Aleksandro Makedoniečio valdymo laikotarpis

 Vis dar priskiriamas prie politinių senovės Graikijos laimėjimų.

 Graikus į bendrą valstybę sujungė A. Makedonietis. Jis nėra graikas, jis makedonas.
 Į šiaurę nuo Graikijos yra Makedonija. Jos teritorijose gyvenusios tautos nebuvo graikų
kilmės, bet kalbėjo graikiškai. (Graikus ir makedoniečius sieja bendra kalba, ta kalba buvo
viena kitai artimos, tad jie tarpusavyje susišnekėdavo.)
 A. Makedonietis gyveno 356-323m. pr. Kr. Buvo labai gabus Aristotelio mokinys. Domėjosi
filosofija. Mokėjo atmintinai „Iliadą“, kuri visą gyvenimą kartu su durklu prabuvo po jo
pagalve (tai reiškia, kad jis nesijautė saugiai, bijojo būti nužudytas net ir naktį, nes turėjo
ginklą po pagalve). Mokėjo groti lyra, domėjosi teatru, menu ir kitais kultūriniais
pasiekimais. (Jo pravardė – Aleksandras Didysis. Jo tėvas, Pilypas Makedonietis, labai
rūpinosi sūnaus išsilavinimu, dėl to pasamdė garsiausią senovės pasaulio mokslininką-
filosofą Aristotelį. Aristotelis yra laikomas visų mokslų pradininku, nes jis būtent surūšiavo
mokslus į tiksliuosius, gamtinius, socialinius. Jis sukūrė logikos vadovėlį, kaip turi dirbti
mūsų protas ir t.t. Aristotelis sutiko mokyti A. Makedonietį, sudomino jį su literatūra ir
Aleksandrui didelį įspūdį padarė „Iliada“, nes ji – apie karą, tad net miegojo kartu su ja.)
 Buvo didelis garbėtroška, per 11 kariavimo metų nepralaimėjo nė vieno mūšio. (Buvo
pasikėlęs. Sykį tėvas jam pasiūlė dalyvauti olimpinėse žaidynėse, o jis jam atsakė: aš
dalyvausiu jose tik tada, jei mano konkurentai bus karaliai ir princai. (neva su eiliniais
nesivaržys). Karų nepralaimėjimas rodo jo karinę galią. Yra keletas priežasčių dėl ko ta
karinė sėkmė jį lydėjo. Juo žavėjosi Napoleonas Bonapartas, romėnų karvedžiai, jie juo
siekė ir bandė tą strategiją atkartoti.)

o Jo mūšių pergalių priežastys:

- Gerai organizuota kariuomenė. (Jis nėra tipiškas A. Makedoniečio pasiekimas. Jo tėvas buvo
pradėjęs reorganizuoti šią kariuomenę. Jie turėjo specialų dalinį – falangą, kur sustatydavo
kareivius su ietimis ir reikiamu metu tos ietys atstatomos, falanga tampa tokiu ežiu, ir jos
nebeįveiksi. Pilypas Makedonietis naudojo falangą savo karuose, o Aleksandras perėmė ir
plačiau pritaikė. Jis pasirūpino ir tuo, kad būtų visa reikalinga infrastruktūra kariavimui, kad
būtų keliai, kuriais būtų galima pristatyti amuniciją, ginkluotę, karių papildymą, maistą ir
t.t.)
- Geriausias visų laikų vadas (labai sumanus strategas, išsilavinęs, domėjosi karyba. Turėjo
gerus karo patarėjus – jo karo vadai sudarė tarybą. Aišku, sprendimus galutinius priimdavo
jis, bet įsiklausydavo į kitokią patirtį turinčių karų pasiūlymus ir pnš.)
- Labai dažnai pats stodavo į mūšį, taip bandydamas įkvėpti savo karius, buvo ne kartą
sužeistas. (Kariai visada jį matė priekyje, pats kariaudavo. Vienas pavyzdžių, kai ir jam
kildavo reali grėsmė – Gaugamelų mūšis su persais.)
o Aleksandrui pavyko pajungti į savo valdžią beveik visą Graikiją, išskyrus Spartą. Aleksandras
suvokė, kad kovos su spartiečiais pareikalaus daug laiko, ištvermės, aukų, tad nusprendė
nepulti Spartos. O ir spartiečiams nesinorėjo veltis į ilgus karus, jau buvo nusilpę dėl vidaus
karų (Peloponeso karas), tad jie irgi sutiko derėtis su Aleksandru ir buvo sutarta, kad jie
sumokės Aleksandrui kasmetinę kontribuciją, t.y. pinigus, kurie leis Aleksandrui tuos karo
 žygius tęsti. Taigi, Sparta oficialiai nebuvo įtraukta į makedoniečio imperiją, o Atėnai, visi
kiti – buvo.

