Ar reikia kovoti su savo prigimtimi?

Prigimtis – tai įgimtos žmogaus savybės, būdas. Kiekvienas žmogus yra unikalus, turintis skirtingą prigimtį –
kitokį charakterį, požiūrį, vertybes, svajones. Individas negali pakeisti savo prigimties, nebent tik bandyti ją
tramdyti ar slėpti. Kovoti su savo prigimtimi neretai žmogų skatina aplinka (visuomenė ar artimi žmonės),
tačiau tokia kova neretai gali būti varginanti, o prigimties slopinimas – užgožti žmogaus troškimus, jo talentą.
Filosofas Seneka yra sakęs: ,,Laimingas gyvenimas yra toks, kuris neprieštarauja vidinei prigimčiai.‘‘ Visgi
kartais žmogaus prigimtis gali pakenkti žmogui, naikinti jį kaip asmenybę. Ar verta kovoti su savo prigimtimi?

Tramdydamas savo pozityvią prigimtį, žmogus išsižada savęs paties. Jis atsisako savo svajonių, naikina savo
talentą, užkerta sau kelią rasti savo pašaukimą. Paisydamas aplinkinių nuomonės, darydamas ne tai, ko
trokšta jo siela, prieštaraudamas savo prigimčiai, žmogus jaučiasi suvaržytas, gyvenąs nepilnavertį gyvenimą,
yra nelaimingas, kankinamas vidinių prieštaravimų. Apie tai kalba XX a. vid. literatūros modernistas, vienas
žymiausių lietuvių rašytojų Vincas Mykolaitis – Putinas psichologiniame intelektualiniame romane ,,Altorių
Šešėly‘‘. Rašytojas baigė Seinų kunigų seminariją, studijavo Sankt Peterburgo dvasinėje akademijoje,
Friburgo universitete gavo filosofijos mokslų daktaro laipsnį. Nuo jaunystės mėgo poeziją, rašė eilėraščius, o
laikui bėgant vis labiau juto kunigo ir poeto būsenos dvilypumą. 1931m. pradėjo rašyti autobiografine
patirtimi paremtą trijų dalių romaną ,,Altorių šešėly‘‘, norėdamas plačiai motyvuoti būsimą pasitraukimą iš
kunigų luomo. Romane vaizduojama protagonisto Liudo Vasario vidinė kova, jo sieloje užsimezgęs kunigo ir
poeto dvilypumas. Paklusdamas tėvų valiai, veikiamas socialinės aplinkos Liudas Vasaris įstoja į Seinų kunigų
seminariją. Jis tikisi, jog būdamas kunigu ne tik patenkins tėvų norą, bet ir galės dirbti tautinė kultūros
srityje kaip Maironis ar kiti kunigų luomui priklausantys žymūs patriotai. Uždaro būdo, jautrus,
melancholiškas jaunuolis patenka į svetimą sau aplinką – laikui bėgant jis suvokia, jog nejaučia gyvo tikėjimo,
reikalingo kunigo pašaukimui, ir nors stengiasi būti uolus klierikas, o vėliau ir kunigas, jo pareigos ima jį vis
labiau varginti, varžyti. Iš prigimties meniškas ir jautrus Liudas Vasaris nori kurti, eiliuoti. Poezija jį žavi,
traukia, jis trokšta rašyti apie savo jausmus ir išgyvenimus, nori pats pažinti gyvenimą. Jis neišvengia jam,
kaip kunigui, uždraustų meilės jausmų, minčių apie moterį (seminarijoje jaučia simpatiją Liucei, idealizuoja
Katedros Nepažįstamąją, Kalnynuose užmezga romaną su baroniene Rainakiene, grįžęs į Kauną po Pirmojo
pasaulinio karo įsimyli Auksę), tačiau atvirai rašyti apie meilę moteriai negali. Ilgą laiką Liudas Vasaris slepia
savo tikrąją prigimtį, viduje kentėdamas ir atsiribojęs nuo pasaulio. Dar seminarijoje užsimezgęs kunigo ir
poeto konfliktas kankina Vasarį 18 metų – iš pradžių jis bando suderinti savyje abu pašaukimus, tačiau
suvokia jog eiti dviem keliais negalės. Sutana varžo Vasarį, tačiau jis nesiryžta jos nusimesti, vis dvejoja,
svarsto, nes nenori skaudinti tėvų, bijo visuomenės reakcijos. Neryžtingumas, dvilypumas naikina jį ne tik
kaip poetą, bet kaip ir asmenybę. Liudas Vasaris stengiasi tramdyti savo prigimtį – ryžtasi būti pavyzdingu,
geru kunigu, uoliai atlikinėti savo pareigas ir dvasines praktikas, bando rašyti dvasinę poeziją, tačiau tos eilės
jo netenkina, jis vis grįžta prie pasaulietinės literatūros, su kuria jį supažindina baronienė. Jis suvokia, jog
kunigo gyvenimo būdas, įpročiai, mąstysena, jam, poetinės prigimties žmogui, yra svetimi. Vasaris negali
prie jų prisitaikyti, nes tai jam reikštų savęs išsižadėjimą, pasmerkimą lėtai dvasinei mirčiai. Laikui bėgant jis
vis labiau tolsta nuo kunigų luomo, ima vaduotis iš jį varžančių kunigystės pančių, ima rašyti atviriau,
drąsiau, galiausiai nebepaiso cenzūros, draudimų, atsisako vilkėti sutaną ir atlikinėti kunigo pareigas. Liudui
Vasariui rūpi jo talento, jo kūrybos likimas, dėl jų jis pasirengęs mesti kunigystę. Po Liucės mirties Vasaris
galiausiai suvokia save kaip poetą, pasipriešina visuomenės, tėvų spaudimui, ir oficialiai pasitraukia iš
dvasininkų luomo. Liudas Vasaris nebekovoja su savo prigimtimi, o ją puoselėja, atsiskleidžia kaip poetas,
kūrėjas. Taigi, nekovodamas su savo prigimtimi, žmogus suranda savo tikrąjį gyvenimo kelią.

