Nesuprasto žmogaus santykis su visuomene

Lietuvių prozoje neretai apmąstomas nesuprasto žmogaus santykis su visuomene.

Visuomenė yra sudaryta iš individų, kurie sudaro bendrą visumą, o joje susikuria daugeliui
priimtina tvarka bei priimtinas žmogaus elgesys, susidaro įvairūs stereotipai ir atsiranda tam
tikri lūkesčiai žmonėms. Tačiau neretai pasitaiko individų, kuriems tokia visuomenės
sudaryta tvarka yra svetima bei nepriimtina. Tokie asmenys dažnai jaučiasi nesuprasti.
Anglų dramaturgas, poetas bei romanistas Oscar Wilde yra pasakęs: ,,Visuomenė, kurią mes
sukūrėme, man neturi vietos.”
Nesuprastų žmonių tema dažnai sutinkama literatūros kūriniuose. Ji vaizduojama Vinco
Mykolaičio-Putino ir Albero Kamiu romanuose. Nors abiejų romanų pagrindiniai veikėjai yra
nesuprasti žmonės, jų santykis su visuomene skiriasi.

XX a. prozininko Vinco Mykolaičio – Putino romane ,,Altorių šešėly” vaizduojamas

visuomenės nesuprastas žmogus, dėl nepritapimo išgyvenantis dvasinį konfliktą bei vidinę
krizę, kunigas Liudas Vasaris. Protagonistas artimas rašytojui, nes pats Vincas
Mykolaitis-Putinas buvo kunigas, kuris siekė atrasti vietą visuomenėje, tuo pačiu
įgyvendindamas savo vidinius troškimus bei svajones. Tačiau galiausiai nesudarindamas
vidinių troškimų su savo pareigomis jis slapčia vedė savo žmoną Emiliją Kvedaraitę.
Dauguma žmonių nesuprato tokio kunigo elgesio, tad jis buvo ekskomunikuotas iš bažnyčios
bei susilaukė didelio visuomenės pasmerkimo. Romanas ,,Altorių šešėly” turi nemažai
biografinių elementų bei sąsajų su autoriaus gyvenimu. Kadangi XX a. pradžioje viena
garbingiausių profesijų buvo kunigo, šio romano pagrindinio veikėjo tėvai trokšta turėti sūnų
kunigą. Liudas Vasaris „tylus ir klusnus 16 metų jaunuolis nė nemėgina priešintis geležinei,
visą nulemiančiai tėvo valiai ir tylios, jautrios motinos norui“. Taip pat pastebėjęs aplinkoje
pasireiškusį didoką patvirkimą, kuris darė gyvenimą juodą, purviną, bjaurų bei skatinamas
jaunuoliško entuziazmo ir savo idealo Maironio, kuris taip pat buvo kunigas, Vasaris įstoja į
kunigų seminariją. Tik įstojęs Vasaris jau jaučiasi nesuprastas, nes iki tol neturėjęs
asmeninio ryšio su Dievu tikisi, jog seminarija sustiprins jo tikėjimą. Tačiau jo lūkesčiai
nepasiteisina. Seminarijoje Liudas susipažįsta su slapta klierikų kuopelė „Šviesa“ ir jų
skatinamas pradeda kurti pirmuosius eilėraščius. Jie skaito draudžiamą klierikams literatūrą
ir Vasario meilė kūrybai ir literatūrai vis didėja, tačiau jis jaučia dvilypumą, nes supranta, jog
poeziją, kurią jis trokšta kurti yra nesutapatinama su visuomenėje priimtino kunigo
vaidmeniu. Neužilgo Vasaris ima pastebėti, kad jį slegia seminarijos sienos, niūri aplinka, o
griežta dienotvarkė žlugdo svajonę užsiimti tuo, kas jam artima, – kūryba. Nenorėdamas
nuvilti aplinkinių ir bijodamas pasmerkimo Liudas pasiryžta pasišvęsti Dievui ir atsisakyti
savo kūrybos. Liudas trokšta būti doru kunigu ir jam sektinu pavyzdžiu tampa Šlavantų
tėvelis. Šis žinodamas Liudo kūrybinius gebėjimus jam siūlo kurti giesmes, tačiau Vasaris
jaučiasi nesuprastas, nes jo širdis krypsta į poeziją, kitokią nei kūrė Maironis ar kiti
dvasininkai. Vasariui skaudu, kad jis negali susitapatinti su savo autoritetais, o aplinkinių
lūkesčiai jam svetimi. Nenorėdamas išsiskirti ir gadinti savo reputacijos bei įvaizdžio, Vasaris
stengiasi kiek įmanoma pritapti prie aplinkos, slopindamas vidinius troškimus. Tai daryti
trukdo ne tik noras būti poetu, bet ir jaučiama moterų pagunda. Seminarijoje išvysta
Katedros Nepažįstamoji tampa ryškiu simboliu romane, žadinančių klieriko susidomėjimą ir
susižavėjimą moterimi. Gilesnį susidomėjimą sukelia ir pažintis su Liuce. Jų ryšiui
stiprėjant, auga ir Vasario jausmai bei potraukis jai. Tačiau Liudas nepasiduoda, nes tokie
jausmai nedera kunigui ir yra smerktini visuomenėje. Būti ištikimam savo įsipareigojimams
darosi sunku, nes net ir tapęs kunigu, Liudas nei karto nepatiria Dievo artumo, tad jį dar
labiau slegia dėvima sutana, kunigo dienotvarkė ir pareigos. Nors ir norėtų, Liudui sunku
išsižadėti savo vaidmens, nes esamoj visuomenėje jis yra pripažintas kunigu, bet tai
pasikeičia, kai karo metais Vasaris išvyksta iš Lietuvos ir 10 metų gyvena užsienyje, kur
beveik nepraktikuoja kunigystės. Užsienyje Liudas Vasaris jaučiasi laisvas būti savimi,
kadangi ten jis nėra žinomas kaip kunigas, jo elgesys yra suprantamas ir priimtinas
aplinkiniams. Tačiau grįžęs atgal į Lietuvą, jis vėl pajaučia savo vaidmenį visuomenėje.
Aplankydamas tėvus po ilgo laiko vėl užsideda sutaną, jaučia atsakomybę būti pavyzdingu
kunigu tėvų, artimųjų bei visuomenės akyse. Ir, nors ne kartą Liudas pirmenybę teikia savo
troškimams, didžiąją dalį laiko Vasaris praleidžia slopindamas savo troškimus. Taigi, romane
,,Altorių šešėly” nesuprastas žmogus aukoja vidinius norus prisitaikydamas prie visuomenės,
o tai lemia veikėjo vidinę kančią bei gyvenimą apgaulėje.

