Juozas Aputis

NOVELĖS
 Erčia, kur gaivus vanduo

Kūrinio aprašymas:

Pasakojimas prasideda šeimos kasdienybės aprašymu. Tėvas kerta medžius ir jaučiasi pailsęs ir
nebe toks energingas, koks būdavo anksčiau, nes dabar reikėjo daugiau smūgių tam, kad galėtų
nukirsti tokį patį medį. Motina užlipusi į palėpę dairėsi pro langelį, pro kurį nelabai kažką būdavo
galima matyti ir dažniausia regima scena buvo dviejų seserų apsikabinimas. Palėpėje motina rado ir
dukters sudėvėtą suknelę, kurią apsikabino ir nusinešė į apačią. Tuo metu lauke jaunesnioji mergaitė
mylavo šunį, nors tai jam ir labai nepatiko, tačiau tai truko neilgai, nes į lauką išėjo vyresnėlė, todėl
mažoji nubėgo apsikabinti sesers.(„Prie sesers bematant puolė mažoji, paliko dabar jau
nebereikalingą šunį, kuris taip daug naivių vilčių dėjo į seserį, bet toji šuns net nepamatė, ir
šuniukas dabar turėjo gražios progos, likęs vienas, pagalvoti apie savo šunišką likimą.“)
Merginos nuėjo maudytis. Vyresnioji iškart šoko į vandenį, o jaunėlė iš lėto brido. Pastaroji
prašė sesers, kad ši ją nusitemptų į ežero vidurį, tačiau ji tai padarė tik kartą ir abejingai, be meilės.
Tuo metu motina priėjo prie šuns, kuris visą laiką lyg ir kažką nujautė. Gyvūnėlis buvo paleistas ir
pradėjo lakstyti po laukus ir džiaugtis savo trumpomis laisvės akimirkomis. Tuo tarpu mergina
galvojo apie savo gyvenimą.(„Didelė, nemateriali jėga siautė kažkur toli, bet ji su baime suprato,
kad toji jėga ją jau mato ir jos siekia.“)
Vyresnioji turėjo išvažiuoti, todėl būtent taip ir elgėsi su savo jaunesne seserimi. Tai labai
liūdino pastarąją, o deja, mergina niekaip negalėjo pakeisti savo elgesio, todėl tiesiog stengėsi
priminti savo sesutei, kiek ji gero yra padariusi. Apie vyresniosios dukters išvažiavimą mąstė ir
tėvas, tačiau jam tas išvažiavimas asocijavosi su jo paties jaunyste.(„Jis buvo tvirtas žmogus, pats
žinojo, nereikėjo niekam ir sakyti, jis suprato, kad yra net šiek tiek nevyriška dabar, tą tikrai
bendražmogišką atsisveikinimo valandą, paskęsti praeity, bet kitaip jis negalėjo.“ „Vienišas,
jausdamas, rodos, tikrą šaukimą paskęsti savyje, jis tylus bastėsi po žmones, vengdamas vienodai ir
vyrų, ir moterų, kurių daugelis jam atrodė pilni bukos jėgos ir isteriško drąsumo.“) Jis prisiminė,
kaip išsikirto šią miško erčią ir kaip planavo statytis pirtelę, kurios pamatus galiausiai užliejo
vanduo. Dar jis prisiminė, kaip į šią vietą atsivežė savo žmoną.
Motina prisiminė tą kartą, kai vyresnioji grįžo namo ir pasakė, jog jaučia, kad jai laikas iš čia
išvažiuoti. Tai buvo labai skaudus momentas ir visa šeima suprato, kad kito pasirinkimo tiesiog
nebėra. Jaunėlė nesuprato to išvažiavimo svarbos ir kai vyresnioji atėjo jos apsikabinti ir vos
nepravirko, ji neleido jai verkti.(„Tik jau neimk verkti. Žliumbti reikia mums, nes tu išvažiuoji.“)
Galiausiai visi parėjo namo ir atrodė, kad net šuo supranta, kas čia vyksta. Mergina žadėjo dažnai
sugrįžti į gimtąjį kraštą, lankyti juos. Labiausiai vyresnėlei buvo skaudu suprasti, jog ji niekada
nebegrįš ten pat būdama tokia pati.(„Kai ką turbūt aiškiai suprato ir ji pati: kad nebegalima
išvažiavus sugrįžti taip pat; kad ji jau niekada nebebus tokia pat...“)
Pagaliau atėjo išvažiavimo diena ir visa šeima lydėjo merginą gimtuoju takeliu su jos
lagaminais. Motina turėjo atsisveikinti su išaugta suknele, o mergina su savo šeima. Tėvas prisiminė
istoriją apie ąžuolus, iš kurių pagamino stalą ir lieptą. Nors buvo tai ir anksčiau pasakojęs.
Galiausiai jie atėjo į stotelę ir jaunesnioji pasakė, kad pati laukia, kuomet galės išvažiuoti. Ir
galiausiai atvažiavo autobusas: visi atsisveikino, mergina su gėle įlipo į vidų, o šuo dar bandė vytis
autobusą.

Dobilė

Knygos aprašymas:

Knygos veiksmas prasideda audros laukimo aprašymu. Visa gamta rodė, kad tuoj turi prasidėti
didžiulė audra ir Martynas žinojo, kad ji prasidės ir jog jo serganti motina tos audros laukia su
didžiule baime. Ji rūpinosi, ar visos durys ir langai uždarinėti, o berniukui tai dalios nepalengvino,
nes jis vis mąstė, kaip galėtų išsisukti iš susidariusios situacijos.(„...o jam pačiam buvo nė kiek ne
lengviau, nes jis buvo jaunas, dar visai jaunas ir už priartėjusio horizonto įsivaizdavo dar svetimą
pasaulį – visiškai svetimą, kuriam nerūpėjo, kaip dabar gyvena išsimėtęs tarp dobilienų kaimelis.“)
Marčius vis galvoja, kaip reikėtų paguosti motiną ir prisiminė, kaip tėvas nebijodavo nieko ir
visuomet rasdavo tinkamų žodžių. Tačiau jis dar jautėsi per jaunas ir nieko nesugalvojo, kaip tik
kalbinti motiną. Jis pasakė, kad dėl prasidėjusios audros jis gali nesuspėti pas raštininką, tačiau
motina galvojo kitaip ir skatino jį visgi bandyti suspėti. Dar jie ėmė kalbėtis apie savo karvę Dobilę.
Mama sakė, kad reikėtų jų nuvesti į tvartą, tačiau berniukas buvo įsitikinęs, kad ir į tvartą gali
trenkti žaibas ir nuostolis tokiu atveju būtų dar didesnis, todėl karvės į tvartą nevedė, o motina po
kiekvieno griaustinio vis sakydavo, kad dabar tai jau tikrai į jų tvartą trenkė žaibas.
Tačiau staiga motina nualpo ir Marčius ėmė ją gaivinti su drėgnu rankšluosčiu, vis galvodamas
apie tai, kokia ji iš tiesų gera.(„...ir jis dabar labai myli savo apalpusią motiną, jam pasidaro keistai
gera, kad jis sėdi greta jos, pila šaukšteliu į burną šaltą vandenį, ir ji prasimerks, pamatys jį greta,
ir Martynas dabar tikrai pasakys taip kaip tėvas.“) Motina netrukus prabudo ir pasakė, kad visa tai
yra dėl susirūpinimo dėl Dobilės. Jie šnekučiavosi, kol Martynas pastebėjo, kad karvės niekur nėra.
Jie abu labai baisiai išsigando ir iš motinos akių buvo matyti, jog ji nenori, kad Martynas kur nors
eitų, tačiau iš tiesų jis vis vien turėjo nueiti ir pasižiūrėti, kur jų karvė.( „...ir jis – dabar labiausiai
motinos sūnus – turi, būtinai turi pasakyti: - Mama, tu eik į lovą ir palauk, o aš bėgsiu pažiūrėti, gal
jinai pavargo bestovėdama ar atsigulė.“) Martynas išbėgo į lauką ir visur kartu su šuniu dairėsi
Dobilės, tačiau niekur negalėjo jos aptikti. Jis vis tikėjosi, jog dobilienoje sutiks savo mirusį tėvą ir
jis patars, kaip jam elgtis, tačiau tai buvo neįmanoma. Pagaliau jis pamatė Dobilę krūmuose ir ėmė
su ja šnekėtis, tačiau nusprendė, kad pirmiausia reikia nubėgti ir pranešti motinai, kad jie rado
karvutę, o tik tuomet ją nuvesti į tvartą. Eidamas namo jis susinervino tik dėl vieno dalyko: kad gali
nespėti į raštinę ir dėl to negaus kepalo duonos. Tai jį labai supykdė, nes berniukas matė, kaip visi
jau ruošėsi važiuoti į miestą. Pastebėjo jis ir žmonių ruošiamas apgaules, tačiau vis vien jam buvo
pikta.(„Jam pasidaro liūdna ir pikta, kad ta Dobilė ir audra viską sumaišė... raštinės kieme
susirinko visi, kas žadėjo važiutoi, ir Žukauskienė stovi su trimis vaikais, prikėlė juos visus ir vešis
kartu į miestą... Maži tie jos vaikiukai,.. bet... moka už motinos nugaros sustoti į eilę... pardavėjos
nėra blogos tame mieste... vis tiek duoda po kepaliuką „galvai“, nors kokios ten galvos iš tų
Žukauskienės vaikų...“) Kai parėjo namo, jis suprato, kad visgi džiaugiasi dėl to, kad atsirado
Dobilė ir jog tai labai palengvino jo naštą.

Autorius ieško išeities

Knygos aprašymas:

Ant kalnelio buvo iškasta didelė siloso duobė su dviem nuožulniais galais, kad traktoriukai
su priekabomis galėtų laisvai įvažiuoti ir per kitą galą išvažiuoti. Taip pat buvo ir du tvirti
traktoristai. Vienas traktoristas laikė už kojų aukštą vaikį – aukščiausią iš visų ten buvusių.
(„Antrasis traktoristas mažutukas, net neįdomu kokių mėlynų akių, tikra panelė, o yra ne taip: jo
visa galva pilna zomšinių lopų – beveik nėra to sekmadienio, kad jis nesusimuštų ir kad jam kas
geležim ar akmeniu nepraraktų galvos.“) Visam atsitikimui reikėjo penkių vyrų. Penktasis padeda
sklaidyti traktoristų atvežtą žolę, o po to varinėja du arklius ir žolę trambuoja. Penktasis yra labai
liesas, bet jo rankos – itin stiprios. Jis ruošėsi muštynėms su studentu. Jiems padėjo dvi mergiščios:
pajuodėlė ir aukštesnioji Jogasė bei vyresnė Vincė. Ją visi prisiminė dėl vienos surengtos pasalos
buhalteriui, vieno iš jos vaikų tėvui, kai jį atleido iš darbo ir vyrui reikėjo išeiti iš susirinkimo salės,
Vincė sustatė savo pagalbininkęs, kad šios neleistų buhalteriui iššokti pro langą ir jam tektų būtinai
eiti pro duris, kur jos su pliauska rankose laukė Vincė. Skausmo jis nebijojo, tačiau bijojo kalbų
apie mušimą. Kiti vyyrai kabinėjosi prie Baltakaklio, kad jis nevalgo pietų, sakydamas, jog nenori ir
Storasprandis paklausė Baltakaklio, gal šis ir panų nenori ir gal jis ne vyras. Tai sukėlė vyrų
muštynes. Storasprandis teigė, kad Baltakaklis toks silpnas, jog pietų nevalgo. Studentas šoko prie
storasprandžio ir bandė jį atitraukti. Storasprandis ir studentą nutėškė vienu smūgiu. Storasprandis
sušuko sudžiūvėliui, kad jis su savo stipriomis rankomis prilaikytų studentą. Taip pat prašė ir kito
traktoristo pagalbos. Antrasis pirštais užlaužė studentui rankas už nugaros ir jas smarkiai suko, taip
jį nuginkluodamas. Galva traktoristas užgulė Baltakaklio kojas, o Storasprandis sėdėjo ant jo pečių
ir turėjo laisvas rankas. Storasprandis po kiek laiko paprašė liautis. Baltakaklis pasisuko į visus
nugara, tvarkėsi drabužį ir beprotiškai juokėsi. („Trys inkvizitoriai bukai spoksojo vienas kitam į
veidus. Jogasė bandė sukikenti, bet Vincė sudavė jai per skruostą. Išblyškęs studentas priėjo prie
mergiščių ir kažkokiu nesavu balsu pasakė: - Maukit tuojau pat namo!.. … Autorius stačiai nerado
kitos išeities: ką daryti, nuogomos rankomis susidūrus su geležimi kaustyta niekšybe? Autorius
palaiko studento galvojimą, tačiau tos minties jis būtinai neperša, kiekvienam valia pasirinkti savo
sprendimą.“)