Aleksandro Didžiojo imperija

 Didžiausia kada nors pasaulyje sukurta imperija. Kyla klausimas, kas iššaukė tuos jo karus,
kas skatino kariauti. Yra kelios versijos: jis norėjo įsiamžinti, panašiai kaip koks Achilas ar
Odisėjas, ir nusprendė žygiuoti kiek akys mato; keršto versija: vieno pokylio metu buvo
nužudytas jo tėvas ir įkalčiai suvedė visi į Persiją, nes, matyt, persai matė kylančią grėsmę
Makedonijoje ir nusprendė ja atsikratyti, tai Aleksandras pareiškė, kad nenurims tol, kol
neatkeršys tėvo žudikams.
Viskas prasideda nuo to, kad jie:
1. Persikelia į Aziją, pirmasis mūšis prie Graniko (Granicus). Čia persai jau laukė su didelėmis
pajėgomis, manė, kad Aleksandrui nepavyks perkelti savo kariuomenės per sąsiaurį. Tačiau
jis statė pontoninius tiltus ir kėlė savo kariuomenę, tas jiems pavyko, persai sutriuškinti.
2. Toliau vyko į Siriją ir Palestiną. Iso mūšis – pakankamai sudėtingas ir sunkus, tačiau
prasiveržė.
3. Tada finikiečių miestai-tvirtovės. Pvz, Tyro miesto paėmimas vyko iš jūros. Šis miestas buvo
pastatytas kalnuose, t.y. kalnų jūrinė tvirtovė. Iš sausumos Aleksandras nusprendė jo
neimti, priėjimo nelabai buvo, nusprendė imti jį iš jūros. Taktika: pylė pylimus jūroje, statė
lipimo bokštus ant supiltų jūroje pylimų ir ėję iš jūros pusės paėmė miestą.
4. Egiptas. Egiptiečiai matydami, kad Aleksandras žygiuoja ir nieko nebijo, nusprendė
pasiduoti. Aleksandras čia prabūna metus laiko, ilsisi, kaupia jėgas tolimesnėms kovoms.
5. Tada žygiuoja į pačią Persiją. Tikslas: Babilonas (senoji Persijos sostinė; 1 iš 4). Čia įvyksta
Gaugamelų mūšis. (Prieš jį persai metė savo elitinius kartus, pagrindinis taikinys ir buvo
Aleksandras, nes tai reikštų, kad jo kariuomenė išsisklaido ir persai pasiekia pergalę. Per šį
mūšį jį užgulė tie persų kariai, užkapojo beveik mirtinai, jau pradėjo skelbti savo pergalę,
tikėdamiesi, kad Aleksandro jau nebėra. Tačiau Aleksandras surado savyje jėgų, atsistojo,
pasirodė savo kariams, kad jis dar yra gyvas, iš mūšio lauko buvo išneštas ant skydo. Buvo
smarkiai sužalotas, bet iš mūšio nepasitraukė, asmeniniu pavyzdžiu rodė savo kariams, kaip
turi elgtis jie. Ir kai vis dėl to graikai laimėjo, persai patys nužudė savo karalių ir pametė ant
kelio, kuriuo žygiavo Aleksandras su savo kariuomene, taip norėdami duoklę atiduoti jam,
kad jis sustotų šturmuoti. Tai jo nesustabdė, užėmė Babiloną.)
6. Persopolis. Naujausia persų sostinė. Ją užėmus, Makedoniečio kariai taip šventė, kad tas
