1) Realizmas (reikšmė: tikras) 19 a. pabaigoje – 20 a.

pradžioje
Kūriniuose svarbu atskleisti tikrą gyvenimo atvaizdavimą. Rašytojai vaizdavo
jiems pažįstama aplinka, individus, visuomenės padėtį. Centralizuojama
bažnyčia ir ryškinama jos svarba. Šio amžiaus rašytojai stipriausiai išplėtoja
romaną ir novelę. Buvo rašoma apie paprastą kaimo žmogų.
1.1. Atsiradimo priežastys:
1.1.1. Socialinė nelygybė
1.1.2. Streikai
1.1.3. Prancūzijos revoliucijos
1.1.4. Mokslo atradimais (darvinas)
1.2. Bruožai
1.2.1. Svarbios detalės
1.2.2. Svarbus tipas
1.2.3. Veikėjų charakteris, kuris yra suformuotas aplinkos
1.2.4. Pasikartojančios frazės
1.2.5. Pasakojama trečiu asmeniu
2) Jonas Biliūnas
Lietuvių psichologinės prozos pradininkas ir jis labai daug dėmėsio skyrė
veikėjų psichologinei pusei. Jo kūryboje vyrauja pirmasis asmuo ir pats
pasakotojas dalyvauja veiksme. Jo kūryboje dažnai pastebimi autobiografiniai
motyvai. Visus kūrinus Biliūnas parašė per du metus prieš mirtį, kai sunkiai
sirgdamas džiova net dažnai jis gulėdavo ligonio patale ir jo mintis rašydavo jo
žmona. Pasakotojas vaizduojamas kaip visažinis.
2.1. Novelė „Vagis“
2.1.1. Veiksmas vyksta kaime, sodžiuje
2.1.2. Pagrindis veikėjas: Jokūbas, kuris gyveno gerą gyvenimą, buvo
ūkininkas, bet širdį spaudė atgaila, nes taip pat buvo žmogžudys.
2.1.3. Jokūbas vedybų naktį nujaučia, kad kažkas vyksta lauke. Išeina, mato,
jog kažkas įsibrovė į tvartą. Susivokia, kad yra vagis. Kadangi naktis ir
negali pasiprašyti pagalbos, greitai nusprendžia su kūle (medinis
kūjis) nutrenkti vagį.
2.1.4. Vagis pavogė ramybę, bet ne kumelį (pavadinimo dvilypumas).
 2.1.5. Jokūbas apie žmogžudystę pasipasakoja žmonai, kunigui per išpažintį.
Nusprendė, jog prisipažinti valdžiai (policijai) nėra geras pasirinkimas,
nes nori užauginti vaikus, vis dėlto jis šeimos galva.
2.1.6. Jokūbas nepamiršo to fakto, kad užmušė žmogu, kas rodo, kad jis
buvo žmogus ir turi žmogiškus jausmus.
2.1.7. Nevok
2.1.8. Iš Juknaitės vaikų buvo pavogta ateitis, šeima.
2.2. Novelė „Lazda“
2.2.1. Novelėje ,,Lazda“ kalbama apie atleidimą savo skriaudėjui.
2.2.2. Suaugęs pasakotojas (sūnus) prisimena tėvą ir savo vaikystę. Vėliau
tėvas pasakoja apie baudžiavos metais patirtą skriaudą.
2.2.3. Vaizduojama situacija nutikusi baudžiavos laikais, pasakojama kaip
prievaizda lazda sumuša baudžiauninką - tėvą, kuris paskui tris
savaites lovoj gulėjo. dėl to, kad šis jaučiams paima kuokštelį dobilų iš
pono lauko
2.2.4. Vyrauja socialinis konfliktas tarp skirtingas pareigas turinčius
asmenius, socialinė nelygybė.
2.2.5. Panaikinus baudžiavai tėvas priima Dumbraucką į savus namus. Jis
supranta, kad toks buvo jo darbas ir jis nieko kitaip kaip pamokyti už
vagystę negalėjo padaryti. Tad štai čia pradeda ryškėti atlaidumo,
krikščioniškų tiesų vertybės.
2.2.6. Jeigu tau kirto per vieną skruostą, atsuk kitą.
2.2.7. Padovanoja lazda tėvui rodo padėką, tačiau tėvui ši padėka yra
priminimas.
2.2.8. DIEVO ISAKYMAS (dekalogas)
2.3. Novelė „Ubagas“
2.3.1. Nors žodis „Ubagas“ nėra tinkamas, nes jo nėra žodyne, tačiau tai
netaikoma klaida VBE, kai kalbama Biliūno tema
2.3.2. Ubagas yra ne tik pagrindinis veikėjas Petras Sabaliūnas, pasakotojo
kaimynas, bet į jį kreipiamasi kreipiniu „dėdė“, bet ir jo sūnus, kuriam
trūksta vertybių, galima sakyti, jog ubago siela.
