INDIVIDO IR VISUOMENĖS SANTYKIAI LITERATŪROJE

(Putinas ir Kamiu)
.
XXa. p.p. ir vidurio literatūroje yra plėtojama žmogaus ir visuomenės santykių tema. Kaip teigė seneka
“gyvenimas turi išsitekti tarp dorų žmogaus įpročių ir visuomenės papročių. Tegu visi stebisi
mūsų gyvenimu, bet tegu pripažįsta esant teisingą.” Žmogus, norėdamas išgyventi šiame pasaulyje
turi atitikti tam tikras nustatytas normas, kad jas atitiktų, žmogus negali elgtis kaip noris Jis turi įkalinti
save tam tikruose rėmuose tam, kad neatrodytų keistas, kad nebūtų smerkiamas. Modernistas Vincas
Mykolaitis-Putinas savo intelektualiniame romane „Altorių šešėly“ vaizduoja konfliktą tarp menininko sielą
turinčio kunigo ir visuomenės. Egzistencialistas Alberas Kamiu romane “Svetimas” demonstruoja žmogų,
kuris nesivelia į visuomenės žaidimą, atsisako meluoti ir veidmainiškai paklusti visuomenės susikurtoms
moralės ir elgesio normoms.

XXa. Pirmosios puses rašytojas V. Mykolaitis-Putinas intelektualiniame romane “Altorių šešėly”

atskleidžia, jog individas jaučiasi nelaisvas, suvaržytas, nesuprastas bendruomenės, kuomet negali
laisvai siekti savo tikslų, kurti dėl visuomenėje nusistovėjusios nuomonės. Žmogui, turint kitokį požiūrį ir
norus į gyvenimą nei iš jo tikimąsi aplinkiniai gali žmogų suvaržyti ir atimti jo laisvę į laimingą ateitį
individui nepasipriešinus. Apie tokią situaciją rašo Vincas Mykolaitis - Putinas - moderniosios
literatūros atstovas. Gimė Suvalkijos ūkininkų šeimoje, kurioje gyventa gana uždarai, mažai bendrauta
su kaimynais, nemėgtos linksmybės. Pripažinti tik du dalykai: darbas ir malda. Poetas — vyriausias
sūnus, jau vaikystėje numatytas būti kunigu, nes atrodė labai liaunas, trapus, nelinkęs į ūkio darbus.
Būdamas septyniolikos, paklusęs tėvų norui, įstojo į Seinų kunigų seminariją, tačiau tęsdamas studijas
Europoje jautė vis stiprėjančią įtampą dėl kunigo-poeto būklės dvilypumo. Pirmasis modernus romanas
Lietuvoje pavadinimu “Altorių šešėly” pasakoja, kaip protagonistas Liudas Vasaris išgyvena vidinį
konfliktą tarp poeto ir kunigo prigimties. Vasaris bando pasipriešinti visuomenės taisyklėms ir nusimesti
kaukę, kuri varžo Liudą, jo kūrybą. Jau mokydamasis seminarijoje jaunas klierikas supranta, jog suderinti
kunigo ir poeto pusių jis negalės, tad iš pradžių slepia savo tikrąją asmenybę, nėra laimingas. „Tylėk,
dangstykis ir paslėpk /Svajones savo ir jausmus.“ - taip Liudas matė pasaulio, visuomenės numatytą
gyvenimo kodą. Laikui bėgant Liudui Vasariui darosi vis sunkiau slėpti savo tikrąją kūrybą, jis bando
pasiguosti, jog kaip kunigas – jis ne poetas, o kaip poetas – jis ne kunigas. Tačiau lankydamasis Vilniuje
Liudas Vasaris supranta, kad daugiau nebegali gyventi varžomas, jis pajaučia, kaip “sutana krinta ant
akių, širdies ir sielos”. Metaforiškai sutana tampa dvasinio suvaržymo simboliu, trukdančiu veikėjui būti
nepriklausomam. Liudui darosi sunku atlikti kunigui reikalingas apeigas, nes jis jaučia, jog taip elgtis yra
neteisinga, jog toks elgesys yra bandymas įtikti visuomenės normoms. Liudas dirbdamas Kalnynų
parapijoje dėl kunigystės metimo susilaukia priešiškų nuomonių iš kitų kunigų, pavyzdžiui, kunigas
Girvydas yra jam sakęs:“Aš suprantu, kad kunigas gali nusidėti ir labai žemai nupulti, Aš
suprantu, kad galima ir pasigerti, ir prasilošti, ir netgi prieš celibatą nusidėti, bet prieiti
ligi to, kad mest sutaną, ne! Kaip sau norite, šitai netelpa mano galvoj.” Galų gale,
nepaisydamas kitų įtakos Liudas Vasaris po 18 metų trukusios dvikovos tarp savo norų ir visuomenės
reikalavimų nusprendžia išsilaisvinti iš šios kančios, pasiryžta mesti kunigystę ir leisti sau nevaržomai
kurti. Taigi, V. Mykolaičio - Putino psichologiniame intelektualiniame kūrinyje “Altorių šešėly” individo
laisvė yra varžoma ir slopinama dėl nusistovėjusios visuomenės nuomonės, požiūrio ir pačio žmogaus
baimės likti nesuprastu.

