Maironiui 160: POETAS prabyla ,,žodžiais, lyg šiandien parašytais ir ištartais“ (V.

Zaborskaitė)

Literatūrologė Vánda Zaborskáitė rašė: ,,dideli poetai gyvena tautoje besikeičiančiais pavidalais: jie
iškyla iš kultūros atminties čia viena, čia kita savo kūrybos puse, vienais ar kitais kūriniais ar motyvais, o
kartais visai kuriam laikui panyra užmarštin, kad paskui prabiltų žodžiais, lyg šiandien parašytais ar
ištartais.“
O kas yra Maironis mano kartai? Kokią išmintį jo kūryba, jo tekstai teigia MUMS, GYVENANTIEMS JAU
XXI a.? Ko moko JO asmenybė?
Sutinku su literatūrologè Vánda Zaborskáite, kuri dar minint poeto 125 –ąsias gimimo metines teigė, kad
Maironis, jo poezija tebėra orientyras, atskaitos taškas, kurio negalima, kaip teigė literatūrologė, išleisti
iš akių, jei norime suprasti save, įvertinti savo mokėjimą paklusti pareigai, pajausti atsakomybę, jei
norime pažvelgti į savo gyvenimą didžiųjų – t. y. Tiesos ir MEILĖS - vertybių šviesoje. Maironis – tai, ko
mes ilgimės: jis grąžina mus prie tikrųjų, amžinųjų vertybių, prie žmogaus esmės. Tai KĄ POETAS
LAIKĖ ESMINIAIS DALYKAIS?

Praeina tai, dėl ko poetai sielojasi, netgi dėl ko kovoja, bet nepraeina pats sielvartas, skausmas.
Sarkastiškosios Maironio intonacijos tinka ir šiandienai, nes neišnykę poeto kritikos objektai ir vargu ar kada
išnyks. Juk, anot poeto, „Žmonija sukasi tais pačiais ratais, tuose pačiuose ratuose“. Aktualu tai, kas,
pasak poeto, „įgyja amžinybės žymę“. Tai viena iš poeto DIDŽIŲJŲ pamokų. Poetas teigė, jog mokslas –
tai didžiausias turtas, (...) tai didžiausia galybė, kuri valdo pasaulį, vadovauja minioms. Anot poeto
[cituoju], „Laiką gaišina ne tiktai tas, kuris nieko nedirba, bet ir tas, kurs dirba, bet ne savo darbą, kursai
užimtas dešimt darbų, o apleidžia savo pirmutines priedermes, t. y. pareigas. Toksai paprastai viską dirba
paviršutiniškai ir visur skubinas, o visur pasivėlina.“ Pasak poeto, „Žmogus (...) ką iškentėjo, kur
pavargo, ką ašaromis aplaistė, tas jam pagamino amžiną užmokesnį, tuo užtarnavo amžiną garbės
vainiką“ Poeto nuomone, būtų labai nuobodus gyvenimas, jeigu žmonija pasiektų savo idealą ir jos
nebežavėtų nauji troškimai. Ar ne šiuolaikiškai skamba ir tokie Maironio žodžiai:

Visur šiandieną verda nuolatinė iki gyvo kaulo įgrisusi kova; eina kova politikoje, ekonomijos
srity, santykiuose tarp pavienių žmonių, atskirų luomų, didžių ir mažų tautų. Taip norėtųsi, kad
bent maldos šventyklos ir meno rūmai išliktų nuošaliai nuo tų nebroliškų vaidų ir rungtynių,
kuriose savimeilė ir neapykanta dažniausiai vyrauja.

