Ar kūryba dovanoja tik džiaugsmą?

Žodis ,,kūryba“ kiekvienam meniškos sielos žmogui sukelia pačius gražiausius jausmus. Kūryba yra žmogaus
saviraiškos forma, jo jausmų įprasminimas realybėje. Kūryba - lyg išsilaisvinimas iš slegiančios kasdienybės
ir pasaulio dvylipumo, žmonių dviveidiškumo. Kuriantis žmogus savo eilėse išreiškia viską, kas neramina,
skaudina arba džiugina jo sielą. Dažnai yra sakoma, jog kūryba gimsta ne tik iš didelio džiaugsmo, tačiau ir iš
sielvarto. Tačiau kaip yra iš tikrųjų? Ar kūryba dovanoja tik džiaugsmą?

Kiekvienas kūrėjas išgyvena gilią neviltį kai jo kūryba nėra pripažinama visuomenėje. Tai yra didžiausias
smūgis žmogui, kuris kūrybai atiduoda visą save. Juk nieko nėra blogiau už nuoširdžiai atliktą darbą likti
neįvertintam. Galima pastebėti, jog apie tai rašė XX a. lietuvių išeivijos rašytojas, dramaturgas ir literatūros
novatorius Antanas Škėma. Savo gyvenime Antanas Škėma taip pat patyrė kūrėjo kančią, nes jo kūryba
nebuvo įvertinta visuomenės. Tai atskleidžia jo romanas „Balta drobulė“, kuris buvo smerkiamas už
vulgarias scenas , piktžodžiavimą. Tačiau laikas parodė, jog klydo tie, kurie neįvertino šio kūrinio. Pagrindinis
romano veikėjas yra Antanas Garšva , kuris yra meniškos sielos žmogus, tačiau jis yra priverstas savo tikrąją
gyvenimo aistrą pamiršti, nes dirba paprastu liftininku viename didžiausių Niujorko viešbučių. Šis darbas –
tikras pragaras kūrėjui, nes jį slegia monotonija ir darbo beprasmybė. Darbas Garšvą paverčia robotu, jis
nebesijaučia žmogumi ir kūrėju. Romane taip pat yra minima, jog iš Garšvos buvo atimta teisė kurti, nebent
jis kurtų tai , kas tenkintų sovietų valdžią. Tačiau tai atrodė visiška beprasmybė, nes kūryba Garšvai kilo iš
sielos gelmių ir jis negalėjo savęs apgauti, rašyti tai, kas tenkintų visuomenę, tačiau pačiam būtų
nepriimtina. Šitaip Garšva suplėšė savo eilėraštį ir skutus sumetė į Nemuną – jis būtų neiškentęs, jei
eilėraštį būtų radę sovietai . Tačiau ir išvykęs Garšva nerado ramybės, jį slėgė rūpesčiai, darbas, ligos
priepuoliai. Kūryba Garšvai siejasi su savęs, tiesos ir gyvenimo prasmės ieškojimu, tačiau ne visada
galimybės leidžia gyventi taip, kaip trokšta žmogaus širdis.

Kūrybos džiaugsmas virsta kančia, kai kuriantysis yra smerkiamas ne dėl savo talento, tačiau dėl socialinės
padėties visuomenėje. Daugybė žmonių yra išties puikūs kūrėjai, tačiau dažnai jų talentas nėra įvertinamas,
nes visuomenė juos laiko to nevertais. Galima pastebėti, jog šia tema rašė ir domėjosi garsus lietuvių
poetas ir prozininkas Vincas Mykolaitis-Putinas. Poetas užaugo katalikiškoje šeimoje, tad ir pats pasuko
dvasininko keliu, tačiau vėliau ėmė tuo abejoti, nes savyje nuolat jautė menininko gyslelę. Tokia pati
kūrybinės laisvės problema yra sprendžiama ir jo sukurtame romane „Altorių šešėly“. Pagrindinis šio
romano veikėjas yra Liudas Vasaris, kuris klusniai vykdo tėvų norą ir savo gyvenimą susieja su kunigyste. Jau
iš pat pradžių Liudas Vasaris pradeda dvejoti savo pasirinkimu, tačiau yra per silpnas priešintis tėvų valiai.
Pagrindinis veikėjas tampa kunigu, tačiau nuolat jaučia nenumaldomą norą kurti, pagrindinė kūrėjo įkvėpėja
yra jo mūza – moteris. Čia ir iškyla pagrindinė priešprieša Liudo Vasario gyvenime – jis negali suderinti
kunigo ir poeto kelio. Savaime aišku, jog visuomenė smerkia jo kūrybą, nes ji neatitinka kunigo normų ir
bažnyčios dėsnių . Liudas Vasaris jaučiasi kūrybinės laisvės kalinys, kurio mintys ir jausmai visuomenėje yra
atstumiami. Jis be galo kenčia, nes myli moterį ir jos įkvėptas dega beprotišku noru kurti. Liudas Vasaris yra
pavyzdys, jog kūryba dovanoja ne tik džiaugsmą, tačiau šalia to yra didelis sielvartas ir skausmas, nes
varžoma kūrėjo laisvė yra didžiausia kančia jam.

Nors kūryba dažnai sukelia tik geriausius jausmus, tačiau ji nevisada dovanoja tik džiaugsmą. Kūrėjas
dažnai lieka neįvertintas ir nesuprastas, nes jis negali kurti pagal visuomenės nustatytas normas. Kūryba yra
reikalinga kūrėjui kaip oras, tačiau kai yra varžoma kūrybinė laisvė, tada ir kūrėjas nustoja gyventi.