Ar žmogus gali save laikyti tobulu?

Dažnai sutinkame žmonių, kurie tiesiog spinduliuoja pasitikėjimu savimi. Tokie žmonės mus traukia,
mes norime į juos lygiuotis. Tačiau dažnai paaiškėja, jog žmogus tik slepiasi po kauke, nes nenori parodyti
savo tikrųjų jausmų ir trūkumų. Visuomenė yra pertekusi tokių žmonių, kurie slepia savo tikrąją prigimtį.
Tačiau kodėl žmogus žūt būt siekia atrodyti tobulas visuomenės akyse? Ar jis gali save laikyti tobulu?

Šiandieninis pasaulis yra linkęs ypač sureikšminti žmogaus protą. Ir tai nenuostabu, nes žmogus
sukūrė daugybe nuostabių dalykų, kurie jau kelis šimtmečius lengvina kitų žmonių gyvenimus. Garo variklis,
elektros lemputė, vaistai bei daug kitų atradimų parodo, jog žmogaus protas gali labai daug. Galima netgi
pamanyti, jog žmogus yra tobulas ir visagalis, tačiau tai drąsiai paneigtų Baroko atstovai. Vienu iškiliausiu
Lietuvos baroko epochos poetų, rašęs lotynų kalba buvo M.K Sarbievijus. Neeilinis išsilavinimas ir pasaulinis
pripažinimas šiam poetui pelnė LDK Horacijaus vardą. Savo kūryboje poetas iškelia gyvenimo nepastovumo
ir laikinumo temas, tai atspindi poezijos rinktinė „Lemties žaidimai“. Odėje „Telefui Likui“ rašytojas
atskleidžia, jog žmogus yra tik likimo „žaislas“. Nors žmogaus protas gali labai daug, tačiau mirčiai
pasipriešinti niekas negali. Žmogus negali būti tobulas, nes jis yra sukurtas tik pagal Dievo paveikslą, žmogus
yra kopija, kuri niekada neprilygs jos kūrėjui. Dievas įvertina, ar žmogus savo darbais pakankamai priartėjo
prie idealo, kad jam būtų galima skirti vietą dangaus karalystėje. Odėje užsimenama: „Viskas laikina žemėj
šioj, / Ką materija sukuria čia nerangi“ , taip parodoma, jog net žmogus yra nepajėgus pasipriešinti likimui.
Nepajėgus, nes nėra tobulas. Žmogui lemta iškęsti likimo rykštę, nes kūrėjas taip panorėjo. Gyvenimas
žmogui suteikia turtus ir šlovę, tačiau galiausiai žmogus it sviedinys atsimuša į žemę, taip kūrėjas primena,
jog ne auksu reiks išsipirkti savo vietą amžinojoje karalystėje, tačiau nuoširdžiu, sunkiu darbu žemėje. M.K
Sarbievijus parodo, jog žmogus nėra ir negali būti tobulas, nes jis negali valdyti savo gyvenimo. Žmogus yra
tik marionetė pasaulio teatre, kurios vaidmenį paskiria ir nutraukia aukščiausiasis.