Professional Documents
Culture Documents
Klausimai ir užduotys
1. Teksto žodžiais nusakykite pasaulio be Dievo sampratą. 2 taškai
Be Dievo, pasaulis nevertas doro vardo, viską, kas gera ir gražu suardo ir blaškosi baisiame
įnirtime.
2. Anot Senojo Testamento, žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą. Apibūdinkite šio pasaulio be
Dievo žmogų parašydami 50-70 žodžių komentarą. 3 taškai
Žmogus, pasaulyje be Dievo, gyvena tik tam, kad gyventi. Jis visai nemato jokio tikslo ir bijo
dėl savo ateities bei nesuvokia savo paskirties šiame pasaulyje, tačiau nori turėti visko kuo
daugiau, nes jis yra labai godus. Todėl jis plėšosi, kad pasiektų tai, ko jis labiausiai nori,
negailėdamas nei jėgų, nei sveikatos.
ABC
Antanas Miškinis - poetas, prozininkas, literatūros kritikas, pedagogas, vertėjas, kalėjęs Sibire
pataisos darbų lageryje 25 metus. A. Miškinis, nugabentas į Sibiro mirtininkų lagerius, susidūrė
su žiauria lagerių gyvenimo tikrove, žmogaus nužmoginimo, absurdiška stalinistinio režimo
tvarka, laužančia žmogų ir „iš išorės“, ir „iš vidaus“. Nuo gimimo buvęs judrus, atlapaširdis,
optimistas, šviesus, džiaugsmingas žmogus lageryje stengėsi morališkai palaikyti tautiečius bei
savo nuoširdžia tautišką savimonę keliančia kūryba skatino savo nuteistųjų bendražygių viltį ir
tikėjimą Dievu bei šviesesne ateitimi. Eilėraščių ciklas „Psalmės“ tapo poeto rezistencinės kovos
tęsiniu, liudijančiu aukštą žmogaus – poeto moralę, pasmerkusią žmogaus engimą, pasaulio
moralinį skurdumą bei dvasinę degradaciją. „Psalmių“ lyrinis subjektas – ne išdavikas ir ne
parsidavėlis. Tai garbingas, tikintis krikščionis – gėrio, lygybės, grožio kūrėjas, kuris nepriima
svetimų idėjų ir Dievų. A. Miškinis niekada nepripažino naujos stalinistinės sistemos atėjimo ir
valdžios, su kuria koloboravo tautiečiai išduodami savo artimus tam, kad išliktų patys. Likti
pačiam savimi, atsakingam už savo tautą, jos moralę ir už savo šeimą bei jos garbę yra svarbiau
nei lagerio šaltis ir žiauri jo realybė. Būti išniekintam pragaro kančių – tai lengvesnė bausmė, nei
būti atstumtam mylimų žmonių. Kaliniai ,,Psalmių“ tekstus, rašytus ant cemento maišų skiaučių,
išmokdavo atmintinai – kaip tikėjimo maldą.
II tekstas
Ričardas Doveika
Misija į Afriką – kelionė link neišsenkančios vilties šaltinių
Esu labai dėkingas, kad galiu prisijungti prie UNICEF rengiamos misijos.
Skrisdamas į Afrikos žemyną mąsčiau, kodėl XXI a. pasaulyje vis dar turime
neišspręstas bado, skurdo, vandens trūkumo problemas? Kodėl kariaujame ir tampame vieni kitiems
priešais? Juk ši planeta – visų mūsų namai. Ir nėra niekam pavesta būti pasaulio naikintoju ar
vienvaldžiu gėrybių turėtoju. <...>
Bet yra tokių, kurie, matydami šiandienos pasaulio „nubukėjimą“, neaimanuoja ir
nieko nekeikia. Nelaukia revoliucijų ir netampa abejingais, minioje gyvenančiais cinikais. Jie
tiesiog ima ir veikia – lopo pasaulio savanaudiškumo žaizdas. Ir tiesiog neša žinią – žmogiško
solidarumo, atjautos, artumo ir tikros meilės žinią. Nes tokie žmonės supranta, kad norint išlikti
laisvu žmogumi, privalu atsiklaupti prieš kitą žmogų ir įsiklausyti į jį. Tol, kol neatsiklaupsime
vieni prieš kitus, nebūsime laisvi. Visada išliksime vergais. Laisvės sąlyga – atsiklaupti prieš kitą
žmogų ir atsakyti į jo gyvenimo tikrovę <…>
Važiuodamas pro langą stebėjau besikeičiančius vaizdus. Kito tik atstumas, o vaizdas
vienodas visas misijų dienas – sausra, išdžiūvę medžiai ir augalai, tapę vaiduokliais, ir…vaikai.
Daugybė vaikų, einančių iš mokyklos ar misijų, dienos centrų, kur galėjo gauti vieną kartą per dieną
sočiai pavalgyti, pasimatyti su bendraamžiais, o gal tyliai suskaičiuoti, ar šiandien visi susirinko, o
gal kažko iš draugų nebėra, nes prisiglaudė ligos ir mirties angelas? Žinote, kas šokiravo? Einančių
iš mokyklos vaikų drabužių, uniformų švara ir spalvų žaismas. Likau sujaudintas ir pravėręs burną
iš nuostabos.
