Ipolitas Nekroius Vytautas Nekroius Stasys Vlyvis

ROMN TEISE
Vadovlis

Kaunas

VIJUSTA 1996

U D K 34(37)(075.8) Ne 85

Vadovl

para:

vadas, I, II, XI, XII, XIII ir XIV skirsniai prof. dr. I. Nekroius V, VI, VII, VIII, XV ir XVI skirsniai dr. V. Nekroius III, IV, IX ir X skirsniai doc. dr. S. Vlyvis

ileistas ATVIROS LIETUVOS FONDO lomis

ISBN 9986-9099-0-2

I. Nekroius, 1996 V. Nekroius, 1996 S. Vlyvis, 1996

TURINYS
VADAS................................................................................................................... 7 I skirsnis. ROMN TEISS DALYKAS, SISTEMA, PERIODIZACIJA...............................................................................10 1. Rom n teiss dalykas ir sistem a..................................................10 2. Romn teiss periodizacija..........................................................15 II skirsnis. ROMN TEISS ALTINIAI....................................................... 17 1. Rom n teiss altini svoka ir rys.................................... . .17 2. Rom n teiss recepcija................................................................ 25 III skirsnis. CIVILINI TEISI GYVENDINIMAS IR GYNIMAS ROMOS IMPERIJOJE...........................................30 1. Teisi gyvendinimas ir gynim as................................................... 30 2. Iekinio svoka ir rys...................................................................32 3. Civilinis (legisakcioninis) p rocesas.............................................. 36 4. Formuliarinis procesas (pretoriaus fo rm ul)............................. 42 5. Ypatingosios pretorins gynybos priem ons.............................. 54 6. Ekstraordinarinis procesas............................................................ 58 7. Procesinis atstovavim as..................................................................61 8. Termino reikm gyvendinant ir ginant civilines teises. Iekinin sen a tis...............................................................................63 IV skirsnis. ROMN CIVILINS (PRIVATINS) TEISS SUBJEKTAI....................................................................... 67 1. Civilins (privatins) teiss subjekto samprata. Privatins teiss subjektai - fiziniai ir juridiniai asmenys. Teisnumas ir veiksnumas (caput ir status) .................................... 67 2. Status libertatis (laisvs statusas)...................................................69 3. Status civitatis (pilietybs statusas)............................................... 79 4. Status familiae (eimos statu sas)...................................................92
3

5. Status controversia ...........................................................................95 6. Capitis deminutio .............................................................................96 7. Veiksnum as.....................................................................................101 8. Juridiniai asm enys.........................................................................103 V skirsnis. DAIKTIN TEIS.......................................................................... 108 1. Daikt (res) sam p ra ta................................................................... 108 2. Daikt rys....................................................................................110 3. Daiktini teisi svoka ir rys................................................... 116 VI skirsnis.VALDYMAS (POSSESIO) .............................................................119 1. Valdymo ir laikymo svokos. Valdymo gen ez......................... 119 2. Valdymo rys................................................................................ 123 3. Valdymo gijimas ir pasibaigimas................................................124 4. Valdymo ap sau g a...........................................................................128 VII skirsnis. NUOSAVYBS TEIS................................................................133 1. Nuosavybs teiss svoka ir rys............................................... 133 2. Nuosavybs teiss apribojim as....................................................138 3. Bendroji nuosavyb...................................................................... 140 4. Nuosavybs teiss gijimas........................................................... 142 5. Nuosavybs teiss inykimas...................................................... 150 6. Nuosavybs teiss gynim as......................................................... 151 VIII skirsnis. TEIS SVETIMUS DAIKTUS..............................................156 1. Teiss svetimus daiktus svok a................................................ 156 2. Servitutai ir j ry s.....................................................................157 3. kaito teis (ustatas).................................................................. 164 4. Superficijus ir em fiteuzis..............................................................168 IX skirsnis. ROMN EIMOS TEIS..........................................................171 1. Bendra rom n eimos charakteristika..................................... 171 2. Agnatin ir kognatin gim inyst.................................................173 3. Santuoka ir jos rys..................................................................... 175 4. Santuokos sudarym as................................................................... 179
4

5. Santuokos nutraukim as.................................

183

6. Sutuoktini tarpusavio santykiai.................................................186 7. Tv ir vaik tarpusavio santykiai.............................................. 191 8. Globa ir rpyba.............................................................................. 195 X skirsnis. PAVELDJIMO TEIS..................................................................197 1. Paveldjimo svokos ir evoliucija R o m o je ................................ 197 2. Paveldjimas pagal testam en t................................. 202 3. Paveldjimas pagal statym us...................................................... 208 4. Privalomoji d alis............................................................................ 215 5. Palikimas ir jo primimo teisins pasekm s..............................219 6. Legatai ir fideskomisai................................................................. 225 XI skirsnis. PRIEVOLIN TEIS................................................................... 232 1. Prievols svoka.............................................................................232 2. Prievoli atsiradimo pag rin d ai.................................................. 236 3. S utartys...........................................................................................236 4. Prievols alys................................................................................ 245 5. Prievoli vykdymo utikrinim as............................................... 249 6. Prievoli pasibaigimas ; ............................................................... 250 7. Atsakomyb u prievoli pasibaigim ..................................... 254 XII skirsnis. ATSKIROS SUTARI RYS................................................ 258 1. Verbalins sutartys........................................................................ 258 2. Literalins sutartys........................................................................ 263 3. Realins sutartys............................................................................264 4. Konsensualins sutartys............................................................... 267 5. P ak tai............................................................................................... 273 XIII skirsnis. PRIEVOLS TARYTUM I SUTARI................................ 276 1. Prievoli tarytum i sutari sam prata ir j rys.....................276 2. Svetim reikal tvarkymas be galiojimo (negatorium gestio) .......................................................................... 277 3. Prievols i nepagrsto praturtjimo (condictio) ...................... 279 4. Bendrija (communio) ................................................................... 280

XIV skirsnis. PRIEVOLS I DELIKT IR TARYTUM I DELIKT..................................................................................282 1. Bendra delikt charakteristika................................................... 282 2. Delikt ry s...................................................................................284 3. Prievols lyg i delikt ...................................................................289

VADAS
Rom n teis monijos istorijoje uima ypating viet. Susiformavusi iloje senovje, ji daugeliu imtmei pergyveno j sukrusi visuomen. Romn teis yra viena i vergovins epochos teiss sistem. Ta epocha, palyginus su kitais valstybs ir teiss tipais, truko ilgiausiai. Todl jos teiss istorija apima kelis tkstantmeius. Ant pirmykts bendruomens griuvsi besiformuojaniose vergvaldinse valstybse pasirod teiss normos, kuri svarbiausias tikslas buvo teisinti ir tvirtinti vergvaldi privatin nuosavyb - vergus. Vieajame gyvenime i verg buvo atimtos visos teiss, o privatin teis beveik visose tos epochos teiss sistemose vergus traktavo kaip daiktus. Tos epochos teisje nebuvo ir laisvj piliei (ne verg) lygybs prie statymus principo. J teisinis statusas priklaus nuo pilietybs, lyties, eimins ir turtins padties bei daugelio kit dalyk. Tokie yra patys bendriausi vis vergovins epochos teiss sistem bruoai. Be to, visos tos epochos teiss sistemos turjo vienodas genetines aknis - paprotin teis, taiau nepaisant to, jos vis dlto buvo labai skirtingos. T vairov paaikina vairi pasaulio region ir valstybi nevienodas socialinis ir ekonominis isivystymas, taip pat valstybs valdymo form esminiai skirtumai. Galima iskirti tris pagrindinius vergovins epochos teiss sistem tipus: Ryt despotijos teis, Graikijos teis ir Rom n teis. Ryt despotijos teis galiojo milinikoje teritorijoje. Jai priskiriamos teiss sistemos yra seniausios pasaulyje. Ryt despotijos valstybms buvo bdinga neribota, despotika vienvaldyst. Valdovo asmenyb daniausiai bdavo sudievinama, todl t valstybi teis buvo perpildyta sakralini elem ent. Banytins (sakralins) ir pasaulietins (valstybs) teiss susiliejimas yra vienas i svarbi Ryt despotijos teiss bruo, kuris, ties sakant, kai kuriose Ryt valstybse iliko iki iol. Kitas Ryt despotijos teiss bruoas yra jos kazualinis pobdis. Teiss normos formulavo ne abstrakias elgesio taisykles, o kalbjo apie konkreius atvejus. Ryt teisje nerasime joki bendro pobdio pagrindini teiss teorini konstrukcij, kurios labai bdingos rom n teisei. Todl apie Ryt despotijos teis, kaip apie normas, organizuotas viening sistem, kalbti sunku.

Senovs Graikija, tai miest-polis, kurie buvo "valstyb valstybje" junginys. Todl Graikijos teisei bdingas partikuliarizmas, atsirads dl polis suverenumo. Labiausiai ivystytoje Atn teisje jau galime rasti bendro pobdio taisykli, bet ir ji dar neturi vieningos sistemos ir teiss sistemai taip reikaling teorini konstrukcij. Taigi ir A tn teis dar neisivadavo i kazuistins formos. Palyginus su vergovs epochos teise, romn teisr atrodo tarsi aukso grynuolis. Ji nra panai nei vien i inom tos epochos teiss sistem. Pirmiausia nuo seniausi laik Romoje pasaulietins teiss normos buvo atskirtos nuo sakralins. Antra, rom n teiss normos buvo kuriamos ne konkretiems, bet apibendrintiems atvejams. Jos sudar tam tikr sistem. Ta sistema buvo tokia darni, kad pasitelkus mokslin teiss interpretacij galima buvo reguliuoti vairiausius turtinius ir asmeninius santykius. Celsijus {Celsus) Digest penktojoje knygoje skelbia: teiss normos nelieia t atvej, kurie gali vykti tik vien kart, o Julianas {Julian) Digest penkiasdeimt devintojoje knygoje dar paaikina: nei statymo, nei senato nutarim o negalima taip suformuluoti, kad jie apimt visus vykius, galinius vykti kada nors, bet visai pakanka, kad jie numatyt tai, kas atsitinka daniausiai1 . Todl Romoje nuo seniausi laik teisjas, priimdamas sprendim, kr ne nauj teiss norm (taip daniausiai buvo kitose antikinse valstybse), o taik jau galiojani teis. Taigi rom nai pirmieji sukr teiss sistem, pagrst bendraisiais principais, o Romos teisininkai t sistem apra ir pagrind jos svarbiausius principus. ia gldi romn teiss genialumas. Ne veltui ji vadinam a "ratio scriptum" (uraytu protu, imintimi). Rom n teiss studijos padeda ugdyti teisinink profesin mstym, rom n teiss altiniuose randam e puiki juridins technikos ir teisins argumentacijos metod pavyzdi. Nerasime jokios kitos senovs teiss sistemos, kurios bt ilik tiek teiss altini ir j kom entar, kiek j iliko romn teisje. Todl galime pasekti vis romn teiss raid beveik nuo pat jos atsiradimo, klestjimo laikotarpi iki laikino nuosmukio. Studijuodami rom n teis akivaizdiai
1W. Rozwadowski. Prawo rzymskie. Zarys wykladu wraz z wyborem zdrodel. Wydawnietwo naukowe PW N. Warszawa, 1991. S. 229. 8

pam atom e politini, socialini ir ekonomini veiksni tak atskir teiss institut evoliucijai. Taigi romn teiss studijos ugdo istorin teiss painimo m etod. Kaip neprisiminti vokiei istorins teiss pradininko Jeringo hering), kuris sak, jog rom n teis reikia studijuoti todl, kad pasimok ijos patobulintume iuolaikin teis. Beveik vis iuolaikini civilins teiss sistem aknys gldi rom n teisje: yra modeliuojamos pagal jos sistem (daiktin, prievolin teis, civilini teisi gynimo bdai ir 1.1.) ir naudojasi ne tik jos svokomis, bet ir svarbi nuostat formuluotmis. Rom n teiss terminologija yra tarsi savotikas tarpininkas, ryininkas tarp vairi teiss sistem. Ties sakant, nedaug iandien yra valstybi, kuriose romn teis galioja beveik nepakeista, bet nedaug rasime ir t valstybi, kurios bt atsispyrusios rom n teiss takai.

Pirmasis skirsnis

ROMN TEISS DALYKAS, SISTEMA, PERIODIZACIJA

1. Romn teiss dalykas ir sistema

Romn teis - labai sudtinga teiss sistema. Ji sudaryta i keleto dali, kuri kiekviena yra palyginti savarankika udara teisin struktra (1 pav.). Ne visos rom n teiss sistemos dalys vienodai ivystytos. Nevienoda ir j reikm teiss istorijoje. Todl universitetuose paprastai studijuojama ne visa romn teis, o tik tam tikra jos dalis, kuri buvo labiausiai ivystyta ir turjo daugiausiai takos vlesniojo laikotarpio valstybi teiss raidai (r. II skirsn).

Ius civile, ius peregrinorum ius gentium

iuolaikins teiss sistemos remiasi teritoriniu principu. Tai reguliuoja tos valstybs, kurioje esi, teis. Senovs Romoje buvo kitaip. Ten asmens teisin status lm jo priklausomyb tam tikrai bendruom enei (civitas).
10

Romn teiss dalykas, sistema, periodizacija

ROMN TEISS SISTEMA

Ius

Romanum

Ius civile

Ius publicum

Ius peregrinorum

Ius privatum

Ius gentium

Ius commune

Ius singulare

1 pav. R om n teiss sistema

Nebuvo tokios teiss, kuri bt privaloma visiems tam tikros teritorijos gyventojams, nesvarbu, kokiai bendruomenei jie priklausyt. Romn teis siaurja prasme buvo tik Romos piliei (cives, quirites) teis. Todl i rom n teiss sistemos dalis buvo vadinama iu s civile. I u s civile neliet t Romos gyventoj, kurie neturjo pilieio statuso. Rom n iu s c iv ile nereikt painioti su iuolaikine civiline teise, kuri reguliuoja tik turtinius ir kai kuriuos asmeninius neturtinius santykius. Tuo tarpu ius civile buvo visaapimanti Romos piliei teis, reguliuojanti visas j teises ir pareigas, taip pat num atanti atsakomyb u nusikaltimus.
11

I skirsnis

Romoje gyveno ne vien Romos pilieiai - romnai, bet ir labai daug svetimali - peregrin. Jiems buvo taikoma atskira Romn teiss sistemos dalis - i u s p e r e g r i n o r u m teis - iu s p e r e g r i n o r u m . Tokia rom n teiss sistema gerai funkcionavo vis t laik, kol Romos valstyb i esms buvo Romos miestas. Kai Rom a pradjo ukariauti kaimynines teritorijas ir m virsti imperija, padtis pasikeit. I u s c i v i l e , kuri, kaip vliau sitikinsime, buvo labai formali, jau nebepajg reguliuoti isivysiusi Romos santyki su kitais kratais, trukd j vystymuisi. Todl pradjo formuotis nauja romn teiss ataka - i u s g e n t i u m (taut teis), kuri daniausiai tvark specialus magistratas peregrin reikalams -praetor p e r e g r in u s (peregrin pretorius). Iu s g e n t i u m , palyginus s u iu s c i v i l e , buvo ne tokia formali. Ji buvo grindiama ali pasitikjimo (fides) ir teisingumo (aequitas) principais. Pretorius, sprsdamas ginus tarp subjekt, priklausani skirtingoms bendruomenms, susidurdavo su skirting teiss sistem kolizija. Formaliai taikydamas* w.s civile normas, pretorius danai jas modifikuodavo, atsivelgdamas kit teiss sistem normas, jeigu jos labiau atitiko teisingum o princip. Taigi jau senovs R om oje buvo prigimtins teiss (iu s n a tu r a l e ) koncepcijos pradmen, nes ius g e n t i u m pagrindu pripastamos prigimtins teiss. 212 m. Karakalos konstitucija Romos pilietyb suteik beveik visiems imperijos gyventojams. Nuo tada romn teiss skirstymas [ius civile, ius p e r e g r in o r u m ir ius g e n t i u m palaipsniui neteko reikms. (p e re g rin te is ). P eregrinam s i u s p e r e g r i n o r u m buvo j i u s civ ile , bet romnams tai buvo tik svetimali

Ius publicum, ius privatum

Rom n teis ius c iv ile , ius p e r e g r in o r u m ir iu s g e n t i u m buvo skirstoma atsivelgiant atskirus subjektus, kuri santykius reguliavo atitinkama teiss ataka. Pagal teisinio reguliavimo objekt romn teis buvo daloma iu s p u b l i c u m (viej teis) ir iu s p r i v a t u m (privatin teis). Skirtum tarp i teiss srii aikiausiai nusak vienas i didiausi Romos teiss autoritet - Ulpianas: vieoji teis lieia rom n valstybs reikalus, o privatine teise naudojasi atskiri asmenys (publicum ius est quod
12

Romn teiss dalykas sistema, periodizacija

ad statum rei Romanae spectat privatum quod singulorum utilitatem). Vieosios teiss normos reguliavo Romos gyventoj santykius su valstybe ir jos institucijomis. Pirmiausia tai normos, reguliavusios valstybs tarnyb (magistratus), ventykl, kulto tarn reikalus ir t.t. Privatin teis - tai tokios teiss normos, kurios gyn atskiro asmens interesus jo santykiuose su kitais teiss subjektais. iai sriiai pirmiausia buvo priskirtos normos, reguliavusios turtinius ir eimos santykius, t.y. normos, kurios dabar priskiriamos civilinei, eimos, civilinio proceso teisei. Skyrsi ne tik privatins ir vieosios teiss teisinio reguliavimo dalykai, bet ir teisinio reguliavimo metodai. Vieosios teiss normos paprastai buvo imperatyvins (ius cozens). Tai tokios teiss normos, kuri teiss subjektai privalo beslygikai laikytis. Jokie nukrypimai nuo t teiss norm reikalavim, nepaisant teiss subjekt valios, nebuvo leidiami. Imperatyvini norm pasitaik ir privatinje teisje, pvz., normos, reguliavusios sutari form (r. XII skirsn), bet privatinje teisje jos nevyravo. Privatins teiss normos daugiausia buvo dispozityvins (ius dispositum). Dispozityvins - tai tokios normos, kuri reikalavimus teiss subjektai konkreiu atveju gali pakeisti. Taigi dispozityvins normos buvo subsidiarinio pobdio: j nuostatos imdavo veikti tada, kai teiss subjektai nesusitardava ~ kitokiu bdu. Pavyzdiui, paveldjimas pagal statym galiodavo tada,

kuomet mirusysis nepalikdavo testamento. Teiss filosofijos prasme teiss skirstymas pagal tai, kieno interesus valstybs ar asmens - gina tam tikros jos normos, inoma, yra slyginis. Jokia valstyb neleido ir neleidia toki teiss norm , kuriom is ji nebt suinteresuota. Valstyb turi stengtis sukurti toki teistvark, kad socialiniai ir ekonominiai santykiai bt naudingi visiems joje veikiantiems subjektams. Vadinasi, jeigu valstyb suteikia pilieiui tam tikr veikimo laisv, tai itaip ji elgiasi nepamirdama valstybs interes. Bt idealu, jeigu tie interesai visada sutapt. Deja, privats ir vieieji interesai danai konfrontuoja. Reikia didels teisins iminties tokius konfliktus suvelninti, vieuosius ir privaius interesus suderinti. Senoji rom n teis p rio ritet teik vieiesiem s interesams. Pakanka prisiminti garsj Cicerono posak: S a lu s p o p u l i
13

I skirsnis

(rei p u b l i c a e ) s u p r e m a lex e s t o (tautos valia - vieieji (valstybs) reikalai - yra aukiausias statymas). Tai nereikia, kad rom nai ignoravo asmeninius interesus. Jau XII lenteli statyme pasakyta, kad jeigu asmuo sudaro paskolos sutart arba sigyja nuosavyb -ita ius esto, - tai yra teis. Privatin teis teiss subjektams suteik autonomij - jie patys galjo sprsti, kokius sandorius ir kokiomis slygomis sudaryti arba nesudaryti, pateikti iekin teisme ar neginti savo teisi ir t.t. R om n vieoji teis nunyko lugus Romos im perijai. Tuo tarpu privatin teis dar tak daugelio Europos valstybi teisei. Taip tikriausiai atsitiko todl, kad rom n privatin teis gerai suderino privaius ir vieuosius interesus. Todl viduramiais, kai Romos imperijos jau nebuvo, rom n teis atgijo ir kai kuriose valstybse tapo beveik galiojania teise, o kitose valstybse buvo j teisins sistemos pagrindas. Romn privatin teis - tai, ko gero, pirmoji pasaulyje teiss sistema, sureguliavusi piliei, kaip rinkos subjekt, santykius. Todl dabar teiss fakultetuose paprastai studijuojama ne visa romn teis, o tik rom n privatin teis. Taigi disciplinos Rom n teis pavadinimas yra slyginis, vartojamas i tradicijos.

Ius commune, ius singulare

Romn teis pagal jos norm taikymo sfer buvo skirstoma b e n d r j te is (ius commune) i r i i m t i n te is (ius singulare). Bendroji teis jung universalias teiss normas, kurios buvo taikomos visais atvejais, iskyrus tuos, kai speciali teiss norm a num at tam tikras iim tines teisinio reguliavimo taisykles. ios specialios teiss normos sudar iimtin teis. Iimtin teis utikrino teisinio reguliavimo diferenciacij. Diferenciacijos pagrindai buvo vairs. Iimtins normos buvo taikomos atsivelgiant teiss subjekt ypatybes. Tokios teiss normos nustat arba tam tikr asmen teisi apribojimus, pavyzdiui, kariams buvo draudiama tuoktis, arba privilegijas, pavyzdiui, v ien a s im p e ra to ria u s e d ik ta s p rip a in o tvo v ald i nesantuokiniams vaikams, gimusiems konkubinate. Kartais iimtins teiss normos nustatydavo special tam tikro turto teisin reim. Pavyzdiui, rom n teis nepripaino gyjamosios senaties (usu capio) vogtiems
14

Romn teiss dalykas, sistema, periodizacija

daiktams. Pagaliau, kai kurios iimtins procedros taisykls. Pavyzdiui, paprastai testam entas turjo bti sudaromas dalyvaujant liudytojams, bet i taisykl turjo iimi.

2. Romn teiss periodizacija

Pagrindines inias apie Romos valstyb ir teis, j vystymsi suteikia valstybs ir teiss istorijos disciplina. Todl iam e vadovlyje R om os socialin, ekonomin ir politin raida, kuri lm rom n teiss evoliucij, nebus plaiau nagrinjama. Istorin legenda sako, kad Rom a kurta 753 metais pr.m.e. Roma per kelis imtmeius virto pasauline imperija. Vakarin Romos imperijos dalis lugo 476 m.e. metais. Tuo tarpu rytin dalis, puolama turk, lugo tik 1453m.e. m etais. Ten, valdant im peratoriui Justinianui, buvo atlik ta didiausia antikos laik teiss kodifikacija. Daugiatkstantmet romn teiss istorij romanistai paprastai skirsto keturis laikotarpius. 1. Seniausi laik, arba archainis (753 m. pr.m.e. - III a. pr.m.e. vidurys). Tuo laikotarpiu romnai daugiausiai vertsi gyvulininkyste, kitos kio akos, taip pat ir prekyba, buvo neivystytos. Piliei (quirites) santykius reguliavo paprotin kviritin teis. To laikotarpio viduryje pasirodo labai svarbus rom n teiss altinis - XII lenteli statymas, prasideda romn teiss sistemos formavimasis. 2. Romn teiss vystymosi laikotarpis (paskutinieji trys amiai pr.m.e.). Pergaling kar metu sukaupti turtai skatino gamyb ir prekyb, taip pat ir tarptautin. Valstybje atsirado daug belaisvi ir kitoki svetimali. Tai savo ruotu lm naujos teiss akos - ius g e n t i u m - susiformavim. Rom n teiss vystymuisi, pritaikant j naujoms slygoms, didiau :ios reikms turjo pretori veikla, o to laikotarpio pabaigoje - ir teiss mokslas. 3. Klasikinis laikotarpis (I-III m.e. amiai). Tai principato laikotarpis. Didel reikm teikiama naujiems teiss altiniams - senato ir princepso leidiamiems aktams. Labai suklesti teiss mokslas. Rom n teis pasiekia
15

I skirsnis

aukiausi isivystymo lyg. Todl iame vadovlyje pagrindinis dmesys skiriamas tokiai romn privatinei teisei, kokia ji buvo klasikiniu laikotarpiu. 4. Postklasikinis (smukimo) laikotarpis (III m.e. amiaus vidurys 565m.e. m etai (im peratoriaus Justiniano mirties m etai). Vergvaldins santvarkos irimas gilino kriz visose Romos imperijos gyvenimo srityse. 395m.e. metais Romos imperija suskilo dvi dalis - Vakar ir Ryt. Labai sudtinga teis pasidar nesuprantam a iaugusiam magistrat personalui. Bandoma supaprastinti, unifikuoti teiss altinius. Todl vis didesn reikm teikiama imperatori (dominus) konstitucijoms. Visuotin visuomens kriz paliet ir teiss mokslus. Romos teisininkus vis labiau nurung Vakar ir Ryt teiss mokyklos.

Antrasis skirsnis

ROMN TEISES ALTINIAI

1. Romn teiss altini svoka ir rys

Teiss altini samprata
Teiss altiniai gali bti suprantam i dvejopai: kaip teiss n orm atsiradimo, j iraikos formos arba bdai, ir kaip ms ini apie rom n teis altiniai, t.y. rom n teiss paminklai. Pirmja prasme teiss altiniaitai kom petenting valstybs organ leidiami norminiai aktai, teisiniai paproiai, teisminiai precedentai ir t.t. Teiss altiniai antrja prasme - tai raytiniai ir kitokie istorijos paminklai, i kuri mes suinome apie kakada galiojusi teis (metraiai, kronikos, mokslo veikalai, ilikusios teismins bylos ir t.t.). Pagrindinis ms ini apie romn teis altinis yra Justiniano kodifikacija, atlikta VI a. Labai reikmingos yra Gajaus Institucijos (II a. vidurys), surastos prajusio imtmeio pradioje. Svarbi ini apie archain rom n teis randam e vadinamosiose epigrafuose - teisiniuose urauose, ikaltuose akmenyje arba metalo lentelse. ini apie rom n teis galima aptikti ir neteisimuose - istorik, poet, ymiausi oratori - veikaluose.
2. I5i>;

17

II skirsnis

iame vadovlyje rom n teiss altiniai bus nagrinjam i pirm ja prasme, t.y. kaip rom n teiss iraikos arba formavimo bdai ir formos.

