmogus išgyvena.

Žymiausi kūrėjai – A. Mickevičius (1798-1855) ir jo epinė poema „Ponas Tadas“, taip pat „Krymo

sonetai“, „Vėlinės“; Maironis (1863-1932) ir jo eilėraščių rinkinys „Pavasario balsai“, poema „Jaunoji
Lietuva“.

ROMANTIZMO ATSIRADIMO APLINKYBĖS IR PRIELAIDOS

Noras keistis: siekimas originalumo gyvenime ir literatūroje, poeto laisvė, kūrybos naujovių paieškos;
Svarb. įvykiai –  Napoleono žygis per Europą ir prancūzų revoliucija (1789-1794), sugriovusi feodalinę
sistemą, panaikinusi luomines privilegijas, tačiau neatitikusi svajoto idealo, neišpildžiusi asmens
išlaisvinimo, harmoningo ir laimingo gyvenimo. Todėl stiprėjo nerimo, nusivylimo, pesimizmo nuotaikos,
kurios išjudino pavergtas tautas, skatino nacionalinės savimonės formąvimasi.TIKROVĖ IR IDEALYBĖ
Romantikams realus pasaulis atrodė chaotiškas, prieštaringas, nepastovus,
neteisingas. Juos viliojo anapus pasaulio, neprieinamas patyrimui būtis, paslaptis,
protiškai nepaaiškinami dalykai, troško nekasdieniškumo, vengė realybės, kuri varžo, į
kasdienį gyvenimą žiūri iš idealo aukštybių.
švada. DVIEJŲ PASAULIŲ –  REALAUS –  (riboto) IR begalinio, idealaus, SVAJOJAMO
(ĮSIVAIZDUOJAMO) – PRIEŠPRIEŠA.

VAIZDUOTĖ
Tikrasis, amžinas pasaulis pažįstamas intuicija, sapnu, vaizduote. Svajonė įgyvendinama mene
ir sukuriamas grožio pasaulis, kuriame vyraus meilė ir harmonija, nebus tikrovės prieštaravimų.
Išvada. ATSISAKOMA TIKROVĖS VAIZDAVIMO.
VIDINIS PASAULIS
Kūrybinga asmenybė gali aprėpti visatą, pažinti ir
vaizduoti subjektyvų pasaulį, išreikšti nepakartojamą sielos gyvenimą. Svarbiausia dvasinės vertybės
– religinis jausmas ir meilė. Tik tada galima patirti būties tikrumą, susijungti su pasauliu ir su Dievu.
išvada. JAUSMINIS, INDIVIDUALUS ŽMOGAUS GYVENIMAS, JO VERTĖ.

GAMTA
Gamtoje atsispindi dieviškasis pradas. Naktis, miškas, audringa jūra, žemė –
paslapčių atskleidimo vietos. Romantiką žavi beribė, paslaptinga, didinga gamta,
kuri teikia prieglobstį nuo nykios kasdienybės. Vyrauja kalnų, jūros, nakties peizažai, kerinti, mistiška ga
mta.
Išvada. GAMTA TAMPA PALAIMA IR IŠSIGELBĖJIMU.

TOLIMI KRAŠTAI IR LAIKAI

Svajojamo idealo siekiama egzotiškuose kraštuose: pinasi pasaka ir
tikrovė, natūralumas, nepaveiktas blogio pasaulis. Dievino viduramžius: čia gyvenimas buvęs
laimingas ir harmoningas (vientisas, nedalomas). Žavėjosi gotikos menu, mistika, viliojo riterių žygiai,
meilės poezija, tikėjimo stebuklai.

TAUTOS DVASIA
Istorija kaip nuolatinis kitimas ir atsinaujinimas. Kiekviena tauta unikali
ir nepakartojama. Tautos kultūra vertinga ir įdomi. Praeityje ieškoma savitumo, siužetų savo kūryboje.

