9 kl.

skaityti kūriniai, kuriais galima remtis rašant rašinį

V. Juknaitė „Išsiduosi. Balsu“

Juknaitės išskirtinumas – rašyti apie vaiko, šeimos traumas posovietinėje Lietuvoje, apie silpną, negražų kūną,
apie mįslingą gyvasties ištvermę, apie stoką ir pareigą, o ne perteklių ir sėkmę.

Autorė ne vienus metus dirbo su benamiais vaikais, neįgaliaisiais, rengė jiems vasaros stovyklas Anykščių
rajone, Inkūnuose. Ši patirtis puikiai perteikta esė „Išsiduosi. Balsu“.

I.Šeinius „Kuprelis“
Pagrindinis veikėjas Olesis, kurį pravardžiuodavo Kupreliu, nes jis turėjo dvi kupras: vieną krūtinėje, kitą nugaroje.
Bet jis dėl pravardžiavimo nepyko. Kai kas norėdavo prie jo prisigerinti, vadindavo jį Olesiu. Niekas nežinojo jo
tikrosios pavardės ir metų.

DIDŽIOJI KUPRELIO MEILĖ

Kuprelis – neeilinė asmenybė. Jo jautri siela sugeba pajusti menkiausią žolelės šnarėjimą, mažiausio paukštelio
skundą… Ir štai ši trapi siela pamilsta Gundę. Iš pradžių tai tik švelnus, vos pastebimas jausmų sąmyšis, keliantis
malonų sutrikimą ir nerimą Kuprelio sąmonėje. Olesiui džiugu matyti gražiąją merginą bažnyčioje, žvelgti į jos
susikaupusį, maldos praskaidrintą žavų vaizdelį, slapčiomis gaudyti nuostabių akių žvilgsnį, atklydusį į tą bažnyčios
pusę… Švelnūs jausmai Gundei perauga į didžiulę, tyrą, galingą, viską užgožiančią meilę, kuri sukrečia Kuprelį iki
sielos gelmių, suvirpina slapčiausias jo širdies stygas, kurios suskamba nuostabiausiais ir spalvingiausiais muzikos
akordais… Kuprelis pasijunta bejėgis užgniaužti šį stulbinančiai galingą jausmų protrūkį ir stengiasi padaryti viską,
kad mylimoji atsakytų jam tuo pačiu. Štai kodėl taip stipriai sužeidžia Kuprelio širdį Gundės išdavystė, palieka ten
gilią kraujuojančią žaizdą, kurios nepajėgia užgydyti negailestingai slenkantys metai. Kuprelis atsidūsta: „Aš
mylėjau ją, kaip naktis myli lakštingalos dainą.” Iš šių žodžių dvelkia beribis ilgesys, apmaudas, nusivylimas ir
didžiulis skausmas. Visą gyvenimą Kuprelis liko ištikimas savo pirmajai meilei, iš tolo šalinosi moterų, nenorėdamas
antrąkart rizikuoti savo jautria širdimi.

Kuprelis – tragiška asmenybė, kurios nelaimės priežastis – nelaiminga meilė, pavertusi tolimesnį malūnininko

gyvenimą nykiu ir beprasmiu.

Nusivylimą, neištikimybę ir patirtą nuoskaudą jis išsako Dievui, Dievą jis jaučia visur: gėlėje, drugelyje, beržyne

„Dievas tuomet buvo visur. Ore, vandenyje ir dirvoje”. Gamta parodoma raudonos spalvos-išgyvenimai, širdgėla

„Raudonas akmuo, saulėlydis, mėnulis visas nuraudęs”. Per kančias per vargus, per dideles kliūtis žmogus stiprėja.

Žmogus seka kiekvieną gamtos reiškinį, gyvena su juo ir galvoja. Jaučia ryšį ir su tuo, ko nemato.

Autorius žmogaus siela palygina su paukščiu: „Sielą galima nužudyti kaip paukštį ar sudėvėti kaip rūbą.

Galiausiai Kuprelis įvertino savo jausmus ir meilę ir visa tai priskyrė gamtos ir dievo išbandymams: „Aš esu sulūžęs

. . . Nenoriu mirti, o mirštu”.

