Moters vaidmuo literaturoje (Vincas Mykolaitis Putinas; Juozas Tumas Vaižgantas.

)
(Moteris nesiklausydamos savo širdies, gyvena ateityje skurdžiai ir liudnai.)
Lietuvos literaturoje dažnai vaizduojama kaip moterys, del socialiniu arba del šeimyniniu
priežasčių, pasirenką tuoktis už turtingą, aukšto statuso vyrą, kuris užtikrintu joms patogų
gyvenimą. Tačiau tos santuokos būna ne iš širdies, tačiau iš prievartos, neturėjimo antro
varianto. Turėdamos apleisti savo tikras gyvenimo meilės, jas ištinką skurdas ir nemalonė,
santuoką, kurioje visas žadėtas patogumas yra išmainytas į neapykantą.
Xxa. Vidurio poetas Vincas Mykolaitis – Putinas savo romane altroriu šešėlyje atskleidžią
tokį moters nepasirinkimą su veikėją „Liucija“. Romano visas veiksmas padalintas į tris dalis,
per kurias mes matome pagrindinio veikėjo Liudo Vasario, pokyčius einant per jo
kunigavimo karjeera, tačiau taipogi ir pokyčius aplinkinių gyvenime. Liudas sutiko Liucija
kuomet buvo ganetinai jaunas. Moteris jam keldavo daug savęs analizavimo ir
susimąstimo.(CITATOTS IR PAN) Tačiau nors ir juos sieja meilė, Liucija nusprendžia
susituokti ir tęsti savo gyvenima, kadangi Liudas siekia testi kunigavima. Ejo metai ir abu
veikėjai jau mate daug gyvenimo, liudas jau planuoja mesti kunigavima del savo kurybos, o
Liucija susituokia su nauju vyru kuris negerai susitaria su jos sunumi iš praeitos santuokos.
„Ponia Liucija Glaudžiuvienė, praslinkus vieniem metam po sutuoktuvių, galutinai įsitikino,
kad jos santykiai su vyru jau nebepasitaisys niekados. Ji pamatė, kad apsiriko, tikėdamasi
sudaryti pakenčiamą buitį, kaip buvo sudariusi su taip pat nemylimu Brazgiu“ .Po pirmų
santuoku Liucija supranta < ... > Myli jinai tiktais savo sūnų, tačiaus jam žuvus nuo netikėtos
ligos, jinai palužta. Vienintele kita gyvenimo meile – Liudas Vasaris, jau eina savo keliais su
kita moterim. Liucija nepeikia Liudo, tesiog gailysi kad jie negalėjo sueiti kartu anksčiau.“
Dėl to dažnai pradėdavo jį atsiminti ir paspėlioti, koks jos gyvenimas būtų buvęs dabar, jei
anuomet Vasaris būtų iš seminarijos išstojęs ir ją vedęs.“ Liucijos gyveno nepatenkinta
savimi kadangi nuolat domino kas butu buve jeigu būtu susituokusi su Liudu vasariu, tačiau
tos progos jinai negavo kuomet nusprendė tuoktis, o nelaukti Liudo apsisprendimo.
Tačiau ryškiausia moters gyvenimo nuolydžio pavyzdį parodo XX a. Pradžios autorius
Juozas Tumas Vaižgantas su savo apysaka „Dėdės ir dėdienės.“ . Kūrinyje aprašoma
Mykoliukio ir Severijos vaikystiška meilė. Vienas kitą mylį, tačiau atsisako kurti šeimos
kadangi Mykoliukas negaletu jos išlaikyti. Atėjąs kaimo tijūnas Rapolas, palaužia Severija
aistringa akimirką ir iškarto jai pasiperšią. Severija neatsilaiko subrendusiai aistrai pasirenką
Rapolą.“ Nei kūnu, nei dvasia tai galybei nepasipriešinsi. Nebuvo galybės, lygios jo galybei
<…> Galingi tėvų namai. Jų globa nenugalima. Tik mirtis ir Geišė – gamta galingesni už ją.“.
Susituokia, tačiau džiaugsmas yra trumpalaikis. Miršta dukrelė, vienintelis jos džiaugsmas.
Geišė nusensta, tampa karšinčium, o tas anų laikų Geišė, supažindinęs ją su kūniška meile,
telieka atsiminimuose. Toliau Severija vis labiau klumpa gyvenimo negandose, ieško
paguodos ir užsimiršimo karčiamoje, nors gyvenimo gale randa jėgų atsitiesti:“Tik dėdienės
Severjos nuo to laiko niekas nebematė miestelio karčemoje, nė kaimo linksmynėje: ji ūmai ir
jau galutinai pavirto tokia pat dėdiene, kaip Mykoliukas dėde, ūkininko ašvieniu, kantriu,
nieko sau nereikalaujančiu, vieną Dievą bepažįstančiu, su Juo beintimaujančiu.”.