ROMANTINĖS LITERATŪROS ŽMOGUS

Tai jausmo žmogus – dvasiškai laisvas, neramios ir
išdidžios sielos, stipriomis aistromis, turtingu dvasiniu pasauliu. Jis
nuolat analizuoja, susikaupęs apmąsto savo išgyvenimus. Jis nesitaiko su tikrovės blogiu, gyvena
pagal sąžinės ir širdies balsą. Dėl nesėkmių jis užsidaro savyje, bėga į gamtą, ilgisi kažko amžino
ir tikro, idealaus ir nepasiekiamo. Romantikų mėgstama būsena - liūdesys, melancholija.
Išvada. ATOTRŪKIS TARP DIDELIŲ SIEKIŲ IR REALIŲ GALIMYBIŲ.

MENO FORMOS
Nepasitiki tuo, kas tradiciška, sutvarkyta, nusistovėję, kas varžo kūrybingos asmenybės
laisvę. Vertina savaiminę kūrybą. Gražu tai, kas paslaptinga, individualu. Svarbus yra pats kūrimas. Kūrėjo
talentas ir laisvė yra vertingi.

Antanas Baranauskas 1835-1202 

Antanas Lietuvos poetas, kalbininkas, Seinų vyskupas. gimė anyksčiuose, valstiečių šeimoje.

Lankė Anykščių rusišką parapinę pradžios mokyklą, kur pasižymėjo gabumais, ypač matematika.
Antraisiais studijavimo metais parašė eilėraštį "Dainų dainelė" vieną populiariausių XIXa. patriotinių
dainų.Dar Varniuose susidomėjo kalbotyra, tapo pirmuoju lietuvių dialektologu, lietuvių kalbos
gramatikos terminų kūrėju. Eiles iš pradžių rašė lenkiškai, po to lietuviškai. Nedidelius kūrinėlius
lietuviškai rašė ir gana anksti. Pasak brolio Anupro, apie 1851 m. A. Baranauskas parašė „Vainą vilko ir
piemenų“ bei „Mažų dienų atsiminimus“. 
Reikšmingiausi A. Baranausko kūriniai yra keturiolikos dainų rinkinys „Kelionė Peterburkan“ (1858–
1859 m.) ir romantinė poema „Anykščių šilelis“ (1858–1859 m.), kurioje apdainuojama gimtojo krašto
gamta, idealizuojama Lietuvos senovė, kaip kontrastas to laikotarpio realijomis atskleidžiamas
gamtos ir žmogaus dvasinis ryšys, protestuojama prieš tautinį lietuvių tautos engimą. poema laikoma
lietuvių literatūros klasika.

„Anykščių šilelis“-reikšmingiausias Baranausko kūrinys,kuriame apdainuojama gimtojo krašto

gamta,idealizuojama Lietuvos senovė,kaip kontrastas jo laikotarpio realijomis atskleidžiamas gamtos ir
žmogaus dvasinis ryšys,išreiškiamas protestas prieš tautinį lietuvių tautos engimą.Tarp kitko, Anykščių
šilelis - tai grażus miškas, nuo Anykščių miestelio siaura juosta nusitęsęs Šventosios pakrantėmis keliolika
kilometrų.

Pirmojoje dalyje apdainuojamas miško grožis.Poemos sumanymas romantiškas:pavaizduoti miską,kurio

jau nebėra.Poemos įžanga-trumpa
viso „Anykščių šilelio“ santrauka,kurioje pajuntame nusiminimą,gėlą.Nepaisant įžangos turinio,pirmoji
dalis teikia turiningo vidinio džiaugsmo,kupino gamtos vaizdavimo.Iš pradžių piešiami regiamieji
vaizdai:žvilgsnis kyla nuo samanų,uogenojų,grybų iki krūmų,medžių.Ypač sudvasinti lapuočiai,kurie
šiuolaikinėje Lietuvoje neteko ypatingos reikšmės.Pasakos apie Eglę žalčių karalienę motyvai dar labiau
paryškina lyrinį romantinį poemos pobūdį.Ilgainiui viską nustelbia kvapai,kuriuos autorius lygina su
brangiausių kvepalų mišiniu.Skaitytojus žavi vidurnakčio tylos aprašymas,kupinas naktimi išreikštos
ramumos,pakylėjančios žmogaus dvasią.
Be gamtos sureikšminimo kūrinyje ryškiai pastebimas Dievo suabsoliutinimas, taip pat iškeliami jausmai
(ypač ramybė,tyla, malonumas). Kaip ir daugelis romantikų, gamtoje A.Baranauskas įžvelgia paslaptingą
jėgą, kuri vėl ir vėl traukia lietuvį į mišką. Būdamas miške žmogus tarsi atsiduria šalia savo protėvių -
savotiškam rojuje - greičiau pagoniškame, nei krikščioniškame.Viso to atgarsis-žmogaus ašaros,išlietos
miške.Jausmai,atskleisti tarp ąžuolų ir eglių.Žodžiai,ištarti girdint aidui.Žmogus nepasitikėjo niekuo,tik
medžių ošimu,savo paties balsu ir lakštingalų čiulbėjimu,mokančiu jį suprasti.