M. K. Čiurlionis „Laiškai Sofijai“

Į knygą sudėti dviejų žmonių laiškai, jų meilės istorija.

1907 m. rudenį susitiko du žmonės Vilniuje, susipažino ir patiko kits kitam.

Taip gimė meilė, ir prasidėjo tie treji su puse jų gyvenimo metų, apie kuriuos – ši knyga. Mikalojus
Konstantinas Čiurlionis, šeimoje ir draugų vadinamas antruoju vardu, buvo tąsyk jau trisdešimt dvejų
metų vyras, baigęs dvi konservatorijas kompozitorius ir talentingas, savitas, garsėjąs, nors dar toli gražu
nepripažintas dailininkas. Vertėsi pamokomis, vadovavo chorui.

Sofijai Kymantaitei ėjo dvidešimt antrieji. Ji buvo pradedanti rašytoja, dirbo „Vilties“ laikraščio
redakcijoje, dalyvavo visuomeninėje veikloje. Išsilavinusi kaip reta to meto lietuvaitė (baigė gimnaziją
Rygoje, trejus metus Krokuvoje studijavo humanitarinius dalykus), savarankiška, maloniu ovaliu
madonos veidu ir didelėmis „jūros akimis“ (taip jas vadino Čiurlionis) Sofija Kymantaitė galėjo sužavėti ir
žavėjo ne vieną. Pasirinko vieną – keleriems bendriems metams ir visam našlės gyvenimui.

V. Krėvė „Skerdžius“

Pagrindinis apsakymo herojus skerdžius Lapinas gyveno nedideliame Pagirių sodžiuje. Šis žmogus labai
geros širdies ir labai malonus.

Lapinas turėjo žmoną, kuri mirė. Vaikų jiedu nesusilaukė – liko žmogelis vienas. Jis buvo labai prislėgtas,
nes prarado savo vienintelį žmogų. Tačiau pats apie mirtį negalvojo, nes buvo labai sveikas ir stiprus.

Lapino „profesija“ buvo ganyti gyvulius. Jam labai patiko šis užsiėmimas ir niekam jis nesiskundė.

Lapinas buvo apie 100, o gal ir daugiau metų amžiaus, stiprus, visada su šypsena, nes labai mėgo juokus.
Nors būdavo ir liūdna akimirka, tačiau jis mokėjo visus pralinksminti.

Kai žmonės pasakydavo taip, kad Lapinui nepatikdavo, jis supykdavo, bet atsikirsdavo juokingu, kartais
žmones skaudinančiu melavimu. Labai mylėjo vaikus, ir norėdamas su jais praleisti laiką kviesdavosi
kartu eiti paganyti gyvulių.

Lapinui labai nepatiko, kai žmonės kirsdavo medžius, nes jis galvojo, jog žmogus be miško skursta.
naikindami medžius žmonės negalvoja, kad atima miško žvėrelių namus ir maistą ir tuomet žvėreliai
išnyksta.
Kai Lapinas buvo mažas, jam čigonė išbūrė, kad jis gyvens tiek laiko, kiek Grainio liepa augs. Ir kai jis per
vienas krikštynas susipyko su Grainiu ir jam papasakojo, ką jam buvo išbūrus čigonė, Grainis nepatikėjo ir
tarė:

– Rytoj nukirsiu, mano liepa ir nukirsiu, nieks man neuždraus!

Tai išgirdęs Lapinas labai sunerimo, jog jo gyvenimą lemiančią liepą nukirs.

Kitą dieną eidamas namo pietauti sutiko vieną vaiką, kuris jam pasakė, jog Grainis liepą nukirto. Lapinas
negalėjo patikėti, ką mato, jis patrynė akis lyg iš miego prabudęs. Vis tiek mato tą patį, ką ir prieš tai.
Žvilgtelėjo į liepą ir pagalvojo apie virš ją skraidančius paukštelius, jog jų lizdai jau sugadinti. Tada
pasižiūrėjo į Grainį, o jis net pats nesuprato, kodėl tą liepą nukirto. Atsigulė Lapinas savo kieme ir
užmigo. Pradėjo sapnuoti visokius baisius sapnus. Po kiek laiko Lapinas nėjo nei gyvulių ganyt, nei kitokių
darbų dirbt, tik gulėjo savo lovoje. Nei valgyt nenorėjo. Sulig kiekviena diena jam darėsi vis blogiau ir
blogiau, kol galiausiai mirė.