XXa. Antrosios pusės rašytojas Alberas Kamiu kūrinyje “Svetimas” vaizduoja žmogų, kuris nepaklūsta
visuomenės nustatytoms normoms ir dėl to yra smerkiamas bei nesuprastas visuomenės. Individui turint
savybių kurios yra retos ir atrodo keistai aplinkinių akivaizdoje sukelia baimę ir nepasitikėjimą tuo
žmogumi, juo iškart norima “atsikratyti”, nes jis neatitinka numatyto žmogaus modelio. Apie tai savo
kūriniuose rašo Alberas Kamiu- vienas garsiausių visų laikų egzistencialistų. Rašytojas Gimė ir augo
Alžyre, tapęs rašytoju siekė sakyti tiesą apie šiuolaikinį žmogų, sklaidyti iliuzijas, bet ir neprarasti
humanistinio tikėjimo, ieškojo vertybių, kurios kartėlio, netikėjimo ir XX a. žiaurumų iškankintai širdžiai
būtų tikros ir savos. Nerdavęs į bendruomenių veiklą, Kamiu dažnai turėdavo jas palikti, nepritapęs
prie nustatytų rėmų, „klano taisyklių“. Galiausiai bendruomenė, kurioje jis visą gyvenimą jautė galįs
būti savimi, tapo teatras ir rašymas. Savo kūryba jis atskleidė tai, kas yra persmelkę modernią
visuomenę. Tai beprasmybė ir absurdas. Savo romane ,,Svetimas’’ jis rašo būtent apie tai. Pagrindinis
romano personažas Merso tobulai pademonstruoja žmogaus, kuris yra kitoks nei visuomenė likimą.
Merso - tai žmogus, kuris atsisako naiviai tikėti tuo, kuo tiki visuomenės dauguma, – laimės formulėmis,
privalomais jausmais, padoraus piliečio elgesio normomis, nes įžvelgia jose veidmainystę. Merso atsisako
meluoti, daryti kompromisus, kurių iš jo tikimasi. Atsisako dirbtinai išspaustų ašarų bei tariamo
jausmingumo savo motinos laidotuvėse: “užsinorėjau rūkyti, bet nesiryžau, nes nežinojau,
ar dera šitai daryti prie mamos. Pagalvojęs nusprendžiau, kad tai neturi jokios
reikšmės. Pasiūliau cigaretę durininkui, ir mes užsirūkėm.” Merso nebuvo su motina
toks artimas ir nejaučia poreikio apsimesti kažkuo kitu vien tik tam, kad pritaptų. Jis nevaidina prieš
patrauklią moterį, kad ją romantiškai myli ir nori vesti, nevaidina prieš viršininką – kad yra ambicingas ir
ištroškęs karjeros, nenori vykti į Paryžių, nes ši galimybė, kuri bet kuriai kitai visuomenės asmenybei
suteiktų pasitenkinimą Merso suteikia beprasmybę. Galiausiai Merso atsisako meluoti teismui, kad
nuoširdžiai atgailauja dėl atsitiktinės žmogžudystės, nes taip dėl šio nusikaltimo nesijaučia. Pagrindinis
veikėjas yra nuteisiamas mirties bausme ne už žiaurų nusikaltimą, žmogžudystę, bet už visą savo neva
amoralų, nenormalų gyvenimą. Merso nežinojo ar pasaulio taisyklės jam leidžia rūkyti prie motinos
karsto. Jis užsirūko su durininku. Pasiūlytas kavos, jos neatsisako. Merso geria kavą su pienu ir parūko.
”<...> trumpai
Galiausiai, dėl tokio poelgio Merso buvo teisiamas. Prokuroras teisme Merso
išvardino visus įvykius po mamos mirties. Priminė, kad buvau abejingas,
nežinojau mamos amžiaus, kitą dieną po laidotuvių maudžiausi su moterimi,
priminė kiną, Fernandelį ir pagaliau tą faktą, kad grįžau namo su Mari” . Nepaisant
visų kaltinimų Merso nepasiduoda, neleidžia aplinkai paveikti jo tikrosios asmenybės net ir labiausiai
komplikuotu jo gyvenimo momentu, kai jo gyvybei gresia žiauri pabaiga. Merso demaskuoja visuomenę,
trokštančią vaidinti gražų spektaklį, veidmainišką jos teisingumą, o ši gindamasi sutraiško jį, pasitelkusi
anoniminę mašiną – teismą ir giljotiną. Taigi, Alberas Kamiu romane “Svetimas” demonstruoja tarp
visuomenės ir jos išsiskiriančio žmogaus egzistuojantį konfliktą, kitokio žmogaus nesupratimą.

Apibendrinant galima teigti, jog tiek lietuvių, tiek užsienio literatūroje individo ir visuomenės santykiai
yra komplikuoti. Abiejuose kūriniuose pagrindiniai veikėjai yra suvaržomi ir nesuprasti, abu veikėjai
išgyvena konfliktą tarp savo asmenybės ir visuomenės nustatytų taisyklių. V. Mykolaičio Putino
intelektualiniame romane “Altorių šešėly” pagrindinis veikėjas bandydamas paklusti, pritapti prie
visuomenės slopina savo kūrybinę galią ir dėl to jaučiasi nelaisvas. Tuo tarpu Garsaus egzistencialisto
Albero Kamiu romane “Svetimas” žmogus nepaklūsta visuomenės normoms ir už tai yra nubaudžiamas
žiauria bausme. Žmogus, kuris išsiskiria iš minios, kuris nepaklūsta rutinai, kurią išgyvena kiekvienas gali
būti nesuprastas ir nepritapti prie aplinkinių, jiems atrodyti keistas ir nenormalus.