Romn teiss altini rys

Pagrindiniai teiss altiniai (2 pav.) buvo: 1) paprotin teis, 2) statymai, 3) senato nutarimai, 4) im peratori konstitucijos, 5) pretori ediktai, 6) jurisprudencija. 1. Paprotin teis. Romoje, kaip ir kitose senovs valstybse, pirmasis seniausias teiss altinis buvo paprotys. Istorijos mokslas nustat, kad iki XII lenteli statymo ileidimo romnai joki raytini statym neturjo. Per vis seniausij ir respublikos laikotarp paprotin teis buvo vyraujantis teiss altinis. Paprotin teis romnai vadino vairiais terminais: usus, m o s m a i o r u m , c o n s u e t u d o . Pagal romn koncepcij paprotin teis yra tyli tautos valios iraika, prieingai negu statymai, kuriuose ta valia ireikta aikiai. Kol visuomeniniai santykiai buvo nesudtingi, jiems reguliuoti paprotins teiss visikai pakako. Vliau, madaug nuo I a., pleiantis valstybs centralizacijai ir teritorijai, paprotins teiss reikm sumajo, j vis labiau ir labiau i gyvenimo stm raytiniai teiss altiniai. Tam procesui turjo reikms ir ta aplinkyb, kad neraytoji paprotin teis sudar slygas piktnaudiauti pareignams, kuriems buvo pavesta rpintis, kad bt laikomasi teiss reikalavim. Todl vystantis civilizacijai visur bandom a paprotin teis kodifikuoti. Romoje tai buvo garsieji XII lenteli statymai, sudaryti 450 m etais pr.m .e. XII lenteli statym uose buvo uraytos ne tik privatins, bet ir vieosios teiss normos. Reikia pasakyti, kad jie nepanaikino paprotins teiss, - paproiai turjo toki pai teisin gali kaip ir statymai. 2. statymai (leges). Respublikos laikotarpiu statymas (lex) reik tautos susirinkimo (comitia) priimt akt. Pagal Gaj, tokie statymai, turintys prie tai pamint reikm, pasirod respublikos laikotarpiu. Visi iki tol pasirod
18

Romn teiss altiniai

2 pav. R om n teiss altiniai

19

II skirsnis

statymai, skaitant ir XII lenteli statym, buvo ne kas kita, kaip urayti paproiai. Tautos susirinkimas statymus priimdavo magistratui (konsului arba pretoriui) pasilius. statym sudar trys dalys: anga (praescriptio), kurioje buvo nurodom as statymo iniciatoriaus vardas: pvz., lex H o r t e n s i a , balsavimo vieta bei laikas ir tam tikros elgesio taisykls; teisiniai reikalavimai (irogatio), kuriuose idstytas pats statymo tekstas; ir sankcija (sanctio), kurioje numatytos tam tikros priemons, turinios garantuoti, kad statym reikalavim bt laikomasi: pvz., bauda, sandorio negaliojimas ir pan. Tokia klasikin statymo struktra iliko iki i dien. Plebjai turjo savo susirinkim, vadinam c o n s i l i a p l e b i s . Jam vadovavo plebj tribnas. Plebj susirinkimo priimti aktai buvo vadinami p l e b i s s c i t u m . Pradioje ie aktai galiojo tik plebjams. Taiau 286 metais pr.m .e. ileistas lex Hortensia n ustat, kad jie yra privalom i visiems gyventojams. 3. Senato nutarim ai (senatus consults). Respublikos laikotarpiu senat sudarydavo princepsas. Tuo m etu senatas dar neturjo statym leidimo teiss, bet jau gijo tam tikr vaidmen statymleidystje, nes tvirtino tautos susirinkimo priimtus statymus. Senato nutarimai privalomos teiss gali gijo tik Augusto laikais. Taip atsitiko todl, kad tautos susirinkimai trukd augti princepso valdiai. statym galios suteikimas senato nutarimams reik, kad m silpnti respublikins demokratijos tradicijos. Formaliai kiekvienas senato narys turjo statym iniciatyvos teis, taiau sprendiam ivad dl projekto pateikdavo princepsas. Tokiu bdu princepsas, prisidengdamas senato autoritetu, realizuodavo savo statym leidiamj valdi. is procesas baigsi tuo, kad principato pabaigoje senatas tik iklausydavo princepso praneim apie sen ato n u tarim o pro jekt, bet dl jo net nebalsuodavo. Taip atsirado prielaidos vystytis naujam rom n teiss altiniui - imperatoriaus konstitucijoms. 4. Imperatori konstitucijos. Principato laikotarpiu iaugo imperatoriaus statymleidysts teiss. Im peratoriaus leidiami norm iniai aktai buvo vadinami bendruoju konstitucij (constitutiones) vardu, nors j teisin foma buvo vairi. Tai ediktai, mandatai, dekretai ir reskriptai.
20

Romn teiss altiniai

Ediktai ( edicta) - tai bendrojo pobdio imperatoriaus norminiai aktai, savo forma ir turiniu labiausiai panas j statymus. Pavyzdiui, garsiuoju 212 met ediktu imperatorius Karakala suteik Romos pilietyb beveik visiems Romos imperijos gyventojams. M andatai ( m a ndata) - tai im peratoriaus instrukcijos provincij vietininkams ir kitiems valdininkams. Mandatai suteikdavo tam tikr teisi, galiojim (taip, matyt, atsirado m andato term inas vlesnse teiss sistemose). Nors mandatas bdavo adresuojamas konkreiam valdininkui, vis dlto jo nereikt laikyti-individualaus pobdio teisiniu aktu, nes m an date idstytos nuostatos ir taisykls buvo privalomos ne tik jo adresatuivaldininkui, bet ir tam valdininkui pavaldiems gyventojams. Vadinasi, m andatai buvo teiss altiniai. Dekretai {decretum) - tai im peratoriaus, kaip aukiausiojo teisjo sprendimai. Juose bdavo ne tik sprendiamos konkreios bylos, bet ir aikinam a teis arb a n et idstom os naujos teisins nuostatos. Tie paaikinimai ir nuostatos buvo privalomi teisjams. R eskriptai {rescriptum) - tai imperatoriaus (jo kanceliarijos) atsakymai teisj, valdinink ar eilini piliei teisinio pobdio klausimus. Reskriptai buvo laikomi autentikais galiojanios teiss aikinimais. Jie formavo teism praktik. D o m in a to la ik o ta rp iu visa staty m leid ia m o ji v aldia buvo sukoncentruota imperatoriaus {dominus) rankose. sigaljo taisykl: K nusprend im peratorius, tai yra teis. Im peratoriaus leidiami aktai vadinam i/egej (statymais). T akt buvo ileidiama vis daugiau ir daugiau. Reikjo juos kaip nors sutvarkyti, surinkti ir tam tikru bdu susisteminti. Taip atsirado leges rinkiniai - c o d e x . Pirmasis toks rinkinys - C o d e x G r e g o r i a n u s - buvo ileistas 295 m. Apie 314 m. pasirodo C o d e x H e r m o g e n i a n u s . Tai buvo neoficialios privai asm en sudarytos kodifikacijos. Pirmoji oficialioji kodifikacija - C o d e x T h e o d o s i a n u s buvo paskelbta 438 m. Ryt R om os im peratoriaus Teodosijaus. ios kodifikacijos neapima vis rom n teiss altini, o tik t j dal, kuri buvo vadinama leges. Isamiausia kodifikacija atlikta im peratoriaus Justiniano valdymo laikais. Visas rinkinys ileistas 1583 m etais, prajus im tm eiam s po
21

II skirsnis

Justiniano mirties. Rinkinys pavadintas C o r p u s iu ris c i v i l i s , pabriant pasaulietins teiss skirtum nuo banytins - C o r p u s iu r is c a n o n i c a . Justiniano kodifikacij (Corpus iuris civilis) sudaro keturios dalys: Kodeksas (Codex), Digestai (Digesta), Institucijos (Institutiones) ir Novelos (Novellae). Tai svarbiausias m s ini apie rom n teis altinis. Justinianui esant gyvam buvo ileistos pirmosios trys kodifikacijos dalys. Kiekvienai i j sudaryti buvo steigiama kodifikacin komisija, kuri eidavo ymus teisininkas, centrinio m agistrato vadovas ir kvestorius, tvarks teismus. Komisija turjo surinkti ir susisteminti teiss normas pagal ileistas imperatori konstitucijas ir teisin literatr. Todl Justiniano kodifikacija danai apibdinama kaip kompiliacija, nes rinkini sudarytojai nauj teiss norm nekr. Taiau Justinianas, nordamas, kad naujausioje kodifikacijoje nebt prietaravim teisje, taip pat kad senosios teiss konstrukcijos a titik t p a sik e itu s ia s so cialin es ir e k o n o m in e s slygas, s u te ik kompiliatoriams teis daryti dedamuose kodifikacij tekstuose tam tikrus pakeitimus. Tokie tekst pakeitim ai buvo vadinam i interpoliacijomis. Pavyzdiui, buvo leista keisti jau neegzistuojani valstybs institucij pavadinimus, term inam s ir svokoms, kurios klasikinje teisje turjo speciali reikm (ius singulare), suteikti bendrj pobd (ius commune), tam tikro teisininko suformuluotas nuostatas papildyti vlesnij teisinink mintimis ir t.t. Codex - tai imperatori konstitucij rinkinys. Jis ubaigtas 529 m. (nauja redakcija 534 m.) ir susideda i 12 knyg, padalyt skyrius, kuriuose chronologine tvarka idstytos konstitucijos, pastarosios dar skirstomos paragrafus. ie Kodekso padaliniai numeruojami arabikais skaitmenimis. Taigi jeigu literatroje randame nuorod, pvz., C.10.20.1, ji reikia: C -Codex, 10 - knygos numeris, 20 - knygos skyrius, 1 - pirmoji konstitucija tame skyriuje. D i g e s t a , kartais ta dalis vadinama Pandektais (Pandectae), sudaryta i ymiausi Romos teisinink veikal itrauk. Darbas ubaigtas 530 m. Surinkta mediaga idstyta 50 knyg, kurios suskirstytos skyrius, statymus (fragmentus) ir fragmento (aikinamo statymo) paragrafus. Pavyzdiui, D .15.10.115.2, kur: D - Digesta, 15 - knygos numeris, 10 - knygos skyrius, 115 - fragmento (statymo) numeris, 2 - to fragmento paragrafas.
22

Romn teiss altiniai

I n s t i t u t i o n e s - svarbiausi ini apie rom n teiss pagrindus rinkinys. Tai savotikas romn teiss vadovlis. Savotikas todl, kad jam teik toki pat teisin reikm kaip Kodeksui ir Digestams. Rinkinio sudarytojai daugiausia rmsi garsiuoju veikalu - Gajaus Institucijomis. Rinkinys suskirstytas 4 knygas, pastarosios - skyrius ir paragrafus. Pavyzdiui, nuoroda I.3.9.1 reikia: I - Institutiones , 3 - treioji knyga, 9 treiosios knygos 9 skyrius, 1 - devinto skyriaus 1 paragrafas. N o v e l l a e . Justiniano kodifikacija (pirmosios trys dalys) buvo ubaigta 534 m. Be abejo, tai nereik, kad valstybje nutrko teisdara. Justinianas ir jo palikuonys leido norm inius aktus, kurie aikino ir pild normas, trauktas kodifikacij, taip pat nustat naujas teiss normas, kai to reikalavo besikeiianios gyvenimo slygos. Justinianas ketino tas teiss noveles kodifikuoti, taiau oficiali j kodifikacija nebuvo atlikta. T darb atliko privats kompiliatoriai. paskutinj Novellae rinkin eina Justiniano ir jo pdini novels iki 582 met. 5. Pretori ediktai. Tam tikro rango romn magistratai, pvz.: pretoriai, konsulai, provincij valdytojai, - pagal paprot, praddam i eiti pareigas, skelbdavo tam tikr m anifest, kuriam e idstydavo valdiniam s savo busimojo valdymo program. Pavadinimas "ediktas" kilo nuo z o d zio d ic o e r e . Pradioje ediktai buvo tik bendro pobdio proklamacijos. Daniausiai j tikslas buvo upildyti teiss spragas. Taiau senosios rom n ius c iv ile konservatizmas vis labiau stabd ir var ekonomini santyki vystymsi. Reikjo rasti bd pritaikyti teis prie gyvenimo keliam nauj reikalavim. Todl apie II a. pr.m.e. ileistas lex A e b u t i o suteik pretoriui teis nepatenkinti net toki pretenzij, kurios pagrstos statymu, bet j patenkinimas naujomis slygomis bt neteisingas, ir tenkinti tokias pretenzijas, kurios, nors ir nepagrstos statymais, buvo kilusios i gyvenimo. Tai jis galjo padaryti atsisakydamas duoti tam tikr formul iekovui. Savo edikte pretorius m skelbti formules, kurios suteik galimyb tenkinti iekinius, ir nurod slygas, kurioms esant jis praymus tenkins arba atmes. Jis, pavyzdiui, skelbdavo, kad pagal ius civ ile nors ir galioja pasiadjim as, igautas p er apgaul (< dolus ), jis pads ap g au tajam , terpdamas formul ilyg, kad teisjas gali priteisti, jei apgaul buvo
23

II skirsnis

neesmin, nedidel. Taip pat pagal ius c iv ile apvogtasis galjo reikalauti baudos i vagies tik tada, jei vagis ir apvogtasis buvo pilieiai, taiau pretorius suteik nukentjusiajam teis iekoti, sakydamas teisjui pilieiais laikyti abu (actio praetoria ficta ) . ie vairi pretori nustatyti dsniai sudar pretorin teis. Pasak romn (Papinianas), ji buvo sukurta siekiant paaikinti, papildyti ir pataisyti civilin teis. Pretori edikt teisin pagrind II a. sukr imperatoriaus A n driano kvestorius Salvijus Julianas, kuris atliko p reto rin s teiss kodifikacij. Jis paruo viening e d i c tu m p e r p e t u u m formul, kuri patvirtino senatas, ir udraud j keisti. Pretorin teis aktyviai veik ius civ ile . Susidar net atskiri pretori teiss institutai, pvz., greta kviritins nuosavybs - bonitarin. Pretorin teis turjo progresyvumo poymi, nes skatino prekini-pinigini santyki vystymsi. Po Juliano kodifikacijos prasidjo i sistem susiliejimo procesas, pasibaigs Justiniano kodifikacija. 6. Teiss mokslas (iurisprudentia). Teiss mokslai Rom oje pradjo vystytis labai anksti. Pirm ieji teiss k o m e n ta to ria i buvo pontifikai (dvasinink kolegijos), kurie buvo ne tik sakralins, bet ir pasaulietins teiss inovai. Labiausiai teiss mokslas suklestjo respublikos laikotarpio pabaigoje ir principato laikais. Im p e r a to ria u s A u g u sto valdym o m e ta is ym iau siem s R o m o s teisininkams leidiama oficialiai aikinti teis -ius p u b l i c e r e s p o n d e n d i. Teiss mokslo autoritetams buvo suteikta privilegija atsakyti probleminius teiss klausimus, ir tie atsakymai buvo privalomi magistratams. Teisjai privaljo jais vadovautis. Tik tais atvejais, kai teiss autoritet nuomons skyrsi, teisjas galjo rinktis. Vadinasi, teisinink darbams buvo suteiktas tiesioginio teiss altinio statusas. Tokios reikms teiss mokslas neturjo ir neturi jokioje kitoje pasaulio teiss sistemoje. I a. isiskyr dvi teiss mokyklos: prokuliei ir sabiniei. Pirmosios mokyklos pradininku laikomas ymus teisininkas, respublikos alininkas Labeonas (Labeo), o antrosios - vienvaldysts alininkas Kapitas (Capito). Taiau paios mokyklos buvo pavadintos garsi t mokykl pasekj - Sabino (Sabinus) ir Prokulo (Proculus) vardais. Toms mokykloms priklaus garsiausieji Romos teisininkai: Celsijus, Julianas, Pomponijus, Gajus ir kt.
24

Romn teiss altiniai

426 m. buvo ileista garsioji Valentiniano III konstitucija, dar vadinama statymu apie citavim. Tas statymas leido teismams cituoti, t.y. remtis tik penki garsiausi klasikinio laikotarpio teisinink darbais: Gajaus, Papiniano, Pauliaus, U lpiano ir M odestino. Vyriausiuoju i j buvo pripaintas Papinianas, nes jei kit autoritet nuom ons pasiskirstydavo po lygiai, nulemdavo Papiniano nuomon. Kitais teisininkais remtis buvo leidiama tik tada, jeigu j nuom on pamindavo bent vienas i penki teiss autoritet. Kadangi ymiausi teisinink veikalams buvo suteiktas teiss altini rangas, buvo daug bandym juos susistem inti. Taiau tai pavyko tik Justinianui. C o r p u s iuris civilis Digest dalis - tai susistemintos itraukos i ymiausi R om os teisinink veikal. A pie du tredaliai Digest itraukos i Ulpiano ir Pauliaus veikal. Didiulis Romos teisinink nuopelnas yra tas, kad jie sugebjo labai vairialyp ir daugiaak rom n privatin teis susisteminti taip, kad ji tapo ibaigta, tobula teiss sistema, kokios nerasime jokioje kitoje antikinje valstybje. Genials Romos teisininkai suformulavo daug teisini termin, teisini princip, kuriais skmingai naudojams iki i dien.

2. Romn teiss recepcija

Vakar Romos imperija lugo 476 m., o Ryt (Bizantija) isilaik iki 1453 m. Todl rom n teis pasaulio teiss sistem vystymsi veik dviem kryptimis: Ryt (Bizantikoji linija) ir Vakar. Po Justiniano mirties rom n teiss vystymasis Ryt Europoje tam tikram laikui buvo sustojs. Apsiribota Justiniano kodifikacijos vertimais graik kalb, nes dauguma Bizantijos gyventoj nemokjo lotyn kalbos. Im peratorius Leonas III 726 m. ileido garsij Eklog - Justiniano kodifikacijos santrauk, iek tiek pataisyt ir pritaikyt pasikeitusioms teisins praktikos reikmms. IX a. buvo ileistos Bazilikos (Basilica im peratori teis). Bazilikos - tai vientisas statym rinkinys, kuriam e sujungtos dvi Justiniano kodifikacijos dalys: Kodeksas ir Digestai, papildytos aktualiomis Novel nuostatomis.
25

II skirsnis

XI a. teiss krimas Bizantijoje apmirta. Tik 1345 m. Salonik teisjas Hermanopulos parengia eiaknyg (Hexabiblos). Tai nra originalus darbas, o p aprasta kom piliacija. Kadangi eiaknygis apm vis galiojani Bizantijos teis, jis suvaidino didiul vaidmen visos Ryt Europos teiss istorijoje. is statym rinkinys, lugus Bizantijai, galiojo buvusiose jos dalyse. 1835 m. jis buvo oficialiai pripaintas kaip veikianti teis Graikijoje ir galiojo net iki 1946 m., kai buvo priimtas naujas Civilinis kodeksas. Besarabijoje eiaknygis galiojo iki 1917 m. Bizantikoji rom n teiss atm aina dar didel tak vis valstybi, kurios prim krikionyb pagal ryt tradicij, teisei (ypa Bulgarijos, Serbijos ir i dalies Rusijos teisei). Rom n teiss element randam e ir visuose trijuose Lietuvos Statutuose, ypa 1588 m. III Statute, kuris buvo iverstas lenk kalb ir i dalies taikomas ir Lenkijos karalystje. lugus valstybei paprastai galios netenka ir jos teis. Rom n teiss, subyrjus Romos imperijai, toks likimas neitiko. vyko negirdtas istorijoje dalykas - Vakar Romos imperijos teritorijoje atsiradusios valstybs daugiau ar maiau pasisavino romn teis. Tas daug imtmei truks procesas vadinamas rom n teiss recepcija. G e rm a n n u k a ria u to s e te rito rijo s e a ts ira d o n au jo s valstybs (Burgundija, Frankai ir kt.). Jose germanai vadovavosi sava paprotine german teise, taiau ten gyven romnai laiksi rom n teiss. Kai kuri german valstybi valdovai ileido net oficialius rom n teiss rinkinius. Pavyzdiui, V Ia. pradioje buvo ileistas L ex R o m a n a B u r g u n d i o r u m . Imperatoriui Justinianui neilgam (nuo 555 m. iki 568 m.) pavyko atgauti dal Vakar Romos imperijos teritorij, tarp j - A penin pusiasal. Jis paskelb, kad Italijos teritorijoje galioja jo Kodeksas, Institucijos ir Novels. Justiniano Digest, svarbiausios kodifikacijos dalies, likimas liko neaikus. J rankratis Pizoje buvo rastas tik XI a. Tas ymiausias rom n teiss paminklas saugomas Florencijoje, todl vadinamas Florentina. Susidomjimas rom n teise ypa padidja IX-XI a. Vakar Europoje, pirmiausia Italijoje, steigiamos mokyklos, kuriose tyrinjama ir dstoma romn teis. Atgaivinant romn teis didiausias nuopelnas tenka 1088m. steigtam Bolonijos universitetui. T laik rom n teiss tyrintojai apsiribodavo trumpais tam tikr nuostat paaikinimais arba komentarais.
26

Romn teiss altiniai

Tos trumpos pastabos, vadinamos glosomis, bdavo uraomos arba tarp rankrai eilui, arba paratse. Todl ios krypties atstovai vadinami glosatoriais. Jie labiau dom josi dogm a, o ne praktiniais reikalais. Praktiniams klausimams daugiau dmesio pradjo skirti glosatori pasekjai - postglosatoriai. Jie taip pat pirmieji pradjo formuluoti tam tikrus teisinius p rin cip u s ir n u o sta ta s ne tik rem d a m ie si teiss norm om is, b e t ir analizuodami susiklosiusi socialin sanklod. Taigi juos galima laikyti teiss mokslo, kaip atskiros monijos ini srities, pradininkais. Postglosatoriai papild rom n teis kanon teiss ir Italijos miest teiss elem entais. J pratu rtin ta rom n teis tapo naujojo pasaulio universalia teise - lex g e n e r a lis . Kom entatori parengta rom n teis galjo reguliuoti sudtingiausius prekybos ir kitokius civilins apyvartos santykius. Pagrindiniais teiss principais buvo paskelbti: nuosavybs laisv, teiss subjekt valios autonomija ir prievolini santyki ali lygyb1 . Tie p rincipai skatino teiss sub jek t iniciatyv, kuri yra b tin a slyga ekonominiam aktyvumui ir paangai. Nieko nuostabaus, kad su raytine rom n teise negaljo konkuruoti daugybs Vakar Europos valstybli partikuliarin paprotin teis, galiojusi nedidelse teritorijose, be to, labai diferencijuota pagal asmens teisin status (bajorai, dvasininkai, miestieiai, baudiauninkai ir t.t.). Rom n teis prim spariai besivystantys miestai ir net feodalai, kurie joje velg savo privilegijuotos padties garantijas. Romn teiss atgimimas prasidjo Vokietijos emse XI a., kur ji buvo pripainta veikianija teise. Tam tikros reikms rom n teiss recepcijai turjo propaguojama idja, kad Vokietijos imperatoriai yra Romos imperijos valstybingumo tsjai. XIV a. Vokietijoje steigiami keli universitetai (1348m. - Prahos, 1378 m. - Erfurto ir kt.), kuriuose pagrindinis dstomasis dalykas yra rom n teis. Baig juos, taip pat Italijos universitetus, rom n teiss inovai (legistai) ios teiss nuostatas taik adm inistracinje ir teisminje tarnyboje. Ypa svarb vaidm en iame procese suvaidino 1495 m. steigtas Imperijos Rm teismas (Reichskammergericht), kuris buvo aukiausioji teism in instancija nagrinjant civilines bylas. Jis suformavo teism in
1 W. Rozwadowski. Prawo rzymskie. Warszawa, 1991. S. 49. 27

II skirsnis

praktik, kuria remiantis romn teis teismuose turjo bti taikoma kaip su b sid ia rin teiss sistem a, t.y. teism ai civilinius ginus s p re n d vadovaudamiesi vietine (krato, miesto, kunigaiktysts) teise, taiau jeigu tam tikro klausimo nesureguliuodavo vietin teis, tada teismas privaljo vadovautis rom n teise. Kadangi vietin teis buvo paproi, neraytin, tai suinteresuotoji alis turjo rodyti, kad tam tikra paproi norm a tikrai egzistuoja. Tai padaryti buvo sunku, to dl ginai daniausiai buvo sprendiami remiantis romn teiss normomis. Tokia padtis Vokietijoje isilaik iki 1899 m. pabaigos, kai buvo parengtas Vokietijos imperijos Civilinis kodeksas (BGB). Reikt pridurti, kad Vokietijoje buvo recepuota ne originalioji rom n teis, tvirtinta Justiniano kodifikacijoje, o ta, kuri buvo suformuluota jos kom entatori (glosatori, postglosatori, legist) veikaluose. Galiojo principas: Ko nepripasta glosos, nepripasta ir teism as. Didioji prancz revoliucija ir jos idjos, pasklidusios E uropoje ir griovusios senosios feodalins visuomens pagrindus, atrodo, turjo pakirsti ir romn teiss galias. Taiau taip nevyko. Kodl? Vokietijos imperijos Civilinis kodeksas (BGB) buvo pagrstas labai pupuliarios Europoje prigimtins teiss mokyklos idjomis. Tos mokyklos pradininkas buvo olandas Hugo Grocijus (Hugo Grocius), gyvens 15831645 metais. Prigimtins teiss teorija, atsiradusi baudiavins epochos pabaigoje, atspindjo kov su socialiniu neteisingumu u mogaus laisv (libertas) ir lygyb (egalite). Romn teis, pripaindama asmenybs kaip teisini santyki subjekto lygyb, kartu pripaino jos laisv (libertas), kuri buvo suvokiama kaip galimyb asmenybei elgtis jai patinkaniu bdu, ir tokio elgesio ribos galjo bti apribotos tik statymu. I ia kilo garsusis principas: leidiama viskas, ko teis (statymas) nedraudia (quod lege non prohibitum , licitum est), suformuluotas pagal Digestus Florentino (D .l, 5, 4 )2. Turbt neatsitiktinai hitlerininkai, atj valdi pasisteng panaikinti
2 Kartais is principas aikinamas neteisingai, ipleiant j ir valstybs pareignams. Tuo tarpu prigimtins teiss mokyklos atstovai turjo galvoje ne magistratus (valdininkus), o asmenybes, civilins apyvartos subjektus. Jeigu pavelgsim e pasaulin teiss istorij, pamatysime, jog yra susiformavs visai prieingas principas, galiojantis vieojoje teisje: valdininkas gali veikti tik savo kompetencijos ribose, t.y. gali tiek, kiek jam leidia statymas. 28

Romn teiss altiniai

rom n teis kaip universitetin disciplin3. Prigimtins teiss mokyklos atstovai skelb, kad moni tarpusavio santyki reguliavimas turi bti grindiamas asmenybs proto ir laisvs principais. Pagal juos galioti gali tik tokios normos, kurios neprietarauja protui. H. Grocijus net suformulavo reikalavimus, kuri turt laikytis visos moni bendruom ens, visos valstybs, tai: pareiga laikytis sutarties (pacta sunt servanda ): alos, padarytos kitam asmeniui, atlyginimas; svetimos nuosavybs gerbimas ir kt. Todl kai XVIII-XIX a. prasidjo teiss kodifikacija, ikilo klausimas, koks turt bti kodeksas: statym rinkinys ar vieningas, tarpusavyje susijs statymas. Nugaljo romanistai, pateik logik teiss svok ir term in struktr. Kodifikuojant Europos valstybi teis, inoma, reikjo atsisakyti kazuistikos, kuri iliko net Justiniano kodifikacijoje. Naujieji Civiliniai kodeksaiAustrijos Civilinis kodeksas (ABGB), parengtas 1797 m., N apoleono kodeksas (1804) ir kt., - nors formaliai paskelb, kad romn teis negalioja, jie patys buvo tos teiss sistemos produktas. Todl XVII-XVIII a. vadinami treiuoju rom n teiss atgimimu4.

3 W. Rozwadowski. Prawo rzymskie. Warszawa, 1991. S. 53. 4 W. Rozwadowski. Prawo rzymskie. Warszawa, 1991. S. 34.

Treiasis skirsnis

CIVILINI TEISI GYVENDINIMAS IR GYNIMAS ROMOS IMPERIJOJE

1. Teisi gyvendinimas ir gynimas

Teisi gyvendinimas - tai konkretaus subjekto galimyb savo veiksmais realizuoti tuos savo interesus, kurie neprietarauja teisei. Jeigu teis turintis ir naudodam asis ja asm uo susiduria su klitimis, trukdaniom is jam realizuoti savo interesus, kyla btinyb priversti kit - pareigot subjekt sudaryti reikiamas slygas iam asmeniui realizuoti savo interesus. iame etape subjektyvin teis reikalauja, kad pareigotas asmuo atitinkamai elgtsi, t.y. susilaikyt nuo tam tikr veiksm arba juos atlikt teis turinio asmens naudai. Jeigu pareigotas asmuo nederamai elgiasi, nevykdo teis turinio asmens reikalavim, pastarasis kreipiasi tam tikrus valstybs organus, praydamas apginti jo teis. Teismins gynybos pagalba pareigotas subjektas priveriamas atlikti tam tikrus veiksmus arba susilaikyti nuo j, kad teis turintis asmuo galt j gyvendinti. Taigi teiss gyvendinimas
40

Civilini teisi gyvendinimas ir gynimas Romos imperijoje

vienu atveju gali bti neprievartinis, kada teis turiniam asmeniui nedaroma joki klii realizuojant savo interesus, o kitu atveju pagrstas vienokia ar kitokia prievarta, nukreipta prie pareigot asmen. Seniausiais laikais normalus teisi gyvendinimo bdas buvo savigyna, kada asmuo, kurio teis paeista, pats arba savo gentaini pagalba priversdavo pareigot asmen elgtis taip, kaip to reikalavo nusistovj paproiai, jo interesai. Toks teisi gyvendinimo ir gynimo bdas buvo pagrstas savivale ir vadinosi barbarikuoju. J taikant danai bdavo paeidiami pareigotosios alies interesai, j nebdavo paisoma. Todl gana anksti proces pradjo reguliuoti valstyb, palaipsniui perimdama j savo rankas, sukurdama specialias institucijas, galiotas tai daryti. Klasikiniu ir postklasikiniu laikotarpiu savigyna buvo leidiama tik btinosios ginties ri bose, kaip priem on atrem ti neteist prievart prie asmen arba jo turt. Senosios epochos taisykl - vi m vi rape lie re lic e t (prie prievart gali bti naudojama jga) - Ulpianas laik prigimtins teiss norma. Savigynos ribos buvo nustatytos Marko Aurelijaus ir kit IV a. pabaigos imperatori konstitucijose, kur buvo numatytos sankcijos u btinosios ginties rib virijim. XII lenteli statymai fiksuoja susidariusi iki j primimo padt subjektyvini teisi gyvendinimo srityje. Jie reglamentuoja teismo, kaip valstybs organo, ginanio ir prievarta gyvendinanio subjektyvines teises, valdingus galinimus. A pie teism o, kaip valstybs organo, vaidm ens padidjim ginant subjektyvines teises byloja rekuperatori kolegijos steigimas, kurios veikla buvo tiesiogiai susieta su byl nagrinjimo procesu ir priimt sprendim vykdymu. Kalbant apie subjektyvines teiss gynim Romos valstybje, reikia pabrti, kad prieingai iuolaikinei koncepcijai, subjektyvines teiss gynimas visada remiasi teiss paeidimo faktu, t.y. asmuo, manantis, kad jo teis gyvendinti kakas trukdo, turi teis pateikti iekin. Romn teis teig, kad ne subjektyvines teiss paeidimo faktas buvo teiss gynimo pagrindas. Romn poiriu apie subjektyvin teis galima buvo kalbti tik tada, jeigu ji buvo utikrinta iekinine gynyba, t.y. jeigu magistratas numat tos teiss gynimo galimyb pateikiant iekin. Kadangi iekiniai buvo formuluojami palaipsniui, taikant juos atskiriem s ginams, tai ankstyvuoju Rom os
31

III skirsnis

vystymosi laikotarpiu daugelis reikalavim nebuvo garantuoti iekinine gynyba. Todl subjektyvin teis buvo atskirta nuo galimybs j ginti. Skirtingai nuo iuolaikins teiss gynimo procedros, Romoje subjektyvins teiss gynimas buvo ireiktas formule iekinys - subjektyvin teis. N ra iekinio, nra ir teiss (3 pav.).

