„Tamsieji šimtmečiai“

 Graikų istorija skirstoma pagal kultūrinius laikotarpius (ką kultūriškai pasiekė vienu ar kitu
periodu). Vienas iš pirmųjų graikų kultūrinių laikotarpių, epizodų – tamsieji šimtmečiai. Taip
vadinama, nes tuo laikotarpiu graikai, spėjama, beveik neturėjo rašto arba nepaliko jokių
rašytinių šaltinių. Pagal šį laikotarpį sprendžiama jau iš vėliau parašytų šaltinių.
 Laikotarpio bruožai:
- Tai laikotarpis graikų istorijoje apimantis nuo XII a. Iki VIII a. pr. Kr. Taip vadinamas, nes
vienintelis to meto rašytinis šaltinis – Homero poemos „Odisėja“ ir „Iliada“. (Laikotarpis
apima maždaug 500 metų laiko tarpą, kas yra labai daug. Vienintelis tyrinėjimų objektas,
kuris duoda bent kokią informaciją yra Homero poemos. Faktas tas, kad jos nėra rašytos
šiuo laikotarpiu, bet aprašinėja tą laikotarpį.)
 Homeras. Manoma, aklas poetas, kilęs iš Jonijos. Graikai jį labai gerbė, net 7 miestai varžėsi
dėl teisės vadintis jo tėvyne. Jo buvimo neabejojo to meto senovės Graikijos žymūs istorikai
Herodotas, Tukididas. (Graikai neabejojo, kad toks poetas buvo, kad keliaudamas kūrė tas
poemas, bet kyla klausimas... aklas poetas. Vadinasi, ne jis pats rašė tą poemą, jis ją
diktavo, rašė kažkas kitas. Yra keletas versijų. Manoma, kad po žodžiu Homeras gali slėptis
apskritai kokia literatų, poetų bendruomenė ir apjungta vienu pavadinimu. Kita versija yra,
kad vis dėlto tai nebuvo originalūs kūriniai, kad jie buvo nukopijuoti nuo kažkokio senesnio
kūrinio/leidinio. Dar versija, kad čia gali būti apskritai kokių legendų, mitų ir pasakojimų
sankaupa, paties Homero redaguota, pertvarkyta).
Kadangi Homeras parašė „Odisėją“ ir „Iliadą“, tai svarbu suprasti: žodis „Iliada“ skirtas Trojos
karui; kitas Trojos miesto pavadinimas – Ilionas. Homerui buvo geriau žinomas Iliono vardas ir
gražiau skambėjo „Iliada“ negu „Trojada“, tačiau tai yra Trojos karinio konflikto aprašymas.
„Odisėja“ yra skirta vienam iš tų karių dalyvavusių kare grįžimui namo.
Homero problema:
- Numatomą Trojos karą ir Homero gyvenamą laikotarpį skiria 500 metų. (Homeras gyveno,
geriausiu atveju, VIII a. pr. Kr., o Trojos karas įvyko XII a. pr. Kr. Vadinasi, pats to karo
nematė, neišgyveno, vadinasi ima tą informaciją iš kažkokio kito šaltinio – ar tai
pasakojimai, legendos, rašytinis dokumentas, neišlikęs iki šių dienų ir Homeras jį buvo
atradęs ir nurašė nuo ten Trojos karą – neaišku).
- Graikų raštas atsirado VIII a. pr. Kr., o Trojos karas vyksta XII-XIII a. pr. Kr. sankirtoje. (Vėl gi,
kaip ir atsimeta tas variantas apie tą pirminį rašytinį šaltinį, vadinasi yra žodžiais
perduodama informacija iš vienos kartos į kitą. Nebent nebėra išlikę nei to rašto pavyzdžių,
nei to pirminio kūrinio).
- Yra versija, kad „Iliada“ ir „Odisėja“ – į vieną vietą surinktos liaudies dainos ir legendos.
Neva Homeras jas tiktai paredagavo, sustygavo, bet pats jų nekūrė.
