LIETUVOS EDUKOLOGIJOS UNIVERSITETAS

Socialinės edukacijos fakultetas

PLATONAS “VALSTYBĖ”

8 KNYGA

Vilnius, 2018
Platonas gyveno IV amžiuje prieš mūsų erą, taigi jo požiūris į valstybę bei jos valdymą turėtų ženkliai
skirtis nuo dabartinės, esamos valstybės. Platonas, kaip ir Sokratas stebėdamas savo krašto negandas
manė, pasaulį reikia tvarkyti nekaip kitaip, o moksliškai. Jis ryžosi atskleisti būties esmę, anlizuodamas
žmonių gyvenimą parodyti kokia turi būti valstybė. Tikrasis žinojimas pasiekiamas protu, sąvokomis,
fiksuojant tai kas daiktuose yra bendra ir pastovu. Norėdamas kuo plačiau ir išsamiau aptarti ir išdėstyti
savo požiūrį, Platonas parašė veikalą „Valstybė“. Tai dešimties knygų rinkinys parašytas dialogo
forma, kuriame filosofo poziciją užima Sokratas, Platonas suformuoja objektyviojo idealizmo sistemą.
Jo filosofijoje svarbią vietą užima ir etikos klausimai, būties prasmės ieškojimas, pasaulio dualumo
aiškinimas ir t.t. Todėl mano darbo tikslas yra parodyti, kaip Platonas suprato valstybę, ką jis joje
labiausiai vertino ir ką smerkė, kokias klaidas jis siūlė taisyti, kad būtų išvengta valstybinės valdžios
degradacijos.
Esminis Platono aprašytos valstybės bruožas yra tas, kad ji panaši į individą: pasak Platono,
siela sudaryta iš trijų dalių, todėl ir valstybė turi būti dalijama į tris luomus: valdovų luomas: kad
idealios valstybės piliečiai teisingai gyventų, reikia, kad jais rūpintūsi tą darbą išmanantys žmonės arba
išminčiai; šiai funkcijai, Platono nuomone, geriausiai atlikti tinka filosofai (mokytojų luomas);
sargybinių luomas: siekia, kad prabanga ar neturtas neprasiskverbtų į valstybę, rūpinasi valstybės
išoriniu saugumu ir palaiko vidinę tautos ramybę; valstiečių luomas – paprasti eiliniai žmonės.
Platonas neapsiriboja vien savo laikotarpiu: jis žvelgia toli į praeitį, kritikuoja viską, ko pats
nepripažįsta, ir gina visa tai, kur įžvelgia savo pažiūrų šaltinį. Platonas nė vienos problemos
nesprendžia iki galo ir iš karto. Jis formuluoja ją ir susieja su daugeliu kitų problemų. Toks tyrimo
būdas reikalauja nuolatos sugrįžti prie to, kas jau buvo nagrinėta, kad į tą patį dalyką būtų galima
pažvelgti kitame kontekste, kitu aspektu. Todėl terminai ir sąvokos čia ne visada vienareikšmiai. Jų
turinys priklausomai nuo konteksto keičiasi, darosi skirtingas, o kartais prieštarauja ar net priešingas.

Platono veikalai dažniausiai rašomi dialogo forma. Dialoguose dalyvauja konkretūs asmenys, kurie
bendrauja tarpūsavy. Asmenys bendraujant samprotauja, mąsto, turi savo nuomonę.

Pradžioje 8 knygos vyksta dialogas tarp Glaukono ir Adimanto. Pirmasis dialogą pradeda Adimantas.
Jie sutaria, kad pavyzdingai sutvarkytoje valstybėje viskas bus bendra: žmonos, vaikai, auklėjimas.

„— Tebūnie taip. Mudu jau sutarėme, Glaukonai, kad mūsų pavyzdingai su tvarkytoje valstybėje
žmonos bus bendros, vaikai bendri, auklėjimas bendras; taip pat bendri bus kariniai ir taikūs
užsiėmimai, o karaliaus tie, kurie bus labiausiai pasižymėję filosofijoje ir kariuomene.“
2
“— O koks bus šioje santvarkoje gyvenantis žmogus? Kaip jis bus ugdomas ir kokie bus jo bruožai?

— Aš manau, — tarė Adimantas, — kad savo siekimu būtinai pasižymėti jis bus panašus į Glaukoną.