„Skaitydama šį kūrinį aš įsiliejau į Pagirių sodžiaus gyventojų gyvenimą. Todėl man taip pat buvo labai
skaudu išgyventi skerdžiaus mirtį. Manau, kad Grainis pasielgė neteisingai, nukirsdamas tokį Dievo
kūrinį. Juk ta liepa senam žmogui reiškė labai daug, o Grainiui ji buvo tiesiog medis, užstojantis jo darže
šviesą. Todėl nevalia naikinti Dievo sukurtos gamtos, nes tai žmonių ir gyvulėlių prieglobstis.“

Žemaitė „Marti“

Žemaitė – rašytoja, kūrusi apsakymus, dažniausiai aprašė sunkią moters dalią. Apsakyme „Marti“ iš ciklo
„Laimė nutekėjimo“ taip pat atsispindi sunkus moters likimas.

(Skaitydamas šį apsakymą negali likti abejingas pagrindinės veikėjos Katrės gyvenimo istorijai. Su Katre
susipažįstame iš Vingių dialogo. Sužinome, kad ji turtinga, tvarkinga: tikra „cacka pacacka“, darbšti, o tai
Vingiams labai nepatinka. Man gaila Katrės, nes vos pradėjęs skaityti supratau, kad prieš savo valią
ištekinta naujoje šeimoje ji nebus laiminga. Jautri, švelni, nuolanki būtybė nepritaps prie storžievių
Vingių. Jaudina marčios pastangos įtikti naujiesiems tėvams, ypač epizodas, kai Katrė, norėdama įtikti
anytai ir šešurui, puolė jiems po kojų, bučiavo rankas, davė dovanų, o šie tik skaudžiai ją užgauliojo. Visos
naujos šeiminkės pastangos įtikti savo vyrui, anytai ir šešurui, pakeisti jų žalingus įpročius ėjo veltui. Nei
marčios meilumas, nei darbštumas nesukėlė Vingiams gailesčio.
Bėgant lakui, o Vingių kandumui neblėstant, pradėjo keistis pati Katrė. Mane labai nustebino marčios
charakterio pasikeitimai. Anksčiau buvusi švelni, nuolanki, ji tapo pikta, kandi, „dantinga“ kaip ir Vingiai.
Katrė jau drįso ir atsikirsti anytos užgauliojimams, ir pareikalauti. Barniai ir riksmai Vingių namuose tapo
kasdienybe. Net kaimynės pastebėjo – „kertasi kaip kirvis su akmeniu“.

Skaitydamas šį apsakymą neįsivaizdavau, kad Katrės likimas bus toks liūdnas. Abejingumu stebina
epizodas, kai šienapjūtės metu, artėjant audrai, Katrė iškrito iš vežimo, o Vingiai, net nepriėję prie jos,
išvažiavo namo. Tačiau labiausiai nežmoniškumu šiurpina, kai marti sunkiai suserga ir niekas neskuba jai
padėti. Net kai žmona atsiduria prie mirties slenksčio, tiek Jonas, tiek ir tėvai mieliau „siurbčioja
degtinėlę“ nei kviečia daktarą ir Katrės tėvus. Apsakymas baigiamas labai liūdnai – Katrės mirtimi. Katrės
likimas mane labai sujaudino, nes ji pati nebuvo kalta dėl liūdnos savo dalios, tik pateko į nedorų žmonių
draugiją.)

Pasakos. Eglė žalčių karalienė

K. Saja „Po to, kai jie pavirto medžiais“

10 kl. taip pat skaitėme nemažai kūrinių, peržvelkite juos, prisiminkite jų temas. Rašydami žiūrėkite, kad
kūrinys, kuriuo remsitės, atitiktų rašinio temą.

10 kl.