- Kitas dalykas, krentantis į akis: anachronizmai (nesutapimai laikmetyje). Homeras aprašo
tuos dalykus, kurie yra būdingi jo epochai, tačiau nemini Egėjo civilizacijos bruožų. (Pvz, yra
žodžių, kurių nenaudojo Egėjo civilizacijos gyventojai, nes jie neturėjo tų dalykų, kurie yra
aprašomi „Iliadoje“ ir „Odėsijoje“. Tad kyla klausimas, ar tikrai Trojos karas toks buvo, kokį
Homeras aprašo ir ar taip viskas ten ir klostėsi. Nes jis rašo savais žodžiais, mini tuos
 dalykus, kuriuos pats yra išgyvenęs, aprašo daiktus, ginklus tam tikrus, kurių nei Senovės
Mikėnai, nei Trojėnai neturėjo).
- Heinrichas Šlymanas įrodė Trojos egzistavimą. (Galbūt reiktų žiūrėti į „Odisėją“ ir „Iliadą“
kaip į literatūrinį kūrinį, bet, vienas vokietis, H. Šlymanas, įrodo Trojos egzistavimą. Įdomus
faktas yra tas, kad H. Šlymano tėvas buvo vokiečių pirklys ir turėjo savo prekybines
atstovybes Klaipėdoje, čia buvo jo sandėliai. Iš kur galime garantuoti, tai, kad neorganizavo
tėvas iš prekybos per Klaipėdą surinktų pinigų pagalba savo sūnaus kasinėjimų. H. Šlymanas
užsidegęs studijavo „Iliadą“ ir sau išsikėlė tikslą, kad jis pabandys kasinėti ir ieškoti tos
Trojos. Taip ir padaro. Gauna Osmanų imperijos leidimą kasinėti tose vietose, kur jis
maždaug įsivaizduoja tą „Iliadą“ buvus, ir atranda Trojos griuvėsius. Jo atradimas patvirtina
Trojos miesto egzistavimą, tačiau jis randa tą Troją, kuri buvo atstatyta po karo. Jis
neatkasa tos, kuri buvo sugriauta. O ten buvo tik keliolikos kilometrų atstumas. O jis kai
atrado tuos griuvėsius, labai apsidžiaugė, tačiau pirminių Trojos griuvėsių neatkasė, nes
Mikėnai, kai nukariavo Troją, miestą visiškai sugriovė, o lauką suarė. Jo atradimas
patvirtino, kad Trojos karas galėjo būti ir kad tai yra konfliktas tarp Mikėnų ir Trojos miesto.
Karo priežastis – Elena.)
Homero laikų Graikija – Trojos karas
Daugiausia informacijos apie „tamsiuosius šimtmečius“ ateina iš „Iliados“, nes tai jau konkretus
istorinis įvykis.
Achilas – mikėnietis. Achilo ir Hektoro dvikova. Trojos arklys (mikėnams nepavyko jo paimti
nepanaudojus gudrybės. Buvo sutarta, kad mikėnai atsitrauks ir norėdami neva pagerbti trojiečius
kaip apsigynusius, padovanojo jiems Trojos arklį. Arklio viduje buvo mikėnų kariai. Pats arklys buvo
įstumtas į miesto vidų. Naktį iš ten išlipo mikėnų kariai ir miestą užima iš vidaus, tada sugrįžta tos
atsitraukusios pajėgos ir miestas užimamas.) Posakis „padovanoti Trojos arklį“ reiškia
suorganizuoti išdavystę iš vidaus.