Antroji poemos dalis epiškesnė.Joje aprašoma Šilelio istorija nuo pagonybės laikų iki nykios
dabarties.A.Baranauskas ,panašiai kaip ir S.Daukantas istoriniuose veikaluose protu ir širdimi suvokia,kad
miškas yra lėmęs lietuvio gyvenimą,budą,charakterį.To įrodymas-trys etapai,kuriais autorius
remiasi,norėdamas atpasakot šilelio naikinimo istoriją.Pirmasis etapas pasižymi tuo,jog tuomet imta
kirsti miškus.Antrasis-bado ,karo ir maro metai.Kuomet žmogus nerado,o gal net ir neieškojo kito
pasirinkimo.Trečiasis pasižymi caro valdininkų prievartos pasėkme-iškirstu mišku.Visa tai aprašoma ir
pavaizduojama itin jausmingai.Skaitant emocijos patenka iki širdies gelmių.Gal net giliau.
Tačiau visų liūdniausi “kalnai kelmuoti” stūkso ten, kur pradedamos užmiršti lietuvių tradicijos, papročiai
ir kalba, o patys žmonės savu noru susilieja su svetima kultūra.Žmonės vis mažiau prisimena
patriotiškumą,kasdien

Adomas Mickevičius

Adomas Mickevičius (Adam Mickiewicz) - pasaulinio masto rašytojas, rašęs lenkų kalba, vienas žymiausių
romantizmo atstovų visuotinėje literatūroje. Jis gimė 1798m. gruodžio 24d.
Adomas Mickevičius įėjo į pasaulinę literatūrą kaip kovingas romantikas: karštai gynė tautos ir
asmenybės teisę į laisvę, protestavo prieš baudžiavą, kvietė į kovą prieš galingą anuomet reakcijos
tvirtovę – carizmą. Jis visokeriopai puoselėjo meilę gimtajam kraštui bei jo istorijai. Kaip ir kiti to meto
romantikai, skelbėsi esąs „gente lithuanus, natione polonus“ (dab. liet. lietuviška tautybė, lenkiška
pilietybė).
Istorinėse poemose „Gražina”, „Konradas Valenrodas” išaukštino lietuvius, kovojusius su kryžiuočiais, jų
valingumą, patriotizmą. Jose, kaip ir žymiausioje poemoje „Ponas Tadas”, poetizuojama Lietuvos gamta,
sukurta daug ryškių lyrinių Lietuvos kraštovaizdžio paveikslų, epiškų senosios Lietuvos buities, kasdienio
gyvenimo vaizdų. Kūriniai, ypač istorinės poemos, skatino lietuvių tautinį judėjimą, tautinės savimonės
ugdymą, turėjo įtakos lietuvių literatūrai. Nuo mitingo prie A. Mickevičiaus paminklo Vilniuje faktiškai
prasidėjo Lietuvosatgimimas. 