miestas sudegė. Nuostolis kultūrine prasme labai didelis, kadangi Persopolis buvo
naujausia, moderniausia persų kultūra, raštijos palikimas, čia buvo garsi biblioteka, tačiau
viskas sudegė, informacijos apie kultūrą neliko.
7. Vidurio Azija, Afganistanas.
8. Indija. Čia įvyksta keli garsūs mūšiai. Vienas tokių: Nikėjos mūšis, kuriame teko kautis su
dramblių kariuomene. (Svorio kategorija labai skyrėsi, Aleksandras turėjo tik žirgus. Buvo
sugalvota, kaip kautis su ta kariuomene: pjaustomos dramblių sausgyslės, jie griūdavo,
prispausdavo visą krovinį, kurį turi (snaiperiai sėdintys), ir žala daroma ne tik priešui, bet ir
saviems. Šiame mūšyje žuvo pats mylimiausias Aleksandro žirgas – Bucefalas, tad net
miestas įkurtas ir jo vardu pavadintas – Bucefalija. )
Pasiekus indų teritorija, Aleksandro tolesnė vizija – Kinija. Tačiau jo karo vadai ir kariuomenė
atsisako toliau žygiuoti (pasiilgo savo namų, tėvynės, šeimų, nes jau 11 metų išėję ir negrįžę dar.)
Nusprendžiama tada grįžti į Babiloną, o čia jis dalį kariuomenės išsiunčia keliauti sausuma, o kitą
dalį – plaukti jūra. Tie, kurie plaukė, pateko į audras, nuskendo. O tie, kurie ėjo sausuma, mirė iš
karščio, bado, troškulio sukeltų ligų. Pats grįžta į Babiloną, vyksta šventė, bet po 3 dienų pats
miršta, nors yra 32 metų, nesirgęs, tiek mūšių atlaikęs, kapotas neužkapotas, o dabar ėmė ir
numirė. Manoma, kad jis buvo nužudytas savo karų vadų, dėl to, kad ir jo šeima buvo visa
išžudoma, taip pat jo motina, kuri jam darė didžiulę įtaka. Viena iš versijų, kodėl jis apskritai
pradeda tuos karus, yra motina, ragindama jį būti didvyriu. Tas faktas, kad išžudoma visa giminė,
byloja, kad tai buvo susidorojimas, o ne šiaip atsitiktinė mirtis. Kita versija: žygiuodamas irgi galėjo
užsikrėsti kokia liga, ir taip numirė. Buvo nuspręsta jo nelaidoti Babilonijoje, o kūną pargabenti į
Makedoniją, Pelą ir palaidoti šalia tėvo. Buvo pastatytas jam auksinis vežimas, karstas, kūnas kiek
balzamuotas ir išvežtas. Vežant vežimas ir kūnas dingo (kas nesusiviliotų auksu), kur – neaišku. Dar
vis neatrastas, nors ir rašytiniai šaltiniai aprašo gan smulkiai, kaip jis buvo vežamas ir laidojamas.
Gal buvo specialiai sukelta dūmų uždanga, kol veš į tą Pelą, gal jis kažkur ir palaidotas, tik tiek, kad
niekas to neaprašė. Gal, jei buvo staigiai užpulti, nusprendė vietoj jį laidoti, bet kur tai buvo, sunku
pasakyti. )