VALDYMO GYNIMAS

NUOSAVYBS TEISS GYNIMAS

SERVITUTO TEISS GYNIMAS

interdikcta retinendae possessionis interdickta recuperandae possessionis interdicktum utrubi interdicktum uti possidetis interdicktum unde vi interdicktum de precario

vindikcatin

actio negatoria actio publiciana - actiones ex delicto 1 actio prohibitoria actio confessoria actio confessoria utilis interdickta servitutis

3 pav. Daiktini teisi gynimas

2. Iekinio svoka ir rys

Iekinys (actio) rom n teisje buvo pagrindin subjektyvins teiss egzistavimo prielaida. Digestuose iekinys apibriamas kaip asmens teis gyvendinti jam priklausant reikalavim teismine tvarka (D. 44.7.) N i h i l
32

Civilini teisi gyvendinimas ir gynimas Romos imperijoje

a iiu d

est a c tio ,

quam

ius

quod

sib i d eb e a tu r iu d ic io

p e r s e q u e n d i . Kitaip tariant, tai asmens kreipimasis teism, kad bt apginta jo paeista teis. F orm uliarinio proceso laikotarpiu pretorius turjo teis suteikti iekinin gynyb reikalavimams, kurie atsirasdavo i naujai susiformavusi santyki, remdamasis gera valia ir teisingumu, bet ne civiline teise. Pretori leidiamuose ediktuose pastoviai buvo skelbiamos jo duodam iekini formuls. Tie iekiniai buvo kuriami siekiant apsaugoti nuo paeidim civilines subjektyvines teises, kuri negyn iu s civile. Visi ie iekiniai buvo sujungti tam tikr sistem, sudaryt i atskir iekini tip. Juos galima suskirstyti daiktinius ir asmeninius ( actio in rem et actio in personam). Tokio iekini skirstymo pagrindas buvo gino dalykas. Jeigu gino dalykas buvo teis daikt, tai iekinys, kurio pagalba buvo ginama i teis, vadinosi a c t i o in r e m d a ik tin iu .,D aiktiniai iekiniai gyn nuosavybs, servitut, kaito ir kitas teises. Potencialus daiktins teiss paeidjas galjo bti bet kas, kas pretendavo ginijam daikt. Kas bus atsakovas pagal daiktin iekin - i anksto neinoma, nes neinoma, kas konkreiai gali bti daiktins teiss paeidjas. Todl is iekinys bdavo pateikiam as b et kuriam daiktins teiss paeidjui. Teismin gynyba daiktinio iekinio dka dabar vadinama absoliutine teisi gynyba. Labiausiai paplit daiktiniai iekiniai buvo vindikacinis, negatorinis ir publiciana, kurie gyn nuosavybs teis. Jeigu gino objektas buvo konkretus veiksmas ar susilaikymas nuo jo, kurio reikalauti iekovas turjo teis, toks iekinys hnvn vadinamas asm eniniu (actio in personam). Tokie iekiniai bdavo pateikiami reikala-vimams, lieiantiem s asmeninius teisinius santykius, ginti. ie santykiai atsirasdavo tarp dviej arba keleto konkrei asmen. Tai bdavo prievoliniai teisiniai santykiai, kuri pagrindas buvo sutartis, sandoris, deliktas ir pan. Skirtingai negu daiktiniame iekinyje, asmeniniame iekinyje i anksto inomas atsakovas, nes juo gali bti tik to konkretaus santykio subjektai. Todl ir is iekinys pateikiamas ne bet kam, o tik ginijamo teisinio santykio subjektui. Tokia gynyba asmeninio iekinio pagalba vadinama santykine. Nuo pretorins teiss laik iekiniai dar buvo skirstomi civilinius, arba grietosios teiss (stricti iuris), pretorinius (honorarium) ir geros valios
3. 1519

33

III skirsnis

(bonae fidei) iekinius. Taip iekiniai klasifikuojami buvo dl to, kad teisjas, nagrindamas grietosios teiss iekinius, privaljo remtis sutartimi arba statymu (laikytis sutarties arba statymo raids) ir negaldavo pasielgti kitaip, nors ir matydavo, kad buvo padaryta klaida. Nagrindamas b o n a e f i d e i iekinius teisjas sigilindavo sutarties esm, isiaikindavo tikrj ali vali - tai, ko alys siek sudarydamos sutart, o ne tai, kas toje sutartyje arba statyme parayta. A c t i o b o n a e f i d e i iekovo teis buvo grindiama ne statymo ar sutarties raide, bet faktinmis bylos aplinkybmis. Jom s esant pripastam e teisingu, jeigu skolininkas vykdys prievol, nors grietosios teiss poiriu jis neprivaljo prievols vykdyti. Grietosios teiss iekiniai - tai ankstesns epochos, kurios teisei buvo bdingas formalizmas, liekana. Geros valios (bonae fidei) iekiniai atsirado formalizmo susilpnjimo teisje laikotarpiu. Pavyzdiui, pagal senj ius c iv ile asmeniui, nesilaikaniam statymo nustatyt formalum vykdant mancipacij, nebuvo garantuojam a nuosavybs teis sigyt daikt. Todl bet kuriuo metu perleids daikt asmuo galjo pareikti iekin dl daikto susigrinimo ir pagal grietosios teiss iekin jo reikalavimas turjo bti patenkintas. Vliausiais laikais tokie reikalavimai bdavo sprendiame b o n a e f i d e i iekinio pagalba ir vien tik dl toki formali paeidim negaljo bti tenkinami, nes i esms nuosavybs teis buvo perduota kitam asmeniui. Nagrinjant iekin [bonae fi d e i , byla sprendiama vadovaujantis b on mm et a e q u m . Kadangi ie iekiniai rmsi faktinmis bylos aplinkybmis, jie dar vadinami a c tio n es in f a c t u m c o n c e p t a e . Priklausomai nuo tikslo, kurio buvo siekiama pateikiant daiktin iekin, jie buvo skirstomi tris grupes: 1. Iekiniai dl paeist turtini teisi atstatym o - a c t i o n e s r e i p e r s e c u to r ia e . Pagal iekin iekovas reikalavo sugrinti ginijam daikt, skol, atlyginti padaryt al ir daugiau nieko. 2. Baudiniai iekiniai - a ctio n es p o e n a le s . i iekini tikslas - civiline tvarka nubausti atsakov. Kartais dl vieno teiss paeidimo fakto galjo kilti du iekiniai - vienas dl teiss atstatymo, kitas dl baudos. Pavyzdiui, vagis privaljo grinti pavogt daikt ir sumokti baud.
34

Civilini teisi gyvendinimas ir gynimas Romos imperijoje

3.

Mirs iekiniai - a c tio n e s m i x t a e . J tikslas - atlyginti padarytus

nuostolius ir nubausti atsakov. Pavyzdiui, lex A k v i l i a numat, kad sugadinus daikt turjo bti atlyginam a ne jo vert, bet sum okam a aukiausia to daikto kaina, buvusi paskutiniaisiais metais ar paskutinj mnes. D ar skiriami a c t i o n e s u t i l i s (ivestiniai iekiniai), kai teisjui pavesdavo nagrinti byl pagal jau esam ir praktikoje pripaint iekin. ia tarytum bdavo taikoma analogija. Pavyzdiui, jau mm \ 2&lex A k v i l i a pareigojo atsakov atlyginti al, padaryt svetimam daiktui atsakovo daiktu - c o r p o r e c o r p o r i. Taiau jeigu ta ala padaryta ne atsakovo daiktu, tai ji nebuvo atlyginama. Sakysime, atsakovas num arino badu iekovo jaut. Kadangi galutinis rezultatas buvo tas pats, tai pretorius iplt iekinio dl alos, padarytos co rp o re c o r p o r i , taikym ir gyvulio numarinimo badu atvejui. Civilins apyvartos vystymasis nulm a c tio f i c t i c i a e (iekini su fikcija) atsiradim. Vystantis civilinei apyvartai, atsirasdavo nauji turtiniai santykiai, kuriems iu s civ ile nesuteik iekinins gynybos. Kilus ginams dl i santyki pretorius, pateikdamas formul, nurodydavo teisjui sprsti byl taip, tarytum tam tikr fak t ir nebuvo arba jog jie buvo, t.y. pasinaudojus fikcija isprsti kilus gin. Pavyzdiui, atsiradus reikalavimo teiss perleidimui, kaip teiss gyvendinimo formai, pretorius pateiktoje formulje teisjui nurodydavo asmen, gijus reikalavimo teis, laikyti ios teiss parleidjo pdiniu ir gijusiu i teis paveldjimo keliu. Remiantis tokia fikcija asmuo, gijs reikalavimo teis treiajam asmeniui, gaudavo teisin gynyb. Atskir grup sudar kondikcyos (condictiones). Kuo skyrsi kondikcijos nuo iekini - neinoma. M anom a, kad kondikcijos buvo abstraktaus pobdio reikalavimai, grindiami/ u s civile normomis. Konkretus teisinis pagrindas kondikcijoje nebuvo nurodom as, nes tai neturjo reikms. Kondikcijos yra priskiriamos prie asmenini iekini, kuri tikslas - atgauti rinmis ymmis apibrtus daiktus arba priversti skolinink atlikti tam tikrus veiksmus.

III skirsnis

3. Civilinis (legisakcioninis) procesas

Svarbiausias, nors ir ne visai isamus, ms ini apie Romos valstybs seniausiosios epochos civilin proces altinis yra II m.e.a. romn teisininko Gajaus paraytos ir isliku sio sln stitu tio n e s. Ketvirtojoje io darbo knygoje Gajus teigia, kad seniausia civilinio proceso forma Romoje buvo leg is a c t i o n e s . K odl to m eto p ro c esas v adino si l e g i s a c t i o , G ajus vienareikmiai negali atsakyti. Jo nuom one, is procesas pavadintas legis a c t i o n e m arba todl, kad toki teisi gynimo form numat pats statymas, arba dl tos prieasties, kad kreipiantis teism ali pretenzijos turjo bti ireiktos to statymo, kuriuo jos remiasi, odiais. Pavyzdiui, jis nurodo, kad pareikiant iekin dl medio ak nukirtimo, negalima buvo vartoti odio vites , o reikjo vartoti od a r b o r es , nes XII lenteli statyme kalbama tik apie de a r b o r ib u s s u c c i s i s . Prieingu atveju iekovas byl pralaimt. Kaip nurodo daugelis romn teiss tyrintoj, ie Gajaus teiginiai yra labai abejotini jau vien dl to, kad vargu ar to meto rom n teisje galjo bti tiek daug norm, taip smulkiai reguliuojani ir pat proces, ir civilin teis. Gal kiek daugiau pagrsta nuomon, kad legis a c t i o n e s pavadinimas yra susietas su lege agere, kas senovje reik veikti, gyvendinti savo teis teistu bdu, pasiprieinant tai neteistai prievartai, kada asmuo savo teises gyn saviteismio bdu. Gajus mini penkias pagrindines legis a c t i o n e s formas: 1) legis a c tio s a c r a m e n t o , 2) legis a c tio p e r m a n u s i n i e c t i o n e m , 3) legis a c tio p e r p i g n o r i s c a p i o n e m , 4) legis a c t i o p e r j u d i c i s p o s t u l a t i o n e m , 5) legis a c tio p e r c o n d i c t i o n e m . Pirm oji l e g i s a c t i o n e s fo rm a, kaip n u ro d o G ajus (legis actio sacramento, sacramenti, per sacramentum), i esms yra procesas, laybos. Salys prie magistrat ikilmingais odiais viena kitai pareikia pretenzijas ir savo teisingumui patvirtinti paskiria tam tikr sum pinig, kuri ir vadinasi s a c r a m e n t u m . Teismas formaliai sprendia, kas pralo s a c r a m e n t u m - u tr iu s s a c r a m e n t u m i u s t u m it, u tr iu s i n i u s t u m . Teisi alis atsiima savo s a c r a m e n t u m (net pinig sum), neteisiosios alies
36

Civilini teisi gyvendinimas ir gynimas Romos 1 imperijoje

s a c r a m e n t u m atitenka idui. Suprantam a, isprendus klausim, kas pralaim jo laybas, i esms isprendiam as ir klausimas dl iekovo pareiktos pretenzijos.Leg/s a ctio s a c r a m e n t o , kaip nurod Gajus, buvo bendroji forma, pagal kuri buvo galima sprsti vairius iekinius ir kuriems nebuvo numatyta kita, specialioji forma. Priklausomai nuo to, ar ginas vyko tarp ali dl daikto (actio in rem), ar dl kokios nors atsakovo prievols iekovui (actio in personam), legis a c tio sa era m en t o gaudavo vairias modifikacijas, buvo laikomasi skirting ritual. Jeigu legis a c t i o s a c r a m e n t o form a buvo taikom a sprendiant daiktin iekin (actio in rem) - t.y. gin dl to, kam priklauso daiktas btina proceso slyga buvo ginijamo daikto pateikimas teismui. Gino dl kilnojamo daikto atveju is daiktas turdavo bti atneamas, atvedamas (gyvulys, vergas) arba atveamas teism. Jeigu daikto dl jo dydio negalima pristatyti teism, turjo bti pateikiama jo dalis, gabalas. Vykstant ginui dl nekilnojamojo turto (dl ems), alys, pagal tam tikr ritual, vykdavo ginijamos ems sklyp, i kur paimdavo ems ir atnedavo teism. i em atstovavo visam ginijamos ems sklypui. Procesas prasiddavo laikantis tam tikro ritualo. Iekovas, laikydamas rankoje lazd, kuri vadinosi v i n d i c t a arba f e s t u c a , taria form ul, tvirtindamas, kad teis ginijam daikt priklauso jam, ir po to ia lazda palieia ginijam daikt. is iekovo veiksmas buvo vadinamas v i n d i c a t i o . Po to k io iek o v o veik sm o sek a a tsak o v o veik sm as, v a d in a m a s c o n tr a v in d ic a tio . Atsakovas tvirtindamas, kad daiktas priklauso jam, taip pat udeda v i n d i c t a ant ginijamo daikto. D abar jau proces sitraukia magistratas, kurio akivaizdoje viskas vyko, pareikdamas: M i t t i t e a m b o r e m (palikite daikt). alys nuima nuo daikto savo v i n d i c t a s , ir po to iekovas klausia atsakovo, ar pastarasis negalt paaikinti, kuo remdamasis jis vindikuoja daikt. Atsakymas galjo bti vairus - atsakovas arba paaikina, arba paprasiausiai pareikia, kad tai jo teis. Btent po to iekovas ir kreipiasi atsakov, silydamas paskirti s a c r a m e n t u m : i(Q u a n d o tu i n i u r ia v i n d i c a v i s t i , q u i n g e n t i aeris s a c r a m e n t o te provoco tai atsakovas atsako analogiku pasilymu iekovui: E t ego t e . X II lenteli statyme s a c r a m e n t u m sum a buvo diferencijuota priklausomai nuo ginijamo daikto kainos. Daikto kainai esant didesnei
37

III skirsnis

nei 1000 as, s a c r a m e n t u m suma turjo bti 500 as, o esant maesnei nei 1000 as, s a c r a m e n t u m turjo bti 50 as. Pradioje s a c r a m e n t u m bdavo neamas realiai, tuoj pat po p r o v o c a tio s a c r a m e n t o . Vliau i tvarka iek tiek pasikeit, ir po p r o v o c a t i o s a c r a m e n t o bdavo duodamas tik pasiadjimas sumokti layb sum, jeigu byla bus pralaimta. Po to, kai isprendiamas s a c r a m e n t u m klausimas, magistratas turi sprsti, kam priklausys ginijamas daiktas vis t laikotarp, kol vyks procesas. Jis gali perduoti valdyti daikt ir iekovui, ir atsakovui. alis, kuriai buvo perduotas valdyti ginijamas daiktas, privalo nurodyti magistratui asmenis, kurie garantuot, kad jeigu vliau daiktas (lis) bus priteistas kitai aliai, jis ir visi jo vaisiai bus grinti pastarajai. Isprendus klausim artja ikilmingas m om entas, vadinam as l i t i s c o n t e s t a t i o . D a b ar besiginijanios alys kreipiasi i anksto pakviestus asmenis, ikilmingai praydam os juos bti vis i vyki liudytojais .L i t i s c o n t e s t a t io procedra ubaigiama pirmoji proceso stadija - i n i ure, vykusi prie magistrat. In iure ginas nebuvo sprendiamas i esms, sprendimas nebuvo priimtas. Nuo io momento procesas perkeliamas a n tr j s ta d ij - in i u d i c i u m . Tam tik slu i alys tuoj p a t po liti s c o n te n s ta t i o , dalyvaujant magistratui, isirenka savo teisj i privai asm en (iude) , kuris vliau nagrins gin i esms ir priims sprendim, jau nedalyvaujant valstybins valdios atstovams. Teisena ioje stadijoje vyksta jau nesilaikant joki nustatyt ritual, form. ali ginai, rodym pateikimas ir panaiai vyksta laisva forma. Jeigu buvo ginijamasi dl kokios nors prievols (actio in personam), o ne dl daikto, buvo kitoks ritualas. Taiau, matyt, ir iuo atveju iekovas tvirtindavo, kad atsakovas jam skolingas tam tikr pinig sum, o atsakovas tai neig, ir procesas, kaip ir a ctio in rem atveju, turjo praeiti p r o v o c a ti o s a c r a m e n t o , l i t i s c o n t e s t a t i o pakopas, kad vliau galt pasiekti in i u d i c i u m stadij. Antroji/eg/s a c t i o n e m forma buvo legis actio p e r m a n u s iniectio. i proceso forma buvo taikoma tik tam tikriems prievoliniams iekiniams sprsti. Iekovas atveda atsakov teism ir ia, tardam as tam tikr formul, udeda ant jo rank. Jeigu atsakovas ia pat nesumoka reikalaujamos skolos
38

Civilini teisi gyvendinimas ir gynimas Romos imperijoje

(o taip daniausiai ir atsitinka, nes kam tada vesti atsakov teism), iekovas skolinink vedasi pas save ir gali j sukaustyti grandinmis. Iekovas laiko atsakov 60 dien ir 3 kartus per t laik veda skolinink turg bei skelbia jo skolos sum, tikdam asis, kad atsiras, kas nort j ipirkti. Jeigu neatsiranda, kas skolinink ipirkt, po 60 dien skolininkas tam pa kreditoriaus nuosavybe, ir pastarasis gali su juo elgtis, kaip jam patinka: gali umuti, parduoti vergovn ir pan. Jeigu bdavo keletas kreditori, tai, kaip nurodo XII lenteli statymai, jie galjo sukapoti skolinink dalis proporcingai savo reikalavimams. Jeigu kuris nors i kreditori per klaid atkirsdavo didesn dal, negu jam priklaus, u tai jis neatsak prie kreditori asmenikai. Atsakovas, paliestas m a n u s i n i e c t i o , pats ginyti skolos ir numesti rankos negaljo. Tai galjo padaryti vietoje jo proces sitrauks kitas asmuo, kuris, numets iekovo rank, ilaisvina visam laikui atsakov, bet pats imasi visos atsakomybs. Jeigu bus rodyta, kad is asmuo nepagrstai sitrauk proces, tada jis turs sumokti iekovui dvigubai (in duplum). Treiosios form os legis a c tio p e r p i g n o r i s c a p io n e m esm sudar tai, kad asmuo, turdamas reikalavimo teis atsakovui, prievols nevykdymo atveju, tardam as tam tikrus ikilm ingus odius, pasiim a kok nors skolininkui priklausant daikt. is procesas buvo vadinamas p i g n o r i s c a p io . Tai jis gali padaryti nedalyvaujant valstybins valdios atstovui, o galbt net ir paiam skolininkui. Tuo p i g n o r is c a p io i esms skyrsi nuo kit legis a c t i o proceso form, ir tai buvo pagrindas kai kuriems rom n teisininkams nepriskirti ios formos prie legis a c tio . P ig n o r is c a p io galjo bti taikoma tik kai kuriems religinio ir vieo pobdio reikalavimams. i form galjo taikyti gyvuli, skirt aukojimui, pardavjai prie pirkjus, jeigu nebdavo sumokama, taip pat inuomuoto gyvulio eimininkas prie laikius t gyvul asmen, jeigu atlyginimas u gyvulio panaudojim buvo skirtas aukom s. P ig n o r is c a p io turjo ir kariai p rietrib u n u s a e r a r iu s (ido tvarkytojai), jeigu jiems nebuvo imokami atlyginimai. Apie ketvirtj legisakcioninio proceso form - legis actio p e r iu d ic is p o s t u l a t i o n e m - ini yra labai maai. Ta Gajaus Institucij vieta, kur apraoma i forma, iki ms laik neiliko. Yra iliks tik kreipimosi magistratus formuls tekstas. Manoma, kad ios formuls ypatyb buvo ta,
39

III skirsnis

kad po prastini ali pareikim prie m agistrat (in iure stadijoje), nebdavo p r o v o c a t i o s a c r a m e n t o (pasilym o layboms), o buvo praoma, kad magistratas paskirt alims teisj, kuris inagrintj gin (iudicispostulatio). iandien neaiku, kokiems ginams sprsti buvo taikoma i forma. Vieni mano, kad ji buvo taikoma tiems iekiniams, kur teisjo vaidmuo buvo panaus tarpininko vaidmen. Pavyzdiui, iekiniuose dl bendro turto pasidalijimo. Kiti mano, kad tai daug vlesni laik legis a c t i o n e s form a, tu rin ti fakultatyvi reikm visiem s prievoliniam s iekiniams. alys, nenordam os prarasti s a c r a m e n t u m , tarpusavyje susitar galjo pasinaudoti paprastu i u d i c i s p o s t u l a t i o . Paskutinioji legis a c t i o n e s forma - legis a ctio p e r c o n d ic tio n e m . Apie i form mes inome taip pat labai maai. Gajus nurodo, kad jos pavadinimas kils i c o n d i c e r e . Iekovas pranea, skelbia (condicit) atsakovui, kad pastarasis po trisdeimties dien turi atvykti isirinkti teisj. Remiantis iuo teiginiu, darom a ivada, kad i legis a c tio form sudar pretenzijos prie m agistrat idstymas, po to sekdavo m inta c o n d i c ti o ir litis c o n te s ta tio . Prajus trisdeimiai dien alys vl atvyksta pas magistrat ir isirenka teisj. Po to byla perkeliam a kit stadij - in i u d i c i u m . Pats Gajus nesupranta, kam buvo reikalinga i forma, jeigu, kaip jis sako, prievoliniams iekiniams galima buvo naudoti legis a c t i o p e r s a c r a m e n t u m arba legis a ctio p e r j u d i c i s p o s t u l a t i o n e m . Tiesa, Gajus nurodo, kad i form a buvo vesta dviem statymais - lex S ilia ir lex C a lp u r n i a . Tai leidia daryti ivad, jog ji yra vlyviausia ir priklauso respublikos laikotarpiui. Visos ios penkios romn civilinio proceso formos dar veik pirmojoje Romos respublikos laikotarpio pusje. Kurios i i form buvo karalikoje epochoje ir kaip jos buvo taikomos, iandien pasakyti sunku. Neginijama viena, kad legis a c t i o n e s procesas - seniausia i mums inom Romoje civilini teisi gynimo form. iame procese vienu ar kitu bdu dalyvauja valstybins valdios pareignai. C h ara k terin g as legisakcioninio p ro c eso b ru o as buvo teisen o s padalijimas dvi stadijas - ius i i i u d i c i u m . Magistratas, kuriam dalyvaujant procesas pradedamas, pats bylos nesprsdavo, o perduodavo j privaiam asmeniui (iudex privatus). Nesuprantama, kodl reikjo tokio sudtingo
40

Civilini teisi gyvendinimas ir gynimas Romos imperijoj e

proceso ir kodl negaljo pats magistratas arba privatus, ali irinktas teisjas isprsti gino i esms, be iu s stadijos. Neaikus ir proceso padalijimo dvi stadijas laikas bei tokio padalijimo idja. Daugelis rom n teiss tyrintoj link manyti, kad is padalijimas siekia seniausius Romos valstybs laikus ir kad jau karalikoje epochoje abi ios stadijos egzistavo. Taiau rodinjama ir prieinga nuomon: proceso padalijimas dvi stadijas - tai Romos valstybs respublikos laikotarpio teiss krinys. Karalikoje epochoje karalius pats sprend visus ginus ir priimdavo sprendim, todl nebuvo reikalo skaldyti proces dvi stadijas. Pati proceso padalijim o idja daugelio tyrintoj grindiam a konstitucikai. Bylos perdavim as sprsti i esms specialiam prisiekusiajam teisjui turjo apsaugoti besiginijanias alis nuo neobjektyvi, alik m agistrat sprendim . P ritarian t iai miniai galima daryti ivad, kad proceso padalijimas dvi stadijas - tai jau vlesns Romos valstybs respublikos laikotarpio rezultatas. i besiginijani ali teisi apsaugos nuo magistrat savivals idja tikriausiai nulm, kad toks proceso padalijimas iliko ir vlesniais laikais, bet vargu ar i idja buvo tokio padalijimo prieastis. B tina legisakcioninio proceso slyga - ali dalyvavimas. Taiau bdingas senovs Romos civilinio proceso bruoas buvo tas, kad teisimin valdia pati nekviet atsakovo dalyvauti procese ir juo labiau, jam atsisakius dalyvauti, netaik joki poveikio priemoni. Atsakovo dalyvavimas procese - tai iekovo reikalas. Jis turi pasirpinti, kad atsakovas atvykt. Iekovas, nordamas priversti atsakov atvykti pas magistrat, galjo pasinaudoti specialia procesine priem one in iu s vocatio. In ius v o c a tio esm sudar tai, kad naudodamasis ia teise iekovas galjo pareikalauti atsakov atvykti teism bet kur j sutiks. Taiau buvo draudiam a iekovui siverti atsakovo namus. Atsakovas privaljo paklusti iekovo reikalavimui. Jeigu atsakovas nepaklusdavo, iekovas privaljo u p ro testuo ti liudinink akivaizdoje tok atsakovo atsisakym ir prievarta j sulaikyti. Jeigu atsakovas prieindavosi arba bandydavo bgti, jam buvo taikoma m a n u s in i e c t i o , t.y. jis eo ip s o tarytum pagal teismo sprendim tas tapdavo priklausomas nuo iekovo. Jeigu dl koki nors prieasi atsakovas negaldavo tuo metu nuvykti su iekovu teism, jis turjo teis paadti iekovui atvykti teism kit
41

III skirsnis

dien. Taiau u jo paad turdavo laiduoti koks nors asmuo, kuris buvo vadinamas v a s , o pats laidavimas - v a d i m o n i u m . V a d i m o n i u m buvo naudojamas ir tuo atveju, jei reikdavo dl koki nors prieasi bylos nagrinjim atidti kitai dienai.

