Rašinys

„Asmeninės laimės paieškos lietuvių literatūroje“

Laimė – visų žmonių siekiamybė. Laimę kiekvienas supranta skirtingai. Vieniems tai
gali būti – laisvė, kūryba, mylimas darbas, kitiems – šeima ir meilė. Per visą savo gyvenimą
kiekvienas žmogus bando išsiaiškinti kas jam yra laimė bei kaip atrasti kelią į ją. Šis
klausimas dažnai visiems yra labai sunkus, todėl lietuvių literatūroje ši problema labai
aktuali. Paieškas į laimę nagrinėja Jonas Biliūnas kūrinyje „Liūdna pasaka“ bei žymus XX
amžiaus lietuvių poetas, prozininkas Vincas Mykolaitis – Putinas romane „Altorių šešėly“.

Jauniausio lietuvių literatūros klasiko Jono Biliūno lyrinėje apysakoje „Liūdna

pasaka“ aprašomas Banių šeimos gyvenimas. Petras Banys laimę suvokia kaip laisvę. Jis
nusprendžia dalyvauti 1863 metų sukilime taip nutardamas kovoti už savo šeimos gerovę. Jo
pasirižymas kovoti sukilime parodo jo drąsą, užsispyrimą, laisvės siekį. Petro Banio šeima -
jauna, nepasiturinti ir nelaisva, nes privalo tarnauti ponui, tačiau yra labai laiminga, myli
vienas kitą. Petras ir Juozapota turi daug svajonių, viena iš jų – turėti vaikelį. Tačiau svajonės
apie šeimos ateitį išryškina skirtingus vyro ir žmonos požiūrius. Juozapotos laimė labai
paprasta: vyras, kūdikis ant rankų ir žydintis sodas aplinkui. Moteris laukiasi ir dėl to yra
labai laiminga – jos akys nuolat yra lyginamos su žvaigždėmis. Petras asmeninę šeimos laimę
sieja su tautos gerove ir jos laisve: jie bus laimingi tik tada, kai bus laisvi, kai žemė, kurią jie
dirba, bus jų. Tačiau, kad ir kokie jie buvo laimingi turėdami vienas kitą, jų laimė netruko
ilgai. Vyrui išėjus į sukilimą ir ten žuvus, Juozapota lieka viena, jos laimės istorija žlunga.
Juozapota taip myli vyrą, kad jo žuvimas kartu yra ir jos pačios dvasinė mirtis. Petro Banio
mirtis parodo kokia gali būti trumpa laimės paieška, juk jis būdamas kartu su žmona jautėsi
laimingas, tačiau jam tos laimės neužteko, taip per laimės paieškas žuvo pats bei sužlugdė
savo žmonos laimę.

Ne tik gyvenime, bet ir literatūroje susipina dvi viena kitai priešiškos jėgos –
asmeninės laimės troškimas ir pareigos jausmas. Žmogus nori būti laimingas, tačiau yra
įpareigotas paklusti kitų valiai. Tokią problemą analizavo simbolistas Vincas Mykolaitis –
Putinas psichologiniame romane „Altorių šešėly”, kur pagrindinis veikėjas atsiduria poeto ir
kunigo kryžkelėje. Jau nuo pat pradžių stodamas į seminariją jis jautė, kad ji skirta ne jam,
tačiau norėdamas įtikti tėvams Vasaris nusprendė pasiaukoti. Visus tuos metus seminarijoje
jis bandė suderinti poeto ir kunigo kelią. Kūryba jam, poetinės prigimties žmogui, teikė
laimę, tačiau ji visiškai nebuvo suderinama su kunigo pareigomis. Pažintis su Liuce dar
labiau sumaišo Vasarį bei pakursto jame vyriškas ambicijas bei norą patikti moterims.
Vasaris dar labiau ima svarstyti ar kunigo kelias tikrai jam ar verčiau pasirinkti laimę. Taip
ilgai kankindamasis seminarijoje, sutikdamas vis daugiau skirtingų moterų, kurios jį vis
labiau atitraukinėjo nuo kunigo pareigų, Vasaris nusprendžia, kad kunigystė jam nepadės
surasti kelio į laimę ir jis nutaria pasitraukti iš kunigų luomo bei savo laimę kurti kitaip.

Apibendrinant galima teigti, kad kelias į laimę yra įtin sunkus. Dažnai žmogus net
nepajunta kada yra tikrai laimingas, kaip kūrinyje „Liūdna pasaka“ Petras bandė siekti
daugiau nei jam ištiesų reikėjo ir taip siekdamas laimės sugadino viską ką jau turėjo. Kartais
laimės paieškos reikalauja sunkių gyvenimo sprendimų, kurie gali kardinaliai pakeisti
gyvenimą, kaip nutiko ir Vasariui kuris nusprendė išsižadėti kunigų luomo bei pasirinkti savo
laimę – kūrybą.