Pati legenda, karinis konfliktas kyla iš: Trojos karalius Paris buvo pakviestas teisėjauti tarp deivių,
kad išrinktų, kuri iš jų gražiausia. Kaunasi Atėnė, Afroditė, Hera. Kiekviena deivė stengėsi palenkti
Parį į savo pusę, žadėdama jį gausiai apdovanoti. Paris galėjo rinktis vieną iš trijų: Heros siūlytą
viešpatavimą visoje Azijoje ir jos turtus, Atėnės siūlytą išmintį ir nenugalimumą arba Afroditės
siūlytą gražiausios moters meilę. Paris pasirinko Afroditės pasiūlymą. Ji jam pasako: plauk į
Mikėnus, ten yra moteris, vardu Elena, ir ji – gražiausia pasaulio moteris. Jis nuplaukia, pamato
Eleną, bet pasirodo, kad ji – Mikėnų karaliaus žmona. Tačiau jie abu sėda į laivą ir pabėga, matyt, ir
Elenai Paris patiko. Na, o Mikėnų karalius, kariai nusprendžia Eleną susigrąžinti. Taip ir prasideda
karinis konfliktas. Elenos likimas neaiškus.

 „Tamsieji šimtmečiai“. Religija – politeizmas.

 Homeras aprašė dievus, bet ne tiek išsamiai ir įdėmiai. Graikų dievus daugiausiai aprašė
Heziodas, gyvenęs VIII a. pr. Kr. Jis skyrė visus savo kūrinius būtent graikų dievams, jų galiai
aprašyti. Viskas, ką žinome apie graikų dievus, ateina iš Heziodo laikų.
 Senovės Graikijoje dievai rūšiuojami: pirmapradžiai ir olimpiečiai.
 - Pirmapradžiai dievai graikų mitologijoje – pirmieji dievai ir nemirtingieji, kurie suformavo
visatos „audinį“, patį pasaulį apskritai. Pvz.: Chronas (laikas), Gaja (žemės deivė), Hidras
(vanduo).
- Dvylikos olimpiečių arba Olimpo dievai – vyriausi graikų dievai, gyvenę Olimpo kalno
viršūnėje. (Dzeusas, Hera, Poseidonas (pati viršūnė), Arėjas, Afroditė, Atėnė, Apolonas ir
k.t.)
Olimpo kalne vienu metu galėjo būti 12 dievų, ne daugiau. Vyriausiasis – Dzeusas.

 Graikų dievai turi žmogiškų savybių – myli, pykstasi, kariauja, konfliktuoja, pavydi, tik tiek,
kad jie nemirtingi. Jie buvo pavaldūs 3 moirų – likimų lėmėjų užgaidoms. (Moiros – trys
senos moterys su viena akimi, tą akį dalijasi. Jos verpė dievo, žmogaus likimą kaip siūlą. Jei
siūlas labai veliasi, vadinasi, to žmogaus likimas bus nekoks. Jei siūlas gražus, vientisas,
vadinasi gyvenimas sėkmingas, laimingas. Taip pat jos sprendžia, kada tą siūlą nukirpti. Jos
lėmė ir dievų gyvenimus.
 Graikų religines apeigas sudarė maldos, aukos, dovanos dievams, šventės (Pvz. olimpiada –
Dzeusui pagerbti skirta šventė) ir eisenos, teatras, dionisijos.
 Daugiausia dėmesio buvo skirta kulto pastatams, šventykloms (žymiausia – Delfų). Jie
niekada nestatė rūmų sau, net karalių pastatai nebuvo labai prašmatnūs. Tačiau gražiausia
ir prašmatniausia architektūros dalis – šventyklos – ištisi kompleksai statinių, sodų ir t.t.
 Graikai turėjo antraeilių veikėjų: kentaurai, safyrai, nimfos, didvyriai.
Delfų šventykla – pagrindinė, kurioje buvo pranašaujama. Visi karo vadai nepradėdavo jokio mūšio
neapsilankę Delfų šventykloje ir nepakalbėję su orakule. Delfų šventykla skirta Apolonui (saulės
šviesos, muzikos dievui). Tai buvo ištisas kompleksas įvairių statinių, čia buvo garbinami ir kiti
dievai, bet Apolonas – svarbiausias. Čia gyveno orakulė – ta, kuri pranašaudavo ateitį. Orakulės
buvo sodinamos ant trikojės kėdės, o po kėdė būdavo haliucinogeninės žolės, kurios buvo
rūkomos, na ir ta moteriškė apsvaigusi nuo tų žolių jau ką matydavo, tą ir burdavo.