4. Formuliarinis procesas (pretoriaus formul)

Legisakcioninis procesas Romos valstybje gyvavo vis respublikos laikotarpio pirmj pus. Suprantama, is procesas buvo iek tiek pakeistas bei papildytas, siekiant j daugiau sukonkretinti ir labiau pritaikyti naujoms socialinm s-ekonom inm s slygoms. P irm iausia re ik t ak c en tu o ti p e n k to sio s leg isa k c io n in io p ro c e s o fo rm o s - l e g i s a ctio p e r c o n d i c t i o n e m - atsiradim, kuri, palyginus su kitomis proceso formomis, buvo kur kas paprastesn ir geriau pritaikyta iekiniams, kylantiems i prievolini teisini santyki, nagrinti. Respublikos laikotarpiu atsirado iilegis a c tio p e r iu d ic is a rb itriv e p o s t u l a t i o n e m , kuris buvo liberalesn ir paprastesn gin sprendimo forma negu s a c r a m e n t u m , p i g n o r i s i n i e c t i o u p i g n o r i s c a p i o n e m . I esms pasikeit ir leg is a c t i o p e r m a n u s i n i e c t i o n e m form a. Seniausioje epochoje skolininkas, paliestas m a n u m i n i e c t i o , pats ginyti pareikto jam reikalavimo ir gintis nuo kreditoriaus neturjo teiss. U j tai galjo padaryti v i n d e x , kuris neskms atveju prie skolinink atsak in d u p l u m . Respublikos laikotarpiu buvo priim ta nemaai statym, jie panaikino i tvark daugeliui byl, kuriose buvo taikoma m a n u s i n i e c t i o , ir leido gintis paiam skolininkui. Pagaliau lex Vallia senj m a n u s i n i e c t i o procedr leido taikyti tik dviem atvejais: vykdant iiekojim pagal teismo sprendim (actio iudicati) ir laiduotojui, kuris vykd prievol u skolinink, reikalaujant (actio depensi). Neisimokanio skolininko, paliesto m a n u s i n i e c t i o ir patekusio kreditoriaus valdion, padt labai palengvino 326 m. priimtas lex P o e t e l i a , udrauds skolinink parduoti vergovn.
42

Civilini teisi gyvendinimas ir gynimas RomoS imperijoje

Nepaisant i bei kit legisakcioninio proceso reform, legis a c t i o n e s procedra vis labiau ir labiau neatitiko besipleianios civilins apyvartos poreiki. Vystantis prekinei apyvartai, atsirado nauji santykiai, kuri nebuvo XII lenteli statym epochoje ir kurie, net labiausiai stengiantis, netilpo siaurus senojo legis a c tio n e s proceso rmus. Civilins apyvartos pltimasis reikalavo nauj civilinio proceso form. Pirmoji tokia dirbtin forma - greta legisakcioninio proceso atsirads procesasper s p o n s io n e s . alys, kuri ginas negaljo bti sprendiamas legisakcioninio proceso forma, t gin transformuodavo laybas. Kiekviena i besiginijani ali pareikdavo viena kitai reikalavimus ir pagrstumui patvirtinti paskirdavo sau baud, kuri pasiaddavo sumokti, jeigu paaiks, kad ji buvo neteisi. Pasiadjim formindavo ypatinga klausim ir atsakym forma (stipulatio) ir j vadino s p o n s io . i s p o n s io n e s pagrindu vliau prasiddavo normalus procesas dl paadtos baudos, sprendiant klausim, kas kam turi sumokti i baud. Toliau procesas dl baudos vyko legisakcioninio proceso forma. Nuo p e r s a c r a m e n t u m jis skyrsi tuo, kad laybos vykdavo ne stadijoje in iure , ir tuo, kad tran sfo rm u o ti laybas galim a buvo bet kokius reikalavimus, ne tik tai tuos, kuriems iekinin gynyb suteik statymai. Taiau pasinaudoti procesu/? e r s p o n s i o n e s galima buvo tik abiems alims sutikus, nes dar iki proceso turjo vykti s tip u la tio . Todl p e r s p o n s i o n e s tik i dalies papild senojo legis a c t i o n e s spragas, bet nepaalino jam bdingo formalizmo, kuris danai bdavo byl pralaimjimo prieastis, jeigu alys in iure stadijoje netiksliai formuluodavo savo reikalavimus. Esant sudtingiems teisiniams santykiams, toki netikslum pasitaikydavo vis daugiau ir daugiau. Tai, be abejons, skatino iekoti nauj gin sprendimo form. Pasak Gajaus, nauj civilin proces p e r f o r m u l a s ved lex A e b u tia ir du Julijaus statymai (duae leges Juliae). i statym pasirodymo laikas neinomas. P.iraras mano, kad lex A e b u t i a buvo priimtas tarp 149 ir 126 m. pr.m.e. Aikinantis leges J u lia e primimo laik manoma, kad abu statymai priklauso Augusto gadynei arba vienas i j Augusto, o antrasis Cezario laikotarpiui. Pagaliau kai kas juos abu priskiria Cezariui. Labai skirtingai traktuojamas ir mint statym vaidmuo reformuojant legisakcionin proces. Todl kategorikai tvirtinti, kad lex A e b u t i a panaikino legisakcionin proces ir ved nauj, bt neatsargu, juo labiau,
43

III skirsnis

kad pats Gajus mini du Julijaus statymus, turjusius reikms civilinio proceso reformai. Nors iandieninis mokslas dar neatsak daugel klausim, susijusi su romn civilinio proceso reforma, neginijama yra viena: mint statym prim im o rezultatas buvo naujo proceso - p e r f o r m u l a s atsiradim as. D l proceso reform os gino teisinio formulavim o nata perkeliama pretoriui. Formuliarinio proceso metu alys prie m agistrat savo reikalavimus gali reikti bet kokiais odiais ir laisva forma, o pretoriaus pareiga suteikti iems reikalavimams teisin kvalifikacij. Iklauss ali paaikinimus, pretorius nustato gino teisin esm ir idsto j specialiame rate teisjui, kuris paskirtas nagrinti byl. Sis ratas, adresuotas teisjui, buvo vadinamas f o r m u l a , o pats procesas - form uliariniu. Form ul, pateikiam a teisjui, yra tarytum pagrindas. Pagal j turs vykti teisena stadijoje in i u d i c i u m . Sis Romoje atsirads civilinis procesas veik ne tik respublikos laikotarpiu, bet ir vliau. B tent jis padjo rom n teisei isiplsti ir i siauros nacionalins teiss tapti pasauline. Ilaisvintas i legisakcioniniam procesui bdingo formalizmo, formuliarinis procesas pasirod ess labai patogus sprsti naujiems ginams, kuri nenumat senoji iu s civ ile . Formuliarinio proceso ais buvo formul - stadijos in iure tikslas (j ioje stadijoje reikjo gauti) ir stadijos in i u d i c i o pagrindas (be kurios pati teisena ioje stadijoje nemanoma). Formul sudar keletas pagrindini ir papildom dali. I pradi visada bdavo nurodomas teisjas, kuriam siuniama nagrinti byla. i formuls dalis vadinosi i u d i c i s n o m i n a t i o - O c t a v i u s i u d e x e s t o . Jeigu paskirdavo kelis teisjus, jie buvo v& A inam irecuperatores. Po to bdavo idstoma iekovo pretenzija (reikalavimas) - i n t e n t i o - ir pavedama teisjui (condemnatio) iteisinti atsakov arb a i jo priteisti iekovo naudai, priklausomai nuo to, ar i n t e n t i o , pasitvirtins, ar ne, - c o n d e m n a , si n o n p a r e t , a b s o lv e Formul yra slyginis sakymas teisjui. Nagrinjant sudtingesnes bylas reikdavo paioje formulje trum pai idstyti faktus ir aplinkybes, kuriais rem iasi iekovas pateikdam as reikalavim. Tada formuls pradioje atsirasdavo d e m o n s t r a t i o arba p r es c rip tio , ir formul tapdavo isamesn. Kartais formulje galjo atsirasti dar viena dalis - a d i u d i c a t i o . Pavyzdiui, iekiniuose dl bendrosios
44

Civilini teisi gyvendinimas ir gynimas Romos imperijoje

nuosavybs padalijimo danai viena alis turjo perduoti ginijam turt kitai, o pastaroji privaljo imokti kompensacij pirmajai u priklausani turto dal. B tent i formuls dalis - a d i u d i c a t i o - ir suteikdavo teisjui teis pareigoti al tai padaryti. Svarbiausios formuls dalys vis dlto b u v o in te n tio ir c o n d e m n a tio . Intencijoje visada bdavo idstoma gino esm ir iekovo reikalavimas. Iekovas galjo pateikti reikalavim dl tam tikro daikto arba dl kokios nors prievols vykdymo. Atsivelgiant tai, i n t e n t i o galjo bti in rem arba in p e r s o n a m . Jeigu ginijama kokia nors daiktin teis (nuosavyb, servitutai), tai formuls i n t e n t i o bus in rem . Jeigu ginas vyksta dl prievols tarp iekovo ir atsakovo (skolos grinimas), formuls in te n tio bus in p e r s o n a m . Jeigu i n t e n t i o remiasi senja ius civile, ji vadinama i n t e n t i o s t r i c t i iu ris. iuo atveju teisjas, nagrindam as byl, turi vadovautis tik iu s civ ile normomis. Taiau kartais teisjui formulje buvo nurodom a nagrinti byl remiantis civilinje apyvartoje nusistovjusiais paproiais bei padorum u (b o n a f i d e i ) . Tokiu atveju formul bdavo papildoma et f i d e b o n a , ir pati i n t e n t i o vadinama i n te n tio b o n a e fid ei. D ar bdavo in ten tio certa ir i n t e n t i o i n c e rta . Jeigu reikalaujama konkreios pinig sumos arba konkretaus daikto, tai i n t e n t i o yra ce rta . Tais atvejais, kai proceso pradioje negalima tiksliai nustatyti pretenzijos sumos ir ji bus nustatyta tik inagrinjus byl, i n t e n t i o bus i n c e r t a . C o n d e m n a t i o taip pat gali bti certa ir in c e r ta . Jeigu formulje teisjui nurodom a priteisti i atsakovo konkrei sum, tai c o n d e m n a t i o bus c e r ta , o jeigu tokia suma nenurodom a ir ji turi bti nustatyta tik inagarinjus byl, tai c o n d e m n a t i o bus in c e r ta . Jeigu kondemnacijoje n u ro d o m a s m ak sim u m as, k u r te is ja s gali p rite is ti iekovui, tai c o n d e m n a t i o bus in certa c u m t a x a t i o n e . Paprastai c o n d e m n a t i o fo rm u liarin ia m e p ro cese visada tu ri pinigin iraik ir v ad inam a condem natio p e c u n ia ria . Ne kiekvienoje teisjui duodamoje formulje btinai turjo bti visos jos sudtins dajys. Taiau btinos formuls dalys bet kuriuo atveju buvo i u d i c i s n o m i n a t i o it i n t e n t i o , nes be pirmosios nebt proceso, o be antrosios - iekinio.
45

III skirsnis

Jeigu iekovas nieko neprao priteisti i atsakovo, o tik nori, kad teismas pripaint jo teis, l a i c o n d e m n a t i o nebtina. Toks pripainimas jam gali bti reikalingas, kad ateityje galt pareikti kelet iekini skirtingiems atsakovams. Formulje vietoje c o n d e m n a t i o bna nurodymas teisjui paskelbti, ar pripainta iekovo teis, ar ne. is nurodymas teisjui buvo vadinam aspro/i u n t i a t i o . Daugelyje formuli buvo tik i n t e n t i o ir c o n d e m n a t i o , o kitose dar ir d e m o n s t r a t i o . Paprastai tik iekini dl turto padalijimo formulse buvo visos keturios dalys. Be i prastini formuls dali, kartais j bdavo raomi kai kurie ypatingi papildym ai, k u rie id sty ti e x c e p t i o arb a p r e s c r i p t i o . Ekscepcijoje, remiantis atsakovo atsikirtimais (tuo atveju, kai is i esms pripasta iekovo teis, bet nurodo aplinkybes, kuriom esant ios teiss gyvendinimas yra neteisingas), pretorius idsto c o n d e m n a t i o neigiam slyg, kad ivengt atsakovo nuteisimo. Prescriptio - tai prieraas formuls pradioje, daromas vairiais tikslais. Daugeliu atvej p r e s c r i p t i o bdavo idstomos bylos aplinkybs, ir tada ji niekuo nesiskyr nuo d e m o n s t r a t i o . Bet kartais p r e s c r i p t i o bdavo suraoma ginant atsakovo interesus ir turjo toki p at reikm kaip ir e x c e p tio . Kartais ji bdavo suraoma ir ginant iekovo interesus, siekiant isaugoti jam teis kreiptis teism su kitais reikalavimais, kuri pagrindas yra tas pats ginijamas teisinis santykis. Jeigu ginas vykdavo dl daikto, kur neteistai valdo atsakovas, grinimo, tai pri e c o n d e m n a t i o nurodymas apkaltinti atsakov teisjui (arbitratus judicis) galjo bti duodamas tik tada, jeigu pastarasis negrins daikto iekovui geruoju. Jeigu atsakovas grina daikt, jis iteisinamas, jeigu negrina, i jo iekovui priteisiama daikto kaina, kuri gali nustatyti pats iekovas, prie tai davs priesaik. vedus form uliarin proces, legisakcioniniam procesui bdingas form alizm as galutinai neinyko. Laikui bgant jis silpnjo, b et vis formuliarinio proceso galiojimo Romoje laik formul buvo pagrindin civilinio proceso priem on, nuo kurios priklaus bylos baigtis. Klaidos, padarytos formulje dl pretoriaus arba ali neatidumo, sukeldavo nemaai neigiam pasekmi gino alims.

Civilini teisi gyvendinimas ir gynimas Romos imperijoje

Vis dlto formuliarinio proceso vedimas turjo teigiamos reikms ne tik teiss gynimo procesinei form ai, bet ir paiai m aterialinei teisei. Procesins formos reform a suteik pretoriui paprastas ir labai patogias priemones, kuri pagalba jis galjo daryti tak senajanws civile ir vystyti iu s h o n o r a r i u m . Kadangi formuls suraymas ir jos davimas jau buvo pretoriaus kompetencija, tai jo galimybs veikti senj/w$ civile pasireik dviem kryptimis. Jeigu legisakcioninio proceso epochoje magistratui in iure stadijoje priklaus tik pasyvus vaidmuo ir jis negaljo daryti takos tolesnei proceso eigai bei ukirsti kelio neteisingai pretenzij ai pasiekti s t adij in i u d i c u m , tai atsiradus form uliarin iam procesui, p ad tis pasikeit. Pretorius, atsisakydam as duoti iekovui form ul, i esm s vetuoja jo poiriu neteising iekovo reikalavim, kuris formaliai turt bti ginamas pagal ius civile. Todl pagal/ws civile iekovui priklausani subjektyvin teis pretorius gali padaryti niekinga (nudum ius). A tsiranda vadinam oji d e n e g a tio a c t i o n i s , kurios dka pretorius kontroliuoja ir skirsto visus civilinius iekinius. Toki d e n e g a t io pretorius taik tuo atveju, jeigu jam bdavo aiku, kad iu s civ ile parem ta iekovo pretenzija esant naujoms socialinms ekonominms slygoms yra neteisinga. Taiau tuo atveju, jeigu atsakovas, gindamasis nuo iekinio, nurodo kokias nors aplinkybes, kurias reikia patikrinti, pretorius, nenordamas savs apsunkinti causa e co g n itio (aplinkybi tyrimu), perduoda byl teisjui, terpdamas formul atitinkam e x e p tio . Materialine teisine reikme i e x c e p t i o yra ne kas kita, kaip slygin d e n ega tio. Taiau gerokai reikmingesn pretoriaus veikla formuliarinio proceso epochoje buvo senosios iu s c iv ile papildymas naujais iekiniais. D ar legisakcioninio proceso epochoje pretorius, naudodamasis savo im p e r iu m , galjo daryti tak privai asmen civiliniams santykiams, skelbdamas interdiktus. vedus formuliarin proces, atsirado kita daug patogesn procesin priem on - f o r m u l a . Jeigu pretori kreipsi asmuo, kurio reikalavimas pagal senj iws civ ile nebuvo apsaugotas iekinine gynyba, bet, pretoriaus nuom one, buvo teisingas ir pagrstas, tai pastarasis net netirdamas bylos aplinkybi galjo surayti formul ir perduoti byl vesti teisjui, sakydamas jam nuteisti atsakov ityrus bylos aplinkybes. Taip greta
47

III skirsnis

iekini, pagrst senja ius civ ile (actiones civiles), atsirado pretoriniai iekiniai - a c t i o n e s p r e t o r i a e . Pretori veikla ioje srityje buvo labai ivystyta. Jeigu civilinio iekinio (actio civile) pagrindas visada bdavo iekovo civilin teis, ginama iekinio pagalba, tai pretoriaus iekinio materialinis pagrindas buvo ne iekovo civilin teis, bet faktin padtis - t.y. visos inomos faktins aplinkybs, kurios patvirtina tai, kad atsakovas turi vykdyti prievol. Todl pretoriniai iekiniai visada pagrsti tam tikrais faktais, o j formuls y ra /o r m u l a iri f a c t u m c o n c e p t a e . Jeigu pretorius mano, kad esant tam tikriems faktams bus teisinga, jeigu skolininkas sumoks, ir duoda iekin, tai savo formulje (kondemnacijoje) jis privalo nurodyti tuos faktus. Daniausiai pretorius idstydavo visus faktus ir nurodydavo teisjui, kad jeigu jie pasitvirtins, teisjas privals nuteisti atsakov. Kartais duodam as iekin pretorius pasinaudodavo fikcija, ir tada form ul vadinosi f o r m u la f i c t i c i a . Fikcijos esm ta, kad pretorius nurodydavo teisjui nagrinti byl neatsivelgiant tam tikras aplinkybes, kurios i tikrj egzistavo. Taiau ir iuo atveju bus f o r m u l a in f a c t u m c o n c e p t a e , nes jos pagrindas yra ne iu s c i v i l e , bet faktins aplinkybs. Formuliarinio proceso teisena, kaip ir legisakcioninio, turjo dvi stadijas ius i r i u d i c i u m . I n iure stadijoje teismo funkcijas Romoje vykd pretorius, o municipijose - municipaliniai m agistratai - D u o viri iu re d i c u n d o . Procesui prasidti btina slyga buvo abiej ali dalyvavimas pas magistrat. Jeigu form uliariniam e procese, kaip ir legisakcioniniame, nedalyvaudavo bent viena alis, byla negaljo bti nagrinjama. Abiej ali dalyvavimas buvo iekovo rpestis. Kaip ir legisakcioniniame procese, iekovas galjo pasinaudoti i n ius v o c a t io ir va d*'m o ah u m , kad priverst atsakov dalyvauti procese. Taiau form uliarinio proceso laikotarpiu pretoriaus ediktas panaikino iekovo teis jga atvesdinti vengiant dalyvauti procese atsakov, taip pat ir m a n u s i n i e c t i o , pakeits ias poveikio priemones bauda i n d u p l u m . alims atvykus pas pretori, teisena prasided a iekovui idstant pretenzijas. ie reikalavimai adresuojam i ir pretoriui, ir atsakovui. J idstymo tikslas - gauti pretoriaus formul ir isiaikinti, koki pozicij uims atsakovas.
48

Civilini teisi gyvendinimas ir gynimas Romos imperijoje

Atsakovas, iklauss iekovo pretenzijas, gali i karto jas arba pripainti, arba paneigti. Jeigu atsakovas pripasta iekovo pareiktas pretenzijas, vyksta c o n f e s s i o in iu re. Toliau tsti proces nebereikia, ir iekovas ia pat gauna vykdomj iekin (actio iudicati), taip kaip ir inagrinjus byl i esms stadijoje in i u d i c i u m . Pripaindam as iekovo reikalavimus, atsakovas pats sau paskelbia nuosprend. Taiau jeigu iekovo reikalavimas buvo in c e r t a , buvo btina paskirti specialj teisj, kuris turjo nustatyti privalomj imok iekovui dyd. Paprastai c o n f e s i o in iure atvejai pasitaikydavo retai. Jeigu jau atsakovas atvykdavo pas pretori, tai, be abejo, jis sitraukdavo gin ir akceptuodavo proces -a c c i p i t i u d i c i u m . Tokiu atveju teisenos in iure stadijoje tikslas - aikiai suformuluoti prieprieinius ali reikalavimus, surayti formul. Kartais iekinio pareikimas konkreiam atsakovui galjo priklausyti nuo kai kuri aplinkybi isiaikinimo. Todl stadijoje in iure iekovas turjo teis uduoti tariamam atsakovui klausimus, kuriuos jis privaljo atsakyti (interrogatio in iure), nes nuo to priklaus, ar jam bus pareiktas iekinys, ar ne. Pavyzdiui, iekovas mano, kad al jo pasliams padar atsakovo gyvulys, bet jis nra tikras, kad io gyvulio savininkas yra jo nurodytas asmuo. Todl jis stad ijo je^ iure klausia, ar atsakovas yra gyvulio eimininkas. A r iekinys bus keliamas, ar ne - priklausys nuo atsakymo. Pareikus pretenzijas kiekviena alis gali pasilyti savo prieininkui patvirtinti reikalavimus priesaika - i us i u ran d u m in iure d e l a t u m - ir taip ubaigti gin. Toks pasilymas nebuvo privalomas, t.y. alys j galjo priimti arba atmesti. Atmetus pasilym, procesas tsiamas toliau, o primus ir prisiekus (iusiurandum voluntarium) - galimos dvejopos pasekms: jeigu prisiekia iekovas, procesas nutraukiamas ir iekovui duodamas ypatingas iekinys - a c tio i u r i s i u r a n d i . Jeigu prisiekia atsakovas, jis yra laisvas ir nuo tolesni iekovo pretenzij ginamas?; tep tio i u r is iu r a n d i. Kai kuriais atvejais i u s i u r a n d u m buvo privaloma (necessarium). Esant a ctio s tr ic ti iu r is (grietosios teiss iekinys) - dl konkreios pinig sumos arba konkretaus daikto (condictio certae pecuniae arba certe rei) - atsakovas turjo prisiekti, jeigu to reikalavo iekovas. Atsisakymas prisiekti buvo tolygus iekinio pripainim ui su visomis i to kylaniomis pasekmmis. Jeigu stadijoje in iure nevykdavo c o n f e s i o in iure arba i u s i u r a n d u m , tai
4. 1519

49

III skirsnis

bdavo paruoiam a formul, ir procesas stadijoje in iure baigdavosi. Kaip ir legisakcioniniame procese, ia ivykd a vo litico ntesta tio , nors kreipimosi liu d y to ju s ( testas estate) ja u n eb u v o . F o rm u lia rin io p ro c e so l i t i s c o n t e s t a t i o akto esm neaiki. Neinome, ar tai pretoriaus paruotos formuls perdavim o iekovui, ar iekovo turim os formuls perdavim o atsakovui momentas, ar paprasiausiai tos formuls paskelbimas atsakovui, kur garsiai atlieka iekovas. Neginijama tai, kad l i t i s c o n t e s t a t i o ir form uliariniam e procese isaugojo procesins sutarties tarp gino ali - perduoti sprsti j byl teisjui - reikm. Po l i t i s c o n t e s t a t i o atsiranda tam tikr teisini pasekmi: iekovas praranda ginijamos teiss gynimo priemon - iekin, t.y. jis jau negali antr kart kreiptis teism su tuo paiu reikalavimu, nors procesas dl koki n o rs p rie a s i ir nevyko a rb a s p re n d im a s n eb u v o p riim ta s. L i t i s c o n t e s t a t i o momentu teisinis santykis, egzistavs tarp ali iki io m omento, nustoja galiojs. A tsiranda naujas procesinis santykis, kuris paprastai apibriamas kaip ali sipareigojimas (prievol) paklusti teismo sprendimui. L i t i s c o n t e s t a t i o momentas turi labai svarbi reikm bylos nagrinjimuim i u d i c i u m stadijoje. Sprendiant klausim dl atsakomybs, teisjas turi nustatyti, ar tos aplinkybs, kuriomis remiasi reikalavimai, buvo litis c o n te s ta tio momentu. Jam visikai nesvarbu, kad po l iti s c o n te s ta t i o jos galjo inykti arba pasikeisti. Pavyzdiui, nagrinjant byl in i u d i c i u m stadijoje, daiktui, kur valdo atsakovas ir dl kurio vyksta ginas, gali bti sujs gijamosios senaties terminas. Taiau tai nereikia, kad valdytojas jau tapo ginijamo daikto savininku, nes l i t i s c o n t e s t a t i o momentu daikto savininku dar buvo iekovas. Todl ir sprendimas turi bti priimtas iekovo naudai. Tokios pat taisykls buvo taikomos ir prievoliniuose iekiniuose. Net ir tuo atveju, kai atsakovas iki in i u d i c i u m stadijos atsiskait su iekovu (grino skol), teisjas privaljo apkaltinti atsakov ir priteisti i jo iekovui, nes l i t i s c o n t e s t a t i o momentu j is dar buvo skolingas. Ir tik gerokai vliau buvo pripainta, kad bet kokie iekininiai atsiskaitymai po l i ti s c o n te s ta t i o suteikia pagrind atleisti atsakov nuo atsakomybs. Po litis c o n te s ta tio labai sugrietdavo atsakovo atsakomyb iekovui. Nuo to momento jis visais atvejais atsak u daikto uvim arba sualojim;
50

Civilini teisi gyvendinimas ir gynimas Romos imperijoje

be skolos g r in im o , jis p riv a l jo su m o k ti ir p ro c e n tu s n uo l i ti s c o n te s ta t i o momento iki sprendimo vykdymo, jeigu buvo pripaintas kaltu. Taigili ti s c o n te s ta t i o baigdavosi teisena stadijoje/n iure. Abi alys susitar nustatyt* dien, bet ne vliau, kaip po 18 mnesi po formuls gavimo, turdavo atvykti pas paskirt teisj, tada prasiddavo antroji stadija -iri i u d i c i u m . Teisj funkcijas stadijoje in i u d i c i u m atliko privats asmenys - iu d ic ie s p r i v a t i . Kai kuri kategorij byloms sprsti respublikos laikotarpiu buvo sudarytos specialios teismins kolegijos - d e c e m v i r i ir c e n t u m v i r i . D aniausiai bylas sprend privats asmenys - i u d i c i e s p riva ti. Kartais j galjo bti keletas - trys, penki ir pan. Jie bdavo vadinami r e c u p e r a t o r e s . Jeigu teisju bdavo skiriamas vienas asmuo (iudex unus), tai priklausomai nuo bylos esms, jis vadinosi arba iu d i c i a s arba arbitru. Jeigu sprendiant gin byloje reikjo taikyti ne teiss normas, bet bti tarpininku (dalijantis bendr turt, sprendiant kilus gin dl ems sklypo ribos ir pan.), teisjas buvo vadinamas arbitru, kitose bylose - iu d e x . Paprastai teisj skirdavo pretorius. Taiau parenkant kandidat pagrindinis vaidmuo priklaus alims. Jeigu alys nesutardavo dl kandidato teisjus, pretorius galjo pats paskirti teisj arba tai padaryti burt keliu. Teisjai bdavo renkami i senatori. Kiek vliau i ordo s e n a t o r i u s ir o r d o e q u e s te r . Teisenos ioje stadijoje nesaist jokie formalumai. Jeigu proces neatvykdavo iekovas, atsakovas galjo reikalauti atleisti j nuo atsakomybs. Kokios bdavo teisins pasekms neatvykus atsakovui - neaiku. Manoma, kad iekovas galjo reikalauti patenkinti iekin arba j rodyti, nors atsakovas ir neatvyko. Dalyvaujant abiems alims, teisena prasiddavo ali pareikimais, po to buvo tiriam i rodym ai. Teisjas tird am as rodym us buvo laisvas, nesaistomas joki formalum. dom u tai, kad teisjas, nesugebjs isprsti gino, galjo atsisakyti priimti sprendim, prie tai prisieks, kad jis to padaryti negali (sibi non liquere) .Byla bdavo perduodam a nagrinti kitam teisjui, negrinant jos stadij in iure. Jeigu teisjas isprsdavo byl i esms, savo sprendim (sententia) jis abiems alims paskelbdavo odiu, nenurodydam as motyv. Paskelbus sprendim, teisjo vaidmuo procese baigdavosi.
51

