Gyvenimo prasmės ieškojimas literatūroje

Gyvenimo prasmė- vienas iš amžinųjų egzistencinių gyvenimo klausimų. Nuo antikos laikų filosofai
kaip Sokratas ar Aristotelis, teigė įvairias gyvenimo prasmės įdėjas, bet vieningo atsakymo filosofai nerado,
tačiau galima teigti, kad žmonės gyvena dėl daugiau nei tik savo žemiškųjų vertybių. Rašytojas, poetas bei
filosofas Henris deividas Toro yra sakęs ,kad "Knyga gali būti ne tik pasitraukimo būdas, bet ir žemėlapis,
padedantis atskleisti gyvenimo prasmę." Ką Toro turėjo omenyje, kad Literatūra, kaip išminties šaltinis, gali
padėti atskleisti gyvenimo prasmę. Tad kaip yra atskleidžiama žmogaus gyvenimo prasmės kelias V.
Mykolaičio- Putino bet V. Mačernio kūryboje?

Kiekvienas jaučiantis ir save gerbiantis žmogus siekia suprasminti savo gyvenimą kilmingais tikslais
bei veiksmais, nori jaustis svarbus ir naudingas visuomenėje arba savo artimojoje aplinkoje. Vienas iš būdų
papildyti savo gyvenimą su trokštamą prasmę yra rasti savo tikrąjį pašaukimą. V. Mykolaičio- Putino romane
„Altorių šešėly“ vaizduojamas jaunuolis, kuris nori savo gyvenimą įprasminti rasdamas pašaukimą.

Tačiau jo pašaukimo ieškojimo kelias yra pilnas visokiausių kančių ir negandų. Pirmoji problema jo pašaukimo
ieškojime yra jo tėvų įteiktas superego. Superego yra psichologo Sigmundo Froido teorija, jog asmenybė yra
sudaryta iš trijų dalių: superego, ego ir id. Superego, būtent teigia, jog vertybes ir idealus vaikui perduoda tėvai.
pat Liudo Vasario tėvai nuo vaikystės puoselėjo kunigo idėją. Jie norėjo turėti didelią ir svarbią asmenybę, o tais
laikais turėti kunigą šeimoje buvo labai pagerbtina. Tačiau, Liudas nuo jaunystės turėjo savo svajonę ir jautė, jog
gali būti poetas. Tai sakė jo ego, kitaip nei super ego, ego yra tikras jo noras ir svajonė, jo tikrasis gyvenimo
siekis, gyvenimo prasmė. Be Liudo Vasario slegiamos superego, didelį poveikį jo apsisprendime tapti kunigu
turėjo jo autoritetas Maironis. Kadangi Liudas nori būti poetu, bet taip pat nori patenkinti tėvų lūkesčius, jis
ieško būdų suderinti šios du norus į vieną. „Neseniai jis buvo skaitęs Maironio „Jaunąją Lietuvą“. Šitos poemos
įspūdis jį pavergė ir užbūrė, Maironis jam tapo milžinu, dievaičiu, idealu. O Maironis – kunigas!“. Taigi ne tik
tėvų įtaką, jų perduotu superego, bet ir idealo Maironio pavyzdys suteikė Liudui motyvacijos įstoti į kunigų
seminariją. Tačiau Liudui kunigystė nebuvo tikrasis jo kelias. Jo tikrasis kelias buvo poezija ir jis tai giliai
žinojo. Taip pat, Liudas nebuvo pats geriausias klierikas pagal pažangumą kunigų seminarijoje, nes tai nebuvo
jo pašaukimas. Būdamas kunigų seminarijoje, jis jautė tai. Cituoju pasakakotojo žodžius, kurie išsakė Liudo
mintis „Bet jo ištisų metų prityrimas kėlė karčią nuojautą: vis tiek visa tai ne tau… tu grįši į kietos askezos
vienumą, tu liksi nuskriaustas ir pažemintas, tu neturėsi jokių didelių ambicijų, tu išsižadėsi meilės ir laimės, tu
išsižadėsi pačio savęs…“. Po daugelį metų Liudas galiausiai atsisakė Kunigo praeigų. Ir būtų kvailą sakyti, kad
visi šie metai buvo prašvaistyti. Taip jo gyvenimo pašaukimas kur būtų davęs jo gyvenimui prasmės nebuvo
kunigystė, bet jis daug ko išmoko ir sužinojo apie patį save. Per visą tą kančią, jis sužinojo, kuris kelias yra
tinkamas jam ir kaip poetui, jam davė daug inspiracijos, įkvėpimo. „Be vidaus kovų ir kentėjimų nėra kūrybos.
Tik nuolatos degdamas ir atsinaujindamas meno žmogus gali kūrybiškai save pareikšti.“. Taigi, žmogus
kentėdamas, klysdamas, pasiduodamas kitų įtakai dar vis gali rasti savo gyvenimo pašaukimą ir prasmę.

