Žmogiškumo pamokos lietuvių literatūroje

Kas yra žmogiškumas? Žmogiškumas – pagarbus požiūris į žmogų, sąžiningas ir doras elgesys. Iš
tikrųjų visais laikais žmogiškumas buvo viena iš svarbiausių gyvenimo vertybių. Būti žmogiškam tai ne tik
tolerantiškai bendrauti su kitais, bet ir atsisakyti savo norų ir tikslų. Būtent tai atskleidžia savo kūriniuose
žymiausias lietuvių prozininkas Vincas Krėvė-Mickevičius ir be galo garsus rašytojas Jurgis Savickis. Taigi
kaip iš tikrųjų atrodo žmogiškumo pamokos lietuvių literatūroje?

Vienas iš svarbiausių žmogiškumo pavyzdžių – atsisakyti savo norų ir tikslų. Ypač tai parodoma
Vinco Krėvės-Mickevičiaus pirmoje tikroje lietuvių literatūros dramoje „Skirgaila".  Drama vaizduoja XIV
a. antros pusės Lietuvos valdovą Skirgailą ir taip pat politinius bei religinius valstybės
sunkumus. Pagrindinis herojus Skirgaila -  vienas iš žymiausių Lietuvos valdovų, kuris kovoja dėl valstybės
nepriklausomybės, bet patiria pralaimėjimus dėl savo nežmoniškų poelgių, kurių reikalavo to meto
istorinės sąlygos. Kunigaikštis bando siekti savo tikslo ir išsaugoti savo valstybę, priimdamas naująjį
tikėjimą. Tačiau kartu jis bodisi pats savimi, kad elgiasi prieš savo jausmus ir norus, kad pamina
ištikimybę senai nusistovėjusiai tvarkai bei sunaikina pagonišką tikėjimą. Trečiojoje dalyje savo kūrinyje
„Skirgaila"  Vincas Krėvė-Mickevičius pabrėžia valdovo jausmus bei nusivylimą žmonėmis.
Kunigaikštis yra pasimetęs, nes jį išdavė artimieji bei lietuvių tauta. Rodos, kad pasaulis tarsi slysta iš
po kojų, valdovas kenkia ir kankina kitus, nesuvokdamas gyvenimo prasmės. Šiuo požiūriu poeto
drama „Skirgaila“ labiausiai priartėja prie Šekspyro  žymiausios tragedijos „Hamletas". Skirgaila tarsi kaip
ir Hamletas užduoda sau klausimą „Būti ar nebūti?" ir mąsto apie Lietuvos ateitį. Jis nori išeiti iš
gyvenimo, bet suvokia, kad  niekinga mirtis nieko nepakeis, jis taps tarsi bėgliu nuo gyvenimo
sunkumų. Lietuva - tai vienintelė priežastis, kodėl kunigaikštis pasirenka gyvenimo
kelią. Jis stoja ištikimybės ir valstybingumo klausimų ribose ir nepaisant savo norų ir tikslų, siekia valdyti
savo valstybę. Mano manymu, Vincas Krėvė-Mickevičius savo  drama „Skirgaila" norėjo parodyti
skaitytojams ne tik konflikto, draminio veiksmo bei tragiškų aplinkybių elementus, bet ir tarsi atskleisti
valdovo idealą, kuriam iš tikrųjų labai svarbi jo tėvynė, nes nuo valstybės gyvenimo priklauso piliečių bei
tautos ateitis. Lietuvos valdovo ateities pasirinkimas parodo mums, kad  gyvenime negalima nuleisti
rankų ir reikia būti žmogiškam, nes būtent žmogiškumas – tai didžiausios sielos pasiekimas ir
nusiraminimas. Taigi aš manau, kad drama „Skirgaila" - tai vertingiausias lietuvių literatūros kūrinys,
kuris bus vertinamas visais laikais, nes būtent jis parodo, kad nepaisant situacijų, reikia visada likti
žmogiškam, padėti kitiems ir, jeigu tuo reikalauja sąlygos, atsikratyti savo norų ir tikslų kitų žmonių labui.

Taip pat be galo svarbi žmogiškumo taisyklė – niekas negali atimti kito gyvybės, tą gali padaryti
tik Dievas. Būtent tai parodo Jurgis Savickis savo novelėje „Ad astra“. Pagrindinis veikėjas Dalba trokšta
reformuoti visą savo gyvenimą ir pakeisti visą pirmykščią tvarką ūkyje: „Energijos buvo daug, jis nežinojo,
kur ją dėti." Ypač jo pavardė parodo, kad jis ieško absurdiškos ir lengvos išeities pakeisti savo gyvenimą.
Jis nenori visą savo dėmesį skirti ūkio reikalams, pats kažką reformuoti. Pagrindinis herojus pasirenka
keista sprendimą - nužudyti savo seną šunį, kuris jam jau nereikalingas. Mano manymu, jis galvojo, kad
jeigu jis atsikratys senų daiktų, tai jo gyvenimas iš karto pagėrės. Jis nutaria atsikratyti seno šuns jį
paskandindamas. Pirmąjį kartą jam to padaryti nepavyksta, jis pats įkrenta į eketę, o jo kailiniai pradeda
traukti jį gilyn. Ištikimas šuo, kaip tikras draugas,  žinoma, išgelbėjo savo šeimininką, tačiau pagrindinis
herojus padėkojęs vis tiek pasielgia kaip ir norėjęs, nes tai buvo neužbaigtas darbas. Nejausdamas jokio
sąžinės graužimo Dalba vis tiek atsikrato šuns. Jurgis Savickis siekė atskleisti nežmogiškumo pavyzdį savo
kūrinyje, nes būtent jo nuomone, daugelis žmonių labai žiaurus, remiasi klasta ir melu ir mano, kad
viskas priklauso jiems, o ypač žmonių bei gyvūnų gyvybės. Iš tikrųjų  novelėje „Ad astra“ Dalbos elgesys
labai nepastovus ir keistas, nes aš manau, kad daugelis žmonių po tokio gyvenime lemtingo įvykio, būtų
susimąstęs apie likimą ir patį gyvenimą. Pagrindinis herojus siekia savo tikslo. Savickis ironizuoja jo
veiksmus ir parodo, kad labai dažnai žmonės nemato savo blogų savybių, mano, kad jų veiksmai pakeis
jų likimą, bet žmogus niekada nepasikečia, nes tokia yra jų prigimtis. Taigi, pasak Jurgį Savickį, būti
žmogiškam – tai mandagiai elgtis su silpnesniais, negali daryti to, kas nepriklauso tau, kitais žodžiais
tariant, Dievas sukūrė gyvybę mūsų pasaulyje, o mes neturime teisės jos sunaikinti.

Visais laikas žmogiškumas buvo vertingiausias jausmas ir sielos palaikymas. Daugelis žmonių iki
šiol nesupranta žmogiškumo vertės ir gyvena pagal savo principus. Pagal Jurgio Savickio ir Vinco Krėvės-
Mickevičiaus nuomones, būti žmogiškam – tai tolerantiškai elgtis su kitais žmonėmis, mokėti atsikratyti
savo tikslų ir norų, jeigu tuo reikalauja sąlygos, ir be galo svarbu – neperžengti gyvybės ir mirties ribos.
Taigi aš manau, kad jeigu žmonėms atrastų savyje nors mažesnį žmogiškumo dalį, mūsų pasaulis turėtų
žymiai geresniąją ateitį.