— Galbūt, bet, mano manymu, jis skiriasi nuo Glaukono štai kuo.

— Kuo?

„— Jis yra smarkesnis, mažiau išprusęs ir, nors vertina išprusimą ir mielai klausosi kitų kalbų, bet
pats visai nemoka kalbėti. Toks žmogus vergams yra labai kietas, nors jų neniekina, nes yra
pakankamai išauklėtas; su laisva is žmonėmis jis elgiasi mandagiai, o valdovams yra labai paklusnus.
Trokšdamas valdžios ir garbės, jis mano, kad valdžios pagrindas turi būti ne iškalba ir kiti panašūs
dalykai, bet kariniai žygdarbiai ir apskritai karo dalykai; todėl jis mėgsta gimnastiką ir medžioklę.“

Adimantas apibūdina Glaukoną.

Citatoje pateiktoje akščiau Adimantas žmogų lygina su Glaukonu. Forma – dialogas.

Dialoguose dalyvauja konkretūs asmenys. Platonas žvelgia į ateitį: jis prognozuoja, kuria idealius
modelius, kuriuos taiko pasauliui ir žmogui. Dialoguose Platonas dažniausiai naudojasi Sokrato
klausimų ir atsakymu metodu, kurį jis mėgino suderinti su plačiu savo filosofijos užmoju. Sokrato
metodas visų pirma reikalavo tiksliai formuoti klausimą, o atsakymas į jį turėjo iš dalies paaiškinti
tiriamąjį objektą ir suplanuoti tolesnę jo analizę.

„ Kai valstybėje įsiliepsnoja toks blogis, jie nenori jo gesinti, uždrausdami elgtis su savo turtu kaip

kam, patinka arba išleisdami kitą įstatymą, pašalinantį šią nelaimę.

- Kokį?

— Įstatymą, kuris paremtų pirmąjį ir priverstų piliečius siekti dorybės. Juk jeigu įstatymu būtų
nustatyta, kad daugumą sandėrių piliečiai sudarinėtų savo pačių rizika, valstybėje būtų mažiau
begėdiško lupikavimo ir sumažėtų tų blogybių, apie kurias kalbėjome.

— Tikrai sumažėtų, — pritarė Adimantas.

— Mūsų laikais dėl visų šių priežasčių valdantieji kaip tik šitaip ir nuteikia pavaldinius, o jų pačių ir

3
jų aplinkos žmonių vaikai yra išlepinti; jie leidžia laiką be darbo, pasiduoda kūno ir sielos suglebimui,
yra vangūs, nesugeba susitvardyti nei sielvartuose, nei malonumuose.

— Kitaip ir negalibūti.

— O patys tėvai, niekuo daugiau nesirūpindami, kaip tik turtėjimu, nė kiek ne daugiau jaudinasi dėl

dorybės negu skurdžiai.“

Tironą tapatina su tėvažudžiu. Tironas nepaklusnus.

„— Ką tu sakai? Argi tironas išdrįs panaudoti prievartą prieš savo tėvą ir, jei šis nepaklus, netgi ims
mušti jį?
— Taip, jis atims iš savo tėvo ginklą.
— Taigi tironas yra tėvažudys ir prastas savo gimdytojų karšintojas.“
“Kaip sakoma, „nuo dūmų bėgdamas į ugnį pataikysi": taip ir liaudis, norėdama atsikratyti laisvų
žmonių jungo, pakliūva į despotizmo priespaudą ir besaikę laisvę iškeičia į sunkiausią ir karčiausią
vergiją.“ Adimantas tam apgailestaudamas pritaria.
Platonas tiesos ieško mąstydamas. Jis derina, skaido, analizuoja ir sintetina grynąsias
sąvokas. Juslėmis ggauti duomenys, Platono nuomone, tam tik kliudytų. Neabejotina, kad Platono
keltas mąstymo autonomijos reikalavimas, racionalistinis sąvokų derinimas, susiejant jas su visomis
filosofijos dalimis, įžvelgiant prieštaravimus ir ieškant būdo jiems įveikti bei suderinti, turėjo įtakos
vėlesniems dialektikams. Pasitelkęs dialektiką Platonas toli pažengė teorinio mąstymo srityje,
iškeldamas proto, mąstymo reikšmę pažinimui, parodydamas, kad mąstymas kokybiškai skiriasi nuo
juslinio pažinimo.