Kas yra gyvenimas, jei jauna, stipri, didelių svajonių turinti moteris tampa po pasaulį klajojančia,

proto netekusia būtybe?

JUOZAPOTA
J. Biliūnas apysakoje „Liūdna pasaka“ vaizduoja 1863 m. sukilimo laikotarpį. Ši lietuviams svarbi ir skaudi
data liudija nuo istorinių įvykių sūkurio nukentėjusiųjų likimą (sukilėlių sušaudymas, nekaltų žmonių
sumušimas, tremtis, kalėjimas) bei prarastą gyvenimo, laimės sampratą. Viena pagrindinių veikėjų Juozapota
- jauna, stipri, didelių svajonių ir siekių turinti moteris. Jos laimės bei kokybiško gyvenimo samprata
iškeliama ir formuluojama per 3 Juozapotą apibendrinančius statusus/pozicijas: moters, baudžiauninkės,
istorinio laikotarpio aplinkybių dalyvės. Kaip XIX a. moteriai, Juozapotai svarbu sukurti šeimą, rūpintis
mylimu vyru Petru bei susilaukti vaikų. Juk moters padėtį šeimoje bei visuomenėje beveik tris XIX amžiaus
ketvirčius vienareikšmiškai apibrėžė tradicija ir XIX amžiaus visuomenės gyvenimo aplinkybės. Ir apysakos
kuriamo istorinio laiko moteris buvo regima tik šeimoje ir per šeimą – kaip žmona, motina, šeimininkė – net
ir moteriški darbai siejosi su namų ir šeimos gerove (verpimas, siuvimas, audimas, velėjimas, maisto ruoša).
Juozapota, priklausydama šį požiūrį priėmusiai visuomenei, Juozapota asmeninę laimę sieja su šeima,
šviesesnio, gražesnio, teisingesnio gyvenimo vizija: „Jų pilnai laimei tik vaikų trūko <...> Abu žinojo ir
tikėjo, kad bus, ir laukė... krikštynų... Nors tasai laikas buvo dar toli, tačiau Petras pynė iš balanų lopšį,
laimingai šypsodamas.“ Akivaizdu, kad natūrali moteriška prigimtis instinktyviai Juozapotai sufleruoja norą
turėti vaikų bei kurti šeimą. Šį pasąmonėje kirbantį siekį Juozapota suvokia kaip jos asmeninę laimę bei
gyvenimo pilnatvę apibendrinantį tikslą, kuriam ji kartu su vyru ruošėsi, nes nuoširdžiai tikėjo savo kloties
sėkmingumu. Juozapotai rūpi ne tik susilaukti vaikų, bet ir rūpintis savo mylimuoju - šis pašaukimas
išryškėja IV fragmente: „Susiieškojo žirkles, siūlų kamuolėlį su adatomis ir atsisėdo palangėj ant lovos.
Matavo tą drobę ir karpė. Rengėsi baltarūbius savo Petrui siūti.“ Juozapotai svarbu rūpintis savo vyru –
būsimos šeimos galva – nors jo ir nėra šalia. Pasirinkta darbo vieta – palangė išduoda nuolatinį moters ilgesį,
laukimą, tikėjimą, kad vyras sugrįš bei užtikrins jos laimingo gyvenimo viziją. Darbuodamasi Juozapota
tęsia bendros šeimos svajonės viziją, patvirtina savo prisirišimą prie Petro. Vadinasi, Juozapotai gyvenimas
yra rūpestis šeima bei jos židinio kūrimas, kuriuos lemia jos moteriška prigimtis bei istorinės epochos
idealai, tradicijos.
Nedera pamiršti, kad Juozapota, kaip ir jos vyras, priklausė baudžiauninkų luomui. Baudžiavos metu (X-XIX
a.) dvarininkai turėjo teisę naudotis priverstiniu jam priklausančių valstiečių darbu, turtu, pačiu asmeniu. Ne
išimtis ir J. Biliūno apysakos pagrindinių veikėjų Petro ir Juozapotos šeima, kuri buvo išnaudojama
dvarininkų „Tiesa, tasai kelias buvo šiurkštus ir kietas, dar baudžiavos grandimis išgrįstas, tačiau, būdami
jaunos dvasios <...> naštos sunkumo nejautė,“ – J. Biliūno apysakos veikėjai, nepaisydami sunkaus,
alinančio darbo, tarnystės vergvaldžiams, turtinės priklausomybės bei nepritekliaus, geba džiaugtis vienas
kitu ir mylėti vienas kitą: „Vienam sodžiuj gyveno neturtėlis žmogus, vardu Petras Banys, su savo moterimi
Juozapota. Jauni ir gražūs, abu mylėjo vienas antrą ir, susiėmę už rankų, ramiai ir drąsiai ėjo gyvenimo
keliu.“ Nurodoma, kad Petras ir Juozapota „susiėmę už rankų“ – tai simbolizuoja bendrą indėlį šeimai kurti,
abipusį palaikymą ir paramą. Citatoje pirmiau paminimas vyro vardas įrodo XIX a. moters padėtį,
priklausomybę nuo šeimos galvos. Prieveiksmiais „ramiai ir drąsiai“ kuriamas kontrastas tarp įtemptos
baudžiauninko rutinos, nuolatinės įtampos ir baimės bei jaunos šeimos asmeninio kūrimo kelio, stiprybės,