Mitai

“Prometėjas”

Prometėjo mitas Prometėjas (gr. promētheus – pramatantis ateitį, iš anksto apgalvojantis, apdairus,
rūpes-tingas) priklausė titanų giminei, viešpatavusiai anksčiau už Olimpo dievus: jo tėvas buvo titanas
Japetas. Prometėjas, nors pats buvo titanas, rėmė Dzeusą, kovojusį su jo gimine. Tačiau kai Dzeusas,
pamatęs pirmųjų žmonių trūkumus, nutarė juos išnaikinti ir sukurti tobulesnę giminę, Prometėjas
pasipriešino jo valiai. Prometėjas manė, kad ir esamus žmones galima patobulinti. Ir nutarė tai padaryti:
danguje pavogęs ugnies atnešė jos įŽemę. Ligi tol žmonės gyveno urvuose, nemokėjo statyti plytinių
namų, dailidės darbų, nesugebėjo skirti metų laikų. Prometėjas išaiškino žmonėms, kodėl žvaigždynai bei
šviesuliai pateka ir nusileidžia, išmokė skaičiavimo ir rašto. Be Prometėjo, žmonės nebūtųgebėję
prisijaukinti gyvulių, pasistatyti laivų, pasigaminti vaistų, išsikasti metalų, suprasti sapnų ir kitų
pranašingų ženklų. Kitaip tariant, titanas Prometėjas atnešė žmonėms dieviškojo žinojimo kibirkštėlę ir
padarė juos kultūringus. Tai milžiniška dovana, nors ji tebuvo menka absoliutaus žinojimo dalelė –
žmonėms vis dėlto neleista žinoti ateities ir suprasti daugelio kitų dalykų. Titanas, turėdamas ateities
matymo galią, žinojo, kad dėl savo poelgio sulauksiąs bausmės, bet negalėjo jos išvengti: nei apsukrumu,
nei atvirai priešinantis neįmanoma pakeisti už Dzeusą viršesnių trijų lemties deivių Moirų valios. Dzeusas
už jo nustatytos tvarkos griovimą rūsčiai nubaudė Prometėją: įsakė kalviui Hefaistui jį prikalti prie uolos
tolimuose Kaukazo kalnuose, kur atskrisdavęs erelis ir lesdavęs jo kepenis, o šios vis ataugdavo.
Prometėjui buvo lemta kentėti prirakintam ilgus amžius, kol jį išvadavo garsus karžygys Heraklis. Dzeuso
nubaustą titaną žmonės garbino kaip savo geradarį, laikė net žmonijos sukūrėju, kultūros nešėju.
“Dedalas ir Ikaras”

Dedalas buvo didis Atėnų meistras – skulptorius, architektas, dailininkas, išradėjas. Iš pavy-do nustūmęs
talentingą savo mokinį nuo Akropolio uolos, turėjo iš gimtojo miesto bėgti pas karalių Minoją – Dzeuso ir
Europos sūnų – į Kretos salą. Ten Dedalas pastatėgarsiuosius Labirinto rūmus su painia koridorių
sistema. Juose Minojas įkalino pabaisąMinotaurą – savo žmonos Pasifajos ir jaučio sūnų. Tačiau
auksarankiam meistrui Dedalui apkarto gyvenimas Kretoje, nes karalius Minojas sekė kiekvieną jo
žingsnį, bijodamas netekti talentingo menininko. Tuomet Dedalas, suraišiojęs virvėmis ir sulipinęs vašku
plunksnas, padarė sau ir sūnui Ikarui sparnus. Pakilęį padanges jiedu pabėgo iš Kretos. Dedalas buvo
liepęs berniukui neskristi per žemai, idant besitaškančios marių bangos nepermerktų plunksnų, ir nekilti
per aukštai, kad saulė neištirpintų sparnų vaško. Tačiau Ikarą suviliojo skrydžio palaima: jis plasnojo vis
aukščiau ir aukščiau į saulę, nepastebėdamas, kad nuo kaitros jau varva vaškas ir plunksnos sklando ore.
Netekęs sparnų Ikaras iš didelio aukščio nukrito ir žuvo gaudžiančios jūros vandenyse.

