Kaip gyvenimo išbandymai keičia žmogų?

Gyvenimas yra labai nenuspėjamas dalykas. Vieną akimirką viskas gali labai puikiai
sektis, o kitą akimirką jis gali pažerti krūvas įvairiausių išbandymų. Kai kurie gyvenimo
išbandymai gali būti neįveikiami ir net palaužia žmogaus dvasią, sugriauna jo svajones ir ateitį.
Tačiau kiti, sustiprina jo dvasinį pasaulį ir padeda priimti gerus sprendimus. Skaudžių išbandymų
išgyvenimas gali paskatinti žmogų labiau vertinti gyvenimą ir ieškoti paramos susidūrus su
sunkumais. Galiausiai žmogaus charakteris ir vidinė stiprybė atsiskleidžia per kiekvieną
sunkumą, su kuriuo jis susiduria, tačiau kiekvienas išbandymas gali jį suformuoti ir tam tikru
mastu pakeisti jo likimą.
Visų pirma, per gyvenimo išbandymus žmonės dažnai atranda tikrąją gyvenimo vertę,
ypač kritinėse situacijose. Tokios aplinkybės paskatina asmenis naujai pažvelgti į gyvenimą ir jo
teikiamus privalumus. Autorius, asmeniškai patyręs tokį skaudų įvykį, papasakojo apie kritinę
situaciją - tremties, praradimo, kančių ir kankinimų laikotarpį, kuris paliko jam didžiulę įtaką ir
pakeitė požiūrį į gyvenimą. XX a. modernios lietuvių poezijos ir istorinės poetinės dramos
pradininkas Balys Sruoga memuare ,,Dievų miškas“ pasakoja apie gyvenimą Štuthofo
koncentracijos lageryje. Vaizduodamas gyvenimą Štuthofe, Sruoga ne tik pabrėžia jo svarbą, bet
ir laikosi savito požiūrio, atsiribodamas nuo savo asmeninės patirties. Kad kūrinys taptų
išskirtinis, jis pasitelkia ironiją kaip pagrindinę vaizdavimo priemonę ir užima stoišką poziciją.
Toks požiūris pabrėžia atsparumo poreikį žiaurumo akivaizdoje, nes žmogus turi išlikti stiprus ir
išlaikyti humoro jausmą net ir susidūręs su šiurpiais vaizdais, elgesiu ir aplinkybėmis. Kūrinyje
autorius pasitelkia humoru kad susidorotų su sunkiomis aplinkybėmis: pašiepia kiekvieną
pareigūną, ligą, kankinimo būdą ir incidentą - taip jis susidoroja su sunkiomis aplinkybėmis. Toks
Balio Sruogos požiūris padeda išgyventi ir neleidžia pasiduoti beprotybei ir destruktyvioms
emocijomis. Sruoga pasitelkia sarkazmą, juokiasi iš žiaurių ir pasipūtusių SS viršininkų, pašiepia
netvarką lagerio įstaigose. Autorius taip pat satyrizuoja žmogžudystes ligoninėse, lavonų
gabenimą į krematoriumą, "miegamuosiuose" įsiveisusias utėles, žaizdas ir įvairias ligas,
pavyzdžiui - cholerą ir vidurių šiltinę. Šie vaizdai atskleidžia visišką nepagarbą žmogaus gyvybei
koncentracijos stovykloje, čia žmonės yra negerbiami, kankinami, žudomi, išsekinami, yra
priversti sunkiai dirbti. Gyvenimas tokiomis nežmoniškomis sąlygomis asmuo nebelaikomas
žmogumi, o veikiau vaikščiojančiu numirėliu, arba "klipata", kurio pabaiga neišvengiama. Vis
dėlto susidūrimas su tokiais sukrečiančiais išbandymais gali paskatinti žmones pažvelgti į
gyvenimą iš naujos perspektyvos, padėti jiems įvertinti jo vertę ir svarbą.
Tačiau, gyvenimo iššūkiai gali priversti žmogų susigūžti ir jį palaužti, kai sunku susidoroti su
sunkumais ir tęsti gyvenimą. Jeigu žmogus pripažįsta savo kovų beprasmiškumą, jis gali
pasiduoti sunkumams. XX a. pradžios lietuvių prozininkas, publicistas, lyrinės prozos pradininkas
Lietuvoje ir visuomenės veikėjas Jonas Biliūnas apysakoje „Liūdna pasaka“ pasakoja, kaip
gyvenimo iššūkiai gali pakeisti žmogų į blogąją pusę ir priversti jį palūžti. Pasakojimas glaudžiai
susipina su 1863 m. sukilimo kontekstu, o tragiškas Banisų šeimos ir Juozapotos likimas tampa
palūžusio žmogaus simboliu. Pagrindinė veikėja Juozapota vaizduojama kaip graži, svajinga,
darbšti, atsidavusi ir intuityvi moteris. Ji nepakentė melo ir apkalbų, tačiau optimistiškai žvelgė į
ateitį. Gyvenimas su Petru Baniu Juozapotai suteikė daug laimės, tačiau viskas pasikeitė
lemtingą dieną, kai Petras, vedamas bergždžių vilčių panaikinti vergovę, sukilo prieš caro
priespaudą, nepranešęs apie tai žmonai. Vėliau, sužinojusi apie jo dingimą, Juozapota iš meilės
nusprendė jo ieškoti Vilniuje. Paieškos privedė ją prie pakarto savo vyro. Toks šiurkštus vaizdas
privertė ją apalpti. Nors galiausiai ji atgavo sąmonę, jos psichologinė būsena buvo sukrėsta, ji
liko sumišusi ir be gyvybės ženklų. Kūrinyje vaizduojama, kaip artimo žmogaus netektis gali
pakeisti žmogaus dvasinę būseną ir visą likusį gyvenimą. Galiu teigti, jog gyvenimo išbandymai
ne visada sustiprina žmogų, o atvirkščiai - jį palaužia.
Apibendrindamas, galiu teigti, kad gyvenimas yra nenuspėjamas ir bet kada gali mesti tau
išbandymą. Vienus jie sustiprina, o kitus - palaužia. Išbandymai įprasmina gyvenimą, bet tik nuo
žmogaus priklauso, kaip su jais susidoroti.