Liudo Vasario išsivadavimo kelias

Šioje knygoje sutalpintas ilgas žmogaus mąstymų, samprotavimų, sunkių apsisprendimų ir

prieštaravimų kelias. Ne bet kokio žmogaus, o kunigo, ant kurio visą gyvenimą kris sunkus altorių
šešėlis.
Pradžią lemia senos valstietiškos tradicijos: vienas sūnus lieka prie ūkio, vienas išleidžiamas į
mokslus, kitas turi tapti kunigu. Visiškai jauno, dar nesubrendusio nei fiziškai, nei tuo labiau
dvasiškai vyro likimas įspraudžiamas už mūrinių seminarijos sienųų. Dar nesusiformavusios
pažiūros ir idealai apvelkami juoda sutana, kuri simbolizuoja asketizmą ir yra tarsi kokie šarvai,
daugiau saugantys ne patį kunigą nuo aplinkinio pasaulio, bet varžantys, tramdantys jį, kad jis
nesupasaulėtų.
Visa tai įvyksta ir su Liudu Vasariu - lėtu, neryžtingo būdo, linkusiu į vidinį uždarumą,
susimąstymą, turintį jautrią širdį, poetišką sielą, lakią vaizduotę, neabejotiną talentą, jautriu gėriui,
gamtos grožiui, vidiniam sąžinės balsui. Savo beviltišką padėtį jis bando guosti didžiais kunigais
rašytojais, tokiais kaip Maironis, kuria iliuzijas apie savo didžius kunigo kūrybos darbus.. Bet
viskas vyksta visai kita linkme. Seminarijos rutina ėmė laužyti jo charakterį, skandinti jo asmenybę
neišnarpliojamuose vidaus prieštaravimuose. Susidariusios aplinkybės stūmė jį gilyn į
individualizmą ir uždarumą ne tik gyvenime, bet ir jo atrastoje kūryboje. Jam teko rinktis: arba
protestuoti, maištauti, kovoti,arba užsidaryti savyje, tolti nuo kasdieniškos realybės. Vasaris ėjo
antruoju keliu. Štai šis kelias, t.y. kankinantis vienišumas, savęs graužimas, susvetimėjimas
aplinkai, kompromisų ieškojimas - tai tie negalavimai, kurie kankina jį visą romaną. Nedaug ką
tenuveikdamas, vien pats save stebėdamas ir analizuodamas, herojus per visas tris romano dalis
labai intensyviai ir darmatiškai išgyvena kiekvieną savo buities žingsnį, kiekvieną išorės pokytį
savo sąmonėje. Šis jo vidinis dramatizmas kyla ne iš perdėto jausmingumo, o iš natūralaus
poreikio ieškoti prasmingo gyvenimo kelio, kuo pilniau išskleisti savo individualybės žiedą ir
talentą, gintis nuo gausių pavojų žmogiškajam orumui, glūdinčių tiek kasdieninėje aplinkoje, tiek
savo paties prigimtyje, būdo ypatumuose, psichikos gelmėse.
Seminarijos laikotarpiu visi Vasario vidaus konfliktai yra emocinio pobūdžio. Tai
prieštaravimai tarp širdies ir proto išvadų. Protas jau yra paveiktas religinių dogmų, seminarijos
griežto auklėjimo, ir jis diktuoja savo sprendimus. Jis didelėmis valios pastangomis sugeba
pajungti širdies troškimus protui ir tariasi nugalėjęs save. Emocijas, kurias jis taip stengėsi slopinti
sukėlė Liucė, iš pradžių vėjavaikiška, žybčiojančiomis akimis mergaitė, ir Nepažįstamosios
idealas. Šių išgyvenimų jis niekaip negalėjo išstumti iš savo kūrybos. Meilė ir kūryba buvo du
esminiai dalykai. dėl kurių Vasaris negalėjo likti kunigu, nuslopinti savo prieštaravimus ir atsakyti
teigiamai į pašaukimo klausimą. Kad suprastų tai jis turėjo nueiti ilgą išsivadavimo kelią. Greitam
jo apsisprendimui trukdė iš dalies jo būdas. Būdamas iš prigimties drovus ir savyje užsidaręs,
Vasaris sugebėjo ilgą laiką gyventi vidinių prieštaravimų skaldomas, eiti į vidinius kompromisus.
Jam tiesiog trūko drąsos ir energijos iš tų prieštaravimų išsivaduoti. Esamai padėčiai jis priešinosi
vien psichologiškai, užsidarydamas savyje, susikurdamas sau atskirą vidinį pasaulį, griežtai
slepiamą nuo pašalinių akių. Kita kliūtis jo apsisprendimui buvo visuomet kuriami idealai: “Jei jis
būtų vien džiaugęsis tuo, ką duoda gyvenimas, jis, be abejo, nebūtų sau ilgai kvaršinęs galvos dėl
knygų skaitymo, nebūtų graužęsis dėl savo širdies polėkių ir susižavėjimų. Jis būtų taręs sau:
įdomu, tai ir skaitau, patinka, tai ir žaviuosi. Galimas daiktas, kad, taip nusiteikęs, jis ilgainiui būtų
tapęs kanauninku arba prelatu, o drauge gal ir dideliu poetu. Bet jis įkurdino savo sąžinėje rūstų
teisėją - idealą, ir nuo to laiko visas jo vidaus gyvenimas ėjo konvulsyviais sukrėtimais, nuopoliais,
atgailomis ir susigraužimais.”