2.3.3. Petras Sabaliūnas. Buvęs turtingas ir pasiturintis žmogus, kuris buvo ir
geras kaimynas, bičiulis. Jis mylėjo gamta, buvo dosnus ir doras
žmogus. Atidavęs meilę, rūpestį, švelnumą savo vaikams, jis supranta
 labai skaudžią tiesą, kad pasenęs ir ligotas jis tampa niekam
nereikalingas, net savo paties vaikams.
2.3.4. Pasakotojas atrėkia mažą gabalėlį duonos, Sabaliūnas duoną
pabučiuoja, palaimina. Pastebimas Sabaliūno dėkingumas ir
pasakotoja atjauta ir gailestis.
2.3.5. Sabaliūnui labiausiai buvo gaila sūnaus vaiko, kuris matė prasta
pavyzdį.
2.3.6. Gerbk savo tėvą ir motiną.
2.4. Apysaka „Liudna pasaka“
2.4.1. Apysakos veiksmą rašytojas nukėlė į 1863m. sukilimo laikotarpį.
Kūrinyje jis vaizduoja neturtėlių Petro ir Juozapotos Banių istoriją.
Pradžioje jie gyvena laimingą gyvenimą, ramiai ir drąsiai "eina
gyvenimo keliu, kietu ir šiurkščiu, dar baudžiavus grandimis išgrįstu",
o Juozapota laukiasi vaikelio.
2.4.2. 1863m. Lietuva buvo caro priespaudoje, todėl lietuviai nusprendė
sukilti. Petras, kurį laisvės, teisybės, šviesos ir geresnio gyvenimo
troškimas skatina kovoti, nieko nepranęšęs žmonai, išeina į sukilimą.
2.4.3. Pirmąsias užuominas apie sukilimo žiaurias pasekmes išgirstame iš
senosios ubagės, kuri ateina pas Juozapotą.
2.4.4. Juozapota neiškentėjus išeina pirmą kartą į miestą, kuriame jinai
buvo pasimetusi, nedrąsi. Jinai nuėjo ten, kur buvo daugiausiai
žmonių, o pamatytas jos reginys privertė ją prarasti samonę. Tokia
didelė nervų sistemos žala buvo kritinė jos kūdikiui, kuris mirė ir už
tai Juozapota buvo uždaryta kalėjime, taip pat iš jos buvo atimti
namai. Juozapota galiausiai išprotėja. Valdžiai tai supratus – paleidžia
ją, nes jie žino, kad jinai nebesupranta jos esamos situacijos ir
nesijaučia kalta. Jinai tampa ubage, gauna pavalgyti iš geraširdžių
kaimelio gyventojų. Iki pat gyvenimo galo lūkuriuoja ir savo gerai
žinomus žodžius: „Kiek ponų...kokie jie visi gražūs..“ ,,Ar nežinai
tamsta, kur mano Petriukas?..“ Jos akys lyg užgesusios žvaigždės.
2.4.5. Petras išėjo į kovą prieš kazokus su dalgiu.
2.4.6. Juozapotos sapnas išpranašauja Petro lemtį.
2.4.7. Pasaka palaipsniui tampa tragedija.
20 a. prad. nepriklausomybės atkūrimas, verslai, bankrutacija, jaunimas, alkoholis.
Nevisi sugebėjo išnaudoti šitą laisvę. Liko vaikai tarsi niekam nereikalingi, naujai
atsikūrus valstybė negebėjo aprūpinti. Atsirado altruistė moteris, kuris
organizuodavo stovyklas, kur tokiem vaikams teikdavo šilumos, maisto, higienos.
Vaikai nepasitikėjo autorę, nes jie nėra pratę, kad jais rūpinamasi. Vaikams uždėti
rėmus buvo labai sunku. Daugelio vaikų gyvenimas baigėsi narkotikais, alkoholiu,
išnaudojimu. Jiems įprastas gyvenimas buvo neįpriimtinas, nes jie buvo per daug
suvaržyti rėmais. Autorė suprato, kad tai kova su vėjo malūnais – keli altruistai
pakeisti valstybės sistemos negali. Autoriai tarsi don kichotai. Kai baigdavosi
stokvyklos/globa jie grįždavo savo senais keliais. (Daugelis žmonių norėjo laisvėje
tapsi finansiskai laisvais bet nugrimstavo ir visa savo seima ir taip vaikai likdavo
gatvėse). Sizifo darbas - autorių darbas. Seimos norejo tapti greitai turtingos kaip
ir sizifas norėjo apgauti. Moretis galima sulyginti su prometėjo ugnimi. Dedalas Ir
ikaras, bet nepaklusimas kitiems sudegino ju sparnus. Tevus galima palyginti su
Babelio bokstu.