K. Donelaitis. „Metai“.

Vizitinė kortelė

Viso gyvenimo kūrinys (rašymo laikas: 1765 – 1775)

1818 m. išleido L. Rėza

Metai – politinio pobūdžio kūrinys, turintis aiškiai išdėstytą

kultūrinio ir tautinio pasipriešinimo programą.

Jis vaizduoja Vyžlaukio valsčiaus lietuvininkų bendruomenę,

kovojančią dėl savo garbės, papročių, kalbos, tapatybės, taigi –
dėl išlikimo.

Vyžlaukio pavadinimas provokuojantis – iššūkis Prūsijos

karaliui Frydrichui Vilhelmui I, kuris 1724 m. įsaku uždraudė
karalystėje avėti vyžas.

Drausta su vyžomis eiti į bažnyčią, dvarą ir baudžiavą, jeigu kas

su vyžomis ateitų į miestą, tas „per budelį tur ant subinės plaktas būti“.

K. Donelaitis iškėlė vyžas kaip tautiškumo, lietuvių ištikimybės protėviams ženklą. Tautiškumas –
prigimties dalykas, sietinas su žmogaus morale, Dievo duota pasaulio tvarka. Išsižadėdamas savo
papročių, kalbos, religijos, lietuvis netenka dorovės ir griauna gamtos tvarką.

Išlikimo savimi sąlyga – „viežlybumas“. „Viežlybas“ – tas, kuris gyvena dorai, sąžiningai ir
teisingai. Taip žadinamas socialiai pažemintų lietuvių moralinis pranašumas prieš vokiečių ponus
ir atvykėlius.
Tautos orumui ginti sąmoningai pasirinkta kalbėjimo forma – hegzametras. Šia forma gali kalbėti
tik lietuviai, graikai ir romėnai.

Kalbėjimas primena nuolatinę kovą su dvaru, kolonistais už savo papročius, tapatybę, išlikimą:
lietuvių bendruomenė, kaip ir Troja, turinti herojiškai išsilaikyti svetimųjų apsuptyje.

Metai – žmogaus būtis, pasaulis, kuris vaizduojamas kaip Dievo sodas, tvarkingas, sakralus.
Žmogus, gyvūnai, augalai jame turi savo vietą. Nereikia keisti, reikia tik džiaugtis, dėkoti už jį
Sutvertojui.

Metai – būrų bendruomenės pokalbis, būrų krivūlė, „susirinkimas“, kuriame aptariami esminiai
gyvenimo dalykai: tautos santykis su Dievu ir jo duota tvarka, požiūris į kitus ir svetimus,
bendruomenės prigimtis, būdas, dorybės, jų išsaugojimo rūpesčiai. Pats Metų pasakotojas, kartu
su paukščiais ir kitais gyvūnais, yra šios krivulės narys, būrų pašnekesio dalyvis. Būtent herojų
pokalbyje išryškėja kolektyvinis lietuvininkų tautos paveikslas, atsiskleidžia tragiška nykstančios
tautos drama.

Ne vienas Vakarų Europos poetas Apšvietos amžiuje gręžėsi į Antiką, kūryboje vaizdavo metų
laikus, žemdirbio gyvenimą gamtos aplinkoje. Tačiau niekas nepasakojo apie žemdirbio darbą ir
buitį iš paties valstiečio pozicijų, niekas nepažvelgė į gamtą iš valstiečio pozicijų. Pirmas Europos
literatūroje tai padarė Kristijonas Donelaitis.

Metų kompozicijos ypatumai: pagrindas – valstietiškas keturių metų laikų ciklas, leidžiantis
aprėpti visą gyvenimą per metus (žanras – epinė poema). Ciklą įrėmina rato sukimosi įvaizdis.

Poema neturi bendro siužeto, nėra veiksmo, kuris užsimezga, įsibėgėja, pasibaigia. Veiksmą varo
darbai, kurie keičiasi per visus metus.

Veikia tie patys personažai:

Viežlybieji: Nenaudėliai:
Pričkus, Selmas, Krizas, Lauras, Dočys, Slunkius, Pelėda, Plaučiūnas
Enskys.

Žmogiškasis pasaulis, pirmiausia jo luominė tvarka (būrai-ponai) yra pagrįstas tarpusavio

kontrakto principu. Būrai negali be ponų, ponai be būrų. Pagrindinis konfliktas kyla dėl šito
kontrakto pažeidimo – ponai engia, niekina būrus, nusikalsta savajam socialiniam vaidmeniui.

Meninio vaizdo savitumas: kontrasto principas (veikėjų klasifikacija), monologų ir dialogų kaita;
Epitetai, hiperbolės, išdidinti, visumą aprėpiantys vaizdai; dialogų gausa kuria tarpusavio ryšiais
sujungtos bendruomenės paveikslą. Išvardijimais, išskaičiavimais, vadinamais katalogais,
iššaukiami iš nebūties į būtį – gyvenimą daiktai, rikiuojami į bendrą pasaulio tvarką. Taip
pašaukiama būti ir įamžinama Prūsijos lietuvių bendruomenė.

Pašaukimo į būtį visuotinumą sustiprina amžinojo grįžimo, atgimimo, pasikartojančio laiko idėja,
žmogaus būties kaip vargo ir džiaugsmo vienovės suvokimas, žemdirbio triūso išaukštinimas.

1977 m. „Metai“ UNESCO sprendimu įtraukti į Europos literatūros šedevrų biblioteką šalia
Homero ir Vergilijaus epų. Išversti į vokiečių, latvių, lenkų, anglų, rusų, čekų, japonų, švedų,
gruzinų, armėnų, vengrų, baltarusių, ukrainiečių kalbas.

Lietuvybės kodas „Metuose“ pagal D. Kuolį:

______________________________________________________________________________________

______________________________________________________________________________________

______________________________________________________________________________________

______________________________________________________________________________________

______________________________________________________________________________________

______________________________________________________________________________________

_______________________________________________________________________________