Šviečiančios vilko akys

Kūrinio aprašymas:

Visas pasakojimas prasideda autoriaus vidinių emocijų išsakymu. Jam ir patikdavo, ir buvo
nesmagu, kai kiti žmonės atsiverdavo. („Gera, nes manydavo turįs kažką, kas žmones artina, turįs
kokią sielos paslaptį, o liūdna todėl, kad suprasdavo, jog žmogus, atsivėręs kitam, menkai
pažįstamam, yra silpnas, sugniužęs ir atsiveria irgi tokiam pat griuvenai, nekeliančiai jokio
pavojaus. Žmogus, kuris iš pirmo žvilgsnio kitam žmogui nesukelia baimės, nerimo, yra silpnas
žmogus.“) Jis tris kartus iš eilės paplūdimy sutiko jauną gražią moterį, kuri leidosi su juo į kalbas.
Taip jis vis ją užkalbindavo kiekvieną dieną. Ilgai nebesutikęs moters, jis sunerimo, tačiau vis tiek
kiekvieną rytą eidavo iš kambario į pajūrį. Visgi jis po to suprato, kad jei jie susitiktų kiekvieną
dieną, visi tie malonūs pokalbiai prarastų prasmę, nes jie vienas kitam nejaučia baimės.(„Žmogus,
kuris iš pirmo žvilgsnio kitam žmogui nesukelia baimės, nerimo, yra silpnas žmogus.“) Jis žinojo,
kad jei moteris jį ir pastebės, jiedu kalbėsis kaip vienas kitam nusibodę žmonės apie pačius
nubodžiausius dalykus.
Jis stebėjo, kaip vaikai nardė į vandenį. Vienas vaikas ilgai plūduriavo vandeny, stengėsi
nuplaukti toliau už kitus vaikus ir dėl tokio jo elgesio jo močiutė vis ragino jį lipti į krantą. Visgi
berniukas grįždavo prie vaikų būrelio ir vėl nerdavo kuo giliau į jūrą. Močiutė dar kartą pakartojo
savo paliepimą kai pamatė, kad jis pernelyg toli nuplaukė. Visgi jos balse nesigirdėjo nė lašo
baimės, o tik paslėpto pasididžiavimo gaida, jog jos anūkas sugebėjo nuplaukti toliausiai.
Vyras svarstė apie kitą jūros krantą. („Kad galėtų dabar pat atsidurti tenai, kad mokėtų
kokią bendrą kalbą – tai pasakotų jiems apie savo tėvų, savo kaimo ir savo miesto gyvenimą,
atrinktų gražiausius plotelius iš daugybės plotų – kad jie artintų, švelnintų, kad jungtų, kad... vienas
kito lauktų,kaip laukia mylinčios seserys ir broliai. Nieko daugiau nereikia, tik broliškos meilės.“)
Jis mintyse įsivaizdavo, kaip pats šoka į jūrą ir plaukia. Tačiau staiga jis pamatė dvi rausvai
šviečiančias akis, kurios buvo panašios į paraudusias vilko akis. Greitai stengėsi eiti tiltu atgal,
tačiau jaut raudono vilko akis, smingančias sau į nugarą. Dažnai tas akis ir sapnuodavo. Sapne jis
turėdavo šokti į vandenį, o atėjus laikui grįžti į krantą, jo jėgos dingdavo ir tuomet jis imdavo šaukti
ir nuo kalno nušokdavo į vandenį vilkas, kuris jį skęstantį apžiodavo per liemenį ir ištraukdavo.
Tuomet pasileisdavo šuoliais per laukus ir dingdavo. Tačiau prie miško jis ir vėl matydavo jo
baisias akis.
Vyras prisiminė, kaip eidavo nuo namų iki mokyklos, o naktimis – nuo mokyklos iki
namų. Į vieną pusę susidarydavo aštuoni kilometrai. Eidavo nuo kaimo prie kaimo ir džiaugdavosi,
jei pamatydavo kaime žiburius. („Ar buvo kas nors ypatingo tame vaiko jutime, kai maknodavo
purvinais takais ir keliais, - kas įdomaus buvo tame jutime? Kad visa tai laikina, kad laikina tai, kas
paskendę purvuose, kad varginga, sunku, kad jis eis ir eis tolyn, išeis į baltus kelius... sąmoninga
treniruotė... neklysta: jau tada dažnai pajusdavo, kad įjo žingsnius, ... vaikščiojimą tokią tolybę ir
kaimynai žiūri kažkaip žmogiškai, su atlaidžia šypsenam o dažniausiai su kažkokiu žmogišku
gailesčiu, pritarimu ir nuostaba. Gal jų, jų tėvų ir senelių patirtis aiškiai bylojo, koks varganas,
koks nepaprastai varganas šitas kelias, kuriuo norime įsiveržti į kitą gyvenimą?“) Pasitikti jo
grįžtančio iš mokyklos dažniausiai ateidavo brolis ir vyrą visuomet guosdavo mintis, jog brolis jį
pasitiks ir taip jis taps išgelbėtas nuo vilko akių. Būtent dėl šios priežasties vyras visą laiką jautėsi
labai dėkingas savo broliui. („Sykį tu ištarei: „Tai kad čia visiems aišku – žinoma, jog tau daugiau
skirta negu mums, kurie liekam namuos... Tiktai...“ Ačiū tau už tą šešių raidžių žodį. Tada jo
nesupratau, dabar suprantu. Tikrai viskas iš tolo atrodo gražiai, tikrai vaikystėje ir jaunystėje
vejamės iliuzijas kaip raganas ant šluotų...“)
Vyras daug mąstė apie savo praeitį ir mąstymą ir jam pasidarė gėda, prisiminus, kaip jis
sakydavo, kad jam viską pavyks padaryti. Jis prisiminė savo apsilankymą pas ponią Mėlinienę. Jai
patiko tai, kad vaiką pasitinka brolis, o ir pačiam vaikui smagiau, kai jį šiek tiek palydėdavo ir
Mėlinienė. Tačiau vis vien galiausiai jį pasitikdavo vilko akys ir jis pro tą tamsą stengdavosi
prabėgti kuo greičiau, stengdamasis kaip įmanoma greičiau pasiekti brolio žibintą. Kartą eidamas
namo vaikas pamatė vilką ir suriko, nors šis pabėgo į krūmus. Tik sapnuose vyras pats suprato ir
žinojo, kad vaikas vis dar bijo jo. Brolis išgirdęs riksmą pribėgo prie vaiko. Vaikas nenorėjo
pasakoti apie mątytą reginį, nes bijojo, kad vilkas nugirs jį. Ir kai galiausiai berniukas išdįso
papasakoti šią istoriją, niekas namie nenorėjo vaiku patikėti ir visa tai vadino sapnais. („Vėliau yra
dabar. Tegu prieina prie jo, išropojusio ant smėlėto kranto, vaikeliukai, tegu nesibaido ir suaugę –
patikėkit, turi jis ką pasakyti... Pamatysit patys - ... šviečia vilko akys!..”)