 Taigi jis ilgai slapstė savo jausmus ir troškimus, vadovavosi Tiutčevo eilėraščio “Silentium”
mintimi:
Tylėk, dangstykis ir paslėpk
Svajones savo ir jausmus.
Bet šitoks jo vaizduotės maištingumas, valios nuolaidumas ir tik paviršiutiniškas
susitaikymas su priešingybėmis buvo ne vien stambi jo charakterio yda, bet ir ypatybė, kuri šalia
kitos jo būdo ypatybės, užsidarymo, išlaikė jį seminarijoje nuo suvirškinimo.
Atėjęs iki kraštutinės nusivylimo ribos, Vasaris pradeda dvasiškai atgimti. Po ilgų vidinių
konfliktų, tramdymo ir slopinimo pastangų Vasaris gaivina savo individualybę, jau nebėga nuo
savęs, o grįžta, pradeda įsiklausyti į tikrąjį savo vidaus balsą. Pirmasis žingsnis buvo poeto
atsiskyrimas nuo kunigo. Tai vienas iš pagrindinių prieštaravimų, verčiusių jį kankintis dėl savo
pašaukimo. Vasaris skyla į dvi dalis. Jis pripažįsta, kad “kaip kunigas, aš ne poetas,o kaip poetas,
aš ne kunigas.” Po drąsių eilių su po simboliais paslėptu susižavėjimu, meile moteriai, jis
prisipąžįsta, kad kai jis kuria, nusimeta kunigo ir išorinį, ir vidinį apvalkalą.Tokiam kompromisui
psiekti reikėjo daug laiko pmąstymams. Pirmosios jo eilės seminarijoje buvo jausminio pobūdžio,
bet vėliau, skatinamas kitų rašyti apie idealus, apie meilę tėvynei taip kaip Maironis, Vasaris
sukurdavo tik sausas, jausminio atspalvio neturinčias eiles. Jam varbūs nacionaliniai palikimai,
šūkiai, bet kartu jis jaučia, kad į jo sąmonę daug stipresne srove veržiasi realiojo gyvenimo
įspūdžiai, jį tiesiogiai liečią tikrovės prieštaravimai. Jam neužtenka patriotinės idėjos, nes ji negali
užpildyti tos gyvenimo tuštumos, kurią jis jaučia būdamas klieriku. Jis turi žūtbūt nusimesti tą
juodą sutanos užuolaidą, kuri skiria jį nuo viso jausmų pasaulio. Vasario eilėms neužteko nei
gamtos grožio. Jam reikėjo meilės!
Reikia prisiminti, kad pirmąsias eiles jis parašė po susitikimo su Liuce. Jaunatviškas
susižavėjimas, naujas jausmas pažadina jame talentą, bet kartu daug konfliktų jo viduje, ir jis
pajunta sutanos svorį. Tik dėl to, kad jis buvo neryžtingas, sunkių prieštaravimų draskomas ir
turėjo per daug griežtus idealus, jis, jau veikiamas seminarijos įskiepytų dogmų, atstumia Liucės
meilę. Šis didelėmis valios pastangomis žengtas žingsnis, kartu buvo ir žingsnis atgal nuo savo
individualybės atskleidimo, nuo tikrųjų savo troškimų supratimo. Meilė buvo viena iš svarbiausių
kliūčių, trukdančių jam tapti kunigu. Bet taip pat galima teigti, kad tai buvo viena iš sferų, kur
poetas semiasi kūrybinių minčių. “Be vidaus kentėjimų ir kovų nėra kūrybos. Tik nuolatos
degdamas ir atsinaujindamas meno žmogus gali kūrybiškai save pareikšti.” Meilė ir buvo tas
degimas, kurio taip ieškojo Vasaris. Meilė sukėlė daug emocijų, davė daug kūrybinės medžiagos,
bet kartu ir pastūmėjo Vasarį apsisprendimo, išsivadavimo keliu. Baronienė padėjo atsiskleisti
Vasario individualybei, plėtė jo pažiūras ne tik knygomis: “Menas verda, kunkuliuoja visais
žinomais širdies jausmais ir aistromis žmoniškumo ribose, o kunigo širdis - apmarinta ir suvaržyta
griežtomis normomis ir dėsniais. <…>Kunigas negali tiesiogiai, natūraliai pažvelgti į gyvenimą.
Arba jis per daug griežtai smerks, arba pernelyg girs. Arba per daug liūs, arba per daug džiaugsis,
nes kunigas visus reiškinius yra pratęs vertinti doroviniu blogio ir gėrio mastu, dėl kurio jis ir pats
negali likti indiferentiškas”…