“Sizifas”

Sizifas laikytas Korinto miesto įkūrėju ir pirmuoju karaliumi. Jis visoje Graikijoje garsėjo įvairiomis
žiniomis ir gudrumu. Sizifas permanydavo ir žmonėms išduodavo dievų paslaptis. Už tai supykęs Dzeusas
nusiuntė pas Sizifą mirties dievą Tanatą. Tačiau Sizifas ir jį sugebėjo pergudrauti: sukaustė Tanatą
grandinėmis ir taip pralaikė kelerius metus. Dėl to sutriko pasaulio tvarka – žmonės nustojo mirti. Tik
Dzeuso pasiųstas karo dievas Arėjas išlaisvino mirties dievą Tanatą, kuris iš karto pasirinko Sizifą savo
pirmąja auka. Tačiau net iš Hado karalystės, apgavęs dievus, Sizifas sugebėjo ištrūkti. Už savo nuolatines
apgaules ir pasaulio tvarkos griovimą Sizifas pagaliau sulaukė amžinos bausmės: dievai sugrąžino jįį
pomirtinę karalystę ir pasmerkė amžinai risti į
aukštą statų kalną didžiulį akmenį. Kaskart pasiekus viršūnę akmuo išsprūsta Sizifui iš rankų ir su
trenksmu nurieda žemyn – ir jam tenka pradėti vargti iš naujo.

„Narcizas“

Narcizas, vandenų dievybių sūnus, buvo nepaprasto dailumo jaunuolis. Daug nimfų ir merginų buvo
jįįsimylėjusios. Tačiau išdidus Narcizas visų jų meilę atstūmė, taip įžeisdamas pačią meilės ir grožio deivę
Afroditę. Keršto ir teisingumo deivė Nemesidė, atstumtųjų paprašyta, padarė taip, kad sykį ankstyvą
pavasarį, grįždamas iš medžioklės, Narcizas skaidriame šaltinio vandenyje pamatė savo atvaizdą ir pats
save įsimylėjo. Jis ėmė taip savimi grožėtis ir gėrėtis, kad niekas jam daugiau neberūpėjo: nei medžioklė,
nei mokslai, nei valgis, nei miegas. Narcizas taip ir liko sėdėti prie šaltinio: jis vis žiūrėjo įsavo nuostabų
atvaizdą ir nebegalėjo nuo jo atitraukti akių. Galop Narcizas sumenko, sunyko ir mirė. O ten, kur į žalią
žolę nusviro jo galva, išaugo balta kvapni gėlė – narcizas.

“Orfėjas ir Euridikė”

Orfėjas, mūzos Kalijopės, globojusios epinę poeziją, ir Apolono sūnus, buvo didis dainius, pirmasis
pradėjęs giedoti hegzametru. Kai Orfėjas, skambindamas kitara, užtraukdavo giesmę, nutildavo vėjai,
nustodavo bangavusi jūra, liūtai romiai išsitiesdavo šalia stirnų, medžiai į jį, tarsi į saulę, nukreipdavo
savo lapus, žolynai – žiedus, o žmonės – širdis. Orfėjas buvo vedęs nimfą Euridikę. Deja, netrukus po
vestuvių jai įkirto gyvatė, Euridikė mirė, ir jos vėlė nukeliavo į požemio pasaulį. Nepaprastai mylėjęs
žmoną, Orfėjas kentėbegalinį sielvartą. Jis susirado į požemius vedantį urvą ir nusileido prie Acheronto
upės, per kurią aplūžusiu luotu vėles į Hadą kelia senas valtininkas Charonas. Sužavėtas Orfėjo dainos,
Charonas nedvejodamas perkėlė jį per Acherontą. Išgirdusi Orfėją giedant, apstulbo visa niūrioji Hado
karalystė: lyg pakerėtos klausėsi vėlės, nurimo dundančioji Stikso upė, nustojo tekėjusi užmaršties upė
Lėtė, kurios vandens paragavusios vėlės pamiršta Žemės gyvenimą, liovėsi vaitoti aimanų upė Kokitas,
nebespjaudė ugnimi Flegetonto upė. Sizifas, metęs darbą, atsisėdo ant savojo akmens, pusdievis
Tantalas pamiršo jį kankinusį alkį ir troškulį, ir net palaimintųjų buveinės – šviesių ir žalių Elisijo laukų –
vėlės paliko savo pramogas.
Orfėjas dainomis sugraudino požemio karalienę Persefonę ir nepermaldaujamą karalių Hadą. Jie leido
išsivesti Euridikę į Žemę. Požemio sargas trigalvis šuo Kerberas gyvatėmis apaugusiu kailiu nė neamtelėjo
Orfėjui ir Euridikei einant pro šalį. Tačiau Orfėjas, nors buvo didis dainius, kaip ir daugelis mirtingųjų,
nepajėgė kovoti su savo meile ir ilgesiu. Hadas buvo įsakęs jam neatsigręžti į Euridikę, kol nepasieks
saulės šviesos. Orfėjas neiškentė – kelio viduryje grįžtelėjo. Ir Euridikė visiems laikams dingo mirties
karalystėje. Nuo to laiko Orfėjas dainavo tik liūdnas dainas. Tokias liūdnas, kad klausydamiesi verkė ne
tik žmonės, bet ir akmenys. Orfėjas žuvo užmėtytas akmenimis ir sudraskytas į gabalus dievo Dioniso
garbintojų – mainadžių, arba bakchančių. Jo kūno dalis surinko ir palaidojo mūzos. Žuvusį Orfėją
apraudojo žvėrys ir paukščiai, miškai ir uolos.