Nesmagu, kad liekat vienas

Kūrinio aprašymas:

Pasakojimas prasideda vairuotojo pasakojimu, kaip jis važiuoja pro šalį, matydamas daug
pakelėje stovinčių žmonių, kurie prašėsi pavežami. Tačiau jis nenorėjo sustoti, nes jam baiginėjosi
benzinas, tačiau vyras neturėjo pinigų tam, kad galėtų pripildyti savo kuro baką, todėl vyras tiesiog
pralėkdavo pro laukiančius žmones. Jis žinojo, kad vis vien jam tuoj baigsis benzinas ir teks sustoti,
tačiau ta mintis jo negąsdino.(„Aiškus žinojimas, kad gali galutinai sustoti kur nors vidury miškų,
žadino jame keistą vėsią baimę, kuri kartu buvo ir baimė, ir kažkoks nenusakomas džiaugsmas,
kokia didinga priešprieša gyvenimui, kurio dar niekada jis nėra keikęs. Nors gyvenimas jam ir
neparodė kokios meilesnės vypsenos.“)
Vyras pakeleivių klausinėjo, kur būtų galima užsipilti kuro, tačiau nė vienas jam taip ir
neatsakė į šį klausimą. Jis net pravažiavo pro vieną mergaitę, kuri labai supyko, kai šis
nesustojo.(„Kai lėkė pro šalį, jis pamatė, koks įžeistas jos veidas: tik užšaldytas padaras negalėjo
suprasti, kad pavežama prašėsi ji, viso pasaulio moteriškoji giminė!“) Tačiau pro vieną berniuką jis
negalėjo pravažiuoti, todėl sustojo ir įsileido jį. Vaikis buvo kiaurai šlapias ir neišdrįso net kepurės
išsigręžti. Berniukas papasakojo, kad važiuoja iš sesutės laidotuvių ir kad jam namai pakankamai
toli ir kad juose jis bus visiškai vienas, nes šiuo metu tėtis su mama, nors šiaip jie gyvena atskirai.
Vairuotojui buvo labai gaila berniuko ir jis klausinėjo jo, ar vaikas nebijos būti vienas namie, tačiau
berniukas tiesiog pasakė, kad jam reikės dar gyvulius apeiti, todėl nebus laiko kada galvoti apie
kažkokius baisumus.
Vaikas pastebėjo, kad baigiasi benzinas ir pasiūlė už tėvo duotus pinigus užpilti kuro, tačiau
vairuotojas nenorėjo imti berniuko pinigų. Todėl galiausiai benzinas baigėsi ir jiems teko sustoti. Jie
išlipo ir pradėjo eiti benzino kolonėlės link ir kadangi berniukui buvo likę labai nedidelis kelio
galiukas ligi namų, jie turėjo su vairuotoju atsisveikinti, tačiau vaikui pagailo vairuotojo ir jis norėjo
dar šiek tiek su juo pabūti, todėl dar kurį laiką paėjėjo, o tuomet patraukė savais keliais.(„Man
nesmagu, kad jūs liekat vienas.“)

Tik tik tik

Knygos aprašymas:

Kūrinys prasideda pasakojimu apie žuvis.(„ ji lengvai gali pasislėpti nuo karščių, tik niekur
negali pabėgti nuo savo mažo proto, užtat ją dažnai pražudo išmirkęs sliekas“) Tuo metu keliu eina
senutė, karvė ir jaunuolis. Karvė jau gaišta ir rodėsi, kad jai liko paskutiniai žingsniai eiti šiuo keliu,
tačiau senutė vis ją skubina judėti, o jaunuolis netgi muša ją botagu, kad tik žalmargė nenustotų
ėjusi. Pro šalį pravažiuodavo mašinos, kurios sukeldavo didžiulius dulkių dūmus ir tuo labai
piktindavosi trijulė, nes tai sukeldavo kosulį. Pro šalį važiuojantys šoferiai šaukė įvairiausius
žodžius tartum pasityčiodami iš einančiųjų. Ėjo jie keliu labai tvarkingai ir net pats griežčiausias
inspektorius neturėjo prie ko prikibti, nes jie visiškai neišsikišo į važiuojamąją dalį ir niekam
netrukdė.
Kartais žalmargė vis suabejodavo, ar eiti toliau, ir tokiomis akimirkomis senutė tiesiog
įtempdavo pavadį ir skatindavo ją eiti toliau, o jaunuolis pribėgdavo iš priekio ir norėdavo, kad
karvė matytų, jog bus mušama.(„Dažnai baimės jausmas yra didesnis už skausmą, bet tasai
gyvulėlis buvo amžinai juos sulyginęs – jau vieno kitu pabauginti negalėjai.“) Einant pro šalį buvo
galima matyti įvairiausius užrašus, tačiau nei senutė, nei žalmargė jų negalėjo suprasti, nes tiesiog
nemokėjo skaityti. O berniukas galėjo perskaityti žodžius, tačiau negalėjo suprasti, ką tie žodžiai
reiškia, todėl tai naudos jam nedavė. Jis tiesiog nespėjo prisitaikyti prie tempo.(„Yra labai
nesupratingų žmonių, nes jie visai neišmano apie tempus.“)
Tačiau dar paėjus kurį laiką žalmargė suklupo ant kelio ir abu žmonės pastebėjo, kad joks
mušimas ir prievarta atsistoti jai nebepadės, todėl senutė tiesiog atsiklaupė ir ėmė myluoti
karvę.(„Senutė apėjo keliais aplink ją, kalbindama ir myluodama, ji pati vos nenusirito į griovį, o
tuo tarpu vaikiukas stovėjo šalia, jo pleišėtas vytinis buvo nuleistas žemyn, balta galva tarpais
pranykdavo dulkėse ir vėl pasirodydavo. Jis jautėsi truputėlį nedrąsiai, visi vaikai jaučiasi
nedrąsiai, kai vyresni yra priversti susidurti su didele nelaime ir kai ta nelaimė vaikui atrodo tokia
menka, nes jis gyvena kitokiame pasaulyje, kur ir nelaimės kitokios.“) Iš pradžių berniukui buvo
nejauku žiūrėti į sielvartaujančią senutę, tačiau kai ji pravirko, jis jau nebekreipė į ją dėmesio, nes
suprato, kad niekuo negali jai padėti.
Berniukas pradeda bėgti keliu ieškoti pagalbos, kas galėtų partempti nebejudančią karvę.
Greitai jis susirado valstietį, kuris sutiko jam padėti. Buvo pakinkytas arklys ir į vidų įkelta karvė.
Visi suprato, kad žmonės į vidų nebegali sėsti, nes arklys ir taip nebegali patempti vežimo, todėl ši
liūdna procesija taip ir traukė keliu.

Šūvis po Marazyno ąžuolu

Kūrinio aprašymas:

Kūrinys prasideda ąžuolo aprašymu, kuris buvo labai senas ir visos apylinkės labai
gerbiamas.(„...o toje lentoje išdeginti žodžiai, sakantys, kad ąžuolas yra gamtos paminklas – bemaž
sąjunginės reikšmės pensininkas.“) Žmonės mėgdavo prie jo ateiti, nes sakydavo, kad jis dvelkia
senovine dvasia.(„Dėl to mane ir traukia senasis kaimas... Kokia titaniška dvasia... Ačiū, tėvuk,
ačiū...“) Čia gyveno ir pienininkas, kuris buvo užaugintas šio kaimo, nes atsikraustė čia dar
būdamas vaikas. Sakintojo žmona jį išaugino į vyrus ir dažnai buvo sakoma, kad ne tik išaugino, bet
ir išmokė. Visoje šioje istorijoje dalyvauja ir autorius, kuris sėdi prie trobos ant akmens. Priešais jį
yra Vinculio troba, kurioje jis sėdi prie lango ir žiūri pro jį.
Tuo metu keliuku pradeda žygiuoti pienininkas. Jis rankoje nešasi šautuvą ir eina šuns link.
Priėjo prie Marazyno ir prašo jo, kad šis pakviestų šunį išlįsti. Šuo išlindo – tai buvo labai senas
šuo, kuris net nespėjo susigaudyti kaip buvo nušautas. Marazynas padėkojo pienininkui, o tuomet
šis suprato, kad visą veiksmą stebėjo Vinciulis, o Vinciulį stebėjo autorius. Autorius dar pakalbėjo
su Vinciuliu apie garsiai nuskambėjusį šūvį.
Tačiau svarbiausia buvo sakintojos reakcija. Ji tiesiog numetė ranka nuo pamatyto vaizdo, nes
suprato, kaip prastai išauklėjo pienininką, nes šis iškart po šūvio bandė užkurti motociklą ir išlėkti
savais reikalais, tačiau šis jam nesikūrė. Kūrinys baigiasi filosofinėmis mintimis.(„Kodėl taip
dažnai tuos, kurie savo vikšrais negailestingai važiuoja per mūsų nugaras, paliekame nejudinę,
priimame juos kaip savaime privalomus, lyg pats dievas juos tokius mums būtų siuntęs?“)

Vieniša sodyba

Kūrinio aprašymas:

(„Kad ir kokią sunkią naštą prieš daugel metų tau būtų uždėjęs laikas, vis tiek nuo tam tikros
akimirkos prasideda užmaršties erozija, praeitis ima nykti ir tolti.“) Žmogus vis mąsto apie savo
praeitį ir padarytas klaidas, tačiau suprato, kad nieko nebegali pakeisti, todėl leido laikui jas padėti
ištrinti. Jis šiuo metu džiaugėsi gerais dalykais, pavyzdžiui, savo knygos išleidimu.(„Džiaugsmas
tvenkėsi širdy – pagaliau jo knyga bus greitai išleista, jam kantriai ir tyliai pavyko įrodyti, kad
žmogaus gyvenimo negalima matuoti bedvasiais matais, kad žmogus niekada netilpo ir netilps į
jokius apibrėžimus, nors ir kokie kilnūs jie būtų.“) Jis mąstė apie tai, kad neįmanoma apskaičiuoti
to, kaip pasisuks tavo gyvenimas, todėl net neverta to stengtis padaryti. („Savotiška žmogaus
paslaptis: kiekvieną bruožą, kiekvieną žodį jis įgyja ilgiausios patirties dėka; tęsdamasi per kartų
kartas, ta patirtis įgauna nepakartojamų bruožų, ir todėl toks gražus (arba bjaurus) žmonijos
gėlynas.“)
Vyras prisiminė įvykį, kai pas juos mūrininkas mūrijo krosnį įr tėvas pasikvietė mūrininką,
kuris negalėjo niekaip laikyti šlapimo ir tiesiog sugadino čiužinį. Jis labai jautėsi susigėdęs, o jo
tėvas tiesiog pasakė, kad čiužinį išneštų išdžiovinti.
Važiuodamas vyras keliu pamatė moterį, prašančią, kad būtų pavėžėta. Jis sustojo, moteris
įlipo ir jie pradėjo kalbėtis apie tai, kur moteris važiuoja. Ji pradėjo pasakoti, kad važiuoja vaistų
savo buvusiam vyrui. Kaip ji mokėsi medicinos institute ir kad jos vyras tikrai labai sunkiai serga,
todėl jai būtina jam padėti. Ji važiavo pasiimti vaistų iš moters, kuri buvo jos buvusi bendramokslė.
Su ta bendramoksle jos vyras ją ir išdavė. Vieną kartą jis pasakė, kad važiuoja pas moters tėvus ir
tai buvo netgi labai netikėtas, nes prieš tai jis apie tai net nebuvo užsiminęs, todėl moteris
nusprendė jį patikrinti ir po kurio laiko taip pat nuvažiavo į tėviškę. Įėjusi į namus ji rado juos
vienoje lovoje, tačiau apie matytą vaizdą vyrui nieko nesakė ir tiesiog kai jis sugrįžo namo, ji
pranešė, jog jie skiriasi.(„Ji buvo natūralesnė, žemiškesnė. Tas jį ir patraukė – jam per sunku
pasidarė nuo tos iki ašarų gilios mūsų meilės, jis nebegalėjo atlaikyti įtampos, ir tiesiog be jokių
pastangų, paprasčiausioj aplinkoj atsirado tie lengvinantys vaistai...“) Moteriai iš tiesų reikėjo į
Merkinę, o ne į Vilnių ir kadangi vyrui patiko jos kompanija, jis nusprendė moterį būtent ten ir
nuvežti. Moteris ėmė klausinėti, ką jis yra per gyvenimą patyręs ir vyras papasakojo itin liūdną
istoriją.
Prieš aštuonerius metus jis važiavo traukiniu ir moteris su vyru paprašė, kad jis išlaipintų ju
dukrą vienoje stotelėje. Jie kartu važiavo ir viskas buvo gerai, tačiau mergaitei išlipus ji pastebėjo,
kad neturi savo krepšelio. Mergaitė apsisuko bėgti atgal į traukinį ir niekas nepastebėjo to mažo
žmogučio, todėl traukinys pradėjo judėti, o mergaitė įkrito tarp bėgių ir viena jos kojytė buvo
sutraiškyta. Su mergaitės tėvais vyras susitiko ligoninėje ir iš pradžių labai bijojo jų teismo, tačiau
susitikę jie suprato, kad nuo šiol juos vienys bendra bėda, bendras skausmas, todėl jie tiesiog
apsikabino ir dalinosi savo skausmu.
Pagaliau jie atvažiavo į sutartą vietą ir atsisveikino, o vyras važiuodamas plentu vis
pasižiūrėdavo į vienišą sodybą.

Įveikti save
Kūrinio aprašymas:

Mokytojas pasuko už naujųjų mokyklos rūmų kampo ir niekas nesuprato, kodėl šie rūmai
buvo taip vadinami, nes jie niekuo neišsiskyrė. Jis ėjo žvyruotu keliu ir beeinant jam į batą įkrito
akmenukas, kuris labai jį nervino, nes spaudė kojos papadę. Visuose miestuose vaikų skaičius
mažėjo, tačiau šiose apylinkėse jų gimdavo vis daugiau ir darėsi sunku juos sutalpinti į mokyklos
pastatą. Dėl šios priežasties dvi klasės mokėsi atskirame namuke. Pro langą mokiniai nepastebėjo į
pamoką vėluojančio mokinio, kuris buvo labai užsimąstęs. Jis šiandien buvo prastos nuotaikos ir
atėjęs į pamoką elgėsi kaip niekad nemaloniai. („Viską šiandien jis darė sąmoningai: pats
nesuprato kodėl, tačiau nenorėjo būti švelnus. – Sėskitės, pasiimkit sąsiuvinius, rašysim įdomią
temą.“) Vaikai nenorėjo rašyti rašinio, nes norėjo sužinoti pažymius, bet mokytojas jiems davė
rašyti tema: „Svarbiausia – įveikti save“. Kai kurie nežinojo ką šia tema rašyti, bet mokytojas leido
jiems rašyti bet ką, kas šauna į galvą.
Tuo tarpu mokytojas vis pagalvodavo apie savo kvailą sapną. Jam atrodė, kad jis kažkur
pavėlavo, skubėjo, lėkė nakty ir pats nesuprato kur. Sapnuodamas jis įeina į salę, kur į baltą ekraną
nukreiptas prožektoriaus spindulys. Mokytojas norėjo atsisėsti į vieną vietą, bet Barauskiukas,
vienas iš jo mokinių, jį sudraudžia, sako, kad ten sėstis negalima, nes ten tuoj ateis direktorius.
Mokytojas atsakė, kad persės į kitą vietą, kai direktorius ateis, tačiau Barauskiukas užsiutęs taip
pavaro į priekį filmo juostą, kad ekrane du žmogeliai lekia taip greitai, kad neįmanoma jų sugaudyti
akimis. Tik tuomet mokytojas pamatė, kad į ekraną niekas nežiūri ir visos kėdės yra sustatytos į
priešingą pusę. Mokytojas pastebėjo pašaipų ir keistą Barauskiuko žvilgsnį ir suprato, kad jis sėdi
kompromituojančioje padėtyje: prasižergęs, o jo kelnės numautos ligi pat grindų. Mokytojas vis
bando jas užsitempti, bet jos nepasiduoda.
Tuo tarpu sapnas nutrūko, nes Barauskiukas realiai paklausė mokytojo, ar šia tema reikia
rašyti tik apie save, ar galima ir apie kitus. Jis nusprendė rašyti, jog pirmiau norėtų įveikti užsienį, o
paskui save ir mokytojas dar kartą pakartojo, jog jis nenori riboti savo mokinių laisvės, todėl jie gali
rašyti laisvai, kaip tik patys nori. Mokytojas vėl atsisėdo prie stalo ir nugrimzdo į savo mintis.
(„Mokytojui tas visai nesvarbu – žiūrėdamas pro langą, jis jau širsta ant savęs, ant viso savo
gyvenimo. Ir šitą idiotišką temą iš tikrųjų sugalvojo tiktai dėl to, kad nieko kito negalėjo sugalvoti.
Iškratys savo mokinių sielas! Ką tu iškratysi, jei per šitiek metų nei tu, nei kitas nieko į tas sielas
neįdėjo. Ne, ne nieko – įdėjo per daug ! Per daug abstraktaus žinojimo ir per maža išmokė realiai,
gyvai prisiliesti prie daikto ar reiškinio. Juk žmogui ar žmogeliukui, metų metais ar net
dešimtmečiais susiduriant su realia niekšybe, su realiai, apgalvotai daromu skausmu, paskiau yra
juokinga kalbėti, kad medžiui skauda, kai jį laužai. Reikia, kad skaudėtų žmogui – kiekvieną sykį,
kai jį kas nors skaudina – tegu tą daromą skausmą uždangstydamas gudragalviškomis širmomis,
reikia, kad skaudėtų tam, kuris skaudina.“)
Mokytojas prisiminė senus laikus, kai su tėvu jiedu keliavo prie Balčios upės, o po to turėjo
dar toli nueiti iki miestelio, o jis, dar būdamas sūnus, dviračiu nuvažiuoti dar aštuonis kilometrus iki
mokslo draugo namų, ten pasiimti knygelę, kur buvo rašoma, kaip pasidaryti žaislinį garo katilą,
tačiau tuo metu tėvas vaikščiojo sunkiai, todėl jis nelydėdavo vaiko iki pat tos upės. Kol vaikas
gulėdamas skaitė knygelę, tėvas sunkiai užlipo į kalną ir aplankė brolį – kaip vėliau paaiškėjo, tėvas
žinojo, jog tai buvo paskutinis apsilankymas. Po to tėvas paskaitė vaiko knygą apie garo mašiną ir
vaikas pasakojo, kaip ją susikonstruos. („Vaike, - tarė jam tėvas. – Knyga gali būti tiktai geras
patarėjas. Tvirtas noras turi būti tavo paties.“) Tėvas sūnui siūlė tiksliau suprasti, kokiu tikslu jis
nori tą garo mašiną pasigaminti ir dar kalbėjo apie moters meilę, kuri bet kokiam žygdarbiui gali
įkvėpti.(„Mes, vyrai, galime viską padaryti tiktai turėdami kokią užmačią, kokį kilnų norą
pasirodyti, išgarsėti... Palenkti į savo pusę moterį... Tokia mūsų prigimtis. Netiki? Nebūik tu mažas
– užteks raudonuoti! Pasitikrink – kai dar sykį skaitysi apie tą garo mašiną, visą laiką galvok... Tu
pats geriau žinai, kam norėtum tą mašiną padaryti.“) Vaikas namie vėl skaitė knygą iš pradžių. Po
to jis grįžo iš prisiminimų į realybę.(„Įveikti save! Ką tai reiškia? Sutapti su kuo nors? Paskirti save
kam nors? Atiduoti? O gal visiškai atsiskirti? Įveikti ne savo silpnybes, o begalybės, iki saldaus
gerumo ištobulinti prisnūdusią artimo meilę?“)
Rašymui skirtos dvi pamokos – po pertraukos vaikai rašė toliau. Mokytojas matė
automobiliu kylantį pirmininką ir kaip pirmininkas sumokėjo žmogeliui su kombinozonu, kuris
buvo pirtininkas ir dar kurčnebylys, pinigą. Tuomet pirmininkas leidosi keliu žemyn ir eidamas
pamatė mokytoją, žiūrintį pro langą, ir linktelėjo galvą. Po kurio laiko pirmininkas su automobiliu
pasivijo pirtininką ir pro langelį padavė dar pinigą. Pirtininkas šyptelėjo ir nuėjo toliau, o
pirmininkas nuvažiavo.
Mokytojas surinko sąsiuvinius ir paleido mokinius namo. Eidamas namo mokytojas
suprato, kad jam labai įdomu paskaityti, ką vaikai parašė. Ne visų mokinių darbai jį domino, todėl
didžiulę krūvą jis tiesiog atidėjo į šalį. Viena mergaitė, kurią jis vadino skruzdėlyte, rašė, kad dažnai
galvoja apie berniukus, bijo, kad niekada niekas nenorės su ja draugauti ir jog ji jaučiasi atstumta
visuomenėje, kartais nesuprasta. Ji norėjo įveikti savo baimę. („Žmogus be skausmo – medinis
žmogus, o nesigrauždama dėl to, kas man nesiseka, ko man pats dievas nedavė, likčiau negyvas
medžio stuobrys.“) Toliau ji rašė apie savo gyvenimą be tėvo, nes šis buvo išvykęs į Sibirą, apie
motiną, kuri norėjo įveikti save ir turėjo tris darbus, kad galėtų aprengti bei išmaitinti šešis už
„skruzdėlytę“ mažesnius vaikus. Po to ji rašė apie savo tėvą, kuris jai sapnuojasi naktimis ir jai vis
buvo baisu, kad ji neturės, kur išeiti, todėl jai visgi teks įveikti save ir tai mergaitę labai gąsdino.
Mokytojui darėsi nesmagu, kad tokia maža mergaitė galėjo parašyti daug protingesnių dalykų nei
parašytų jis pats. Tačiau jis dar labiau nusigando, kai atsivertė Barauskiuko sąsiuvinį atsivertė. Jis
teigė, kad nesutinka su temoje duotu teiginiu ir sakė, jog tam, kad būtų galima įveikinėti save, tau
reikalinga ideali aplinka. Jis viską norėjo iš pradžių išmokti padaryti praktiškai, o tik tada mėginti
įveikti save.(„Aš ne niekšas, bent jau niekada neleisiu, kad šitaip apie mane galvotų tie, kurie savo
sielos nevalo ne tik dantų šepetėliais, bet ir švelniausiomis smilgomis. Tik veikloje įveiksiu save!
Dar tiksliau: tiktai po to, kai būsiu šį tą nuveikęs!“)
Tuo metu pro šoną greitai pralėkė automobilis, kuris aptaškė ne tik mokytoją, bet ir vaikų
sąsiuvinius. Jis piktas vyjosi į kalną ropojantį automobilį. Tuo metu priešais ant kalvelės pasirodė
trys kombinezonais apsivilkę vyrai, vieną jis pažinojo - tai buvo nuvažiavusios mašinos vairuotojas.
Mokytojas vis dar pyko, bet tuomet pamatė, kad jis buvo visai nepurvinas. Automobilio vairuotojas
šaukė, kad mokytojas nestūgautų, nes jis jo neaptaškė. Tuo metu mokytojas šoko į moliną griovį,
šokdamas paslydo, griuvo, visas išsitepdamas veidą. Po šio įvykio jis išlipo pasitikti kombinezonais
apsivilkusių žmonių, kurie juokėsi iš jo, o galiausiai nuėjo savais keliais.