III skirsnis

Teisjo sprendimas byloje (sententia arba res iudicata) buvo baigiamasis aktas. Jis tarp ali sukurdavo teis - ius f a c i t i n t e r p a r t e s . Teiss kuriamj vaidmen turjo bet koks sprendimas, nepriklausomai nuo to, teisingas jis ar ne. Rom nai sakydavo: Res iu d ic a ta pro ve rita te a c c i p t u r . Kadangi teismin sistema nebuvo suskirstyta pakopas (instancijas), jokia apeliacija, iuolaikine prasme, nebuvo leidiama. Taiau suinteresuota alis galjo ginyti teismo sprendim , rodindam a, kad dl tam tikr prieasi teismo sprendimas niekingas, kad jo nra - res i u d i c a t a n o n est. Jeigu toks suinteresuotas asmuo bdavo iekovas, jis galjo prayti pretori paskirti nauj teisj ir atsakovo e x e p tio , kad jau yra byloje sprendim as, galjo rodinti io sprendim o niekingum. O atsakovas, iekovui pareikus iekin dl iiekojimo pagal teismo sprendim (actio iudicati), galjo rodinti, kad tokio sprendim o nebuvo. Suprantama, jeigu jam nepavykdavo to rodyti, jis bdavo baudiamas dvigubai. Taiau visais atvejais tai buvo ne apeliacija. Apeliacija neginija paties teismo sprendimo buvimo fakto, jos pagalba tik stengiamasi perirti t teismo sprendim ir j itaisyti, pakeisti. Formuliariniame procese sprendimai taip peririmi nebuvo. Kadangi iiekojim pagal teismo sprendim vykd pretorius, remdamasis savo i m p e r i u m , atsakovas, nesutikdamas su teismo sprendimu, galjo prayti pretori sustabdyti iiekojim, jeigu jis man, kad teismo sprendimas nepagrstas. Tai jau labiau panau apeliacij. Taiau toks iiekojimo sustabdymas i esms sustabd pretoriaus valdios priemones, taikomas sprendimo vykdymo proceso metu, bet neliet paties sprendimo, kuris de iure buvo nekeiiamas. Be to, pretorius galjo panaudoti turim procesin priemon r e s t i t u ti o in i n t e g r u m ir apginti atsakov nuo, jo poiriu, neteisingo sprendimo. Pretorius r e s t i t u ti o in i n t e g r u m pagalba galjo sakyti nekreipti dmesio teismo sprendim, tarytum nebt buv ir paties proceso, kurio rezultatas buvo is sprendimas. iuo atveju galima buvo tiktis, kad byl p erduos nagrinti kitam teisjui. Visos ios sprendim o teistum o ir pagrstumo nuginijimo priemons buvo iimtins ir visikai priklaus nuo magistrato valios.
52

Civilini teisi gyvendinimas ir gynimas Romos imperijoje

Formuliarinio proceso epochoje asmuo, nukentjs dl neteisto teismo sprendimo, teisjui, nagrinjusiam byl, galjo pareikti iekin dl alos atlyginimo. Tai galima buvo padaryti, jeigu teisjas tyia prim neteist sprendim. Buvo m anoma, kad teisjas iuo atveju iekovo pretenzij atsakovui perimdavo pats - j u d e x l i te m s u a m f a c i t . Kaip jau minjome, teismo sprendimas arba nutraukdavo ginijam teisin santyk, arba sukurdavo nauj. Atsakov atleidus nuo atsakomybs (iteisinam asis sprendim as), is galjo paneigti bet kokias iekovo prentenzijas, pagrstas tuo paiu teisiniu santykiu, pareikdamas e x e p tio rei i u d i c a t a e . Pripainus atsakov kaltu, buvo sukuriamas naujas teisinis santykis, ir priimtas sprendimas turjo bti vykdomas. I iekovo turjo bti iiekoma tam tikra pinig suma, nes formuliariniame procese priimti teismo sprendimai visada turjo pinigin iraik (condemnatiopecuniaria). Taiau siekiant vykdyti priimt sprendim, jeigu jo geranorikai nevykd atsakovas, reikjo pareikti dar vien iekin - a c t i o i u d i c a t i . is iekinys pakeit/eg/s a c tio procedr, nors kai kuriuos jos bruous isaugojo. Nuo sprendimo primimo iki vykdymo turjo praeiti 30 dien, per kurias atsakovas geranorikai galjo vykdyti sprendim. Jeigu jis to n epadarydavo, iekovas p areikd av o a c t i o i u d i c a t i , ir p re to riu s atiduodavo atsakov iekovui, kuris tapdavo jo eimininku. Respublikos laikotarpiu neisimokjs skolininkas, pateks kreditoriaus priklausomybn, negaljo bti parduotas vergijon, jo negalima buvo kaustyti grandinm is. Toks skolininkas privaljo kreditoriui u skol atidirbti. Atsakovas galjo pats be niekieno pagalbos (vindex) ginyti a ctio i u d i c a t i . Taiau praddam as gin jis turjo nurodyti laiduotoj, kuris gino pralaimjimo atveju sumoks iekovui (statisdatio, cautio iudicatum solvi) in d u p l u m . Tai m a n u s i n i e c t i o liekanos form uliariniam e procese. Matome, kad ir iame procese iiekojimas siejamas su skolininko asmeniu ir dar yra asmenin ekzekucijanormalus sprendimo vykdymo bdas. Laikui bgant rykja tendencija asm enin skolininko atsakomyb pakeisti turtine, iiekant tik jam priklausant turt. L ex Julia de c e s s io n e b o n o r u m (?) suteik skolininkui teis perduoti vis savo turt kreditoriui ir prisiekti, kad jis daugiau nieko neturi. Taip jis galjo isilaisvinti nuo asmenins atsakomybs.
53

III skirsnis

Palaipsniui pretorius pradjo praktikuoti ir tiesiogin - realin (turtin)ekzekucij, iiekodamas tik skolininko turt ir neliesdamas jo asmens. is tu rto iiekojim as (ekzekucija) galjo bti universalus ir specialus. Universalus iiekojimas i esms yra bankrotas. Kreditoriaus, turinio teismo sprendim, praymu pretorius perduoda jam valdyti skolininko turt (missio in possessionem). Kreditorius, pradjs valdyti t turt, vieai apie tai paskelbia. Prie jo gali prisijungti kiti skolininko kreditoriai, ir tada prasideda skolininko turto likvidavimas. Tam tikslui paskiriamas specialus m a g is tr e b o n o r u m , kuris ir parduoda aukcione skolininko turt (venditio bonorum). Skolininko turtas parduodam as urmu. Asmuo, sigijs turt (emptor bonorum), tam pa universaliu skolininko teisi permju. Jo pareiga - atsiskaityti su skolininko kreditoriais pagal j reikalavim us, kuri patenkinimo procentas buvo aptartas pardavimo metu. Imperijos laikotarpiu universalusis v e n d i ti o b o n o r u m pakeiiamas d is t r a c t io b o n o r u m , t.y. turto ipardavimu dalimis, bet ne urmu. Specialaus realinio iiekojimo atsiradimo akn reikt iekoti pretori teisje: imti daikt kaip ustat prievoli, vykdymui utikrinti - p i g n o r i s ca p io . Palaipsniui i teis pretorius pradjo taikyti ir privai asmen interesam s, vykdydamas konkreius teism o sprendim us, o b o n o r u m v e n d i ti o buvo taikoma tik bankroto atveju. Iiekojimas iuo atveju buvo vykdomas praant iekovui. Pretorius pasilydavo savo pareignus (apparitores), kad jie paim t vien ar kelet skolininko daikt. Jeigu per du mnesius skolininkas j neisipirkdavo, t.y. neatsiskaitydavo su kreditoriumi, paimti daiktai buvo parduodami aukcione ir gauta suma perduodam a kreditoriui. ios sprendimo vykdymo priemons im perijos laik o tarp iu labai plaiai paplito, ir skolinink o asm en in atsakomyb prievoliniuose santykiuose beveik visikai inyko.

5. Ypatingosios pretorins gynybos priemons

Be prastini procesini subjektyvini teisi gynimo form, Romoje buvo ir ypatingosios teiss gynimo priemons, kuri neaprp civilinis
54

Civilini teisi gyvendinimas ir gynimas Romos imperijoje

procesas dlius civ ile koservatyvumo. ioms ypatingosioms civilini teisi gynimo priem onm s bdinga tai, kad j taikymas rmsi m agistrato im p e r i u m (valdios pradais). Tai i esms buvo administracins privai asmen teisi gynimo priemons. P retoriaus teiss gynybos priem oni arsenale ypatinga vieta, iki formuliarinio proceso vedimo, teko interdiktams. D ar legisakcioninio proceso epochoje asmuo, negaldamas apginti jam priklausanios teiss, remdamasis iu s civ ile normomis, galjo kreiptis konsul, o vliau pretori, praydamas apginti jo subjektyvines teises, ne iu s civile, bet pareigno i m p e r i u m pagrindu. Pretorius pats tirdavo bylos aplinkybes (causae cognitio) ir nustats, kad praymas yra pagrstas, sakydavo prieingai aliai nenaudoti prievartos (vim fieri veto), atiduoti daikt (exibeas) ir t.t. is pretoriaus sakymas buvo vadinamas d e c r e tu m . Jeigu is dekretas k nors draud, jis vadinosi i n t e r d i c t u m . Pretoriaus interdiktas i pradi turjo asm eninio ir beslyginio paliepimo pobd. Jeigu is paliepimas nebuvo vykdomas, galima buvo kreiptis su nauju skundu pretori, ir is, ityrs, ar tikrai interdiktas nevykdytas, remdamasis savo i m p e r i u m , galjo taikyti poveikio priemones (pignoris capio ir pan.). Tai, kad pretorius pats turjo atlikti tyrim, kljam daug nepatogum. Siekdamas to ivengti, jis supaprastino interdikto davimo procedr. Po to, kai besikreipiantis pretori asmuo idstydavo savo reikalavimus, pretorius, sitikins, kad esant tokioms aplinkybms praytojui reikia padti, pats netirdamas bylos aplinkybi paskelbdavo bendro pobdio sakym. is sakymas jau buvo slyginio pobdio. Jame buvo sakoma, kad jeigu tai, k idst praytojas, nepasitvirtins, interdiktas nebus vykdomas. Jeigu pasitvirtins - atsakovas interdikt turs vykdyti. Taiau atsakovas nevykdo pretoriaus interdikto, iekovas antr kart kreipiasi pretori, kuris jau netiria vis bylos aplinkybi, taiau priveria besiginijanias alis sudaryti p e r s p o n s i o n e s bdu laybas. i layb pagrindu vliau jau tarp abiej ali vyksta prastinis procesas. Praddam as taikyti toki teisi gynimo form, pretorius pasiliko sau teis kontroliuoti teisin gino vertinim, bet pat bylos aplinkybi tyrim perkl stadij in i u d i c i u m ir administradins bylos nagrinjim pakeit teisiniu procesu.
55

III skirsnis

Tokia interdiktin teisena visada buvo susijusi su pralousios byl alies layb sumos praradim u ir vadinosi teisena c u m p e r i c u l o . Siekdamas ivengti pinigini sum praradimo, alys, tarpusavyje susitar, galjo kreiptis pretori ir prayti paskirti joms teisj (arbiter). Kartu bdavo ivengiama proceso layb ir teisena vadinosi s in e p e r i c u l o . Savo interdiktais pretorius galjo reikalauti k nors vykdyti arba ko nors nepaeisti. Atsivelgiant interdikto turin, jie buvo skirstom i i n t e r d i c t a r e s t i t u t o r i a (reikalavim as atstatyti padt), i n t e r d i c t a e x h ib ito r ia (ginijamo daikto pateikimas) ir i n t e r d i c t a p r o h i b i t o r i a (draudimas atlikti kok nors veiksm). Pretoriaus interdiktai gyn tiek viej, tiek privatin teis. Privatins teiss srityje jie plaiausiai buvo sutinkami ginant valdym - i n t e r d i c t a p o s s e s s o r i a . I n t e r d i c t a p o s s e s s o r i a buvo skirstomi : i n t e r d i c t a a d i p i s c e n d a e p o s s e s s i o n i s , kuris suteikdavo asmeniui teis valdyti, kurios jis anksiau neturjo; i n t e r d i c t a r e t i n e n d a e p o s s e s s i o n i s , ginantis jau gyt valdym, ir i n t e r d i c t a r e c u p e r a n d a e p o s s e s s i o n i s , grinantis asmeniui atimt valdym. Tokie interdiktai, kai teis reikalauti pretoriaus interdikto turjo bet kuris pilietis, buvo vadinami i n te r d i c t a p o p u l a r i a . vedus formuliarin proces ir pretoriui gijus teis duoti formules, pagrstas faktinmis aplinkybmis (in factum conceptae), interdiktin teisena prarado savo reikm. Pretorius, nordam as perkelti gin stadij in i u d i c i u m , galjo tai padaryti ir be ali s p o n s io n e s . Jis duodamas formul galjo teisjui nurodyti, kad pasitvirtinus iekovo nurodytiems faktams, atsakovas turs bti apkaltintas. iuo atveju i n t e r d i k t u s pakeit a c t i o n e s in f a c t u m , ir tolesn pretori teiss krimo procedra jau vystsi kuriant ne naujus interdiktus, bet naujus pretorinius iekinius. A n troji p re to rin teiss gynimo p riem o n buvo s t i p u l a t i o n e s p r a e to r ia e . S t i p u la t i o , kaip ir s p o n s i o , tai ikilmingas pasiadjimas p re to ria u s akivaizdoje sum okti skol ar atlik ti k it veiksm . is pasiadjimas bdavo kaip atsakymas kontrahento ikilming klausim. S t i p u la t i o arba s p o n s i o bdavo sudaromi savanorikai. Kartais pretorius, nordamas apginti kurios nors alies interesus^ galjo priversti kit al duoti
56

Civilini teisi gyvendinimas ir gynimas Romos imperijoje

tok ikilming pasiadjim . N eretai toks pasiadjim as dar bdavo patvirtinamas laiduojant treiajam asmeniui. T reioji p r e to r in teiss gynim o p rie m o n buvo m i s s i o i n p r o s s e s s i o n e m . Pretorius perduodavo praytojui valdyti ginijam daikt arba vis turt. T o d lm isio in p o s s e s s i o n e m galjo bti arba m iss i o in b o n a , arba m i s i o in r e m s p e c i a l e m . D a n iau siai m i s s i o in p o s s e s s i o n e m sekdavo po to, kai atsakovas atsisakydavo pasiadti, kad vykus tam tikroms aplinkybms, dl kuri iekovas gali patirti al, jis atlygins visus susidariusius dl to nuostolius. Kartais galjo atsitikti taip, kad teisins pasekms, kurios atsirado dl koki nors sandori ar kit teisini fakt, paios savaime yra neteisingos, dl j nukentjo besikreipiantis pretori asmuo. Pavyzdiui, alis praleido termin, per kur ji turjo teis reikalauti apginti paeist jos teis, arba apgauls ar prievartos bdu buvo sudarytas sandoris, dl ko ji nukentjo. Esant tokiai padiai, teisinga buvo grinti al pirmykt padt, t.y. t situacij, kurioje ji buvo iki io juridinio fakto. Pretoriaus intervencijos tikslas ir buvo tai padaryti. tiksl pretorius galjo pasiekti pasinaudodamas tokia teiss gynimo priem one kaip r e s t i t u ti o in in t e g r u m e s . Kad pretorius galt pritaikyti r e s t i t u ti o in in te g r u m e s , turjo bti padaryta didel ala (laesio), ir turjo bti svarbios prieastys (iusta causa), dl kuri alis negaljo ivengti fakt, suklusi neteisingas pasekmes. Ar tos prieastys svarbios ar ne, sprend pretorius. Tokiomis svarbiomis prieastimis bdavo pripastamos m i n o r a e ta s (nepilnametyst), d o l u s (apgaul sudarant sandor), e r r o r (esm in k laid a), c a p i t i s d e m i n u t i o (te isn u m o praradim as) ir i u s t a a b s e n tia (asmens, patyrusio al, nebuvimas). Jeigu pretorius praym dl restitucijos pripaindavo pagrstu, grinti alis a n k ste sn p a d t jis g aljo v airiais b d ais. K a rta is jis d u o d av o nukentjusiajai aliai iekin arbaexceptio. Taigi norint atstatyti ankstesn padt (restitutio in integrum), pretoriui reikjo pasinaudoti dar ir kitomis p reto rin s gynybos priem onm is (stipulationes preatoriae, missio in possessionem, actio preatoria). Todl r e s t i t u t i o in in t e g r u m nebuvo savarankika pretorins gynybos priemon ir materialiniu-teisiniu poiriu buvo tik tam tikras tikslas, pasiekiamas pretoriaus intervencijos dka.

57

III skirsnis

6. Ekstraordinarinis procesas
Legisakcioninis ir formuliarinis procesai, turj dvi stadijas - iu s ir i u d i c i u m , buvo laikomi prastinmis civilins teiss gynimo formomis o r d o i u d i c i o r u m p r i v a t o r u m . Abu procesai dl to buvo vadinami ordinariniais. Kaip prieingyb jiems buvo imperijos laikais atsiradusi administracin-teisin byl nagrinjimo tvarka, neturinti dviej stadij ir dl to vadinam a e x t r a o r d i n e m , arba ek stra o rd in a rin iu pro cesu. Formuliarinis procesas, pakeits legisalccionin, buvo laikomas norm alia civiline teisena respublikos laikotarpio pabaigoje ir per vis principato laikotarp. Taiau imperijos laikotarpiu kartu su formuliariniu procesu jau vystsi e x tr a o r d i n a r i a c o g n i t i o , neturinti dviej stadij. Palaipsniui ekstraordinarinis procesas istm p ro c e s p e r f o r m u l a s ir absoliutins monarchijos laikotarpio pradioje tapo vienintele civilini teisi gynimo forma. Jau minjome, kad dar senovs epochoje asmuo, negaljs apginti savo teiss pagal/ us civile prastins teisenos tvarka, galjo kreiptis magistrat, kad pastarasis suteikt gynyb adm inistracins valdios priem onm is. M agistratas pats tirdavo bylos aplinkybes, priimdavo vienok ar kitok sp ren d im ir p ats t sp ren d im vykdydavo. Tokia a d m in istrac in nagrinjim o tvarka buvo vadinam a c o g n i t i o arba n a t i o (cognitio extraordinaria, extra ordinem iudiciorum privatorum). i tvark taikydavo vairaus rango rom n magistratai (konsulai, cenzoriai), nagrindami jiems inybingas bylas. P re to ria i p aly g in ti labai re ta i ta ik to k grynai administracin teisi gynimo bd. Jie pasitelkdami savo arsenale turimas teisines priemones (interdiktus, stipuliacijas), daniausiai stengsi bylas perduoti sprsti teismui. Todl respublikos laikotarpiu e x t r a o r d i n a r i a c o g n itio buvo sutinkama retai. Taiau imperijos laikais extra o r d in a r ia c o g n i t i o taikymo sfera labai isiplt. Imperatorius, bdamas pirmuoju valstybs magistratu, remdamasis ia administracine tvarka, turjo teis sprsti bet koki byl. ia savo teise jis pradjo naudotis vis daniau, jeigu tik byla jam bdavo kuo nors domi arba to pra suinteresuoti asmenys. Pleiantis im peratoriaus valdinink
58

Civilini teisi gyvendinimas ir gynimas Romos ihiperijoje

(pareign) kompetencijai, pltsi ir j jurisdikcin veikla. Remdamiesi savo politinmis funkcijomis, jie (perfectus urbi, vigilum) sprend ir civilinius ginus, jeigu tie ginai bent kiek buvo susij su tomis policinmis j funkcijomis. Sultjus pretori teiss kuriamajai veiklai, sumajus pretori edikt skaiiui, naujai atsirandantys santykiai galjo bti ginami tik ekstraordinarine tvarka. Pagausjus i us civ ile nereguliuojam santyki skaiiui, imperatoriai, pavesdami sprsti dl t santyki kylanius ginus magistratams, suformavo atskir rang magistrat speciali kompetencij. Pavyzdiui, konsulams buvo pavesta sprsti fidiakomis bylas. Ypa plaiai ex traordinaria c o g n itio forma pradta taikyti imperijos provincijose. Provincij valdytojai, bdam i im peratoriaus vietininkai nutolusiose nuo centro emse, vis daniau praddavo patys asmenikai vesti bylas nuo pradios iki pabaigos. Kartais ir jie perduodavo bylas kitiems asm enim s - i u d e x da t u s. Taiau j paskirto i u d ex da tu s vaidmuo skyrsi nuo i u d e x p r i v a t u s vaidmens ordinariniam e procese. Be to, esant i u d e x d a t u s procesas nebuvo skaldomas dvi stadijas./udejc d a tu s pats sprend byl nuo pradios iki pabaigos. Jis buvo provincijos valdytojo paskirtas, o ne prisieks teisjas. Todl jo priimtas sprendimas galjo bti apeliuojamas provincijos valdytojui. M anoma, kad imperatoriaus Deokleciano savivaldos reforma galutinai panaikino formuliarin proces. Padalijus vis valstybs teritorij naujas provincijas, inyko skirtumas tarp imperatorikj ir senato provincij. Vi sas provincijas vald im peratoriaus vietininkai -p r a e s i d e s arba r e c t o r e s . Paioje Romoje teismin valdia perjo i pretori [perfectus urbi rankas. Pretoriai jau nebeduodavo formuli, todl ir formuliarinis procesas tapo nereikalingas. D eoklecianas 294 m. paskelb akt, kuriuo pareigojo provincij valdytojus nagrinti bylas ir tik iimtiniais atvejais leido perduoti byl i u d i c e s p e d a n e i (paskirtam teisjui). Nuo io akto prim im o e x tr a o r d in a r ia c o g n itio tapo vienintele bendra civilinio proceso forma.
F o r m u lia r in io p r o c e s o p a k e itim a s ek stra o r d in a r in iu p a k e it ir d a u g e l p a g rin d in i civ ilin s te is e n o s p rin cip . J eig u fo r m u lia r in ia m e p r o c e se pati te is e n a ir p a ts te is m o sp re n d im a s b u v o p agrsti ali su sitarim u p ak lusti t e i s j o v a lia i, ta i n a u jo ji t e i s e n a r m s i v a ld io s p rad a is. S p r e n d im a s 59

III skirsnis

ekstraordinarinje teisenoje jau yra ne ali irinkto teisjo nuom on (sententia), bet turinio valdi pareigno sakymas (decretum). is esminis naujojo proceso bruoas (valdios pareigno sakymas paklusti jo valiai) nulm ir visos teisenos eig. Jeigu ordinariniame procese atsakovo atvykimas teismo proces buvo iekovo privatus reikalas, tai ekstraordinariniam e procese ali ikvietimas teism buvo vykdomas oficialiai, dalyvaujant valstybins valdios atstovui. Iekovo skundas (pareikimas) buvo raomas teismo staigos protokol ir po to oficialiai teikiamas atsakovui. Toks atsakovo ikvietimas teism v adinosi/ifis d e n u n t i a t i o . Kadangi teisenos jau nebedalijo dvi stadijas, tai i esms nebuvo ir l i t i s c o n t e s t a t i o , labai svarbios ordinarinio proceso dalies. Proceso pradia sukeldavo labai svarbias materialines teisines ir procesines teisines pasekmes, todl ir ekstraordinariniam e procese iam m om entui buvo skiriama daug dmesio. Proceso pradia laikoma iekovo pretenzijos atsakovui idstymas teisme ir atsakovo patvirtinimas, kad jis i pretenzij ginys. Tik po to teisjas praddavo nagrinti byl i esms, tirti rodym us ir t.t. Inagrinjs byl teisjas priim davo spren dim (decretum), kuris turjo bti vykdomas. Kadangi m agistratroje buvo hierarchin tvarka, tai priimt teismo sprendim galjo sksti auktesniajam pagal rang magistratui (apeliacija) - v ic a r iu s , p r o e f e c t u s p r e t o r i o , imperatoriui. Teismo sprendimo vykdymas ekstraordinariniam e procese - paskutin, baigiamoji proceso stadija. Norint pradti vykdyti sprendim jau nebereikjo specialaus iekinio (actio iudicati), kuris buvo btinas ordinariniame procese. Vykdymo procesui pradti pakako paprasto praym o vykdyti teism o sprendim. Sprendimas vykdomas valdios administracinmis priemonmis, paim anti atsakovo ginijam daikt m a n u m i l i t a r i , p i g n u s in c a u s a i u d i c a t i c a p t u m a r b a d i s t r a c t io b o n o r u m bdu. Ekstraordinarinis procesas isaugojo daug administracins byl nagrinjimo tvarkos bruo, taiau taps pagrindine civilini byl nagrinjim o forma, is procesas negaljo ignoruoti ir daugelio normalaus civilinio proceso princip. Vis pirma ir iame procese turjo bti laikomasi ali rungimosi principo, kurio esm ta, kad teismas praddavo byl tik esant iekovo pareikimui, pats teismas nerinko rodym, negaljo priteisti daugiau, nei pra iekovas ir
60

Civilini teisi gyvendinimas ir gynimas Romos imperijoje

pan. Taiau ekstraordinarinis procesas gerokai apribojo vieumo princip. Procesas vykdavo udaroje patalpoje (secretarium, secretum). Daug didesn reikm gijo ratvedyba. Beveik visi procesiniai veiksmai buvo fiksuojami teismo protokole. Pati teisena tapo mokama. Gino alys privaljo mokti ymin mokest (sportulae), kur panaudodavo konceliarinms ilaidoms padengti. N uo D eo k lecian o iki Ju stin ia n o laik is p rocesas labai m aai tepasikeit. Taiau Justiniano laikais dar labiau padidjo teismo raytini akt reikm. Pareikiant iekin buvo btinas raytinis pareikimas l i b e l l u s c o n v e n t i o n i s . Teismas patikrins, ar pareikim as atitinka formalius reikalavimus, persisdavo j per savo kurjer (apporitor) atsakovui, kviesdamas pastarj nustatyt dien atvykti posd. A p p o r i t o r (pasiuntinys) privaljo gauti kokias nors garantijas, kad atsakovas tikrai atvyks teism; j galima buvo net aretuoti. Atsakovo prietaravimai iekiniui taip pat bdavo forminami ratikai - l ib e llu s c o n t r a d i c t i o n i s . Bylos nagrinjimas vykdavo tokia pat tvarka kaip ir anksiau, sprendimas bdavo suraomas ir vadinamas, kaip ir ordinariniame procese, s e n te n ti a .

7. Procesinis atstovavimas
Dl vairi prieasi alys ne visada gali dalyvauti bylos teisminiame procese. Tokiu atveju procese joms atstovauja j procesiniai atstovai, kurie atlieka visus procesinius veiksmus. Taiau rom n teis legisakcioninio proceso laikotarpiu procesinio atstovavimo nepripaino. Toki ivad galima daryti i Gajaus teiginio, jog niekam pagal statym nesuteikta teis iekoti (dalyvauti procese) svetimo vardu (D. 4.82.) Taiau i bendra taisykl ir legisakcioniniame procese turjo kelet iimi. Pirmiausia buvo leidiama bylintis kito asmens vardu (causa liberalis)p ro lib e r ta tu s atveju. Tai liet asmenis, esanius nelaisvje, kuri interesai turjo bti ginami. Buvo leidiamas procesinis atstovavimas visuomeninio skundo p r o p op ulei atveju. Manoma, kad buvo leidiama atstovauti ir p r o tu te la (globos)
61

III skirsnis

atveju. L e x H o s tilia leido kelti byl teisme u apvogtj, kuris buvo ivyks valstybs reikalais. Taiau tai tik iimtys i bendros taisykls. D idel paang procesinio atstovavim o srityje p ad a r p re to riu s formuliarinio proceso epochoje, tvirtindamas serganij ir ivykusij procesin atstovavim. Jis duodavo formul, kurios intencijoje nurodydavo atstovaujamojo, o kondemnacijoje - procesinio atstovo vard. Vliau buvo pripaintas tiesioginis atstovavimas, kada atstovas dalyvaudavo procese savo vardu gindam as neveiksni asm en arba m iesto b en d ru o m e n i bei korporacij, dalyvaujani civilinje apyvartoje, interesus. Form uliariniam e procese buvo dviej ri procesiniai atstovai c o g n i t o r ir p r o c u r a t o r . C o g n i t o r - tai form alusis atstovas. J skirdavo atstovaujam asis dalyvaujant prieingai aliai, laikantis tam tikr formalum ir sakant tam tikrus odius. Tokiu bdu paskirtas atstovas visikai pakeit procese atstovaujamj, taiau visos proceso eigoje atsiradusios teisins pasekms tekdavo atstovaujamajam. Atstovaujamasis jau negaljo antr kart pareikti to paties iekinio, nes visa tai, kas teismo sprendimu priteista, priklaus ne c o g n i t o r , bet atstovaujamajam (iiekoma jo naudai arba i jo). P r o c u r a to r buvo skiriamas nesilaikant griet formalum ir galbt net neinant prieingai aliai. Manoma, kad p r o c u r a t o r pats savo iniciatyva galjo stoti proces dl kito asmens interes, neturdam as tam joki galinim. Tai daniausiai liet ivykusi asmen interes gynim. Kadangi p ro c u r a to r , gindamas kito asmens interesus, galjo pradti p ro c es n e tu r d a m a s galinim , tok io p ro c eso te isin s p ase k m s atstovaujamajam buvo kitokios, nei procese dalyvaujant kognitoriui. Vis pirma atstovaujamasis (dominus) po tokio proceso turjo teis antr kart p areik ti t p at iekin tam p aiam atsak ov ui. K ad tai nevykt, atstovaujamasis turjo pripainti visk, k padar procese prokuratorius. S ie k ian t ap sa u g o ti atsak o v o in te re s u s nu o g alim o s p a k a rto tin o s intervencijos, kiekvienas prokuratorius turjo garantuoti, kad tuo atveju, jeigu atstovaujamasis (dominen) nepripains proceso ir pareik iekin atsakovui pats, jis (prokuratorius) atlygins atsakovui visus nuostolius c a u tio de rato h a b e n d o .

