„Jis“ ir „Ji“ Jono Biliūno apysakoje „Liūdna pasaka“

Asmuo gyvenęs XIX amžiaus pabaigoje – XX amžiaus pradžioje, žinomas, kaip realistas

novatorius, literatūros klasikas, lyrinės bei psichologinės lietuvių prozos pradininkas, publicistas ir net
politikas – Jonas Biliūnas, rašęs novelės ir apysakos žanro kūrinius. Jo kūriniai glausti pasakojimai be moralo,
kuriuose vyrauja moralinės ir egzistencinės problemos, realistikška aplinka – kaimas, jo žmogus, tačiau iš
kitų realistų rašytojas išsiskiria teikdamas pirmenybę jausmui, o ne įvykiui, todėl jo kūryba intymi,
emocinga, tačiau kartu santūri, lakoniška. Didžiausias ir vienas iš paskutiniųjų Jono Biliūno kūrinių – lyrinė
psichologinė apysaka „Liūdna pasaka“ – tai žmonių „Jo“ ir „Jos“ išgyvenimai vykę 1863 metais.
Apysakos pradžioje ryškiausiai „piešiamas“ „Jos“ paveikslas. Kūrinyje vyrauja praeities –
dabarties kontrastas. Kūrinys lyg suskirstytas į dvi dalis: pirmoji – dabartis, antroji – praeitis. Pirmoje
svarbiausias įvykis - ligoto pasakotojo susitikimas su sena moteriške, vyrauja lyriška nuotaika. Tuoj
pasakotojas ima „piešti“ moters paveikslą. „Ji“ sena aukšta su raukšlėmis išvagotu veidu, o jame du klaikūs,
be gyvybės taškai, kurie it užgesiusios žvaigždės. Būtent taip pasakotojas akcentuoja moters akis, šis
leitmotyvas „akys-žvaigždės“ - tai pranykusi laimė ir džiaugsmas, kuriuos užgožė liūdesys, vargai, nelaimės.
Visą šį portretą pasakotojas apibendrina barokišku išsireiškimu - „memento mori“ - atmink, kad mirsi, tad
pirmoje dalyje moteris – giltinė, užėmusi didžiąją kūrinio dalį, tampa lyg nelaimės ir kančių simboliu.
Žvilgsnis į praeitį atgaivina „Ją“. Nors pasakotojas nuprypsta į praeitį, bet pasakoja esamuoju
laiku. Antroje dalyje atskleidžiama, kad „Ji“ - tai Petro Banio žmona Juozapota. Staiga įvyksta ryškus
išvaizdos ir charakterio pasikeitimas – retrospektyva. Pasakojama apie Juozapotos jaunystę, tad moteris
tampa tarsi jungtis tarp pirmos ir antros dalies. „Dvi gražios žvaigždės – Laimės žvaigždės“, taip dabar
apibūdinamos moters akys, kurios simbolizuoja linksmą, jauną, kupina šviesiausių svajonių, tikėjimo
gyvenimo gerove moterį, kuri graži tiek išore, tiek vidumi. Juozapota moka ir austi, o juk šis užsiėmimas
reikalauja kruopštumo, kantrybės, darbštumo. Tarp visokiausių užsiėmimų moteris stengiasi būti pamaldi.
„Ji“ – Juozapota, kadaise įkūnijanti paprastos lietuvių liaudies moters bruožus, pasikeičia neatpažįstamai.
„Liūdnoje pasakoje“ neužmirštamas ir „Jo“ paveikslas. Ryškiausiai vyras apibūdinamas
antroje dalyje - praeityje, o pirmoje apie jį beveik neužsimenama. „Jis“ – Petras Banys. Vyro išvaizda nėra
dėtaliai analizuojama, bet pasakotojas puikiai perteikia veikėjo charakterį. Vyras atsidavęs žmonai, mylintis
ją, tai išduoda jo apkabinimai, rodomas dėmesys savo moteriai. Nors Petras baudžiauninkas, bet jis
darbštus, kaip ir Juozapota ir atlieka savo pareigą dvarui. Antros dalies užuomazga – Petro rengimasis eiti į
mišką, pas sukilėlius. Čia pat greitai, atsiskleidžia kitos jauno vyro savybės. Ugningą ir drąsų būdą parodo jo
entuziastingi sušukimai, bei noras gyventi geriau. Šios savybės ir tikėjimas skatino ne tik jį, bet ir kaimo
žmones vaduotis iš carinės Rusijos priespadaus. Taip J. Biliūnas pavaizdavo vienas iš pirmųjų valstiečio -
kovotojo paveikslų lietuvių literatūroje.
 „Jis“ ir „Ji“ priklauso vienas nuo kito, kartu, kaip ir jų likimai. Pasakotojas nuo pat pradžių
išvgyvena „kuone kas dien“ sutinkančios moters gyvenimą, bando įsigilinti, kodėl būtent taip jis susiklostė, o
tam pasakotojas pasitelkia antrą siužetinės apysakos dalį. Pirmasis šios dalies sakinys, lyg nuorodą į artėjantį
paaiškinimą, juk tai 1863 metai – skausmo ir kančių metai, o daugtaškiu baigiamas sakinys įrodo, kad visko
niekada nepajėgiama suprasti. Nors pasakotojas aiškiai nepasako, kur dingo Juozapotos Petriukas, bet iš
senosios ubagės pesimistiškų pasakojimų nuotrupų, suprantame, kad jo nebėra... Petrą pasiglemžią
revoliuciniai įvykiai kartu tampa ir Juozapotos dvasine mirtimi. Antros dalies pradžia ir pabaigos paskutinis
sakinys baigiamas daugtaškiu, kuris palieka vietos apmąstymams. Apysakoje kartojamas retorinis
Juozapotos klausimas: „Ar nežinai tamsta, kur mano Petriukas?“ , „sustabdo“ „Jos“ gyvenimą, o
veiksmažodžiai: nejautė, nematė, nesuprato, įrodo moters abejingumą pasauliui. Štai kodėl moters akys - du
klaikūs, be gyvybės taškai. Petro netektis neigiama linkme pakreipė Juozapotos gyvenimą.
Jono Biliūno lyrinėje psichologinėje apysakoje - „Liūdna pasaka“ nerasime moralo, tačiau
skirta daug vietos skaitytojo apmąstymams. Galima teigti, kad nelaimės ir nusiylimai keičia net tik žmogaus
charakterį ir išvaizdą, bet ir likimą.