1822 m. Mickevičius Vilniuje išleido pirmąją poezijos knygą, kurią sudarė romantinio stiliaus kūriniai. Tai
ir yra romantizmo Lietuvoje pradžia. Reikšmingas kūrinys „Odė jaunystei", kuriame reiškiamas dvasios
pakilumas, jaunas ryžtas, romantinis jo šlovinimas, kartu neigiant tai, kas „be dvasios, be
širdies". Svarbus Mickevičiaus biografijos faktas - studijos Vilniaus universitete. Čia tuo metu veikė
slaptos Filomatų (mokslo mylėtojų) ir Filaretų (doros mylėtojų) draugijos. Filomatai ir filaretai siekė
didesnio jauno žmogaus sąmoningumo ir patriotiškumo, skleidė laisvės, doros idėjas. Mickevičius parašė
„Filaretų dainą", kurioje šlovina studentišką šaunumą, brangina tiesą ir gėrį: „Tenai, kur neužgęsta /
Vienybė ir drąsa, / Nėra geresnio masto / Kaip gėris ir tiesa". 1823 m. draugijos buvo susektos, daug
jaunų žmonių suimta. Šešis mėnesius Mickevičius kalintas Vilniaus bazilijonų vienuolyne (dabar ten yra
paminklinė didžiojo poeto atminimo vieta - Konrado celė), vėliau, kaip susijęs su slaptomis draugijomis,
ištremtas iš Lietuvos į Rusiją. Pasaulis tapo padalytas į čia ir ten.  Visa, kas prasmingiausia, liko ten,  kur
Lietuvos miškai, Nemunas. Sonete „Nemunui" sakoma: „O Nemune sraunus! Kur tavo vandenai, /
Kuriuos vaikystėje aš samstydavau sauja..." Savo ir svetimo sankirta jaučiama ir sonete „Akermano
stepės" (jos yra Kryme, kur poetas lankėsi); įsižiūrėdamas - įsiklausydamas į Krymo gamtą, poetas iš tiesų
klausosi, ar neišgirs Lietuvos: „Įsiklausau tyloj... Išgirst ausis galėtų / Balsus iš Lietuvos. Važiuokim, nieks
nešaukia".

„PONAS TADAS"

 „Ponas Tadas" - paskutinis didelis Adomo Mickevičiaus kūrinys, parašytas emigracijoje. Poema turi
ilgesnį pavadinimą - „Ponas Tadas arba Paskutinis antpuolis Lietuvoje" - ir paaiškinančią paantraštę -
„Bajorų nuotykiai iš 1811 ir 1812 metų dvylikoje eiliuotų knygų". Tai epinis pasakojimas apie istorinės
Lietuvos bajorus ir valstiečius: apie seną dvarą, herojinius bajorų žygius ir juokingus nutikimus,
dramatiškas paslaptis ir paviršines gyvenimo intrigas.
Poemą išvertė Vincas Mykolaitis-Putinas ir Justinas Marcinkevičius. Putinas yra tiksliai pastebėjęs „Pono
Tado" savitumą ir skirtumą nuo kitų poeto kūrinių: „Epinis romumas, vaizdų plastiškumas, žmonių
pavidalų bei charakterių ryškumas, giedros, nuotaikingos poezijos paprastumas - štai šio paskutiniojo
Mickevičiaus šedevro būdingiausi bruožai. Savo kūrybinėje raidoje juo poetas priartėja prie realistinės
kūrybos krypties. Jame nėra tokios jausmus kurstančios ugnies, kaip ankstyvesniuose romantiniuose
veikaluose, užtat yra gyvenimiškos teisybės ir išminties". „Vėlinės" yra ryškus romantizmo kūrinys,
o „Ponas Tadas" - daugiau realistinis, aprašomasis.

„Ponas Tadas" rašytas iš tėvynės ilgesio, iš noro kūryba grįžti į gimtąsias vietas. Mickevičius yra sakęs,
kad rašydamas gyvenąs Lietuvoje, „giriose, smuklėse, su šlėkta, su žydais". Jis viską atsiminė, regėjo,
girdėjo, mintimis grįždamas į gimtąsias Naugarduko apylinkes, tarsi susitikdamas su savo tėvų kaimynais,
Napoleono žygio į Rusiją išvakarėse svajojančiais pasinaudoti istorijos suteikta galimybe ir atkurti
Lietuvos ir Lenkijos - Abiejų Tautų - Respubliką.
Poemos pradžia ypatinga. Tai prisiminimo sukelta vizija, regėjimas, sujaudinto balso preliudija, meilės ir
pagarbos tėvynei išreiškimas, jungiantis šlovinimo ir nuolankumo intonacijas:

Tėvyne Lietuva, mielesnė už sveikatą!