Vakarėjant gražios dobilienos

Kūrinio aprašymas:

Į miesto įstaigą važiavo sūnus su dėde. Jiedu vežė pažymėjimą, kurį užvakar buvo gavę iš
mažesnio miestelio daktaro, kuriame buvo rašoma, kad vaiko tėvas serga sunkia liga. Tačiau
žmogus įstaigoje nenorėjo priimti niekam tikusio pažymėjimo ir vaikinas tikėjosi, kad dėdė jį
išgelbės iš susidariusios nemalonios situacijos, tačiau dėdė nemėgdavo ginčytis, todėl nieko
nedarė.(„...dėdė buvo nuolankus žmogus, ilgus metus tarnavęs pas tokį Klaipėdos vokietį(jo
pavardė bene tiktai buvo Šikidansas). Supirkinėdavo su juo aplinkiniuose bažnytkaimiuose arklius
ir paskui jodydavo ar tik ne į Latviją, ar dar kur, dėdė buvo pripratęs Šikidanso klausyti, užtat ir
dabar linguodamas galvą patvirtino, kad popierius iš tikro ne koks... – reikia geresnio.“) Sūnus
buvo labai impulsyvus ir nepagalvojęs agresyviai prišoko prie žmogaus, o pastarasis tokio poelgio
išsigando. Vaikinas tvirtino, kad tėvui labai blogai ir jog to rašto jie tikrai nepadirbo. Nieko daugiau
nežadėdamas tarnautojas pasakė dėdei, jog tėvą užtektų nuvežti į rajono ambulatoriją, kur jį
patikrintų visi gydytojai ir parašytų popierių, kuris ir būtų tikra pažyma.(„...dėdė dar mėgino
švelninti ne visai gerą atmosferą, bet vaikas su juo atsisveikino, nebevažiavo nė sunkvežimiu, pylė
pėsčias penkiolika kilometrų, gaila buvo pinigų, tam rupūžei bažnytkaimio šundaktariui dešimkę
įkišo, kad pasirašytų, kad nelieptų vežti tėvo į miestelį, juk visą laiką gydė, žino, koks tėvo
stiprumas.“) Į kitą kelionę susiruošė anksti ir jau neprašė dėdės pagalbos.Vaikas jaudinosi, nes
žinojo, kad daktarai sakė, jog jam su širdimi labai negerai, o ir pilvas iškilęs. Savamokslis daktaras
tuomet teigė išrašysiąs vaistų, tačiau niekuo kitu padėti nebuvo įmanoma. Sūnus susikaupęs laikė
įtempęs vadžias, o šalia jo sėdėjo tėvas.
Prie ambulatorijos jie pamatė daugybę žmonių, laukiančių savo eilės.(„ – Šito tai nebus! –
pasakė vaikas... Pasakė piktai ir ne visai vaikišku balsu... – Kad mus užrašytumėt tik rytojui... –
Tėvui būtiniausia prieiti prie daktaro, patikėkit. Be reikalo nesigrūsčiau.“) Šiuos žodžius jis ištarė
itin vyriškai, todėl žmonės jį praleido. Tuo tarpu tėvas laukė ambulatorijos patvory, nes jam buvo
labai karšta. Tėvas buvo užregistruotas ir galiausiai atėjo jo eilė. Vaikas vis norėdavo paklausti
gydytojo, kokios tėvo sveikatos prognozės, tačiau neišdrįsdavo, nes daktaras atrodė užsiėmęs.
Vėliau seselė vaikui pasakė, kad gydytojai išrašė receptų ir jis jų turėtų nueiti nusipirkti į vaistinę,
kol tuo mtu jo tėvui bus daromi tyrimai.
Vaistininkė vėliau paprašė vaiką užeiti po pusvalandžio, nes tik tuomet vaistai bus padaryti.
Vaikas atsisėdo ant vežėčios ir galvojo apie brolį, kuris tikriausiai šiuo metu laukia telegramos apie
sergantį tėvą. Netrukus tėva išleido ir jie netgi pamiršo pasiimti pažymėjimą, tačiau juos pasivijo
seselė ir padavė vaikui lapelį. Vaikas paliko tėvą sodelyje ir nubėgo į vaistinę bei paėmė kaip visad
tuos pačius skausmą mažinančius vaistus. Galiausiai jie vėl nuvyko pas sūnaus nemėgstamą žmogų.
(„Dar sunkiau vaikas pateko ir į kabinetą, nes jau lauke toks raudonsprandis vyrukas sustabdė ir
pasakė, kad darbas prie pabaigos, tegu užeina rytoj. – Rytoj nenoriu, dabar!.. – piktai atsakė vaikas
ir praėjo pro šalį, nebeklausydamas, kokius griausmus ant jo verčia tas vyriūkštis.“ ) Daktaras iš
pradžių netikėjo parašytomis diagnozėmis, tačiau niekam jo nuomonė nerūpėjo, todėl jam beliko
užantspauduoti pažymą. Pagaliau viskas buvo baigta, vaikas atsisveikino ir išėjo į paštą paduoti
telegramą. Vaikas susirado tėvą, viską sutvarkė, spėjo ir į paštą. Tėvui buvo gaila vaiko, kad šis taip
prisivargino, o dėl nuovargio vaikas labai skubėjo namo. Vienoje gatvėje jie sutiko žmogų, uždėjusį
antspaudą, ir tėvas norėjo kelti kepurę bei pasisveikinti, tačiau sūnus sulaikė jo pageltusią ranką.
(„Vaikas važiavo lėtai ir atsargiai, kad tėvas gerai jaustųsi – vengė kiekvieno didesnio akmenėlio.“)
Toliau iš trobos į kiemą išėjo žilas kaimynas ir galiausiai vakarėjant prie namų juos pasitiko šuo su
vaiko motina.