XX a.

vidurio poeto simbolisto Vinco Mykolaičio-Putino psichologiniame-

intelektualiniame romane ,,Altorių šešėly“  aprašomas Liudo Vasario – jauno kunigo - siekis
išsivaduoti iš visuomenės jam primestų dogmų. Kaip žinome iš kūrinio konteksto, Vasaris
gyvena užsidėjęs visuomenės jam priskirtą kaukę – jis kunigas ( tiesa, paklusęs tėvų norui) ,
tačiau nori būti poetu. Aptardama veikėjo išsivadavimą iš ,,kaukės” archetipo, prisimenu V.
Šekspyro mintį, kad ,,gyvenimas – tai teatras“. Žmogus, kaip ir teatro aktorius, visą gyvenimą
keičia savo kaukes, taip įkūnydamas skirtingus vaidmenis. Vienas iš Jungo kolektyvinės
pasąmonės archetipų ir yra kaukė (arba kitaip ,,persona“) – tai mūsų asmenybės pusė, kurią
rodome viešai, kaukė, kurią užsidedame prieš kitus. Kaukė nėra tai, kas žmogus yra iš tikrųjų. Ji
būtina, susijusi su visuomenės reikalavimais, nes žmogus priverstas vaidinti daugybę vaidmenų.
bet gali būti ir žalinga, kai žmogus susitapatina su kauke, manydamas, kad tai jo tikrasis ,,aš“.
Tokiu atveju žmogus vaidina jau ne prieš kitus, o apgaudinėja pats save. Galime teigti, kad
kaukės žmogų suvaržo. Tokią kaukę ne savo valia buvo pasirinkęs ir mano minėto romano
autorius V. Mykolaitis-Putinas. Jis gimė pamaldžioje šeimoje, paklausęs tėvų valios, įstojo į
kunigų seminariją. Tačiau antroje mokslų pusėje suprato savo su kunigyste nesuderinimą
pašaukimą poezijai. ,,Kaip kunigas, aš ne poetas, kaip poetas, aš ne kunigas,“ – teigė jis. Dėl to
jam teko apsimetinėti, užsidėti kaukę, kurios iš jo tikėjosi tėvai ir visuomenė – t.y., būti kunigu,
bet slapta rašyti. 1932–1933 m. jis išleido romaną ,,Altorių šešėly“, o praėjus 2 metams po
romano išleidimo, oficialiai atsisakė kunigystės, nes nematė galimybių suderinti kunigo pareigų
su kūryba. Jis pasiryžo nusiimti savo kaukę, po kuria tiek daug metų slėpėsi, ir daryti tai, ką
sugeba geriausiai – rašyti. ,,Altorių šešėšly“ - tai intelektualinis psichologinis romanas. Čia
gilinamasi į pagrindinio veikėjo Liudo Vasario vidinį pasaulį - jis nori pažinti save, suprasti, kas
jis iš tikrųjų yra (kunigas ar poetas). Daug metų jis nugyvena užsidėjęs kunigo ,,kaukę“ – tokią,
kokios iš jo tikisi aplinka. Verta paminėti, kad jau kunigų seminarijoje jis supranta, jog nėra
tinkamas būti kunigu, nepatiria maldos ekstazės, jo mintys kur kitur – jį domina literatūra,
poezija, pats pradeda rašyti, įstoja į draugiją ,,Šviesa“. Negana to, jam sunku atsispirti ir
dailiosios lyties atstovių dėmesiui, jis įsimyli jauną panelę Liucę, tačiau apie ją leidžia sau tik
pasvajoti, jokių realių veiksmų nesiima. Visa tai parodo, kad Liudui netinka būti kunigu – jo
siela trokšta laisvės. Tačiau jis bijo nuvilti savo šeimą, bijo būti atstumtas visuomenės ir Dievo –
dėl to lieka seminarijoje. Jaunas klierikas pradeda formuotis kaip dvilypė asmenybė: išoriškai
daro viską, ko iš jo reikalaujama (atrodo nuolankus), bet viduje susikuria savo pasaulį, kur gali
būti savimi. Jis slepia tikrąjį save po kunigo sutana, kuri simbolizuoja jo sielos suvaržymą.
Jaunasis klierikas gyvena užsidėjęs nuolankumo kaukę, kurios iš jo reikalauja kiti. Jam artimas
rusų poeto Tiutčevo eilėraštis ,,Silentium“: ,,Tylėki, slėpki nuolatos/ Jausmus ir siekius savo
tuos..” Ketvirto kurso pabaigoje Liudas, iš kažkur gavęs šį eilėraštį, apie jį parašo savo
dienoraštyje. Perskaityti žodžiai buvo tarsi išvogti iš jo pačio širdies ir atvejų atvejais atjausti ir
išgyventi. Eilėraštyje kalbama apie savo jausmų ir siekų slėpimą nuo kitų, apsimetinėjimą. Tai –
Vasario dėvimos kaukės simbolis. Taigi, akivaizdu, kad jaunasis klierikas gyvena užsidėjęs
kaukę – jis viešumoje būna toks, kokio jo tikisi kiti žmonės, tačiau iš tiesų tiesiog apgaudinėja
kitus ir save. Kunigo ,,kaukė“ jį suvaržo, jis negali būti nei geras poetas, nei kunigas. Pabaigęs
seminariją, Liudas Vasaris dirba vikaru Kalnynų parapijoje. Tada dėl prasidėjusio Pirmo
Pasaulinio karo išvažiuoja į užsienį. Grįžęs po 10 metų jis jau visai kitoks – pasaulietiškas,
išsilavinęs, pamatęs visai kitokį gyvenimą, negu prieš tai. Jis supranta, jog tikrai neturi/nejaučia
pašaukimo būti kunigu ir su šia kauke visą gyvenimą nugyventi negalės, todėl galiausiai išsižada
kunigo pareigų. Taigi, akivaizdu, kad V. Mykolaičio-Putino romane ,,Altorių šešėlį“ skaitytojas
gali atpažinti ryškų kaukės archetipą pagrindinio veikėjo gyvenime.
Apibendrindama galiu teigti, jog psichiatro C. G. Jungo teorija apie kolektyvinės
pasąmonės archetipus yra aktuali ir moderniojoje literatūroje. Jurgio Savickio novelėje ,,Ad
astra“ pagrindinio veikėjo elgesyje galima pastebėti ,,šešėlio“ archetipą – jis, užvaldytas nedoro
instikto, kylančio iš ,,šešėlio“, gaivališkai nužudo šunį. Vinco Mykolaičio-Putino
romanas ,,Altorių šešėly“ atskleidžia ,,kaukės“ archetipą, t.y. tą asmenybės pusę, kurią rodome
viešai, ir leidžia suprasti, jog su tokia kauke žmogus visą gyvenimą pragyventi negali.