Civilini teisi gyvendinimas ir gynimas Romos imperijoje

Visa tai, k priteisdavo dalyvaujant prokuratoriui (prieingai, negu dalyvaujant kognitoriui) ir perduodavo paiam prokuratoriui, o pastarasis turjo perduoti atstovaujamajam (dominus). Tas pats bdavo ir pralaimjus byl. Pagal teismo sprendim atsakyti turjo ne atstovaujam asis, bet prokuratorius. Todl buvo reikalaujam a, kad prokuratorius garantuot iekovui, jog jis, bylos pralaimjimo atveju, sumoks visk, kas priklausys pagal sprendim - c a u t i o i u d i c a t u m so lv i. Laikui bgant ie skirtum ai inyko. sigaliojo taisykl, kad jeigu prokuratorius veda byl turdam as galinimus (procurator cum mandato ), nors jie ir neforminti laikantis formalios procedros, tai atstovaujamasis (dominus) negali nepripainti proceso ir pats pareikti iekin atsakovui. Todl p r o c u r a t o r c u m m a n d a t o buvo atleistas nuo pareigos pateikti c a u tio de rato. Tik atstovai be pavedimo liko ankstesnje padtyje ir privaljo vykdyti ca u tio d e r a to . Justiniano laikais inyko kognitori institutas ir liko tik p rokuratoriai. Justinianas, patobulins procesin atstovavim reguliavusias normas, vis dlto paliko galioti sen taisykl, kad kiekvienas atsakovo pavedimo vykdytojas (procesinis atstovas) turjo duoti cautio i u d i c a t u m so lv i.

8. Termino reikm gyvendinant ir ginant civilines teises. Iekinin senatis

Laikas (dies) gyvendinant ir ginant subjektyvines civilines teises visada turjo labai svarbi reikm. Kaip ir teis turinio asmens veikimas arba neveikimas, laikas yra teisini santyki atsiradim o, pasikeitim o arba pabaigos pagrindas. Ilgas laiko tarpas po teiss paeidimo gali turti takos atsirasti neigiamiems teisiniams padariniams asmeniui, kuris kreipiasi teism, kad bt apginta jo paeista arba ginijama teis. Be to, ilgas laiko tarpas, per kur asmuo nesikreipia teism, kad bt apginta jo teis, sukelia tam tikr neapibrtum, nekonkretum civiliniuose teisiniuose santykiuose bei civilinje apyvartoje. Tai nepageidautini reikiniai. Todl nuo seno laikui civilinje apyvartoje, o taip pat ginant'subjektyvines civilines teises, buvo
63

III skirsnis

skiriama svarbi reikm. Laikas yra btinas civilini subjektyvini teisi gynimo proceso elementas, nuo kurio priklauso paties civilinio proceso pradia, jo eiga, pagaliau ir rezultatas. Vienu atveju laikas gali bti pagrindas reikalauti teismins subjektyvini teisi gynybos, o kitu atveju - pagrindas atsisakyti suteikti toki gynyb. Laikas gali sukurti arba panaikinti pai materialin subjektyvin teis. Jeigu teis su laiko kategorija sieja tam tikr teisini padarini atsiradim, tai tokia laiko atkarpa gyja teisins kategorijos reikm ir vadinama terminu. Atsivelgiant tai, kokie teisiniai padariniai atsiranda dl to, jog baigiasi terminas, jo reikm teisje yra labai skirtinga. Jeigu vienoda faktin padtis egzistuoja tam tikr laiko tarp, tai pasibaigus iam terminui gali atsirasti tokios teisins pasekms kaip nuosavybs teiss gijimas (gijamoji senatis) arba jos praradim as (naikinamoji senatis). Tas pats terminas vienam asmeniui gali bti pagrindas nuosavybs teisei gyti, o kitam - pagrindas j prarasti. Pavyzdiui, jeigu vienas asmuo pagal statym nustatyt laik vald svetim turt, o tikrasis savininkas nereik jam dl to joki pretenzij, tai pirmasis gali gyti nuosavybs teis valdom turt, o antrasis prarasti j. Pagaliau kai kurios subjektyvins teiss galioja tam tikr statymo nustatyt termin, kuriam pasibaigus inyksta ir pati subjektyvin teis. Pavyzdiui, pasibaigus statymo nustatytam terminui, pasibaigia teis iekin, o drauge ir materialin subjektyvin asmens, bei jo teisi permj teis, kuri gyn is iekinys. C ivilinje teisen oje svarbiausia yra iek in in s senaties term in o kategorija. Tai statymo nustatytas terminas, per kur teismine tvarka gali bti apginta paeista ar ginijama subjektyvin teis. Iekinin senatis, kaip teisin kategorija, rom n teisje atsirado gana vlai. I ilikusi teiss altini galima sprsti, kad klasikin rom n teis tokios kategorijos neturjo. To m eto teisje buvo nustatyti terminai, per kuriuos galima teism e pareikti atskir kategorij iekinius. statym o numatyti terminai naikindavo pai materialin subjektyvin teis, o kartu ir teis jos teism in gynyb. ie term in ai buvo gantinai trum pi. Ankstyvojoje epochoje civilini iekini neribojo jokie terminai. Galiojo taisykl, kad kol egzistuoj pati teis, egzistuoja ir teis iekin, t.y. teis teismin gynyb. Taiau jau pretoriai dl tos prieasties, jog laikas sukeldavo tam tikr neigiam padarini civilinje apyvartoje, pradjo teis teismin
64

Civilini teisi gyvendinimas ir gynimas Romos imperijoje

gynyb riboti terminais. Pretori duodam i iekiniai buvo apriboti vieneri met term inu (pretoriaus galinim laikas), iekiniai, kylantys dl pirkimopardavimo sutari, esant parduoto daikto trkum am s - ei mnesi terminu, kai kurie civiliniai iekiniai, kylantys dl paveldjimo santyki penkeri m et terminu. Vliau atsirado term inai ir kitiems civiliniams iekiniams pareikti. Vienoje i imperatoriaus Teodosijaus II (424 m.) konstitucij buvo numatytas specialus terminas, kuris panaikindavo teis iekin. i konstitucija skelb, kad egzistuojanti teis, j paeidus, gali bti ginam a trisdeim t met. Justiniano kodifikacijoje is terminas banyios ir labdaros staig iekiniams buvo prailgintas iki keturiasdeimties met, o kai kuriems kitiems iekiniams - sutrumpintas. Taiau pagrindinis terminas liko trisdeimt met. Taigi iekinins senaties term ino kategorija, tokia prasme, kaip mes iandien j suprantame, rom n teisje atsirado 424metais. Kol nebuvo vestas iekinins senaties terminas, romn teisje egzistav statymo nustatyti term inai nuo iekinins senaties skyrsi tuo, kad: a) jie buvo gerokai trum pesni - vieneri metai ginams dl kilnojamojo ir dveji dl nekilnojamojo turto; b) pasibaigus statymo numatytam terminui, nustodavo galiojusi ne tik teis teism in m aterialins teiss gynyb, bet ir pati m aterialin teis. Tuo tarpu pasibaigus iekinins senaties term inui, savininkas prarasdavo teis teismin savo nuosavybs teiss gynyb, bet ne pai nuosavybs teis; c) statymo nustatyti terminai negaljo bti nei nutraukti, nei sustabdyti. O iekinin senat galima buvo sustabdyti arba nutraukti. vedus iekinins senaties term in ir nustaius jo trukm , atsirado btinyb apibrti io termino pradi. Tai priklaus nuo teisini santyki pobdio. Terminuotose sutartyse iekinins senaties termino eigos pradia buvo laikoma diena, einanti po sutarties termino pasibaigimo dienos. Btent nuo tos dienos ir bdavo skaiiuojamas 30 ar 40 met terminas iekiniui pareikti. Jeigu sutartyje jos vykdymo laikas nebuvo nurodytas, tai iekinins senaties term ino eiga prasiddavo prajus 7 dienom s po kreditoriaus pretenzijos pareikimo skolininkui. Ginuose dl daiktins teiss iekinins senaties term ino eiga prasiddavo nuo to laiko, kada savininkas gydavo teis iekin, t.y. kada jis suinodavo, kur yra jo daiktas.
5-

1519

65

III skirsnis

Iekin in s sen a tie s term in o eiga galjo b ti n u tra u k ia m a arb a sustabdoma. Nutraukiam a, jei skolininkas visikai ar i dalies pripaindavo savo prievol (skol) arba jei iekovas pareikdavo teisme iekin. Iekinins senaties term ino eigos nutraukimas reikia, kad vykus vienam i dviej m int fakt, visas laikas, prajs iki io fakto atsiradimo, nustoja galiojs, o iekinins senaties terminas pradedam as skaiiuoti i naujo. Taigi jeigu suinteresuotas asmuo aktyviai veikia, stengdamasis isaugoti savo teis, iekinin senatis i esms tam pa neterm inuota ir teisi gynimas praktikai neprarandam as, o pati teis neinyksta. Iekinins senaties nutraukimas skiriasi nuo iekinins senaties term ino eigos sustabdymo. Sustabdymas tik tam tikram laikui nutraukia term ino eig. Paalinus tas aplinkybes, kurios privert sustabdyti iekinins senaties eig, ji tsiasi toliau. Prie termino, kuris prajo iki sustabdymo, pridedam as dar liks term inas, taiau jis negali viryti iekinins senaties term ino. Iekinins senaties termino eiga galjo bti sustabdom a dl karo veiksm, epidemijos, iekovo nepilnametysts bei kit aplinkybi, trukdani pareikti iekin. Iekinins senaties term ino pabaiga panaikindavo teis iekin, taiau reikalavimo teis arba teis daikt tebeegzistavo, tik jau negaliojo utikrinta valstybin prievarta. Taiau jeigu pasibaigus iekinins senaties terminui prievol bdavo vykdoma (pvz., sugrinama skola), tai buvo laikoma, kad vykdyta tai, kas priklaus, kadangi pati teis nebuvo inykusi, nors ir neturjo iekinins gynybos. Jeigu suinteresuotasis asmuo, praleids iekinins senaties term in, bandydavo gyvendinti savo reikalavim , atsakovas galjo jam pareikti ekcepcij, nurodydam as, jog praleistas iekinins senaties terminas.

Ketvirtasis skirsnis

ROMN CIVILINS (PRIVATINS) TEISS SUBJEKTAI

1. Civilins (privatins) teiss subjekto samprata. Privatins teiss subjektai fiziniai ir juridiniai asmenys. Teisnumas ir veiksnumas (caput ir status)
Teis, kaip privalom j, valstybs sankcionuot elgesio taisykli (norm) visuma, reguliuoja moni tarpusavio santykius, kurie vadinami visuomeniniais santykiais. i santyki, kuriuos reguliuoja civilins teiss normos, dalyviai ir yra civilins teiss subjektai. Jais gali bti pavieAiai mons - fiziniai asmenys, arba j grups, junginiai - juridiniai asmenys. Taiau bt klaidinga manyti, kad visi visuomens nariai - pavieniai asmenys arba bet kokie junginiai - yra civilins teiss subjektai. Civilins teiss subjekto sam prata visada siejama su jo gebjimu turti civilines teises ir pareigas. Civilinje teisje toks gebjimas turti civilines teises ir pareigas
67

IV skirsnis

yra vadinamas teisnumu. iuolaikinje visuomenje gebjim paprastai mogus gyja nuo gimimo momento. Taiau kad asmuo pats galt dalyvauti civilinje apyvartoje, savo veiksmais gyti sau teises ir pareigas, sudarinti sandorius, vien teisnum o nepakanka. Civilinje teisje galjimas savo veiksmais gyti civilines teises ir pareigas yra vadinamas veiksnumu. Taigi civilins teiss subjekto sam prata paprastai siejama su dviem socialinmis teisinmis kategorijomis - teisnumu ir veiksnumu. Taiau paiai civilins teiss subjekto sam pratai esmin reikm turi tik teisnumas. Galim a bti civilins teiss subjektu ir neturint galimybs savarankikai (savo valios veiksm ais) d isp onu oti priklausaniom is teism is. Tokios galim ybs, pavyzdiui, neturi nepilnameiai, bet jie neiliminuojami i turtini santyki sferos. J veiksnum iuo atveju papildo j globjai. Gebjim bti civilins teiss subjektu Romos juristai vadino c a p u t. Jeigu tok gebjim asmuo turdavo, buvo sa k o m a c a p u t h a b e r e , jei ne c a p u t n o n habere, arba n u l l u m c a p u t h a b e re . Asmuo, kuris turjo teisnum, buvovadinam aspersa/ia (asmenyb ).P ersona svoka, bdam a teisin kategorija, yra siejama su mogumi. Paprastai teisine asmenybe mogus bdavo nuo gimimo iki mirties. Taiau Romos teisje i bendra taisykl turjo iimi, siekiant apsaugoti jau pradto, bet dar negimusio vaisiaus interesus arba reprezentuojant mirusj asmen busimojo pdinio naudai. ymus Pom os teisininkas Paulius ra, kad esantis siose saugomas taip, tarytum jis bt tarp gyvj, kadangi kalbama apie paties vaisiaus naud (D. 1,5). Romn teis, kaip ir visos kitos senovs teiss sistemos,p e r s o n a laik kakokia privilegija, kuri mogus gydavo tik esant tam tikroms slygoms. Kad Romoje mogus bt asmenybe, t.y. kad jis galt bti teiss subjektu, jis privaljo turti c a p u t , kuris priklaus nuo trij element, sudarani jo esm. Tai buvo laisv, pilietyb ir eimos galvos padtis. Paulius, kalbdamas apie teisnumo apibrimo laipsnius, sak: " .. . tria e n i m s u n t q u a e h a b e e m u s : lib e r ta te m , c i v i t a t e m , f a m i l i a m (D. 4,5). Taigi norint bti asmenybe, pagal Rom n teis, reikjo bti: laisvu mogumi, o ne vergu, pilieiu, o ne latinu ar peregrinu, eimos galva, o ne paprastu, priklausomu jos nariu. Tie Romos valstybs gyventojai, kurie turjo s t a t u s libertatis, sta tu s c iv ita tis ir status f a m i l i a e turjo ca p u t, buvo visikai
68

Romn civilins (privatins) teiss subjektai

teisns ir buvo p e r s o n a . Taiau dl vienoki ar kitoki prieasi asmuo, turintis s t a t u s l i b e r t a t i s , s t a t u s c i v i t a t i s ir s t a t u s f a m i l i a e , sudaranius c a p u t turin, galjo vieno ar vis j netekti. Tada vykdavo c a p itis d e m i n u t i o - civilin mirtis. Norint geriau suprasti Romos civilins teiss subjekto svok, btina smulkiau panagrinti kiekvien i trij cap u t turin sudarani element.

2. Status libertatis (laisvs statusas)

Per vis Romos valstybs gyvavimo istorij pagrindin ir svarbiausia prielaida, leidianti bti civilins teiss subjektu, buvo laisvs statuso turjimas. S t a t u s lib e r ta tis turjo visi tie, kurie nebuvo vergai. N orint rodyti s ta tu s lib e r ta tis , pakakdavo nurodyti, kad mogus nra vergas. Vergas -s e r v u s - negaljo bti teiss subjektas, jis - teiss objektas, bet ne p e r s o n a , jis res (daiktas). Vergas skiriasi nuo laisvo mogaus tuo, kad jis neturi savo eimos, jo eimyninis gyvenimas (contuberium) nra santuoka. Vergas neturi turto, negali turti nuosavybs, negali bti nei kreditoriumi nei debitoriumi, nei palikti turto savo pdiniui. Pagaliau vergas negali kreiptis teism, nes procese dalyvauti gali tik laisvas mogus. Tik vergo eimininkas galjo kreiptis teism dl alos, padarytos suluoinus jo verg, atlyginimo. Kaip ir bet kuris kitas daiktas, taip ir vergas gali bti savininko apleistas, ivarytas, taiau ir tai nesuteikia vergui laisvs. Tok verg (servus sine domino) gali kiekvienas laisvas mogus pasisavinti. Taiau nepaisant tokio beteisikumo, vergas vis dlto yra mogus. Tarp vergo ir kit privatins nuosavybs objekt yra didelis skirtumas. Jis (vergas), kaip ir vaikai, eimoje patenka a l i e n i iu r is (svetimosios teiss moni grup). Vergas yra in d o m i n i c a p o t e s t a t e (eimininko valdioje), kaip vaikai yra in p a t r i a p o t e s t a t e (tvo valdioje). Laikui bgant faktin verg padtis valstybje keitsi, ji gerjo arba blogjo, bet pats teisinis principas, jog neturintis laisvs asmuo (vergas) negali bti teiss subjektu, iliko iki pat Romos imperijos lugimo. Nors gyvenimo realij veriama Rom n teis io principo nuosekliai nesilaik, taiau tai buvo tik atskiros iimtys i bendros taisykls, kurios joki esmini
69

IV skirsnis

pakitim poiryje verg kaip daikt, servi res s u n t nepadar. moni dalijimas laisvus ir vergus Romos visuomenje pastebimas jau pirmaisiais jos gyvavimo metais, ir ini apie tai randam e seniausiuose Romos teiss altiniuose. Taiau tuo m etu vergov tik pradjo sigalti, o vergai dar nesudar atskiros klass,. Ekonominiame ir socialiniame ankstyvosios Romos gyvenime vergovs institutas nebuvo ypa svarbus. Pati vergov buvo patriarchalinio pobdio. Vergai buvo patriarchalins eimos nariai ir kartu su kitais eimos nariais dalyvavo bendrame kiniame gamybiniame procese. Tai ir nulm to m eto verg ir laisvj gyventoj tarpusavio santyki pobd bei verg padt. Ir nors ankstyvuoju Romos valstybs vystymosi laikotarpiu, esant patriarchalinei vergovei, vergas negaljo turti nei savo turto, nei savo eimos, vis dlto jo padtis gerokai skyrsi nuo verg padties vlesniais Romos valstybs vystymosi laikotarpiais. Ankstyvuoju Romos valstybs vystymosi laikotarpiu verg dar nebuvo irima kaip daikt, jis turjo kai kurias asmenybs teises. Pavyzdiui, vergo laidojimo viet religin teis saugojo lygiai taip pat kaip ir laisvojo mogaus kap. Artima kraujo giminyst tarp verg buvo laikoma klitimi santuokai tarp j sudaryti. Perleidiant vergus kitiems vergvaldiams buvo draudiama atskirti artimus giminaiius (tvus nuo vaik, sutuoktinius). Pagaliau tai, kad apibdinant vergvaldio valdios santykius su vergu buvo vartojamas term inas p otestas , liudija, jog buvo pripastamos kai kurios vergo, kaip asmenybs, savybs. Taiau jau III a. pr.m.e. pabaigoje lex A k v i l i a tvirtino kardinaliai prieingus dalykus. Pagal statym vergas visikai aikiai prilyginamas daiktui (gyvuliui). io statymo pirmajame skyriuje buvo nuostata, skelbianti, kad jeigu kas nors neteistai umu svetim verg arba keturkoj gyvul, i jo savininkui turs bti priteista aukiausia t m et umutojo kaina (D.9,2). Antrojo amiaus pr.m.e. viduryje vergai jau visikai prilyginami gamybos priemonms. eimininkas su vergu gali elgtis kaip su daiktu. Jam priklauso vergo gyvybs ir mirties teis. Romos imperijos epochos teisininkai vergov laik prieinga mogaus prigimiai. Jie teig, kad vergov esanti taut teiss institucija dl to, jog ji buvusi visose senovs tautose. Teisininkas Florentinas nurodydamas, kad laisv yra gimtas kiekvieno gebjimas daryti tai, kas jam patinka, jeigu to
70

Romn civilins (privatins) teiss subjektai

nedraudia prievarta arba teis, pabr, kad vergov - tai taut teiss padarinys, kai asmuo paklsta svetimojo viepatavimui, prietaraujaniam jo prigimiai (servitus est constitutio iuris gentium, quia quis dominio alieno contra naturam subjicitur). Vergovs pateisinimo jie iekojo kare, kuris, anot j, visada buvo jos prieastis ir pradia. Jeigu nugaltojas turjo teis umuti nugaltj, tai jis turjo dar didesn teis pastarj padaryti savo nuosavybe, - teig Florentinas. I tikrj seniausioje Romos istorijos epochoje pagrindiniai vergovs altiniai, be neisimokaniojo skolininko parsidavimo arba savo eimos nari pardavimo vergovn, buvo prieo kari pamimas nelaisv, svetimali, esani Romos teritorijoje, pavertimas vergais ir gimimas i vergs. Teisin tvo status gydavo vaikai, gim teistoje (legalioje) santuokoje. Kadangi laisvojo santuoka su vergu leidiama nebuvo, tai vergs pagimdyti vaikai gydavo verg status. Pradioje lem iam vaidmen, nustatant gimusio vaiko teisin status, turjo motinos statusas vaiko gimimo momentu. Vliau i nuostata buvo pakeista, ir lemiam reikm turjo bet kuris laikotarpis, per kur m otina ntumo m etu buvo laisva. Jeigu ntum o pradioje, viduryje ar pabaigoje motina turjo laisvs status, jos pagimdytas vaikas negaljo bti vergu. Taiau vergo status galjo gyti ir laisvasis romnas. Pavyzdiui, apvogtasis galjo padaryti savo vergu laisvj Romos gyventoj, jeigu pastarasis buvo sugaunamas nusikaltimo vietoje. Laisvieji romnai (gim laisvi) iki imperijos periodo negaljo bti vergais savo valstybs teritorijoje, todl jie bdavo parduodam i usien - tr a n s T i b e r i m . Klasikinio periodo pradioje vergovs altiniai keitsi. U drausta paversti vergais Rom os pilieius, neisim okanius skolininkus. Taiau atsirado nauji vergovs altiniai. Vergais buvo galima paversti nuteistuosius
r

u tam tikrus nusikaltimus mirties bausm e arba katorga. Verge galjo tapti ir laisvoji moteris, turjusi intymi ryi su vergu ir nenutraukusi j po spjimo. Pagaliau vergu vl galjo tapti ir ilaisvintasis, jeigu pastarasis nepadoriai elgsi savo buvusio eimininko atvilgiu. Vergov buvo laikoma natralia, gimta bsena, kuri egzistavo ne vien dl to, kad kakam pagal nuosavybs teis priklaus vergas, kad jis turjo eiminink. Todl galjo bti ir niekieno vergai - s e rv u s n u l l i u s .
71

IV skirsnis

Draudimas paversti vergais savo alies pilieius buvo viena i prieasi atsirasti naujam vergovs altiniui. Plaiausiai paplito svetimali, paim t nelaisv Romos karuose su kitomis valstybmis, pardavimas vergov romnams. Dl tokio pardavimo labai padidjo verg skaiius Romoje, o tai gerokai sumaino verg kaip preks kain bei socialin vert. Padidjus verg skaiiui, labai pablogjo j padtis, nors, kaip teigia kai kurie rom n teiss tytintojai, romnams nebuvo bdingas blogas elgesys su vergais. Vergas buvo Romos pilieio nuosavyb, todl su juo buvo elgiamasi kaip ir su kitais nuosavybs objektais, o tai liet paties eimininko interesus. Im peratoriui Augustui paskelbus taik p a x R o m a n a , karai, kaip pagrindinis vergovs altinis, palyginus su kitais verg sigijimo teistais bdais, p ra rad o savo reikm . Pirm aisiais trim is m s eros am iais parduodam verg skaiius labai sumajo. Dl tos prieasties pasikeit poiris vergus ir elgesys su jais. Pirmojo ms eros amiaus pabaigoje pastebimas aktyvus valstybs kiimasis vergo ir vergvaldio santykius, siekiant ap rib o ti vergvaldi savival. V ergvaldiam s, o taip p a t ir municipaliniams magistratams, buvo draudiam a umuti arba pasmerkti myriop vergus, sukaustyti juos iki mirties grandinmis, paversti gladiatoriais. Vergas pats atsak u savo nusikaltimus, nesvarbu, jog jis juos padar eimininkui sakius ar inant. Jo padarytus nusikaltimus nagrinjo teismas. Netgi vergvaldi skundus dl j mon intymi santyki su vergais m nagrinti valstybs institucijose (D. 1.12). Im peratoriaus Klaudijaus ediktas skelb, kad sergantis vergas, paliktas be eimininko pagalbos, tapdavo laisvas, o im peratoriaus Antonijaus Pijaus viena i konstitucij num at net vergvaldio baudiamj atsakomyb u savo vergo nuudym. Tuo pat metu susiformavo principas/a vor lib e r t a t is , kurio esm buvo tokia: jeigu teisminio proceso m etu kildavo abejoni dl mogaus statuso, tok mog laikydavo laisvu. Teiss altiniuose randam e nemaai ini, patvirtinani, kad vergui, nepaisant jo beteiss padties, suteikiamos kai kurios teisins garantijos, pavyzdiui, jeigu vergas turjo bti ilaisvintas vykds koki nors slyg, taiau tam buvo daromos klitys, vergui, nors slyga ir nebuvo vykdyta, turjo suteikti laisv. Netgi ir tuo atveju, jeigu te sta m e n ta s, k u riam e buvo n u m a ty ta s u te ik ti vergui laisv, buvo pripastamas negaliojaniu, vergas turjo bti ilaisvintas.
72

Romn civilins (privatins) teiss subjektai

Kaip matome, vergvaldi valdia vergams buvo gerokai apribota. Nors pastarieji ir priklaus nuo savo eimininko, valstybs buvo ginami kaip jos pavaldiniai. N o rs respublikos laikotarpio pabaigoje ir vliau teis vergo asmeniui pradjo skirti daugiau dmesio, atsirado kai kurios teisins garantijos, iskirianios j i kit teiss objekt (res), beveik iki klasikinio periodo pabaigos vergai vis dar buvo minimi kartu su kitais daiktais. Jie buvo beteisiai ne tik asmenins, bet ir turtins teiss sferoje. Kaip jau buvo minta, jie neturjo savo turto, negaljo bti nei kreditoriais, nei debitoriais, dalyvauti civilinje apyvartoje. Taiau verg beteisikumas turtinje sferoje nuo se n ia u si j R om os laik buvo lab a i n e n a u d in g a s verg valdiam s, panaudojant vergo inias, intelekt gamybinje kinje veikloje. Todl jau ius civ ile leido vergams atlikinti tam tikrus teisinius veiksmus vietoje savo eimininko (persona domini). Kaip nurodo P. iraras (G irard)1 , vergai, prisidengdami eimininko asmenybe, tapdavo savininkais ir kreditoriais. Vergo galimyb atlikinti teisinius veiksmus vergvaldio naudai buvo grindiama vergvaldio teisnumu, - t.y. tarsi tuos veiksmus atlikt pats vergvaldys. Ti iau eimininkas visikai neatsak u vergo prievoles. Todl galima daryti ivad, kad vergas galjo veikti tik eimininko naudai. Jis galjo eiminink padaryti savininku ir kreditoriumi, bet ne debitoriumi, tai aikiai patvirtina ymaus teisininko Gajaus posakis: M e li o r c o n d i t i o n o s tr a p e r ser v o s f i e r i p o t e s t , d e t e r i o r f i e r i n o n p o t e s t (D. 50. 17. 133). (P adedant vergams ms padtis gali pagerti, bet negali pablogti). Supratama, kad tokia padtis, kada vergas, atlikdamas teisinius veiksmus eimininko naudai, negali jo padaryti skolininku, nebuvo laikoma normalia. Tai, kad eimininkas neatsak u vergo prievoles, atsiradusias i jo sudaryt sandori, ypa prekybos srityje, labai ribojo vergo intelektualinio darbo p anaudojim . Todl jau respublikos laik o tarp io pabaigoje p ra d to s pripainti platesns verg teiss turtini, asmenini ir procesini teisi srityje. D ar senojoje ius c iv ile buvo num atyta, kad jeigu vergas savo veiksmais padaro kam nors al (pavagia daikt, sunaikina svetim daikt), vergo eimininkas privalo arba atlyginti padaryt al, arba iduoti kaltj
1 P. Girard. Romn teis. T. I. Kaunas, 1931. P. 137. 73