Kaip reik tave branginti, vien tik tas pamato,
Kas jau tavęs neteko. Nūn tave vaizduoju
Aš, ilgesy grožiu sujaudintas tavuoju.

Pradžioje keli vietos ypatingumo - šventumo akcentai: minimas Vilnius su Aušros vartais ir stebuklingu
Dievo Motinos paveikslu, lietuviško vardo miestas Naugardukas su pilimi, Nemunas, banguojantis per
kalvas, lankas.
Atkreipkime dėmesį, koks artimas Mickevičius turėjo būti Maironiui, kai šis vaizdavo gimtinę: „Ten, kur
Nemunas banguoja / Tarp kalnų, lankų" („Mano gimtinė") arba kai ieškojo gimtinės vaizdinio
konkretumo ir minėjo tuos pačius žvangučius („Kur bėga Šešupė").

Siužetinis pasakojimas pradedamas tokiu vietos ir laiko nusakymu:

Vidur tokių laukų kadaise prie upelio, 
Beržiniam gojuje, stovėjo ant kalnelio
Bajoro senas dvaras.

Tokia pat pradžios kompozicija yra ir Šatrijos Raganos „Sename dvare": pirma jausminga įžanga, o paskui
kitos intonacijos pasakojimas apie seną dvarų,  kaip ir sodybą (valstietiškoji kultūros dalis), veikusį
Lietuvos istoriją, meną, žmonių likimus.

Į gerai tvarkomą, rūpestingai prižiūrimą seną dvarą - Soplicynę - pas seną viengungį dėdę iš mokslų grįžta
ponaitis Tadas (vardą gavęs Tado Kosciuškos, 1831 metų sukilimo vado, garbei). Dvaro gyvenimas
vaizduojamas idiliškai: visur žiūrima tvarkos, laikomasi gamtos ir Dievo įstatymų. Grįžęs jaunasis ponaitis
pastebi permainas dvare, pamato darže gražią mergaitę Zosę, kuri krinta jam į širdį. Dėdė, Tado globėjas,
turi savo planų, nori, „Kad Tadas vestų žmoną <...>, / Kad ūkį perimtų ir kaime įsikurtų / Ir įpėdiniu liktų
jo sukrautų turtų". Ponia Telimena, vystanti gražuolė, gundo jaunąjį Tadą. Taip palengva pinamos
svarbiausios siužeto gijos - Soplicų ir Horeškų nesantaikos, Tado ir Zosės meilės, paslaptinga vienuolio
Robako, kaip paaiškėja - Tado tėvo, istorijos. Pasakojami įvairūs praeities įvykiai, nutikimai.
 Margame ir sekti įdomiame pasakojime apie bajorų gyvenimą (medžioklių, pokylių, ginčų, antpuolių,
meilių, teismų scenos) neišleidžiama iš akių svarbiausia- tėvynės likimo - tema. Jei Napoleonas pultų
Rusiją, atsirastų viltis: „Jei Vytis dar kovon sukeltų Žemaitiją, / Jei tūkstantis bent rankų stvertų
kalaviją...".
Poema baigiama senovine bajorų puota. Tadas susižieduoja su Zose, nusprendžia paleisti į laisvę savo
dvaro baudžiauninkus. Meniniais vaizdais perteikiamas senojo gyvenimo gyvybingas sūkurys, tarsi paties
gyvenimo šventas ritmas, kuriame dalyvauja ir daiktai (senas servizas, pasikeičiantis pagal metų laikų
spalvas).
Poemos pasakotojas tarsi savotiškas gyvenimo sakmės sekėjas. Jis žino ir persako kitiems tai, ką yra
girdėjęs:
„Ir aš tenai buvau, tą midų, vyną gėriau, / O ką girdėjau - tą į šias knygas sudėjau". Paskutinė poemos
dalis - „Epilogas" - kitokios nuotaikos: jame grįžtama į kitą tikrovę („Ką dar gali Paryžiuj prisiminti..."),
paryškinamas kontrastas tarp romantinių prisiminimų ir realybės.

