(V. Mykolaitis-Putinas, J. Tumas-Vaižgantas).

Stiprybė - savybė, padedanti žmogui išgyventi, apie tai rašoma dar Biblijoje: Samsonas, apdovanotas ypatinga
galia, kurią suteikia jo plaukai, kovoja su jo tautos engėjais. Žmona jį apgavusi nukerpa plaukus ir Samsonas yra
paimamas vergijon, kur iškenčia daug skausmo, bet lemiamu momentu jo plaukai atauga ir Samsonas nugali
priešus savo stiprybe. Galima suprasti, kad krikščioniškojoje pasaulėžiūroje stiprybė nėra tik fizinė - ji ir
moralinė. Apie tai, kad stiprus žmogus sugeba pakelti gyvenimo sunkumus, rašo ir XX a. pirmos pusės kūrėjai J.
Tumas-Vaižgantas bei V. Mykolaitis-Putinas.

Neoromantikas J. Tumas-Vaižgantas buvo veiklus ir gerai žinomas to meto žmogus. Kaip dvasininkas, jis rūpinosi
žmonėmis, stengėsi jiems padėti ir kiekviename įžvelgti gerų savybių - dėl to buvo vadinamas “deimančiukų
ieškotoju”. Vaižgantas itin vertino lietuvių kalbą ir literatūros kūrinius, todėl, spausdinimo lietuviškais
rašmenimis draudimo metais, bendradarbiavo su knygnešiais. Be visuomeninės veiklos, jis pagarsėjo savo
kūryba - apysaka “Dėdės ir dėdienės” tapo vienu garsiausių jo kūrinių. Apysakos pagrindinis veikėjas Mykoliukas
išgyvena labai skausmingą išsiskyrimą su mylima moterimi, bet išlieka stiprus ir išmoksta gyventi be jos.
Mykoliukas svajoja apie bendrą jo ir Severijos ateitį, bet suvokia, kad tai yra neįmanoma: neturi tinkamų namų,
į kuriuos galėtų ją parsivesti, o broliui reikia pagalbos auginant vaikus. Jam nusprendus pasiaukoti dėl brolio,
Severija sutinka ištekėti už tijūno Rapolo Geišės ir, norėdama paskutinįkart pasidžiaugti Mykoliuko muzika,
paprašo, kad jis per vestuves pagriežtų smuiku. Severijai bučiuojant Mykoliuką jis pasistato “sielos rūmą” - šiuo
įvaizdžiu siekiama perteikti, kad tai brangiausias jo gyvenimo momentas, kurio atsiminimai padės išlikti stipriam
ir ištverti gyvenimo sunkumus. Mykoliukas nusprendžia išpildyti Severijos prašymą ir per jos vestuves griežia
paskutinį kartą, iki kol nutrūksta smuiko stygos - jo emocijų intensyvumas pabrėžiamas žodžio “griežė”
pakartojimais. Likusį gyvenimą jis praleidžia kaip dėdė Mykolas, atsidavęs brolio šeimai, kuri jo nevertina. Vis
dėlto jam išlikti stipriam padeda “sielos rūmas” - prisiminimai apie Severiją. Taigi, Mykoliukas laikomas stipriu,
nes dėl šeimos paaukoja gyvenimą su vienintele mylima moterimi ir sugeba tai išgyventi.

Sudėtingas pasirinkimas neramina ir V. Mykolaičio-Putino intelektinio psichologinio romano “Altorių šešėly”

protagonistą Liudą Vasarį. Rašytojas, užaugęs katalikiškoje šeimoje, vėliau baigė seminariją, bet suabejojęs dėl
pašaukimo nusprendė studijas pratęsti užsienyje (ne tik dvasines, bet ir filosofijos, literatūros) ir grįžęs dėstė
literatūrą Kaune. Nors pats autorius bando šį ryšį sumenkinti, “Altorių šešėly” pastebima nemažai
autobiografinių detalių: panašūs santykiai su tėvais, mokslai kunigų seminarijoje, pasirinkimas tarp kunigystės ir
kūrybos. Liudo Vasario stiprybė šiame romane atskleidžiama tuo, kad jis pasirenka nors ir sudėtingą, bet sau
tinkamesnį gyvenimo kelią. Kūrinyje atskleidžiamas jo vidinis konfliktas – pasirinkimas tarp kunigystės ir
kūrybos. Viena vertus, pasirinkus kunigystę jo tėvai būtų laimingi, ateitis aprūpinta ir nereikėtų patirti piktų
apkalbų. Kita vertus, pasaulietinis gyvenimas gerokai laisvesnis, nevaržo meilės ir kūrybos, bet gali lemti
aplinkos pasmerkimą. Visame kūrinyje pastebimas sutanos įvaizdis, kuriuo atskleidžiamos abejonės dėl
dvasininko kelio. Pirmojoje dalyje Vasariui ji nuolat pinasi tarp kojų vaikščiojant seminarijoje, o grįžęs namo
atostogų atsisako ją dėvėti. Antrojoje dalyje pasipriešinimas jo kaip dvasininko likimui vaizduojamas itin ryškiai
vaizduojamas vienoje scenoje: naktį Vasaris nusprendžia eiti ten, kur pirmąkart pamatė baronienę Rainakienę,
bet stiprus vėjas pina sutaną tarp kojų ir trukdo žengti (500 ž.) pirmyn. Taigi, jis nori drąsiai keisti savo
gyvenimą, bet to neleidžia jo įsipareigojimai. Trečiojoje dalyje sutana beveik neminima – gyvendamas užsienyje
Vasaris dėvėjo pasaulietiškus drabužius ir grįžęs į Lietuvą nenori vėl vilkėti sutanos, nes nesijaučia kaip
dvasininkas. Tai pastebi ir aplinkiniai, ypač kiti dvasininkai. Vis dėlto kūrinys baigiasi Liudo Vasario atsisėdimu
rašyti pareiškimą pasitraukti iš dvasininkų luomo. Taigi, jo stiprybė atskleidžiama tuo, kad jis galutinai
išsilaisvina ir drąsiai pasirenka kūrėjo kelią - sudėtingą gyvenimą, kuriame gali patirti tikrą laimę.

Apibendrindama galiu teigti, kad ir J.Tumo-Vaižganto, ir V.Mykolaičio-Putino kūriniuose jų pagrindiniams

veikėjams tenka priimti sudėtingus sprendimus - jų stiprybė atsiskleidžia priimant nors skausmingesnį, bet
teisingą pasirinkimą. Tai galėjo lemti jų krikščioniškoji pasaulėžiūra. Vis dėlto, jų pasirinkimo galimybės buvo
skirtingos: Mykoliukas rinkosi tarp meilės ir šeimos, Liudas Vasaris – tarp kunigystės ir kūrybos. Tai galėjo
atsitikti, nes Vaižgantui rūpėjo pavaizduoti gerų savybių turinčius paprastus žmones, o Putino kūrinį įkvėpė jo
asmeninė patirtis.