Žmogaus noras siekti gyvenimo prasmės yra vos ne beribis. Tikri ir išprusę žmonės nori suprasti
daugiau apie šį pasaulį ir jos dėsnius. Vienas iš tokių žmonių yra žymusis Lietuvos poetas Vytautas Mačernis.
Deja, Mačernį ištiko iš ties labai tragiškas likimas. Jis nugyveno tik 23 trumpus metus. Tačiau jis iki šių dienų
vis dar žinomas dėl savo kūrybos, kurioje rašydavo ir taip pat apie amžinuosius egzistencinius gyvenimo
klausimas kaip gyvenimo prasmė. Viktorija Daujotytė savo knygoje „Karalių gėlė iš Žemaitijos pelkių“
nagrinėja Vytauto Mačernio gyvenimą ir kūrybą. Ji pakreipia dėmesį, kad egzistencinę filosofiją turime susieti
su žmogumi ir jo pačiomis įdėjomis. Ji akcentuoja savistaba, kurią Mačernis puoselėjo. Jis kurdamas ir
rašydamas pats sau aiškinosi pasaulio prasmę. Niekas kitas, anuot Mačernio ir Daujotytės, negali žmogui
atsakyti kas yra gyvenimo prasmė, tik pats sau žmogus, nes niekas kitas nenugyvens už tave gyvenimą. Citata iš
Vytauto Kubėliaus knygos „Žmogaus apnuoginta širdis pasako Mačernio prasmės filosofijos pagrindą „Tu
klausinėsi daiktų esmės, dėl visko abejosi, nesužinosi nieko tikro ir absoliutaus, bet jau pats klausinėjimas ir
abejojimas bus prasmė“ Mačernis savo individualistiniame gyvenimo paieškos kelyje susiduria keliais su
nerimu ir baime. Vos ne lyg žinodamas, kad jo gyvenimai greitai baigsis. Taip ir atsispindžia Rudens
„Septintame“ sonete, kuriame lyrinis subjektas pabunda vidunaktį. Vidunaktis yra mąstymo laikas, bet taip pat
yra tamsus laikas, kai negatyvios mintys perpildo žmogų. Lyrinis subjektas saves klausia kodėl visa tai? Kodėl
jis išvis yra šioje žemėjė? Kokia jo prasmė? Deja, atsakymo iš nieko kito nesulauks. Žmogus ieškodamas
atsakymo į gyvenimo prasmę gali save paskendinti nerime. „25“ Rudens sonete taip pat lyrinis subjektas
pasimetęs dėl tų pačių klausimų. Jaučiasi lyg gyvena palaidžiai ir be prasmės. Jis prašosi kunigų, filosofų
atsakymų ir nors jie teikia atsakymą, lyrinis subjektą tai neužpildo, nesuteikia jam satisfakcijos. Jis niekuomet
nesižino tiksliai kokia prasmė iš viso to gyvenimo. Suprato, jog turi mėgautis gyvenimu. Jis eina į smukles,
puotauja, bet tai jo irgi neužpildo. Visada sugrįžta prie to paties klausimo. Lyrinis subjektas taip patenka į
paieškos ciklą, kuriame mąsto, jog žmogus negali vien ieškoti savo gyvenimo prasmės, nes tai sunku rasti, tad
reikia pasimėgauti gyvenimu kaip kokį vaisiu. Bet kita vertus, jeigu žmogus neieškos atsakymo į gyvenimo
prasmė, jis nugyvens bevertį ir paviršutinišką gyvenimą. Žiemos „Dvidešimt devintame“ sonete lyrinis
subjektas kreipiasi į dievą ir prašo, kad neatimtu iš ko klydimo teises, jis nori būti laisvas kurti savo laimę.
Laisvė yra gyvenimo prasmės pagrindas, nes žmogus turi laisvę rinktis ką jis nori daryti su savo gyvenimu.
Nesvarbu ar tai būtų linksmintis ir lankyti smūkles ar tai būtų savęs analizavimas ir prasmės ieškojimas.
Kiekvienas žmogus turi laisvą valią rinktis kokia jo gyvenimo prasmė. Taigi, V. Mačernio „Metų“ sonetuose
atsiskleidžia lyrinių subjektų vidinis nerimas ir troškimas atrasti savo tikrąją gyvenimo prasmę ir nors lyriniai
subjektai jaučia nerimą, jie vis tiek per laisvą valią ir klaidas bando ieškoti prasmės.

Rasti savo gyvenimo prsamę nėra lengva. Tai kelias pilnas nerimo ir skausmų. V. Mykolaičio- Putino
romanas „Altorių šešėly“ ir Mačernio „Metų“ sonetai atskleidžia, kaip ieškoma gyvenimo prasmė. Tačiau V.
Mykolaičio- Putino romane Liudas Vasaris nuklysta ir pasiduoda kitų žmonių įtakai ir tik vėliau supranta kokia
jo tikroji prasmė. Mačernio sonetuose lyrinis subjektas vis ieško atsakymų į gyvenimo prasmės klausimą ir nors
jaučia nerimą ir paklydimą, per klaidas jie kuria savo prasmę.