Rolando giesmė epas: Pasakojama apie septynerius metus trukusį Karolio

Didžiojo žygį į Ispaniją. Rolandas epe vaizduojamas kaip narsus, drąsus,

ryžtingas riteris, kuris nebijo mirti už Karolį Didįjį. Saracėnų karalius Marsilis
nusprendė siūlyti prancūzams taiką, prisiekti Karoliui draugystę ligi mirties.
Tačiau prancūzams pasiuntus Ganeloną, jis išdavė savo posūnį Rolandą bei visą
Prancūziją. Jis patarė maurams vykdyti savo pažadus ir kuomet prancūzai
trauksis tėvynėn pražudyti Rolandą, visų karų kaltininką. Pasak Ganelono,
mirus jam, bebaimiam jo draugui, Olivjė bei kitiems Karolio kariams, “stos
Senolių žemėje ramybė”. Saracėnai jo paklausė ir Rolandui stojus vadovauti
saugai, užpuolė jį bei jo kariauną. Olivjė kelis kartus siūlė draugui pūsti Olifantą,
tačiau šis nusprendė verčiau mirti, negu užtraukti sau ir savo giminei gėdą.
Narsiai kovėsi prancūzai prieš daug didesnę maurų kariuomenę, tačiau laimėti
mūšio jiems nepavyko. Didvyriškai žuvo visi karaliaus vasalai. Prieš mirtį
Rolandas dar spėjo papūsti Olifantą, kad išgirstų jį karalius ir atvyktų atkeršyti
maurams. Karolis išgirdęs gaudžiant ragą, suprato, kad jo mylimi vasalai pateko
į bėdą ir nedelsdamas pasuko atgal. Sugrįžęs į Ronsevalį jis pamatė, kad jau per
vėlu saviškiams padėti. Tuomet nusprendė bent atkeršyti niekšams pagoniams.
Prancūzai sparčiai pasivijo priešus ir kapojo pagonis kiek leido jėgos. Ir pagaliau
visi niekšai gavo ko nusipelnė. Tačiau Marsilis davė pagalbos meldžiančią žinią
Baliganui, viešpataujančiam Babilono mieste. Šis sutiko suteikti pagalbą
ispanams. Surinko begalinę kariuomenę ir atvyko į Ispaniją. Prancūzai, gavę
žinią apie būsimas kautynes, ėmė sparčiai ginkluotis. Arši kova buvo, tačiau
dievas nulėmė prancūzų pergalę. Jie nusivijo Saracėnus iki Saragosos. Nebuvo
kas jos vartus gintų, taigi Karolis Didysis užėmė Saragosą ir nepaliko ten nė
vieno pagonio. Galiausiai, įvykdę kerštą, sugrįžo prancūzai į Eksą. Ten buvo
teisiamas Ganelonas. Visi teisėjai nusprendė atleisti jam už piktadarystę,
vienintelis Tjeri ėmė jiems prieštarauti. Jis siūlė Ganeloną pakarti. Jis pasiryžo
stoti į kovą su išdaviko giminaičiu, kuris jam prieštarautų. Toks buvo Pinabelis.
Pinabeliui pralaimėjus kovą, visi jie buvo pakarti. Šioje poemoje labai aiškiai
atsiskleidžia pagrindinės riterių savybės. Čia labai išaukštinama drąsa,
pasiaukojimas, garbė. Rolandas, “narsiausias šiam pasaulyje vasalas”, galėjo
pūsti ragą ir pasikviesti pagalbon karaliaus kariauną, tačiau, bijodamas
užtraukti sau ir savo giminei gėdą, to nedarė, o narsiai stojo į kovą prieš
Saracėnus. Jam ir kitiems kariams nebaisu buvo garbingai mirti ginant tėvynę ir
karalių, savo Senjorą.