Antra vertus, kartais individas privalo tramdyti savo prigimtį ir bandyti keistis. Negatyvi prigimtis gali
pražudyti žmogų, užgožti gerąsias jo savybes. Netramdoma nuodėmingoji prigimtis kenkia ne tik pačiam
individui, bet ir jį supantiems asmenims, artimiems žmonėms. Šia tema kalba XXa. Vid .modernistas ,
lietuvių prozos atnaujintojas, ekspresionistas Jurgis Savickis novelėje ,,Kova‘‘. Jurgis Savickis lietuvių
literatūroje įteisino ironišką kalbėjimo būdą - kūriniuose jis juokiasi iš žmogaus ydų, silpnybių, netikrųjų
vertybių. Savo kūryboje rašytojas kalba ir apie miesto žmogų – intelektualą ir estetą, ir apie kaimo žmogų,
atskleisdamas negatyvią individo prigimtį, kurią norėdamas paslėpti žmogus užsideda vieną ar kitą kaukę.
Novelėje ,,Kova‘‘ vaizduojami tėvai savo nuodėmingos prigimties nesigėdija, jos neslepia. Mažas berniukas,
gyvenantis kartu su girtuokliaujančiu tėvu ir laisvo elgesio motina, svajoja apie normalią, rūpestingą šeimą,
tačiau yra priverstas pats rūpintis savo tėvais. Nors ir yra per mažas spręsti suaugusių žmonių problemas, jis
nepasiduoda ir stengiasi kovoti su tėvų neatsakingumu, jų ydomis. Neatsakingi ir nerūpestingi berniuko
tėvai didžiąją dalį savo laiko praleidžia smuklėje – motina svetimų vyrų kompanijoje, tėvas – išgėrinėdamas.
Tėvai nekovoja su savo negatyvia prigimtimi, vergauja savo instinktams, nesistengia net dėl sūnaus - juo
nesirūpina, jo neprižiūri. Jie nesugeba pasipriešinti savo prigimčiai, nes yra bevaliai, lengvai pasiduoda kitų
neigiamai įtakai. Berniukas kenčia dėl tokio tėvų elgesio, jam skaudu, tačiau motiną jis vis tiek myli, bando ją
apginti nuo svetimų vyrų, turi vilties, jog tėvai pasikeis. Su negatyvia prigimtimi kovoja ne tėvai, bet jų sūnus.
Vadinasi, žmogus turi kovoti su negatyvia savo prigimtimi, nes ji gali turėti neigiamos įtakos jo gyvenimui ir
artimai aplinkai.

Ar reikia kovoti su savo prigimtimi, priklauso nuo to, ar ta prigimtis yra pozityvi ar negatyvi. Pozityvios
prigimties tramdymas gali pakenkti žmogaus saviraiškai, dvasiniam pasauliui, sužeisti jo sielą. Nepaisydamas
savo prigimties, individas jaučiasi apsimetinėjantis, apgaudinėjantis save. Jis negali rasti savo pašaukimo ir
gyvenimo kelio. Visgi negatyvią prigimtį žmogus turi tramdyti, nes ji gali trukdyti jam atrasti savo gyvenimo
kelią, kenkti jo asmenybei, taip pat neigiamai paveikti aplinkinius.