Kitokį nesuprasto žmogaus santykį su visuomene vaizduoja prancūzų rašytojas ir filosofas,

Nobelio premijos laureatas bei viena ryškiausių XX a. vidurio asmenybių Europoje- Albero
Kamiu- savo romane ,,Svetimas”. Kamiu kūryboje žmogus dažnai vaizduojamas kaip ypač
priešiška ir svetima būtybė šiam pasauliui, nes pasaulis pats yra absoliučiai priešiškas,
svetimas ir nepavaldus niekingam žmogui. Dėl šios priežasties rašytojo vaizduojami veikėjai
tampa nesuprasti pasaulio. Vienas iš tokių- romano ,,Svetimas” protagonistas Merso. Merso
svetimas visuomenei, abejingas, bejausmis, uždaras bei netikintis meile žmogus. Kai knygos
pradžioje miršta Merso mama, sūnus atvykęs į laidotuves neverkia, bendrauja su durininku,
rūko, geria kavą, akimis gano musę. Kitą dieną po laidotuvių maudosi jūroje, linksminasi su
drauge Mari. Pasakotojas dažnai vartoja frazę „man vis tiek“, kuri parodo Merso abejingumą.
Atsiribojęs nuo pasaulio, Merso daug dalykų nesureikšmina. Jis sutinka tuoktis su Mari vien
dėl to, kad ji to nori, tačiau pats nesuteikia reikšmės santuokai ir meilei. Jam šie dalykai ,,vis
tiek”. Jis nedvejodamas padeda savo kaimynui Reimonui atkeršyti jį išdavusiai meilužei. Kai
po šio įvykio jie prie jūros sutinka arabus, kurie nori atkeršyti Reimonui už išdavystę, keršto
misija netikėtai pasibaigia arabo nužudymu, už kurį atsakingas Merso. Nors Merso ir nužudo
žmogų, tai jį mažai jaudina, jis sunkiai suvokia kokį nusikaltimą įvykdė ir kodėl jis toks
baisus. Po šio incidento didele dalis veiksmo vyksta teismo salėje, kurioje sprendžiama
Merso byla. Jis yra teisiamas už arabo nužudymą. Teisme prokuroras daug dėmesio skiria
aptarti Merso elgesio išskirtinumui, ypač akcentuojamas jo elgesys per motinos laidotuves
,,Jį apkaltins žmogžudyste, bet nužudys už tai, kad neverkė per savo motinos laidotuves.” Ši
citata iš knygos pabrėžia, kad teismo dalyviai įvertindami Merso, didelę svarbą teikia
neįprastam ir nesuprantamam jo elgesiui. Nesuprasdami kažko žmonės dažnai daro išvadas
apie kitus, tad Merso situacijoje, yra daroma išvada, jog jis nesigaili savo motinos.
Minėdamas įvairias situacijas, kuriose Merso pareiškė visuomenėje nepriimtiną elgesį,
prokuroras daro išvadą, jog Merso yra besielis žmogus, neturįs nieko žmogiška, ir kad bet
kokie moraliniai principai, kuriais vadovaujasi žmogaus širdis, jam yra svetimi. Nepaisant
visų kaltinimų Merso nesistengia prisitaikyti prie priimtino ir visuomenei suprantamo
reakcijos būdo. Merso jaučia žmonių žvilgsnius ir smerkimą. Teisme jis jaučiasi lyg žiūrovas,
nes beveik neprataria žodžio, o paklaustas ar turi ką pridurti atsako ,,Ne.” Prisiekusieji
įvertindami Merso elgesį teismo metu bei atsižvelgdami į aptartą teisiamojo elgesį minėtose
situacijose, skiria jam mirties bausmę. Taigi, Albero Kamiu romane ,,Svetimas” pagrindinis
veikėjas yra nesuprastas žmogus, dėl savo išskirtino elgesio sulaukęs visuomenes
pasmerkimo ir nuteistas mirties bausme.

Apibendrindama galiu teigti, jog literatūroje yra apmąstomas nesuprasto žmogaus santykis
su visuomene. Vinco Mykolaičio – Putino romano „Altorių šešėly” ir Albero Kamiu romano
,,Svetimas” veikėjai yra nesuprasti žmonės, tačiau jų santykis su visuomene skiriasi. Liudas
Vasaris trokšta įtikti visuomenei, būti priimtu ir suprastu, tad paaukoja širdies troškimus, o
tai lemia jaučiamą vidinę kančią. Merso nesistengia prisitaikyti prie visuomenės, tačiau tai
lemia jo pasmerkimą ir įvykdomą mirties bausmę.