IV skirsnis

verg nukentjusiajam. Iduodant tok verg nukentjusiajam (naujajam eim ininkui) arba j perd uo dan t, k artu su juo bdavo p erkeliam a ir atsakomyb. Senasis eimininkas nuo io m om ento jau neatsak u vergo padaryt al. iuo atveju vergas dar nesiskyr nuo gyvulio, nes tokios pat taisykls galiojo ir atlyginant al, kuri padar eimininko gyvulys (actio de pauperie). Vlesni laik tesininkai ia pradjo irti ne tik noksalin vergvaldio atsakomyb, bet ir paties vergo prievol. Todl ilaisvinant verg, padarius al, kuri dar nebuvo atlyginta, jam bdavo reikiamas civilinis iekinys dl alos atlyginimo. Kalbant apie prievoles, kylanias i vergo sudaryt vergvaldio naudai sutari, reikia paymti, kad pagal senj / us civile u jas niekas neatsak. Vergvaldys neatsak u vergo prievoles, o pareikti iekinio paiam vergui nebuvo galima. Laikui bgant ir ioje srityje pradjo pripainti kai kurias vergo prievoles. Tiesa, ios prievols nebuvo utikrinamos iekiniu, jos buvo laikomos natraliomis prievolmis ir vadinosi o b lig a tio n a t u r a l is . J atsiradim nulm isipltusi kin veikla, verg galimybi atlikti teisinius veiksmus eimininko naudai platesnis panaudojimas bei verg atsakomybs u atlikt teisini veiksm pasekmes nebuvimas. ios prievols esm: jeigu vergas savo noru sumokdavo tai, kas priklaus mokti pagal prievol, nors jis ir neprivaljo to daryti, atsiimti sumoktos sumos negaljo. Nuo I m.e.a. pradios Romos teisininkai pradjo kurti privatins teiss normas, reglam entuojanias verg kom ercin-kin veikl vergvaldio vardu, o kai kuriais atvejais leidianias ir patiem s vergams dalyvauti civilinje apyvartoje savo vardu. Tenkinant ekonominio vystymosi poreikius ir ginant verg kontrahent (asmen, su kuriais vergai sudar sutartis) interesus, Romos teisininkai, nepaisydami, kad vergai neturjo teisnumo, natralini prievoli svokos pagalba sankcionavo verg sudaromas sutartis ir prievoles, kurias tos sutartys numat. Vergvaldiai nebuvo atsakingi u prievoles, kylanias i vergo sudaryt sutari. Apskritai tai jiems buvo naudinga, nors atskirais atvejais galjo bti ir nuostolinga. Ekonominio gyvenimo vystymasis, prekini-pinigini santyki pltojim asis sil vergvaldiams naujus verg inaudojimo bdus. Taiau tie nauji bdai galjo bti efektyvs tik nustaius tam tikr vergvaldio atsakomyb u jo vergo atliekamus juridinius veiksmus. Toki vergvaldio atsakomyb u vergo
74

Romn civilins (privatins) teiss subjektai

atlikt teisini veiksm pasekmes ir nustat pretorin teis. Pretoriaus edikte buvo numatyta daugyb atvej, kai galima buvo pareikti iekin vergvaldiui dl prievoli, kylani i vergo, betarpikai dalyvavusio komercinje veikloje, sudaryt sandori. Visi ie iekiniai turjo bendr pavadinim - a c tio n e s a d je c tic ia e q u a l i t a t i s , kadangi ia, prie anksiau jau mintos vergo natralins prievols, buvo prijungiama a d j e c tu r - iekinin jo eimininko atsakomyb. Kiekvienu konkreiu atveju, priklausomai nuo veiklos, i kurios atsirado prievol, pobdio, buvo duodamas konkretus iekinys. Jeigu vergvaldys buvo paskyrs verg savo prekybins mons, jos filialo valdytoju arba prekybinio laivo vadu, tai vergvaldio atsakomyb u tokio vergo sudarytus sandorius, jam patikt reikal srityje, garantavo specials iekiniai: a c tio i n s t i t o r i a - pirm uoju atveju, ir a c tio e x e r c i t o r i a antruoju atveju. Abiem atvejais absoliuiai atsakingas buvo vergvaldys. Vergvaldys visikai atsak ir tuo atveju, jeigu vergas sudar sandor iankstinio vergvaldio susitarimo su kontrahentu pagrindu (iussus domini). Nevykdius i io sandorio kylani prievoli, prie eiminink bdavo duodam as a c t i o q u o d i u s s u s . eim ininkas atsak ir u prievoles, atsirandanias i sandori, vergo sudaryt jo paties iniciatyva, bet ginant eimininko interesus, jeigu dl tokio sandorio daiktas ar pinig sum a atitekdavo jo eimininkui - in rem d o m i n i v e r s u m est. Pretorius iuo atveju prie eiminink duodavo a ctio de in rem verso. Skirtingai nuo jau mint iekini, eimininko atsakomyb pagal iekin priklaus nuo atitekusio jam pagal sandor turto verts ar pinig sumos. iuo atveju eimininkas galjo atsakyti visikai, jeigu viskas, kas gauta pagal sandor, atiteko jam, ir i dalies, jeigu pagal sandor jam teko tik gyto turto dalis. Labai svarbi reikm verg turtini teisi sferoj: turjo nuo seno Romoje z m o m ^ p e c u l i u m (pecus - gyvuliai) institutas, kuris taip pat gana rykiai atskleidia, kad nors vergas ir nebuvo privatins teiss subjektas, jo padtis taip pat nebuvo sulyginta ir su kit teiss objekt padtimi. Labai an k sti R om o je sivyravo p ap ro ty s s u te ik ti vergu i tam tik r k in savarankikum, kad jis geriau galt dirbti, kininkauti, daugiau duot naudos savo eimininkui. Vergui skirdavo ems sklyp, duodavo btiniausi inventori ir leisdavo kininkauti savarankikai, m okant eim ininkui nu staty t prievol (pyliav). Vergui, kuris m okjo am at, duodavo
75

IV skirsnis

btiniausius rankius ir leido amatininkauti. Jeigu vergas turjo prekybini sugebjim, jam leido usiimti prekyba. Vergui skiriamas turtas, kad jis galt savarankikai kininkauti, buvo vadinamas p e c u l i u m . P e c u l iu m galjo bti tiek kilnojamas, tiek nekilnojamas turtas ir netgi vergai (servi vicarii). Verg pekulijus, kaip teigiama istoriniuose altiniuose, - labai senas institutas. Jis atsirado dar iki XII lenteli statym pasirodymo. Jau IV a. pr.m.e. pabaigoje Romoje buvo nemaai verg, besinaudojani pekulijumi. Nuo XII lenteli statym epochos iki I a. pr.m.e. verg pekulijus nebuvo iki galo teisikai reglam entuotas. Ir tik p reto rin teis isprend i problem , suteikdam a pekulijaus institutui savarankik teisin form. Pirmojo amiaus prie ms er pirmojoje pusje buvo paskelbtas pretoriaus ediktas apie pekulij, kuris i esms ir pradjo formuoti pekulijaus teisin reim. Ediktas pekulij apibr kaip turto mas, kuri eimininkas atskiria nuo savo turto ir atskirai veda vergo sskait. Vergui iskirto turto mas teisikai visada likdavo vergvaldio nuosavybe. Jis bet kada j galjo susigrinti. Vergas, turintis pekulij ir savarankikai kininkaujantis, neretai turjo sudarinti vairius sandorius su treiaisiais asm enim is. Taiau pastarieji tik tada galjo sudarinti su vergu sandorius, jeigu buvo tikri, kad i i sutari kylani teisi ir pareig realizavimas yra kuo nors garantuotas. Jeigu buvo siekiama plsti toki kininkavimo form, buvo btinos ir tokios garantijos. Pretorius pradjo duoti tiesiogin iekin prie vergo eiminink, jeigu prievols nebuvo vykdomos. is iekinys vadinosi actio de p e c u l io , ir eimininko atsakomybs ribos pagal j negaljo viryti pekulijaus rib. Esant vergo pekulijui, tarp eimininko bei vergo susiformavo tam tikri santykiai, kuriuos taip pat reguliavo teis. Jeigu pekulijus buvo prekybinio pobdio, eimininko mokestiniai reikalavimai vergui buvo vienoje eilje su kit kreditori mokestiniais reikalavimais, ir vergas, b a n k ro to atveju, visus ju o s tu r jo p a te n k in ti p ro p o rc in g a i. K ilus nesutarimams tarp vergo, turinio pekulij, ir eimininko dl atsiskaitym prie eiminink, bdavo duodam as actio t r i b u t o r i a . Nauj institucij krimas ir tolesnis j pltojimas, vergams pripastant kai kurias civilines m aterialines teises, turjo takos ir tam tikriem s teigiamiems poslinkiams verg teisi gynimo srityje.
76

Romn civilins (privatins) teiss subjektai

Imperijos krimo pradioje, vedus ekstraordinarin proces, pakeitus senosios ius civ ile numatyt proces, vergai gavo galimyb dl savo teisi paeidim o pasisksti m agistratui, kuris pats sprend jam patiktu s klausimus, aplenkdamas senjordo j u d i c i o r u m teisen. iuo laikotarpiu nutolstam a nuo principinio draudimo vergui paiam iekoti savo asmens ir teisi gynimo (cum servo nulla actio st - santykiuose su vergu iekinio nra). Pavyzdiui, jeigu pdinis paslepia testam ent, kuriuo vergui suteikiama laisv, pastarasis gali apsksti pdin magistratui. Maa to, vergas galjo apsksti magistratui net eiminink, jeigu pastarasis nevykd su vergu sudarytos ilaisvinimo sutarties. Tokie buvo verg (asmenins ir turtins) teisins padties Rom oje bendrieji bruoai. Nors Romoje vergov buvo laikoma natralia, gimta bsena, taiau jau labai anksti pradtas praktikuoti verg ilaisvinimas. Normalus vergovs nutraukim o (pasibaigimo) bdas Romoje b u v o m a n u m i s s i o , kada vergui laisv suteikdavo jo eimininkas. M a n u m i s s i o buvo ne vien privatus aktas, jam e pastebim e ir aktyv vieosios valdios dalyvavim. inom os trys m a n u m i s s i o form os: m a n u m i s s i o t e s t a m e n t o , m a n u m i s s i o v i n d i c t a ir m a n u m i s s i o c e n su . Seniausia i i form, matyt, b u v o m a n u m i s s i o te s ta m e n to - vergo ilaisvinimas pagal jo eimininko palikt testam ent iam mirus. Senaisiais Romos valstybs laikais testam entai buvo sudaromi tautos susirinkimuose (testamentu comitiis calatis). Testatoriaus privai vali sankcionuodavo visa tauta, o jo privatus patvarkymas buvo daromas j u s s u s p o p u l i . Tarp kit testam ente esani patvarkym galjo bti ir vergo paleidimas laisv. Vergas buvo laikomas laisvas nuo testam ento sigaliojimo mom ento, t.y. nuo testatoriaus mirties. Mirus testatoriui, vergas tapdavo Jaisvasipso i u r e . Testatorius galjo verg ilaisvinti tiesiogiai apie tai nenurodydam as testamente, bet pareigodamas tai padaryti pdin. Tuo atveju dar turdavo bti vergo ilaisvinimo procedra (aktas), kuri jau atlikdavo pdinis. Pagal testam ent vergas galjo bti ilaisvinamas ir su slyga, kuri jis turdavo vykdyti. Kol ios slygos nevykdydavo, jis dar nebuvo laisvas ir uimdavo tarytum tarpin padt tarp vergovs ir laisvs, kuri vadinosi s t a tu lib e r.
77

IV skirsnis

M a n u m i s s i o v in d ic ta - tai dirbtin vergo ilaisvinimo procedra. Vergas ilaisvinamas tariamo proceso apie ilaisvinim bdu. Vergvaldys kartu su vegu ir treiuoju asmeniu, specialiai kviestu (assertor in libertatem), kreipiasi magistrat (konsul, pretori). Asertorius prie magistrat vaidina iekovo vaidmen. Jis udeda vergui v in d i c t a ir taria tam tikrus odius (hunc hominem ex iure Quiritium liberum esse aio). pareikim vergvaldys arba nieko neatsako, arba sutinka, kad vergas bt ilaisvintas. Po to magistratas paskelbia, kad vergas yra laisvas. Vliau i procedra buvo supaprastinta. Pakako paprastai paskelbti prie magistrat apie ilaisvinim, kuris buvo raomas protokol. Treiosios ilaisvinimo formos - m a n u m i s s i o c e n s u s - esm sudar tai, kad po eimininko pareikimo verg cenzorius (specialus magistratas) raydavo piliei sraus, ir is tapdavo laisvas. Taiau iuo ilaisvinimo bdu buvo galima pasinaudoti tik sra sudarymo laikotarpiu. Vliau, inykus cenzui, inyko ir toks verg ilaisvinimo bdas. A ntruoju respublikos laikotarpiu greta i form ali ilaisvinimo i vergovs bd atsirado ir daugyb neformali. I j galima bt iskirti: m a n u m i s s i o i n t e r a m i c u s - ilaisvinimas i vergovs apie tai pareikiant prie liudytojus; m a n u m i s s i o p e r e p is to la m - duodant ilaisvinamj rat. Tokiu bdu ilaisvintas vergas pagal senj ius civile netapdavo laisvas, bet jo laisv gyn pretorius savo i m p e r i u m (valdios) galia. Vergas gaudavo special pretorins laisvs status, kuris vadinosi in lib e r ta te m o r a r i . Toki padt uimdavo ir ilaisvintieji ne kviritins, bet pretorins bei bonitarins teisi eiminink vergai. Apie 19m.e. metus buvo priimtas lex J u n i a N orb a n a, kuris institut in libertate m o r a r i transformavo latinit. Ilaisvintieji dviem anksiau mintais bdais uim davo/a///n teisin padt ir v ad in osi/alini J u n i a n i . ias formas teisino Justinianas, leisdamas ilaisvintiesiems suteikti Romos piliei status, jeigu tik ilaisvinimas bdavo paskelbiamas arba duodamas ratas dl ilaisvinimo dalyvaujant ne maiau kaip penkiems liudytojams. Imperatoriaus Konstantino laikais atsirado dar viena verg ilaisvinimo forma - m a n u m is s i o in ecclesia. Tai banytin verg ilaisvinimo forma. Senojoje Romos teisje nebuvo verg ilaisvinimo apribojim. Bet jau imperijos pradioje pastebima valstybs kiimosi verg ilaisvinimo preces
78

Romn civilins (privatins) teiss subjektai

tendencija. Tai nulm btinyb apsaugoti valstyb nuo per didelio ilaisvintj, tarp kuri buvo nem aai tartin elem ent, antpldio. Im peratoriaus Augusto valdymo metais buvo ileisti lex A e l i a S en tia ir lex F u fia C a n i n i a , kurie labai suvar verg ilaisvinim. kurta speciali kom isija, k u riai reik jo rodyti ilaisvinim o p rie ast - d e c a u s i s lib e r ta lib u s , jeigu verg ilaisvindavo eimininkas, neturintis 20 met, arba ilaisvinamas vergas neturjo 30 met. Niekiniu buvo laikomas ilaisvinimas in f r a u d e m c r e d i t o r u m , alingas kreditoriams, o ilaisvinamieji vergai, bausti u sunkius nusikaltimus, netapdavo Romos pilieiais, bet gydavo p e r ig r in i d e d i t i c i i s ta tu s ir buvo isiuniami i Romos. Taip pat buvo nustatytas ir skaiius verg, kuriuos eimininkas galjo ilaisvinti vienu metu. Tiesa, Justinianas lex F u fia C a n in ia panaikino, o i lex A e l i a S e n tia numatyt apribojim paliko tik du - draudim ilaisvinti vergus eimininkui, kuris neturi 20 m et, ir draudim ilaisvinti vergus, jeigu toks ilaisvinimas alingas kreditoriams. Respublikos laikotarpiu verg ilaisvinimas eimininko valia buvo vienintelis vergovs pasibaigimo bdas. Imperijos laikotarpio statymai num at atvejus, kai vergas galjo bti ilaisvintas ir be eimininko valios pagal statym . Buvo num atyta, kad vergas galjo gyti laisv, jeigu eimininkas sergant verg palikdavo likimo valiai (ex edicto Claudiano)', jeigu vergas paddavo iaikinti eimininko udik; jeigu vergas 20 m et siningai gyveno kaip laisvas ir kiti. Ilaisvintieji eimininko valia vergai - li e r t i n i, nors ir tapdavo Romos pilieiais, savo teismis jie nebuvo prilyginti i n g e n u i - laisviesiems.

3. Status civitatis (pilietybs statusas)

Kaip jau minjome, pagrindinis rom n teiss, kaip ir bet kurios kitos senovs teiss sistemos, principas buvo tas, kad tik Romos pilietis (civis Romanus) buvo ginamas teiss . Tik civ is R o m a n u s galjo bti rom n visuomens nariu ir teiss subjektu. Todl pilietybs status romnai laik vienu i sudtini teiss subjektikumo (caput, persona) element. Remiantis ilikusiais rom n teiss altiniais, galima daryti ivad, kad, rom n teiss
79

IV skirsnis

poiriu, neturti pilietybs - tolygu neturti laisvs. Kiekvienas, kuris neturjo pilietybs, Romos statym poiriu buvo daiktas, h o s tis (prieas), esantis u Romos statym rib. J romnas galjo paimti nelaisv ir paversti savo vergu. Visi laisvi Romos gyventojai sta t us c i v i t a t i s poiriu sudar penkias grupes: Romos pilieiai (laisvieji), latinai, peregrinai, ilaisvintieji ir kolonai. Laisvieji (ingenui) buvo tie asmenys, kurie gim laisvi ir niekada nesiliov jais buv. Tuo jie skyrsi nuo ilaisvintj. Laisvj Romos piliei abu tvai buvo laisvi arba ilaisvintieji. Ilaisvintj palikuonys laisvaisiais buvo laikomi todl, kad jie nepavelddavo savo tv (ilaisvintj) teisinio statuso. Taiau laisvasis nebdavo laikomas laisvuoju, jeigu jis po gimimo prarasdavo laisvs status, nors vliau ir bdavo ilaisvinamas. Taiau i taisykl ro m n teisje tu r jo vien labai sv arbi iim t, p a g rst p o s t l i m i n i u m teorija (teisi atstatymas grus Romos valstybs teritorij). Buvs laisvas, vliau taps vergu ir i vergovs ivaduotas asmuo netapdavo laisvuoju pilieiu tik tuo atveju, jeigu jis vergu tapo Romos valstybs teritorijoje. Jeigu asmuo buvo vergas svetimoje valstybje, tai ivadavus i vergovs, toks asmuo atgaudavo laisvojo status, nes buvo m anom a, kad taisykl, jog kart prarads laisv gali gauti tik ilaisvintojo status, galiojo tik Romos valstybje. Pagali u s g e n t i u m romn nelaisv paimtas svetimalis tapdavo vergu lygiai taip pat kaip ir romnas. Taiau jeigu paimtas nelaisv ir taps vergu svetimoje teritorijoje romnas grdavo savo al, jis galjo atgauti visas anksiau turtas savo teises, nes svetimi statymai negaliojo isivadavusiojo tvynje. Vliau buvo imta teigti, kad i nelaisvs svetimoje valstybje sugrs rom nas niekada nebuvo prarads savo anksiau turt teisi. Kitaip tariant, rom nai, tap vergais kitose valstybse, teisikai tokiais laikomi nebuvo (in justa servitute). Vienas i labiausiai bding senosios Romos teiss bruo, nusakani ankstyvosios Romos socialins istorijos specifik, buvo pagrindini pilie i luom - patricij, klient ir plebj - skirtingas teisinis statusas. Pagrindin: Romos ankstyvosios klasins visuomens klass buvo patricijai, klientai ir plebjai, kurie kartu sudar ir Romos piliei luomus, t.y. jie vieni nuo kit skyrsi ne tik tuo, jog vieni turjo nuosavyb gamybos priemones, o kiti ne, bet ir skirtinga teisi apimtimi.
80

Romn civilins (privatins) teiss subjektai

Kas teisiniu poiriu buvo patricijai, klientai ir plebjai, iandien vienareikm iai atsakyti sunku, nes neiliko pakankam ai altini, o ir pastarieji yra labai prietaringi. inom a tik tiek, kad patricijai buvo ankstyvosios Romos giminins (gentilins) organizacijos nariai, kuri tvai (patres), pasak Cicerono, priklaus senatui. Bdami pilnateisiai giminins (gentilins) organizacijos nariai, ilg laik patricijai isaugojo monopolij vieosios ir privatins teiss srityse. Tik jiems priklaus teis pasisavinti em i valstybins ems fondo (agerpublicus). X II lenteli statymai num at jiems daugyb privilegij santuokos ir eimos santyki sferoje. Teis sudaryti tikrj santuok su vyro valdia (cum manu) turjo tik patricijai. Teisiniu ir socialiniu poiriu su patricijais glaudiai buvo susijs ir kitas senosios Romos piliei luomas - klientai. i gyventoj grup, kaip ir p atricijai, lab ai sena. Teisikai tai buvo laisvo m ogaus s u ta rtin s priklausomybs santykiai. Klientai senovs Romoje turjo ypating teisin status. Jie jo patricij eimas ir gimines kaip sakralikai ir teisikai priklausom i nuo savo patron. Savo ruotu patronas privaljo saugoti klientus ir teisme ginti j teises. Kaip patricij eimos nariai, klientai turjo teis em (agerpublicus). Jau X II lenteli statymuose randam e norm , reguliuojani patronato-klientelos santykius. Pavyzdiui, atuntojoje lentelje sakom a, kad tegul bna poem iniam s dievams atiduotas tas patronas, kuris daro al (skriaudia) savo klientui. K lientai, skirtingai nuo patricij, neturjo visiko subjektikum o. Patronato-klientelos santykiai buvo reals, gyvenimiki. Klientelos institutas R om oje gyvavo labai ilgai. K itam e R om os teiss vystymosi e ta p e ikik lasik iniam e - k lien tai teisik ai isilaisvino ilgai. Treioji rom n piliei kategorija - plebjai - Romoje susiformavo gerokai vliau. Plebjai nuo patricij ir klient skyrsi tuo, jog jie nejo giminin organizacij ir, matyt, buvo naujieji imigrantai. Laikui bgant plebjai pradjo gyti vis svarbesn reikm socialiniame ankstyvosios Romos gyvenime. Plebjai, ne taip, k aip klientai, buvo asm enikai laisvi ir nepriklausomi, taiau nebdami nusistovjusios giminins struktros nariais, um nelygi politin ir teisin padt, palyginus su patricijais. Netgi po
6-

i p a tro n valdios

(emancipavosi), nors j moralin ir m aterialin priklausomyb iliko dar

1519

81

IV skirsnis

Servijaus Tulijaus reform, jie politini teisi srityje nebuvo sulyginti su patricijais. Plebjai negaljo uim ti aukt valstybini pareig, bti senatoriais. Taiau labai savarbu tai, kad plebjai neturjo nuolatins, legalios teiss em (agerpublicus). Taigi plebjai ilg laik neturjo vieno i pagrindini senosios Romos pilietybs atribut - teiss uimti ir valdyti ager p u b l i c u s . Taiau plebjai turjo pagrindinius civilinio teisnumo elementus. XII lenteli statymuose i esms nra skirtumo tarp patricij ir plebj teisnumo (caput), iskyrus du atvejus. Pirma, XII lenteli statymai draud santuok tarp patricij ir plebj, ir antra, buvo apribota plebj teis sudarinti testamentus, kadangi jie negaljo dalyvauti kurij susirinkimuose, nes nejo giminines struktrines organizacijas. Pastarasis draudim as, be abejo, apribojo plebj teis legaliai disponuoti jiems priklausiusiu turtu. Socialins kovos tarp plebj ir patricij sulygino j teises. D ar 445 m. pr.m.e. tribnas Kanuljus savo statymu panaikino santuok tarp plebj ir patricij d rau d im . V lesni laik ju risp ru d e n c ija su k r n au j testamento form, vienodai galiojani ir patricijams, ir plebjams. Ilgiausiai plebj kova su patricijais tssi dl teisi ager p u b l i c u s . Maaemiams ir beemiams plebjams agrarinis klausimas ankstyvojoje Romoje turjo labai svarbi reikm. D ar V a. pr.m.e. pradioje plebjai band sugriauti patricij monopolij valdyti ager p u b l i c u s , taiau neskmingai. i kova buvo skmingesn IV a. pr.m.e. Privatins teiss poiriu svarbs du to meto statymai - Seksto ir Licinijaus (367 m. pr.m.e.) bei Petelijaus statymas (326 m. pr.m.e.), likvidavs pardavim vergovn u skolas. Nuo 367 m. pr.m.e. plebjai jau galjo uimti pretoriaus ir edilo pareigas, o kiek vliau - ir cenzoriaus. Seniausojo rom n privatins teiss periodo pabaigoje skirtumai tarp dviej rom n piliei kategorij - patricij ir plebj inyksta. Pastarieji tam pa pilnateisiais Romos pilieiais. Senosios Rom os privatins teiss epochos pabaigoje, suvienodinus plebj ir patricij teisin padt, rom n piliei teisin padtis tapo vienodesn. Taiau net paiu demokratikiausiu senosios Romos periodu (ikiklasikiniu) rom n teis nustat tam tikras vidines gradacijas tarp piliei. Kiekvienas polisas turjo skirting teisi (tiek politini, tiek p rivatini) gradacij. K iekvieno poliso gyventojai buvo skirstom i
82

Romn civilins (privatins) teiss subjektai

pilnateisius, nepilnateisius ir beteisius. Pilnateisiai asmenys taip pat skyrsi savo teisi apimtimi. Nelygyb teisinje sferoje lm rom n piliei socialin nelygyb. iuo laikotarpiu senojoje rom n visuomenje isiskyr du svarbs luom ai - tai cenzoriai ir raiteliai. Jie buvo turtingiausia emvaldi virn. Likusi piliei dauguma, atsidrusi emiau raiteli luomo, buvo paprasta liaudis, arba naujieji plebjai. Romos pilieiai, priklaus iems dviems luomams, turjo didiausias privilegijas politini (vieosios teiss) teisi sferoje. Naudodamiesi realia valdia vieosios teiss srityje, i luom atstovai daugyb privilegij turjo ir privatins teiss srityje. Pavyzdiui, jiems priklaus teis gauti didesn ir geresn karinio grobio dal, teis uvaldyti geresnius ems sklypus ila g e r p u b l i c u s fondo ir pan. Pilietyb Romoje buvo gyjama gimstant (natralizacijos keliu) arba pagal statym. Natraliausias pilietybs gijimo bdas buvo gimimas. Taiau iuo atveju pilietybs gijimas buvo neatsiejamas nuo s t a t u s lib e r ta tis (laisvs statuso). Paprastai jeigu ntum o metu abu tvai bdavo laisvi ir turdavo pilietybs status, tai ir gims vaikas tapdavo pilieiu. Jeigu taip nebdavo, pilietybs statusui gyti turjo reikms du faktai: kurio i tv statusas pereina vaikui ir kuriuo m om entu vienas i tv prarado laisvs status. N ustatant pirmj fakt, reikms turjo, ar tvai susituok, ar ne. Paprastai jei tvai bdavo susituok, vaikai pavelddavo tvo teisin status. Jeigu santuokos nebuvo, vaikas pavelddavo motinos teisin status. Vaikas gimdamas negydavo pilietybs, jei jo m otina nebuvo piliet (nors tvas ir buvo). Tai visikai suprantama, jeigu prisiminsime, kad Romoje nebuvo leidiam a tuoktis pilieiam s su asm enim is, neturiniais pilietybs. Ir atvirkiai, beveik visais atvejais vaikas gydavo pilietyb, nepriklausomai nuo tvo, jeigu m otina buvo piliet. Tiesa, manoma, kad lex M i n i c i a nustat taisykl, kad vaikas, gims i motinos rom ns ir tvo peregrino (ne latino), turi paveldti blogesn - tvo teisin status. N ustatant antrj fakt (kuriuo m om entu vienas i tv nustojo laisvs), santuoka taip pat turjo reikms. Jeigu tvai buvo susituok, vaikas pavelddavo t tvo status, kur jis turjos motinos pastojimo momentu, nekreipiant dmesio tai, kok status tvas turjo vliau. Jeigu tvai susituok nebuvo, tai vaikas pavelddavo t motinos status, kur ji turjo vaikui gimstant, nekreipiant

