Pratybos iš VAIŽGANTO

Pavardė, v. __________________________________ Rašybos, skyrybos kartojimas

Baudžiavos laikus vaizduojančioje apysakoje „Dėdės ir dėdienės“ Vaižgantas tautinį charakterį

tiria ne plačiai žvalgydamasis, bet įsižiūrėdamas į trijų žmonių, vadinamų „dėdėmis“ ir
„dėdienėmis“, likimus. Paprastai tai šeimos nesukūrę ir gimtajame ūkyje pasilikę viengungiai
broliai ir seserys lyg ir šeimos nariai, lyg ir samdiniai, negaunantys atlyginimo. Rašytoją domina,
kuo jie liko nuošaly įprasto srauto, gyvena, kuo minta jų dvasinis pasaulis. Apysakos siužeto
pagrindą sudaro meilės trikampis — Šiukštų Mykolas platoniškai myli Pukštų Severiją, ji taip pat
Mykoliukui neabejinga, bet myli daugiau kaip brolį, su kuriuo kartu užaugo viename kaime. Ją
baudžiauninkę paveržia dvaro tijūnas, Rapolas Geišė, gerokai vyresnis už ją ir vyriškesnis už tylenį
Mykoliuką. Tačiau tikros šeimyninės laimės neduota patirti nė vienam, nes visi trys yra ir socialinės
tikrovės, iškraipiusios normalesnių santykių galimybę, aukos. Mykoliukas, negalėjęs įveikti savo
drovumo, tyliai rezignuoja, susitaiko su savo likimu, sensta su jaunos Severiutės paveikslu mintyse,
netoliese gyvenančios kaimynės Severijos lyg ir nepastebėdamas. Severijos vyras, Rapolas,
panaikinęs baudžiavą netenka valdžios ir galios tampa niekam nereikalingas, nemokėdamas
ūkininkauti, virsta plepiu tinginiu, greitai susmunka, susensta. Severija nutekėjusi į svetimus namus
ir likusi svetima lyg tėvą kantriai karšina savo sutuoktinį. Rapolas Geišė kažkada fiziškai
susižavėjęs Severijos jaunyste ir sugebėjęs prisivilioti kaimo gražuolę senatvėje nebetinka jai į porą
tik gyvena žmonos kilnia malone, atrasdamas Severijos dvasinį grožį.

Iš šių trijų, savaip laimingų ir kartu nelaimingų personažų, svarbiausias yra Mykoliukas,
įkūnijantis baudžiavos išugdytas lietuvio savybes: kuklumą, darbštumą, kantrumą, nuolankumą,
panteistinį gamtos jutimą, trauką muzikai, lyrišką jautrumą, jausmo persvarą prieš protą, gebėjimą
mylėti giliai ir tik vieną kartą puoselėti tą išgyvenimą, kaip švenčiausią likimo dovaną. Nors
Mykoliuko gyvenime ir meilėje nemaža dramatizmo, jis to nejaučia, neišgyvena vidinio konflikto ar
skilimo viskas ramiai nuskęsta jo vidinėje melancholijoje: jaunystėje smuikelio melodijoje,
senatvėje žemės darbų bei gamtos ritme. Mykoliukas, paskui kantrus artojas Mykolas, visą savo
gyvenimą ir darbus atidavęs dvarui bei brolio šeimai, nesiryžta draskyti vyresnio brolio ūkio.
Senatvėje jis yra niekam nereikalingas, bet neteisybės ar didelės nuoskaudos nejaučia, nes visada
turėjo susikūręs kitiems nematomą savo vidinį svajų vėliau prisiminimų bei relikvijų pasaulį „savo
antrinę sielą“, kuri atsvėrė skurdžią buitį ir teikė buvimo prasmę, davė ramumo, netgi, solidumo bei
taurumo. Mykoliukui artima siela Severiutė taip pat įkūnija lietuvės savybes: džiugų jaunystės
žavesį bei jaukų moteriškumą, rūpestingumą, darbštumą ir kuklumą, gebėjimą suprasti ir atjausti,
mylėti ir aukotis, nuolankiai tenkintis likimo sukurta dalia. Kūrinio pabaigoje pamatome ją ir
pasikeitusią, ir išgeriančią, piktą, triukšmaujančią. Vaižgantas nesilaikė išankstinių charakterio
kūrimo schemų, stengėsi būti objektyvus ir ištikimas gyvenimo tiesai. Visgi, apysakoje dominuoja
šviesioji gyvenimo ir žmogaus prigimties pusė.