jaunatviškos ištvermės. Teisingesnio gyvenimo vizija žybteli Petrui pranešus kunigo paskelbtą žinią apie
vyksiantį sukilimą. Čia šeimos laimės suvokimas išskiriamas kaip skirtingo moters ir vyro tikslo bei
pasaulėvokos samprata. Juozapota šmėstelėjusią baudžiavos pabaigos galimybę vertina kaip asmeninės
laimės garantą: „Ar žinai, kaip tada bus mum gera! – kalbėjo jinai tyliai, svajodama <...> Turėsma savo
žemę, niekam nebevergausma ir dirbsma tik sau, sau... Susilauksma vaikų... būsma nebe vieni.“ Petrui...
Tampa aišku, kad Petras asmeninę gyvenimo laimę tapatina su tautos išsivadavimu, o Juozapota net ir
visuomeninį baudžiavos naikinimo tikslą tapatina su savo šeimos gerove, galimais pokyčiais jos aplinkos
ribose (šeima, laisvė, darbas asmeniniams poreikiams patenkinti).
XIX a. pirmojoje pusėje plataus masto išsivaduojamieji judėjimai, įtraukę ir ištisas tautas, ir atskiras
socialines grupes, nepaliko moterų nuošalyje. „Buvo tai 1863-iaias metais,“ – šia data pradedama J. Biliūno
apysaka „Liūdna pasaka“ indikuoja negailestingą, skaudų, daugelį Lietuvos šeimų palietusį gyvenimo
posūkį. Dėl šio istorinio įvykio gyvybę, gyvenimą prarado daugelis vyrų, o laimę, svajones ir būties prasmę
– moterys, netekusios savo mylimųjų, brolių, tėvų ar draugų. Juozapota, patyrusi vyro netektį, išprotėja,
praranda ateities planus ir svajones kurti šeimą bei gyventi laisvai ir laimingai: „Svajonės apie laimingą
gyvenimą su vyru, apie vaikus ir sodną išnyko kaip sapnas.“ Psichologiškai ir fiziškai palūžusios moters
asmeninės dramos akcentai įkūnija ir Lietuvos po 1863 m. sukilimo įvaizdį, visos tautos likimą sukilimo
metu. Kaip ir didžioji visuomenės dalis stokojo maisto, drabužių, kokybiškų gyvenimo sąlygų, taip ir
Juozapota kentė badą, šaltį, pažeminimą, nepriteklių: „Dažniau kentė badą, stigo kuo apsivilkti. Vaikščiojo
apiplyšusi, sustirusi.“ Dėl istorinių aplinkybių moteris neteko savo vyro, šeimos – pagrindinės laimės
sampratos, todėl simboliškai užgeso Juozapotos akys – viltimi ir svajomis mirgėjusios žvaigždės. Skaudus
sukilime dalyvavusiųjų bei jų šeimų likimas atskleidžiamas ir lietuvių liaudies dainose. Štai daina „Eisim
laukan pažiūrėti“ įprasmina ir Juozapotos ir Petro lemtį, nenusisekusį gyvenimą: „Labiau verkė mergužėlė,“
– dainoje merginos liūdesys atitinka Juozapotos būsena sužinojus apie Petro mirtį. „Ar mums joti, ar mums
stoti?“ – Petro dvejonės ruošiantis išeiti į kovą. Dainoje taip pat dainuojama apie 1863 m. sukilimą slėgusią
jaunuolių, jų šeimų nuotaiką, nuojautą, kad iš kovos vyrai negrįš. Vadinasi, Juozapotos asmeninė tragedija
įprasmina ir visos lietuvių tautos lemtį po 1863 m. sukilimo, o neteisingas gyvenimo posūkis, per akimirką
sudaužęs svajones ir negrįžtamai atėmęs gyvenimo džiaugsmą įrodo, kad Juozapotos laimę ir būties prasmę
apibrėžė paprasti, kiekvienai moteriai mieli, saugumą bei ramybę įkūnijantys simboliai: namai, vyras, šeima,
vaikai.
.................
Visame kūrinyje ypač svarbios veikėjų akys, kurios lyg griežtas realybės vertintojas atspindi Juozapotos
vidinę būseną ir lūkesčius.
Juozapotos:
„Žiūrėjo į moterį ir matė, kaip iš po jos ilgų blakstienų mirgėjo akys kaip dvi gražios žvaigždės.“
„Taip gailingai į jį savo gražiom akim pažiūrėjo.“
„Žybtelėjus akim, netikėtai suriko: „Vyti tuos rusus iš mūsų krašto vyti!“
„Užkaitusiom nuo ugnies akim žiūrėjo į Urbonienę.“ – Juozapotos pašaukimas rūpintis savo vyru
EISIM LAUKAN PAŽIŪRĖTI
Eisim laukan pažiūrėti,
Nei mums joti, nei mums stoti,

Koks vėjelis pučia … Nei pulkelio laukti,

Pučia rytų, pučia pietų,

Vienoj rankoj šautuvėlis,

Pūs ir vakarėlių.
Prie šono kardelis.
Trijų valsčių bernužėliai,
Vienu keliu joja.
Verkė mano motinėlė,
Verkė sesutėlė,
Ar mums joti, ar mums stoti?
Labiau verkė mergužėlė.
Ar pūkelio laukti? Rūtelių daržely .