Mūsų lankomoje misijoje – apie 30–50 vaikų. Nuo mažuliukų iki 11 metų ir kiek
vyresnių. Vieną kartą per dieną, po mokyklos vaikai čia ateina, kad galėtų pavalgyti, pažaisti ir
praleisti dalį dienos, nes beveik visi yra našlaičiai, daugelis neturi savų namų. O jei jie ir yra, tai
tušti, nes tėvai – kapuose... Ligos, epidemijos, AIDS šienauja ten gyvenančius. Ne man spręsti, ar
tai – gyvenimo būdo pasekmė.
Grįžtu prie vaikų. Jie mūsų laukia. Ruošiasi pietauti. Jų globėjai, savanoriai pakviečia
juos maldai. Visas buvimo dienas stebėjau jų neišsenkančio tikėjimo gylį ir įskiepytą egzistencinį
poreikį tikėti. Tikėjimas jiems – ne saviapgaulė, bet egzistencinė laikysena, kylanti iš vidaus ir
tampanti drąsos ir stiprybės versme gyventi ir išgyventi.
Tikintis žmogus supranta, kad nėra artimesnio žmogaus kitam, kaip kitas žmogus. O
pažanga be dvasingumo kuria apgaulingas, nors ir modernias bei pažangias orios mirties ir silpnųjų
bei žmonių su negalia naikinimo technologijas. Baisi mokslo pažanga be dvasingumo. Tai –
žingsnis ne pirmyn, bet atgal į pagoniškos eros laikus, kur teisė į gyvenimą buvo garantuojama
nauda ir pragmatiškumu. Šiandienos kalba šnekant – kažko vertas yra tik tiek ir tik tas, kas sukuria
pridėtinės vertės. O jei tiesiog esi ir leidi kitam save mylėti už nieką – tokiam nevalia būti. Baisi
pasaulio pažanga be dvasingumo...
1. Paaiškinkite, kaip suprantate pavadinimą. Apie kokias viltis kalba teksto autorius? 2 taškai
Neišsenkantys vilties šaltiniai yra tikėjimo pilni vaikai. Ten, kur keliavo autorius, vaikai
niekada nenustos tikėti, kad jų gyvenimas gali vieną dieną pasikeisti.
2. Nurodykite keletą autorių skaudinančių reiškinių nūdienos pasaulyje. 2 taškai
Jį skaudina, kad XXI a. vis dar neišspręstos skurdo, bado ir vandens trūkumo problemos.
3. Paaiškinkite, kaip suvokiate šiuos žodžius: „Laisvės sąlyga – atsiklaupti prieš kitą žmogų ir atsakyti
į jo gyvenimo tikrovę <…> 2 taškai
Laisvas būsi tik tada, kai pažinsi kito žmogaus bėdas ir nebijosi jam padėti.
4. Apibūdinkite autoriaus Afrikoje matytus vaikus, jų gyvenimą. Nurodykite, kas ypač nustebina
autorių. 2 taškai
Vaikai kasdiena eina į dienos centrus, kad gautų vieną kartą per dieną sočiai pavalgyti. Po to
grįžta namo arba ten kur praleidžia savo dienas, nes tiesiog namų neturi, jie yra našlaičiai.
Autorių nustebina jų aprangų švarumas ir spalvingumas
5. Nurodykite, kas ir kodėl teikia viltį gyventi ir išgyventi. 2 taškai
Vaikams viltį teikia tikėjimas, nes tai jiems egzistencinė laikysena, kylanti iš vidaus ir
tampanti drąsos ir stiprybės versme.
Bendri klausimai
1. Tekstų autoriai – skirtingų istorinių epochų atstovai. Pasvarstykite, kas jiems abiem kelia rūpestį.
2 taškai
Kai kurių žmonių užmiršimas tikėjimo galia.
2. Ar galima antrojo teksto pasaulį pavadinti pasauliu be Dievo? Pagrįskite savo nuomonę remdamiesi
schema. 3 taškai
Kadangi vaikams padeda savanoriai ir tokie žmonės kaip autorius rūpinasi šiais vaikais bei jų
dabartimi ir ateitimi (argumentai UŽ), drįsčiau teigti, jog / kad šio teksto pasaulio negalime
vadinti pasauliu be Dievo. (teiginys). Žinoma, galima manyti / sakyti / galvoti [...], kad Dievas
apleido šiuos vaikus ir pasaulyje Dievo nėra .
(argumentai PRIEŠ). Tačiau svarbiau yra vaikų tikėjimas ir viltis.
(svarbiausias argumentas UŽ). Taigi aš nepritariu, kad antro teksto pasaulis būtų vadinamas be
Dievo. (teiginys).
3. Aptarkite tekstus stiliaus ir meninės raiškos požiūriu. Parašykite 50-70 žodžių komentarą. 3 taškai
Antras tekstas yra aiškesnis skaitytojui, jame atskleidžiamos šių dienų problemos, jos yra
labai aiškiai nurodomos. Pirmame tekste autorius problemas įvardija labai abstrakčiai, nėra
jokio konkretumo, tai labiau meninis kūrinys. Abu tekstai įvardija tikėjimo svarbą žmogui.
Žmogus be tikėjimo labai greitai gali žlugti.
Balai 40-38 37-35 34-31 30-26 25-21 20-15 14-10 9-7 6-4 3-1
Pažymys 10 9 8 7 6 5 4 3 2 1