. Poetas perspėja: ne visada tinkamai atlyginama už pastangas. Kas yra liežuvininkas? – klausia
poetas. Ir pats pakomentuoja: „Liežuvininkas – tai toks žmogus, kursai <...> leidžia melagystes ir
apkalbas, kad draugų tarpe pasėtų nesutikimą, neapykantą...“
Įdomių faktų aptikau skaitydama dabar leidžiamus taip vadinamus Maironio sąsiuvinius, kuriuose
spausdinami jo išlikę negausūs užrašai, pasakytos įvairiomis progomis kalbos, pamokslai. Maironis nebuvo
geras oratorius, tačiau vis tiek buvo gerbiamas kaip asmenybė. Siekė būti autoritetas kitiems.
Cituodamas teologinius šaltiniùs ar pateikdamas lotyniškus posakius, nesistengė atrodyti visažinis.
Bet nemėgo savo kalbų ir pernelyg supaprastinti.
Septintajame sąsiuvinyje, pavadintame „Ant aukuro širdį nešiau“, publikuojami įdomūs faktai,
susiję su poeto gyvenimu. Noriu perskaityti šiame sąsiuvinyje pateikiamą Maironio raštelį -
nurodymus sau, kaip sveikai gyventi.

Pirma: Mėsos tris kartus per savaitę: žąsis, jautiena, višta, vištiena, mėsa tik virta;
 Antra: Konservų kaip šprotų irgi vengti, silkės nedaug;
Trečia: Fruktų, tai yra vaisių, ir kompotų mažiau, daugiau daržovių;
Ketvirta: Vakarienė rūgusis pienas, tai yra rūgpienis.
Daugiau vaikščioti – apie 2 valandas; miego 7 valandos – ne daugiau.]
Apie mokslo reikalingumą ir lavinimąsi konferencijoje būsimiems kunigams 1917 m. rugsėjo 4 d.
Maironis sakė:
Būti pasirengusiam, norėti – negana. Vien gerais norais [ir] pragaras išgrįstas. Visų pirma reikia
gilaus persitikrinimo pačiam, kad mokslas reikalingas. Mokslas – tai didžiausias turtas: markės ir
rubliaus vertė krinta, bet mokslo auga. <...> Giliai reikia persiimti ta tiesa, kad mokslo įgijimui reikia
pačiam pasidarbuoti, nemanyti, kad kitų pagalba daug prisidės. Čia priklauso ne tiek nuo mokytojų,
kurie neįdės kokiu kaušu smegenų į galvą. <...> Ne tiek čia ir nuo gabumo priguli, tai yra priklauso;
žinoma, jei jau Dievas visai nedavė smegenų, tai nei Paryžiuje jų neįdės, bet užtenka vidutinio gabumo.
Pasergėta, t. y. įrodyta, žinoma, kad gabius mokinius gyvenime pralenkia vidutiniai: kartais net kaip
mokslo vyrai, rašytojai ar gabūs valdininkai, nes išsidirbo darbštumą, ištvermę, o anie, prie lengvo ir
greito darbo pripratę, neišturi konkurencijos arba lenktynių.
Darbas visiems reikalingas – tai pirmas prisakymas žmonėms, (...) Dievo duotas,- pabrėžia poetas.

Dar viena įdomi Maironio mintis, kuri, manau, aktuali ne tik mokiniams , bet ir mokytojams [cituoju]: Mokyklos
(...) ne per daugel ką gali mokinių įpratinimui į darbą: daug ir griežti reikalavimai, žinoma, tam laikui
priverčia darbuotis; bet iš tokio priverstinio darbavimosi paskui ne kokios pasekmės; uoliausi mokyklų kalikai,
pasiliuosavę nuo prievartos, įkrinta į antrą kraštutinumą ir knygai neapykantą įgauna. Iš antros pusės – jei ne
daug reikalaujama iš mokinių, tie dar daugiau įpranta slankioti. Kad įsitraukti į darbą, reikia pačiam
asmeniškai prie to eiti, to karštai norėti ir pratintis autonomiškai, t. y. savarankiškai veikti...

Poetas suprato, kad labai svarbu mokytis kalbų. Jis skatino [cituoju ] Į kalbų žinojimą ir reikalingumą atkreipti
akis: vienos lietuviškos, o kad ir su lotyniška negalima daug nuveikti, reikalingos esančios, jo manymu, ir
kitos. Neatsitiktinai ir pats laikytinas poliglotù - ar tik ne 7 kalbas mokėjęs...

O štai ką Maironis sakė apie knygą (cituoju): Kas uždaro, tai yra užverčia, knygą, pelėsiais apauga. Visų knygų
nereikia, bet visgi kur esi silpnesnis, iš tų dalykų.