Tačiau ryškiausia moters gyvenimo nuolydžio pavyzdį parodo XX a. Pradžios autorius

Juozas Tumas Vaižgantas su savo apysaka „Dėdės ir dėdienės.“ . Kūrinyje aprašoma
Mykoliukio ir Severijos vaikystiška meilė. Vienas kitą mylį, tačiau atsisako kurti šeimos
kadangi Mykoliukas negaletu jos išlaikyti. Atėjąs kaimo tijūnas Rapolas, palaužia Severija
aistringa akimirką ir iškarto jai pasiperšią. Severija neatsilaiko subrendusiai aistrai pasirenką
Rapolą.“ Nei kūnu, nei dvasia tai galybei nepasipriešinsi. Nebuvo galybės, lygios jo galybei
<…> Galingi tėvų namai. Jų globa nenugalima. Tik mirtis ir Geišė – gamta galingesni už ją.“.
Susituokia, tačiau džiaugsmas yra trumpalaikis. Miršta dukrelė, vienintelis jos džiaugsmas.
Geišė nusensta, tampa karšinčium, o tas anų laikų Geišė, supažindinęs ją su kūniška meile,
telieka atsiminimuose. Toliau Severija vis labiau klumpa gyvenimo negandose, ieško
paguodos ir užsimiršimo karčiamoje, nors gyvenimo gale randa jėgų atsitiesti:“Tik dėdienės
Severjos nuo to laiko niekas nebematė miestelio karčemoje, nė kaimo linksmynėje: ji ūmai ir
jau galutinai pavirto tokia pat dėdiene, kaip Mykoliukas dėde, ūkininko ašvieniu, kantriu,
nieko sau nereikalaujančiu, vieną Dievą bepažįstančiu, su Juo beintimaujančiu.”.

Tačiau ryškiausia moters gyvenimo nuolydžio pavyzdį parodo XX a. Pradžios autorius

Juozas Tumas Vaižgantas su savo apysaka „Dėdės ir dėdienės.“ . Kūrinyje aprašoma
Mykoliukio ir Severijos vaikystiška meilė. Vienas kitą mylį, tačiau atsisako kurti šeimos
kadangi Mykoliukas negaletu jos išlaikyti. Atėjąs kaimo tijūnas Rapolas, palaužia Severija
aistringa akimirką ir iškarto jai pasiperšią. Severija neatsilaiko subrendusiai aistrai pasirenką
Rapolą.“ Nei kūnu, nei dvasia tai galybei nepasipriešinsi. Nebuvo galybės, lygios jo galybei
<…> Galingi tėvų namai. Jų globa nenugalima. Tik mirtis ir Geišė – gamta galingesni už ją.“.
Susituokia, tačiau džiaugsmas yra trumpalaikis. Miršta dukrelė, vienintelis jos džiaugsmas.
Geišė nusensta, tampa karšinčium, o tas anų laikų Geišė, supažindinęs ją su kūniška meile,
telieka atsiminimuose. Toliau Severija vis labiau klumpa gyvenimo negandose, ieško
paguodos ir užsimiršimo karčiamoje, nors gyvenimo gale randa jėgų atsitiesti:“Tik dėdienės
Severjos nuo to laiko niekas nebematė miestelio karčemoje, nė kaimo linksmynėje: ji ūmai ir
jau galutinai pavirto tokia pat dėdiene, kaip Mykoliukas dėde, ūkininko ašvieniu, kantriu,
nieko sau nereikalaujančiu, vieną Dievą bepažįstančiu, su Juo beintimaujančiu.”.