Viskas prasideda nuo pasakojimo apie vaiduoklį, kuris kasmet per Vėlines

pasirodo miestelyje tuo pačiu metu. Vaiduoklis buvo labai religingo vaikino siela.
Vaiduoklis mato toliau gyvenančius žmones, kurie jį apkalbinėdavo, buvo jo
draugai, mylėjo jį. Tačiau visiems šiems žmonėms, kuriems jis anksčiau vienaip
ar kitaip rūpėjo – dabar neberūpi. Jie praeina pro jo kapą ir netgi jo nepastebi, o
jei pamato jo šmėklą, pradeda žegnotis ar apie egzorcizmus šnekėti.

Veiksmas persikelia į koplyčią, kurioje burtininkas kartu su choru bando

išsikviesti šmėklas, kurias galėtų pavalgydinti. Pirmiausia pasirodo du angelėliai,
kurie mirė dar būdami vaikai, tačiau į rojų jų niekas nepriima, nes žemėje dar
nebuvo jie suspėję patirti vargo. Burtininkas negalėjo jiems padėti, todėl
išsklaidė šias šmėklas. Vėliau pasirodė šmėkla vyro, kuris gyvenime buvo labai
turtingas ir godus, todėl po mirties nepateko į dangų ir prašėsi maisto. Tokiai
šmėklai burtininkas taip pat padėti negalėjo, todėl ir ji buvo išvaryta. Vėliau
pasirodo mergina, kuri nori rasti vaikiną, tačiau yra užkeikta ir joks mylimasis
neatsiranda jos gyvenimo kelyje. Burtininkas jai paaiškina, ką ji turi daryti ir taip
pat išvaro mergaitę, nes jai maisto nereikia. Paskutinė pasirodžiusi šmėkla buvo
labai keista, nes ji nešnekėjo, tik stovėjo koplyčioje. Burtininkas ją bandė kalbinti,
tačiau jokių noro bendrauti ženklų ji neparodė ir pagaliau išnyko.

Veiksmas persikelia į kunigo kambarį, kur jis vaikams skaito pamokslus. Greitai į jo langą pasibeldžia
nepažįstamasis, kurį visi vadina atsiskyrėliu. Vyras buvo apsirėdęs labai varganais rūbais, todėl vaikai
iš pradžių jo išsigando, tačiau vėliau apsiprato su tokia jo išvaizda. Kunigas pakvietė atsiskyrėlį
pasišildyti prie židinio, tačiau šiam žmogui jau niekas nebuvo svarbu. Vaikai taip pat bandė jį
pakalbinti, tačiau visos istorijos susieidavo į vieną atskaitos tašką – nelaimingą meilę moteriai. Jis
jautėsi labai nelaimingas ir lygino savo kančias Verterio kančioms, o tai reiškė, kad jis norėjo jau
numirti iš meilės, nors laikė save ne eiliniu žmogumi. Kunigas visą šį reikalą laikė sunkia liga, nors
vaikai ir pats atsiskyrėlis to nepripažino. Norėdamas papasakoti visą savo meilės istoriją, jis atnešė
kipariso šaką, kurią kunigas palaikė egle. Šią šaką jo mylimoji Marilė jam padavė atsisveikindama ir
pasakydama jam vos kelis žodžius, kurie jį be galo įskaudino. Jis papasakojo, kad mergina jam mirusi,
nes ji susituokė su kitu. Kunigas atpažino savo tikrą sūnų Gustavą, o sūnus atpažino tėvą.
Kunigas džiaugėsi, nes labai tikėjosi dar kada nors gyvenime pamatyti savo vaiką, o
sūnus pasakojo, kaip bandė nuvykti į motinos namus ir rado ten tik nepažįstamus
žmones. Vėliau apsakė ir tai, kaip nuvyko į Marilės vestuves. Jis netgi dalyvavo tose
vestuvėse, kur jo Marilė neatpažino, tačiau elgėsi su juo labai mandagiai. Deja, tai
Gustavą tik dar labiau nuliūdino. Tačiau greitai užgeso visos trys žvakės ir vyras
išsitraukė durklą ir save nudūrė. Tėvas labai dėl to išsigando, o Gustavui svarbiausia
buvo pasakyti, kad tėvas pasistengtų dėl Vėlinių šventės šventimo grąžinimo. Kunigas
nieko nenorėjo žadėti, tačiau visiškai išaušo ir Gustavas pradingo.

Pagrindinis „Vėlinių" III dalies veikėjas yra kalinys - dainius, poetas; norima atskleisti menininko
dvasią, parodyti, kokia ji sudėtinga. Kalinys supranta, kad išleistas iš kalėjimo, bet ištremtas iš
tėvynės, praras kūrybos šaltinį.