Žmogus, perspėja poetas, turėdamas daug troškimų, bus laimingas tik tada, kada tuose troškimuose bus
harmonija, vienybė, kai žemesni troškimai siekiant tikslo tarnaus prakilnesniems; antraip bus tik kova,
prieštaravimai.

Kaip manote, o kur Maironis siūlo laimės ieškoti? [Cituoju]: gėrybės yra išviršinės ir vidinės. Išviršinės: turtai,
garbė, garsas, valdžia – jie tik įrankiai ir patys neduoda laimės, nes praeina, ne visiems pasiekiami ir
aukštesnių troškimų nepasotina.. Kitos gėrybės vidinės: sveikata, jėga, gražumas – jie irgi tik įrankiai, negali
būti patys tikslu: greit nyksta, juos irgi ne visi turi. O siela ieškos sotingesnio, t. y. sotesnio valgio, kuris būtų
tiesos pažinimas ir dorybės.

Verta įsiklausyti ir į šiuos poeto patarimus: „rūpinkis suvaldyti pirmuosius jausmus - nieko nedaryk tuojau
susijaudinęs, t. y. perskaityk iki 10 ar net visą alfabetą kaip patarė graikų filosofas; jei kalti asmenys, poetas
pataria jų vengti, o draugauti su ramesniais; jei kitų atsiliepimai apie tave erzina, neklausyk, kas apie tave ką
šneka,- pataria poetas.

Viskas turi tam tikrą laiką,- teigia poetas. Yra laikas įtempto darbo, dabar prasideda atilsio, yra atostogų
laikas. Tas laikas tuo malonesnis, juo daugiau užtarnautas sąžiningu darbu; neužtarnautas tampa našta, neša
nuobodumą, nežinai, ką su liuosu, tai yra laisvu, laiku bedaryti.

Nenuostabu ir tai, kad nusiraminimą Maironis matė maldoje, kuri padedanti pakilti virš gyvenimo
smulkmenų, atrasti tikrąsias dvasines vertýbes. Maironis aktualizavo pačią maldai būdingo vidinio
susikaupimo būseną. Maldos traktuotė jo kūryboje artima mano sampratai: maldai ir menui žmogus
atveriąs savo sielą. Maironio nuomone, maldos ir meno tikslas tas pats – žadinti žmogaus širdyje
taurius siekimùs.
MAIRONIS TEIGĖ, kad dažnai žmogus didžiuojasi išvaizda, rūbais, savo kilme ar net tėvų turtais.
Kiti – savo grožiù ir mãno, kad užtai juos visi gerbia ir myli. Bet esą tuštybė, kvailybė tokiuose
dalykuose ieškoti garbės.

Tai mano atradimai skaitant Maironio poeziją, išlikusius jo užrašus, láiškus, pamokslus. Iš esmės
Maironio, kaip ir visų didžiųjų menininkų kūryba, yra ne kas kita, kaip tik gyvenimo prasmės
ieškojimas. Baigdama norėčiau pasakyti, jog kiekvieno kūrėjo, kas tai bebūtų - poetas,
dailininkas ar kompozitorius - palikimas mums susideda iš daug daugiau nei jų kūriniai. Po
kiekvienu, net ir mažiausiu, jų tekstu slypi sudėtingi jausmai, gyvenimai, asmenybės ir likimai.
Taigi, kaip sakė POETAS, „Žmonijà sukasi tais pačiais ratais, tuose pačiuose ratuose“. Aktualu tai, kas,
pasak poeto, „įgyja amžinybės žymę“. Maironio gyvenimas, kūryba, kiekvienas ištartas žodis – jau turi
amžinybės žymę, nes, anot literatūrologės V. Zaborskaitės, POETAS prabyla ,,žodžiais, lyg šiandien
parašytais ir ištartais“. Belieka tik įsiklausyti. Ir...IŠGIRSTI. Bet TAI, deja, ir yra
SUNKIAUSIA.
BET juk , KAS TIKRA, .........[Pabaik PATI...]