Poemos įvykius perkerta poetiniai grįžimai į Lietuvos istoriją; gamta ir istorija vaizduojamos susipynusios:

Tie medžiai kunigaikščių Lietuvą dar mena!

Baltvyžy, Paneriuos ir šiandien jie šiurena.
Miškai, kurių ūksmė ir šlamesys ramino
Vytenį, Mindaugą ir didį Gediminą,
Kai šis, medžioklėj taurą Paneriuos nudėjęs,
Ant kalno, degant laužui, prietemoj ilsėjos
Ir senojo Lizdeikos klausės padavimų,
Liūliuojamas Vilnelės ir Neries ošimo.

Mickevičius leidžiasi į priešistorinį laiką. Į laiką, apie kurį kalba padavimai, mitai (apie Vilniaus įkūrimą).
Primenamas ir Dionizo Poškos Baublys. Mickevičius išsako ypatingą žavėjimąsi, pagarbą medžiams,
asmeninį ryšį su jais kaip likimo broliais: „Gimtiniai mano medžiai! Jeigu Dievas duotų, / Kad laimė grįžt
Tėvynėn man nepavėluotų, / Ar būtų lemta man jus vėl tenai išvysti, / Jus, prie kurių prabėgo mano
kūdikystė?" Frazė „Ir aš esu tiek daug saviems miškams skolingas!" atskleidžia Mickevičiaus pasaulėjautą,
jos artimumą lietuvių gamtojautai, persmelkiančiai literatūrą iki pat XX a. paskutinių dešimtmečių.

Visoje Mickevičiaus kūryboje svarbus kraštovaizdis. Poetas kuria apibendrintus gamtos vaizdus, kurie
suvokiami kaip konkretaus krašto vaizdai. Gyvendamas toli nuo Lietuvos, jos kraštovaizdį poetas mintyse
regėjo kaip prarastąjį rojų. Gamtos spalvos išlieka romantinės - medžiai turi atmintį („Tie medžiai
kunigaikščių Lietuvą dar mena"), žemė - paslapčių, kurias išgirsti gali tik ypatingą klausą turintis žmogus,
pavyzdžiui, medžiotojas, laisvasis šaulys, klajoklis: „Jis kaip raganius žemę kalbina ir klausia, / Ir ji garsų
daugybę kužda jam į ausį".

Svarbiausi kraštovaizdžio akcentai - miškai ir vandenys. Giria yra paslaptis, giria slepia gyvenimo mįslę.
Girios ir jūros, svarbiųjų romantizmo įvaizdžių, interpretacija Mickevičius atvėrė ir filosofinę paviršiau s ir
gelmės santykio problemą.
Kas Lietuvos girias lig pat gelmių ištyrė,
Kur klaikūs tankumynai prieblandoje svyri?
Žvejys tinklus tik jūros pakrašty padriekia,
Medžiotojas girias tiktai iš krašto siekia,
Tik jų paviršių, garsą, išvaizdą pažįsta,
Bet jųjų paslapčių pasiekti neišdrįsta.

Mickevičiaus poema „Ponas Tadas" apima plačią XVIII a. pab.-XIX a. pr. senosios Lietuvos bajorijos
gyvenimo panoramą, perteikia to laiko papročius, mąstymo būdą, garbės, orumo, įsipareigojimo
valstybingumui sampratą. Mickevičius talentingai sujungia abu gyvenimo ratus: aukštąjį (valstybė,
idealai) ir žemąjį (kasdienybė, papročiai). Siužetinis pasakojimas apie įvykius ir nutikimus suderinamas su
pakiliais ir paslaptingais gamtos aprašymais.

Visą XIX a. lietuviai mėgo ir skaitė „Poną Tadą". Poema neabejotinai padarė poveikį literatūrai lietuvių
kalba, į ją, ypač į gamtos vaizdus, buvo įsiskaitęs „Anykščių šilelio" autorius Antanas Baranauskas.