A. Makedoniečio žygių reikšmė

1. Užsimezga nauji prekybiniai ryšiai tarp Graikijos ir Rytų. (Anksčiau tie ryšiai buvo,
bet ne tokie rimti, nes, pvz., graikai ir persai tarpusavyje kariavo, kas valdys Egėjo
jūrą, tas prekiauja Viduržemio jūroje, tad ryšių nebuvo didelių. Kadangi jis užvaldė
Egėjo jūrą, jis ir nustatinėjo prekybinius ryšius.)
2. Susikuria didžiausia pasaulio imperija. (Didesnės už jo sukurtą nėra buvę.)
3. Prasideda helenizmo epocha. Helenizmas – graikų, persų, mesopotamiečių,
egiptiečių bendros kultūros epocha. (Aleksandras neteikė pirmenybės nė vienai
kultūrai, o tyčia jas maišė. Pvz. buvo išleidęs įstatymą, kad jo kariai turi tuoktis su
persų moterimis, na, o gimstantis vaikas nėra nei graikas, nei persas. Jis –
kosmopolitas. Jam tautybė neturėjo didelės reikšmės.)
4. Įkurta 20 miestų. Visi pavadinti Aleksandrijomis. (Lietuvoje irgi rastume
Aleksandrijų.) Pats žymiausias – Egipto Aleksandrija, kuri tapo didžiausiu meno ir
kultūros centru. (Čia labiausiai atsiskleidžia helenizmas. Čia yra ir graikų, ir
egiptiečių, ir romėnų statiniai. Helenizmas – jau ta sumaišyta kultūra, kuri
nebeišsiskiria vienai kultūrai būdingais požymiais.) Čia – pirmasis graikų muziejus,
biblioteka, zoologijos, botanikos sodai, Aleksandrijos švyturys (įtrauktas į 7 pasaulio
stebuklų sąrašą.) Šiandien nėra išlikusi ta Aleksandrija, karų metu buvo suniokota,
sugriauta, neliko nieko.
5. Sugriauti finikiečių kultūros centrai, sudegintas Persepolis. (Prarasta nemažai
finikiečių bei persų kultūrinio palikimo.)
6. Jis – pirmosios pasaulinės imperijos kūrėjas, internacionalistas. Jis galvojo apie tai,
kad jo kūriamoje turi gyventi visi, nepaisant tautybės. (Negalime sakyti, kad
Aleksandro sukurta valstybė vadinosi Graikija. Ji vadinosi Aleksandro Makedoniečio
imperija.)
 7. Atneštos Rytų naujovės iš vakarietiško pasaulio (jų tradicijos skyrėsi): santuoka
(atneštas šeimos supratimas. Pvz, senovės rytuose, Persijoje, Mesopotamijoje, jie su
daug kuo miegojo, daug turėjo moterų, vaikų ir nesvarbu jiems buvo santuoka.
Graikai atneša tą vakarietišką supratimą, kad vaikas tavo yra tas, kuris gimsta
santuokoje.), privalomas rūpinimasis tėvais (persai pasenusius tėvus, išveždavo į
mišką, ir palikdavo likimo valiai, patys nesirūpindavo. Graikai atneša suvokimą, kad
senatvėje reikia rūpintis savo tėvais, nes jie atidavė duoklę kol mes buvom maži, o
mes privalome atiduoti savo duoklę jiems, kai jie nebegali patys savimi pasirūpinti),
gerbti motiną (kadangi rytuose nebuvo santuokos, motina būdavo eilinė moteris,
kurią galima vesti ir vaikų susilaukti. Kraujomaiša rytuose buvo įprastas dalykas,
nekėlė niekam nemalonių emocijų. Graikai teigia, kad motina yra ta išskirtinė
moteris, kuri neturėtų gulti į tavo guolį.)

Po Aleksandro mirties prasideda kovos dėl valdžios, kas bus tas vienintelis, kuris perims imperijos
valdymą, o kai to vienintelio neatsirado, imperija greitai subyrėjo. Išsidalino į atskiras helenistines
valstybes.
Įsivėlę į romėnų bei punų tarpusavio karus graikai pralaimi (palaikydami punus) ir 146 m. pr. Kr.
patenka į romėnų sudėtį (nes punai pralaimi). Ilgą laiką romėnai graikų kultūrą laikė aukštesne už
savo. Kiekvienas kilmingas romėnas savo vaikams samdydavo graiką mokytoją, nes manė, kad
graikų išsilavinimas – aukštesnio lygio negu jų. Graikai senovės Romoje turėjo aukštąsias mokyklas.
Taigi, Graikijos civilizacija pradeda užgesti kai jie patenka į romėnų sudėtį ir tampa tos valstybės
sudėtine dalimi. Kurį laiką jų kultūra ima viršų, bet vėliau jau romėniškoji dominuoja, o galutinai ją
užgožia krikščionybė prasidėjusi.