Homeras „Iliada“

Achilas, Hektoras, Priamas.

Iš narsiausio herojaus kariuomenės vadas Agamemnonas atima Troadoje pagrobtą gražuolę belaisvę.
Achilas taip supyksta, kad atsisako dalyvauti kovose. Vaidas atneša achajams daug nelaimių, tad
bendražygiai maldauja Achilo eiti į mūšį. To prašo ir bičiulis Patroklas. Bet tik paskutinėse poemos
giesmėse, sužinojęs apie Patroklo mirtį, įtūžio ir sielvarto apimtas Achilas stoja į kovą ir nukauna Trojos
didvyrį Hektorą. Troja liūdi žymiausio savo kario. Dievų padedamas Hektoro tėvas Priamas atgauna
žuvusiojo kūną. Nors Trojos užėmimas nevaizduojamas, nuolat užsimenama apie jo žlugimą ir
pagrindinių herojų žūtį.

„Odisėja“

Sugriovę Troją, likę gyvi achajų herojai grįžta į namus. Tačiau Odisėjo, sumaniausio ir gudriausio iš jų,
kelionė į gimtinę užtrunka. Jis patiria daug nuotykių, pavojų ir pagundų, tad Itakę pasiekia tik po dešimt
metų klajonių. Odisėjas ilgisi gimtinės ir žmonos Penelopės, bet jį savo oloje prievarta laiko nimfa
Kalipsė, žadanti amžiną jaunystę ir nemirtingumą. Visi Dievai gaili didvyrio, išskyrus jūrų valdovą
Poseidoną, kuris pyksta ant Odisėjo, kad išdūrė vienintelę akį jo sūnui kiklopui Polifemui. Tuo metu
Odisėjo namai pilni jaunikių, kurie peršasi Penelopei ir puotaudami švaisto šeimininko turtą. Penelopė
laukia vyro jau beveik dvidešimt metų, gudriai atstumia atkaklius jaunikius: naktimis ardo dieną
audžiamą audeklą, kurį baigusi pažadėjo tekėti už vieno iš jų. Dzeusui paliepus, Kalipsė išleidžia Odisėją į
namus, bet Poseidonas sudaužo jo laivą. Odisėjui pavyksta išsigelbėti, pasiekti fajakų žemę. Karaliaus
Alkinojo rūmuose herojus pasakoja, ką patyrė keliaudamas iš Trojos: nuotykius kiklopų šalyje, susitikimą
su motinos, žynio Teiresijo, Achilo, Heraklio vėlėmis mirusiųjų karalystėje, pražūtingas jūros pabaisų
pinkles. Draugiški fajakai sukrauna Odidėjui dovanų. Pasiekęs Itakę, Odisėjas susitinka su sūnumi. Jie
susitaria nuslėpti šeimininko atvykimą ir įveikti rūmuose įsitaisiusius jaunikius. Elgeta apsimetusį Odisėją
mazgodama kojas atpažįsta senoji auklė. Kitą dieną išžudęs jaunikius Odisėjas atskleidžia namiškiams
paslaptį.

Sofoklis „Antigonė“
Antigonės broliai Polineikas ir Eteoklis susiginčijo dėl valdžios. Eteoklis išvijo Polineiką ir užėmė sostą.
Tada Polineikas su savo armija puolė miestą, ir broliai dvikovoje žūsta, karaliaus valdžią perima dėdė
Kreontas. Jis įsako Eteoklį palaidoti, o Polineiką palikti nelaidotą. Žuvusiųjų sesuo Antigonė nepaklūsta
įsakymui ir ryžtasi palaidoti brolį. Labiausiai tragedijoje žavi Antigonės paveikslas. Ji narsi, ryžtinga.
Antigonė nebijo žmogaus-karaliaus rūstybės. Ji myli abu brolius ir negali sutikti, jog Polineiko palaikai
būtų išniekinti. Ji gimusi mylėti ir kitus to moko, Antigonė vadovaujasi ne rašytais įstatymais, o
žmogiškaisiais, saugo protėvių moralės nuostatus – draudimas palaidoti brolį prieštarauja žmogiškumo
normoms. Kreontas įsako Antigonę užmūryti oloje. Antigonę pražudė meilė savo mirusiam broliui. Tačiau
ji nesigaili to, ką padarė, neatsižada savo įsitikinimų, nes ji nenusižengė žmogiškumui. Antigonė stipri,
drąsi, ryžtinga, o kartu jautri, mylinti. Ji saugo tas vertybes, kurias ne žmogus, o dievai davė. Antigonės
paveiksle įprasminta ir kalokagatijos idėja – žmogus turi būti gražus, didingas savo siela, tada žavi mus ir
jo kūno grožis. Tad Antigonė ir yra gražiausias žmogus tragedijoje, nes laikėsi amžinų, dievų nustatytų
papročių ir įstatymų.

Ismenė, Antigonės sesuo, yra savotiška jos priešingybė. Ji paklusni, baili ir nedrąsi mergina. Ji mano, kad
nė viena moteris negali prieštarauti vyrams. Kreontas yra išdidus Tėbų karalius, kuris pamiršo, kad yra tik
žmogus, kuris turi paklusti dievams. Pasakojimo gale lieka gyvas, bet kenčia dėl savo puikybės. Haimonas
yra protingas Kreonto sūnus, kuris susižadėjo su Antigone. Pasakojimo gale jis bando išgelbėti Antigonę,
bet nespėja, todėl nusižudo. Pamačiusi savo sūnaus Haimono mirtį Euridikė, Kreonto žmona, taip pat
nusižudo. Tik po jos mirties Kreontas suprato savo klaidą.

Biblinis pasakojimas „Kainas ir Abelis“

Pagal Bibliją, Adomas ir Ieva susilaukė dviejų sūnų. Vyresnysis vadinosi Kainas, o jaunesnysis Abelis.
Kainas dirbo žemę, o Abelis ganė avis. Vieną kartą abu broliai išėjo Dievui aukoti atnašų. Jie pasidarė
aukurus, prikrovė ant jų malkų ir uždegė. Ant malkų Kainas padėjo savo užaugintus javus ir vaisius, o
Abelis geriausius savo bandos gyvulius. Abelis buvo geras, todėl Dievas jo auką mielai priėmė. Kaino auką
Dievas atmetė, nes jis buvo nedoras.

Dievui priėmus tik Abelio auką, Kainas labai supyko ir ėmė pavydėti. Galiausiai Kainas nužudė Abelį. Tai
padaręs, Kainas neatgailavo dėl savo nuodėmės, todėl Dievas už tai jį nubaudė: Kainas turėjo iki mirties
klajoti po žemę ir niekur negalėjo rasti sau ramybės.

Adomas ir Ieva labai gailėjo savo gerojo sūnaus Abelio. Dievas juos paguodė ir davė kitą tokį pat sūnų,
vardu Setas. Paskui pirmieji žemės žmonės susilaukė dar daugiau sūnų ir dukterų.

Dantė Aligjeris „Dieviškoji komedija“

Dantė, Vergilijus. Jiedu pereina visus skyrius, patenka į Skaistyklą. Bebaigiant ją pereiti, Vergilijus
išnyksta, o Dantės globėjais tampa Matilda ir Beatričė. Nuplautas Letejos upėje ir atsigėręs Eunojos
vandens, poetas pakyla į Dangų.