IV skirsnis

dmesio, kok status ji turjo ntumo metu. i nuostata nebuvo taikom a vaikui gimusiam ne i romns, iskyrus vergs, kuri ntumo m etu buvo laisva, vaikui. Pilietybs gijimas natralizacijos bdu ir pagal statym buvo taikomas peregrinams ir latinams. Kalbant apie piliei teisnum tiek vieosios, tiek privatins teiss srityje, reikia pabrti, kad tik jie turjo visik teisnum. Romos pilieiai turjo teis tarnauti Romos legionuose, dalyvauti ir balsuoti tautos susirinkimuose, bti irinkti magistratais. i politini teisi sfera absoliuiai nepriklaus nuo asmens eimynins padties. Privaios teiss srityje Romos piliei teisnumas priklaus nuo dviej pagrindini teisi: iu s c o n u b i i (teis sukurti eim) ir iu s c o m m e r c i i (teis dalyvauti civilinje apyvartoje). Pilietis, kuris turjo ias abi teises, buvo visikai teisnus. Jis galjo sukurti eim, sudarinti visus civilinius sandorius, tapti kreditoriumi ir debitoriumi, testam entu palikti arba gauti turt ir bti liudininku suraant testam ent. Laisvj Romos gyventoj teisiniam statusui senojoje rom n teisje vis p irm a b ding as gyventoj dalijim as pilieius ir svetim alius (peregrinus). Peregrin kategorija, matyt, senovs Rom oje buvo negausi, ir j santyki reguliavimui senoji teis specialaus dmesio neskyr. X II lenteli statymai apie peregrin teisin status nekalba. Taiau daniausiai jiems nepripaindavo Romos piliei statuso. Jeigu j valstybs nebuvo sudariusios su Roma sutari, tokie peregrinai Romoje buvo beteisiai. Kad peregrinas galt patekti udarj senosios teiss sfer, jam btina buvo turti Romoje savo globj - Romos piliet. Tam tikslui, matyt, buvo sudaroma speciali patronato sutartis. Pateks Rom os pilieio - patricijaus - glob, peregrinas tapdavo jo klientu. Nustatyti teisini santyki tarp kliento ir patrono apimt ir paskirt iandien sunku. Tokios globos teiss tikslas peregrinui buvo visikai suprantamas: turtini ir asmenini teisi gijimas patrono teisnumo (caput) pagalba. Taiau tokios priemons nesuteik peregrinams lygi teisi su Rom os pilieiais. Peregrinai buvo k ur kas blogesnje teisinje ir ekonominje padtyje. D ar Ciceronas nurod, kad XII lenteli statym epochoje teis pareikti svetimaliams pretenzijas nebuvo ribojama jokiais senaties terminais, ji buvo amina. Vlesniu laikotarpiu, aktyvjant senajai jurisprudencijai, peregrinam s buvo sukurta teisin priem on - fiktyvi mancipacija, kuri padjo peregrinui patekti rom no valdion ir gauti
84

Romn civilins (privatins) teiss subjektai

pastarojo formal paad vliau emancipuoti peregrin. Tokia padtis tssi iki III a. pr.m.e. vidurio, kai Romos valstybs politinis pltimasis ir prekybos vystymasis pradjo skatinti vis daugiau usieniei vykti Rom. Isiplt romn santykiai su svetimaliais nulm specialios auktosios magistratros (242 m. pr.m.e.) peregrin reikalams krim. Nuo to laiko peregrin teisin padtis pradjo gerti, darsi stabilesn. Vis dlto net suteikus teisin pagrind peregrin veiklai, j teiss nebuvo sulygintos su Romos piliei teismis. Peregrinai, nebdam i Romos polis nariais, neturjo politini teisi. Bet ir privatins teiss srityje jie neturjo visiko teisnumo. Peregrinai negaljo naudotis visomis kviritins teiss priemonmis. Tai reikia, kad jie negaljo sudaryti santuokos su romnais, naudotis mancipacijos institutu, gyti nuosavybs teiseres m a n c ip i . Jie negaljo dalyvauti legisakcioniniame procese, vindikuoti daikt. Taigi peregrinai neturjo beveik joki romnams priklausani teisi. Taiau i Rom os valstybs pavaldini tarpusavio santykius, o taip pat j santykius su romnais, ypa privatins teiss srityje, reguliavo/u5 g e n t i u m normos. Tie statymai buvo taikomi tokia apimtimi, ko ki n u s ta t provincijos sta tu sa s a n e k su o ja n t. Tiesa, p ere g rin a i, remdamiesi tam tikromis sutartimis, galjo kreiptis ir romn teismus legis a c t i o keliu. Formuliarinio proceso m etu peregrinai galjo apsaugoti savo teises gaunam formuli pagalba. Ekstraordinarinio proceso epochoje peregrin teis kreiptis teism buvo sulyginta su Romos piliei teise. Peregrinai pilieio status gydavo pagal statym aroa natralizacijos keliu. Pavyzdiui, pagal lex A c i l a e pilietyb gaudavo tas peregrinas, kuris sksdavo kyinink. Laisvais gim peregrinai pilietyb galjo gyti visais tais bdais kaip ir ilaisvintieji latinai. N atralizacija, kaip pilietybs suteikimo bdas, bdavo patvirtinama valdios aktu ir taikoma labai danai. Natralizacija galjo suteikti visas piliei teises arba tik kai kurias i j. Paprastai natralizacija bdavo visika, t.y. suteikiant ir politines, ir civilines teises. Natralizuotas peregrinas bdavo priraomas prie tam tikros tribos. I esms natralizacija buvo statymo leidimo aktas, kuris priklaus nuo tautos susirinkimo. Po Karakulos edikto paskelbimo 212 m., pripainusio R om os pilieiais visus jos pavaldinius, p eregrinais buvo laikom i tik svetimaliai, nesantys Romos pavaldiniais. Taiau tuo laikotarpiu dl iu s
85

IV skirsnis

civ ile ir ius g e n t i u m susiliejimo skirtumas tarp rom n ir usieniei privatins teiss srityje praktikai inyko. D ar viena Romos gyventoj grup, neturjusi rom n pilietybs, bet turjusi beveik visas turtines teises, neretai ir teis tuoktis su romnais, buvo lotynai. Lotynais buvo vadinami Laciumo gyventojai ir j palikuonys. Tai buvo ypatinga privilegijuota gyventoj kategorija. Po Italijos ukariavimo lotyno status pradjo suteikti atskir Italijos miest ir bendruomeni bei kit kolonij gyventojams Jie visi drauge sudar Lotyn sjung, kuri 416m. iiro. Lotyn kategorija kartais buvo taikoma ir Romos gyventojams, kurie nordami gauti ems buvo atsisak rom n pilietybs ir ivyk kolonijas. Lotynais buvo laikomi atskiri individai ir kolektyvai, kuriems tok status suteikdavo imperatoriai. Laciumo gyventojai buvo vadinam i/afini veteres , la t i n i p r i s c i . iuo vardu taip pat buvo vadinami Romos bei kolonij, iki 486 m. priklausiusi Lotyn sjungai, nariai. Tie, kuriems nuo 486 m. buvo taikomas lotyno statusas, buvo vadinam i/afi/ti c o l o n i a r i i . Lotyn teisin padtis tiek vieosios, tiek privatins teiss srityje, palyginus su piliei padtimi, buvo skurdesn. Visi l a t i ni veteres turjo ius c o n u b i i c u m r o m a n u s (teis tuoktis su romnais). Kiti lotynai ios teiss neturjo. Jie neturjo ir paveldjimo teiss po rom no mirties. J eimos santykiai buvo reguliuojami i us g e n t i u m norm. L a t i n i c o l o n i a r i i turjo ius c o m m e r c i i . J teisiniai santykiai, tiek su romnais, tiek tarpusavio, buvo reguliuojami visais romn civilinei teisei inomais bdais: m a n c i p a t i o , in iu r e c e s s io , n e x u m . S udarant testamentus jie galjo bti testatoriai, liudininkai, pdiniai. Jie turjo teis savo interesus ginti rom n teismuose ir magistratrose. Lotynai tapdavo pilieiais pagal statym arba natralizacijos keliu. L a t i n i ve teres galjo tapti pilieiais, jei jie parsikeldavo gyventi Rom. Taiau is pilietybs gijimo bdas vliau buvo suvarytas. Siekiant apsaugoti lotyn miestus nuo gyventoj sumajimo, lotynas, ivykdamas i savo miesto, turjo palikti k nors savo vietoje. pilietybs gijimo bd dar labiau suvar lex L i c i n i a M u c i a . Kiekvienas lotynas galjo tapti pilieiu tapdamas savo miesto magistratu, bdamas municipalinio senato nariu, skstamas kyinink. Lotynai, kaip ir peregrinai, galjo bti natralizuoti individualiai arba kolektyviai. L e x Ju lia 664 m. pr.m.e. kolektyviai buvo
86

Romn civilins (privatins) teiss subjektai

natralizuoti visi Italijos lotynai. Pasibaigus Lotyn Sjungos karui (91-88m. pr.m.e.), Roma buvo priversta specialiu statymu suteikti rom n pilietyb visiems Italijos gyventojams. Nuo to laiko teisinis lotyn statusas (ius Latii) tapo abstrakia teisine kategorija. Sis statusas buvo suteikiamas ne tik teritorinms sritims u Italijos rib (miestams, provincijoms), bet ir tam tikroms moni kategorijoms. itaip Ia. pr.m.e. pirmojoje pusje ilaisvintiesiems pagal pretorin teis buvo suteikiamas lotyn statusas. Taiau tokie lotynai - ilaisvintieji - savo mirties atveju netu rjo teiss priim ti sprendim dl tu rto , kur, pagal vergo pekulijaus taisykles, perimdavo buvs ilaisvintojo eimininkas. Ypating teisin padt [status c iv ita tis poiriu Romoje um kolonai. Kaip teigia P. Girard, remdamasis Gajaus ir Justiniano institucijomis, iki pat imperijos periodo kolonato nebuvo2. Taiau jo pradios reikia iekoti dar respublikos laikotarpiu. Kai kuri ini apie institut randam e Teodosijaus Kodekse, o Justiniano Kodekse jam skiriama daug vietos. Galutinai is institutas buvo tvirtintas absoliutins monarchijos laikotarpiu. Kolonas (colonus) atitinka iuolaikin ms kininko sam prat. I pradi kolonai buvo smulks ems nuomininkai. Iki kolonato atsiradimo skming Romos kar epocha i esms jau buvo pasibaigusi. Tai smarkiai sumaino verg antpld Rom ir vert dar labiau inaudoti turimus vergus. Sunkus verg darbas, nemonikos gyvenimo ir buities slygos, masins bausms padidino verg mirtingum bei sumaino j gimstamum. Padidj em s plotai bei isipltusi R om os teritorija reikalavo darbo rank. emvaldiai, kuriems trko darbo jgos, u mokest pradjo inuomoti savo emes, dalydami jas maus sklypus laisviesiems, bet neturtingiems Romos gyventojams. Tie smulks ems nuomininkai buvo vadinami kolonais. Tokia em s nuom a buvo naudinga abiem s alims. K olonas, stengdam asis im aitinti eim ir sum okti em s nuom os m okest, gerai dirbo ir iaugindavo didel derli. Kolon darbas, palyginus su verg darbu, buvo kur kas naesnis, ir emvaldiai, nuomodami em, gaudavo dideles paja mas. Kolonatas greitai vystsi, jo teisinio reimo klausimams daug dmesio skyr jurisprudencija. Buvo nustatytas nuomos mokestis pinigais arba natra.
2 P. Girard. C it. cp. P. 182. 87

IV skirsnis

Esant kolonato santykiams, ems nuomininkas - kolonas, bdam as teisikai laisvas, pasidarydavo ekonomikai priklausomas nuo emvaldio. Nors jis bet kada galjo nutraukti ems nuomos sutart ir pasialinti kit viet, jo sunki ekonom in bkl neleido jam to padaryti. Nuomininkais paprastai tapdavo patys neturtingiausi gyventojai, neturintys pakankam ai l emei apdirbti. Todl emvaldiai ne tik inuomodavo jiems em, bet ir suteikdavo kreditus, taiau labai sunkiomis slygomis. Praktikai grinti tok kredit laiku kolonas negaljo. Kolon padt sunkino ir dani nederliai. J skolos emvaldiams didjo, ir palaipsniui kolonai tapdavo visikai ekonomikai priklausomi nuo emvaldio. Kolonas negaljo palikti ems sklypo neatsiskaits su emvaldiu, bet ir atsiskaityti jis taip pat neturjo l . P a la ip s n iu i i e k o n o m in p rik la u s o m y b n u o e m v ald io transformavosi teisin priklausomyb. J sustiprino ir naujoji mokesi reforma. ems mokesiai bdavo apskaiiuojami priklausomai nuo kolon skaiiaus. Kolono pasitraukimas nuo ems galjo sumainti emvaldio pajamas, todl pastarieji vairiais bdais stengsi ilaikyti kolonus, netgi juos prisivilioti i kitur. Siekiant ukirsti keli tokiems perbgimams, 322m. buvo p riim tas statym as, d ra u d ia n tis k olo n u i savavalikai p alik ti nuomojam ems sklyp. 357 m. kitas statymas udraud emvaldiui perleisti kit asmen nuosavybn ems sklypus, jeigu prie j neprirayti kolonai. Visos ios teisins priemons sudar slygas atsirasti naujai gyventoj grupei, kuri nebuvo praradusi teisnumo (caput), bet kurios privatins teiss, ypa j gyvendinimas, buvo gerokai apribotos. Jeigu kolonas savavalikai palikdavo ems sklyp, emvaldys vindikacinio iekinio pagalba galjo j susigrinti. Tai rodo, kad teisin kolono padtis maai kuo skyrsi nuo vergo. Formaliai teisikai kolonai buvo laisvi, bet jie buvo pririti prie ems. I esms tai buvo baudiaunink prototipas, o kolonatas - feodalizmo pradia. Ne tik pats kolonas, b e t ir jo vaikai buvo priklausom i nuo nuom ojam ojo em s sklypo. K artu su ekonom iniu ir teisiniu kolono priklausomumu nuo ems savininko didjo ir jo asmenin priklausomyb nuo pastarojo. emvaldiai beveik nebaudiami savivaliavo, teis kolonus. Nors kolonas ir nebuvo kito asmens vergas, taiau i esms jis buvo ems vergas. Tiesa, to meto teis num at kai kurias priemones ir kolonams gintis.
88

Romn civilins (privatins) teiss subjktai

Pavyzdiui, eimininkas negaljo padidinti sutartim i numatyto duokls dydio. Jei eim ininkas reikalavo didesns duokls, kolonas galdavo pasisksti. is atvejis, ko gero, buvo vienintelis, kai kolonas galjo sksti savo eiminink. Privatins teiss srityje kolonas turjo daug formali teisi, kadangi jis priklaus laisvj, turini Romos pilietyb, gyventoj grupei. Jis galjo tuoktis, bti savininkas ir kreditorius, taiau teisikai negaljo perleisti savo turto, kuris buvo jo prievoli prie nuom otoj vykdymo garantija. Kolonato altini Romoje buvo daugiau negu vergovs ir, atvirkiai, prieasi panaikinti kolono bsen rom n teis turjo maiau negu vergovs panaikinimui. Kolonu galima buvo tapti gimstant, jeigu bent vienas i tv buvo kolonas; susitarus, kai laisvas mogus sutikdavo tapti kolonu to asmens, kuris inuomojo jam i m \ d e n u n c i a t io bdu, t!y. kada bdavo nustatom a, kad elgeta apsiauks mogus yra sveikas ir darbingas. Tokie elgetos tapdavo kolonais t eiminink, kurie apie tai pranedavo. Nuo Justiniano laik kolono teisin status galima buvo panaikinti tik gijus nuosavybs ts em arba patekus episkopato glob. Tokios kolonato panaikinimo prieastys kaip ilaisvinimas bei sisenjimas - praktikai inyko. Kalbdami apie verg teisin padt, minjome dar vien Romos piliei grup - ilaisvintuosius, nurodm e verg ilaisvinimo bdus. D ar reikt akcentuoti, kad vergas, kuriam bdavo suteikiam a laisv, gydavo savo eimininko teisin status. Toks ilaisvintasis tapdavo libertinu. Ilaisvintj Romos statym leidjai visada traktuodavo kaip buvus verg. Magistrato akimis - tai laisv gavs asmuo, ilaisvintasis, bet ne laisvas i prigimties (ingenus). Ilaisvintosios moters vaikai, gim prie jos ivadavim, buvo laikomi vergais. Ilaisvinti i vergijos savo vergus galjo ir lotynai bei peregrinai. Jeigu laisv suteikdavo lotynas ar peregrinas, tai ilaisvintasis gaudavo j teisin status. Galiojo taisykl, kad ilaisvintasis negali turti daugiau teisi negu ilaisvintojas. Nepaisant to, kad ilaisvintasis gydavo Romos pilietyb, tiek vieosios teiss, tiek privatins teiss srityje jo teisi apimtis buvo siauresn negu gimusio laisvu (ingenus). Ilaisvintasis ypa priklaus nuo savo ilaisvintojo asmenini ir turtini santyki sferoje. ia susiklost vadinamieji patronato santykiai, kurie pereidavo net ilaisvinto descendentams. Patronato esm sudar tai, kad susiklostydavo pseudo89

IV skirsnis

giminysts ryiai tarp ilaisvinto asmens ir j ilaisvinusio. is ryys madaug prilygo tvo ir sn aus ryiam s. Tai liudijo n e t ilaisvintojo vardas. Ilaisvintasis gaudavo eimininko pavard, o pabaigoje bdavo pridedam as patrono prievardis. Jo kaip vergo vardas bdavo paiame gale. Asmenini ir turtini santyki sferoje ilaisvintasis savo patrono atvilgiu isaugojo tris pagrindines pareigas: o b s e q u i u m , o p e r a e i i b o n a . O b s e q u i u m reik, kad ilaisvintasis visada privaljo gerbti savo ilaisvintoj ir jo ascendentus taip, kaip snus gerb tv. i pareiga turjo tokias pat teisines pasekmes kolonui, kaip ir ilaisvintojo snui. Pavyzdiui, ankstesniuoju laikotarpiu kolonas, kaip ir snus, priklaus eimos teismui (jurisdikcijai); vliau, be magistrato leidimo, jis negaljo bylintis teisme; pagaliau i jo negaljo daugiau priteisti, negu jis turjo turto. Operae - tai pareiga patarnauti savo patronui. i pareiga, kaip ir pareiga reikti pagarb patronui, buvo m oralin, ir j vykdyti negalim a buvo reikalauti per teism. Taiau realiame gyvenime ilaisvintasis patronui danai turdavo garantuoti ne tik paprastus buitinius, bet ir kitokius patarnavimus. O p e ra e pareig nusak tam tikras aikiai suformuluotas susitarimas, kuris ateityje, jo nevykdant, galjo bti pagrindas patronui kreiptis teism (judicium operarum). Nuo formuliarinio proceso pradios pretorius savo ediktu leido nevykdyti t susitarim, kurie buvo nesuderinam i su tikrja laisve. B o n a reik, kad p atro n a s, jo d escen den tai, bdam i susieti su ilaisvintuoju g u a si eimos ryiais, turjo ilaikymo (alimentini) prievoli. Be to, jei ivaduotasis mirdamas nepalikdavo pdini, tai jo turt galjo paveldti ilaisvintojas ar jo descendentai pagal statym (ab intestato). ias savo teises ilaisvintojo asmen bei turt patronas galjo prarasti, jeigu nepagrstai sksdavo ilaisvintj padarius sunk nusikaltim, jeigu nedav ilaisvintajam a l i m e n t a t i o ir jeigu patronas i o p e r a e band pasipelnyti. Imperijos laikotarpio teis numat, kad patron teises galjo panaikinti im peratorius savo aktu r e s t i t u t i o n a t a l i u m . Pastarasis im peratoriaus aktas ilaisvintj visais atvilgiais sulygindavo su laisvaisiais pilieiais. Taiau im peratorius tok akt paprastai priimdavo tik patronui sutikus. Kiek kitoki teisin padt, palyginus su ilaisvintaisiais pilieiais, um ivaduotieji lotynai ir peregrinai.
90

Romn civilins (privatins) teiss subjektai

Ilaisvintaisiais lotynais buvo vadinami lotyn ilaisvinti vergai. Pastarieji gydavo savo eimininko lotyno teisin status. Taiau buvo ir kita ivaduotj lotyn grup - la t in i j u n i a n i , taip vadinama pagal statym lex J u n i a N o r b a n a . L a t i n i j u n i a n i status gydavo pagal lex J u n i a ivaduoti neformaliais bdais (apie juos kalbjome) vergai. Nuo respublikos laik verg eimininkai, nordam i suteikti vergui laisv, aplenkdavo formalius ilaisvinimo bdus, ir tai darydavo ratu (per epistulam) arba odiu (inter amicus). Teisiniu poiriu toks ivadavimas nesuteikdavo vergui laisvs. Vergas gydavo tik faktin laisv, kuri priklaus nuo eimininko valios, o t vali jis bet kuriuo m etu galjo pakeisti. Taiau pretorius gana anksti pradjo reguliuoti reikin . Savo edikte pretorius skelb, kad nesilaikantiems odio eimininkams jis neduos v in d i c ati o in s e r v it u t e m (ilaisvintojo susigrinimo vergov teis), lygiai kaip jis neduoda v i n d i c a t i o in l i b e r t a t e m tam, kuris parsidav vergov, kad gaut pinig. io reikinio esm ta, kad faktikai mogus bifvo laisvas, taiau teisikai - vergas. K nors gyti jis galjo tik per savo eiminink; moteris, turdam a tok status, ir toliau gimd vergus. iai situacijai reguliuoti lex J u n i a statyme buvo nuostatos, pagerinanios verg padt. L e x J u n i a nustat, kad taip (nesilaikant formali bd) ivaduoti vergai yra laisvi, bet j laisv yra savita (propria libertates). ios laisvs esm ir apibdino lex J u n i a , pavadins tokius ilaisvintuosius l a t in i j u n i a n i . L a t i n i j u n i a n i status gydavo ir tas vergas, kurio ilaisvintojas buvo tik pretorins teiss ilaisvintajam savininkas. P a g a l lex A e l i a S e n t i a l a t in i j u n i a n i tapdavo jaunesni negu 30 m et amiaus vergai, kurie nebuvo ivaduoti p e r v e n d i c t a m , o taip pat pagal Klaudijaus edikt gav laisv tuo pagrindu, kad senatvje ar ligos atveju juos apleido eimininkas. Viena im peratoriaus Konstantino konstitucija nustat, kad l a t i n i j u n i a n i status gydavo vergas, kuris prane valdiai apie vykus plim. L a t i n i j u n i a n i i esms buvo laisvi iki gyvos galvos ir turjo tok pat status kaip ir la tin i c o lo n ia r ii. Jie gimdydavo laisvus (ne ilaisvintuosius) vaikus, u juos visk gydavo ir pan. Taiau jie negaljo palikti savo turto testamentu, j turtas nebuvo paveldimas ir pagal statym (ab intestato), jiems mirus, turtas atitekdavo buvusiems eimininkamspeculium pagrindu. L e x J u n ia nustat, kad la t in i j u n i a n i , skirtingai nuo kit lotyn, galjo
91

IV skirsnis

bti liudininkais, sudarant testam ent ir testam entu jiems buvo galima urayti turt (factio testamenti passiva), kur jie galjo priimti tik su slyga, kad per tam tikr laik po testatoriaus mirties taps pilieiais. Tapti pilieiais l a t in i j u n i a n i galjo vairiais bdais - pasinaudodam i statym palankumu. Pavyzdiui, jei latinas susituokdavo su rom ne arba latine prie septyni liudytoj, tai gims i ios santuokos vaikas iki vieneri met amiaus galdavo gauti sau ir savo pdiniams pilietyb. Pilietyb/afzm j u n i a n i suteikdavo u patarnavimus sostins administracijai, policijai, keli, maitinimo srityje. Pagaliau pilietyb jie galjo gyti vykd statyme numatytas ilaisvinimo slygas, jeigu ilaisvinant ios slygos buvo paeistos. Kartais ir imperatorius jiems suteikdavo toki privilegij, taiau itaip suteikiama pilietyb nepanaikindavo patrono teisi latino turt, jei j suteikdavo be patrono sutikimo. Viena Justiniano konstitucija panaikino ilaisvintus/flf/m juniani nurodydama, kad visais junianikosios latinysts gijimo bdais gytos pilietybs teiss suteikia ilaisvintj piliei status visiems ivaduotiesiems latinams. Tie vergai, kuriuos ilaisvindavo peregrinai, tapdavo ilaisvintaisiais peregrinais. Peregrinai ilaisvindavo vergus pagal iu s g e n t i u m nustatytas formas, todl ir tokio ilaisvinimo teisins pasekms buvo reguliuojamos iu s g e n t i u m norm. Buvo inoma ir dar viena ilaisvintj peregrin kategorija: tai tie vergai, kurie vergavimo m etu buvo bausti sunkiomis bausmmis ir dl to nebuvo laikomi verti pilietybs. Tokie ilaisvintieji buvo sulyginti sup erig rin i d e d itic ii (kapituliav peregrinai). Jie neturjo jokios pilietybs, negaljo nieko nei gyti, nei palikti testam entu. Svarbiausia tai, kad jie jokiais bdais negaljo gyti Romos pilietybs. Jie negaljo gyventi paioje Romoje ir jos apylinkse imto myli spinduliu. Jeigu jie nordavo ia gyventi, turjo pasiduoti vergov. i padtis buvo panaikinta Justiniano laikais.

4. Status familiae (eimos statusas)

eim a - f a m i l i a - visos senosios Romos santvarkos pagrindas. Ji buvo valstybinio ir visuomeninio gyvenimo baz. Jeigu mogus nepriklaus jokiai eimai, jis nepriklaus ir jokiai giminei (gens), o kartu seniausiais Romos
92

Romn civilins (privatins) teiss subjektai

laikais jis negaljo bti ir pilietis. Todl f a m i l i a , kaip lib erta s iv civ itas, yra natrali civilinio teisnumo (caput) prielaida. Senovs romn eima buvo patriarchalin. Tai buvo udara nuo iorinio pasau lio sistem a, k urios vien in telis eim ininkas (galva) ir atstovas santykiuose su ioriniu pasauliu buvo p a t e r f a m i l i a s . V ienintelis eimininkas visko, kas priklaus f a m ilia (eimai), buvo p a t e r f a m i l i a s . Jo valdia buvo absoliuti ir teisiniu poiriu vienoda tiek eimos nariams, tiek ir eimos turtui. Si absoliutinpater f a m i l i a s valdia senovje buvo vadinama m a n u s . Laikui bgant eimos teisin padtis keitsi, o ir pati p a t e r f a m i l i a s valdia atskiriem s eim os nariam s gaudavo kitok pavadinim. Ilgainiui senos p a t e r f a m i l i a s valdios pavadinimas savo reikm ilaik tik apibdinant vyro valdi monai .Pater f a m i l i a s valdia vaikams buvo v ad in am ap afria p o t e s t a s , o jo valdia vergams - d o m i n i c a p o t e s t a s . Taiau atvirktiniame procese mes sutinkame e m a n c i p a t i o , m a n u m i s s i o , kurie tiesiogiai atspindi p a t e r f a m i l i a s senosios m a n u s valdios liekanas. P a ter f a m i l i a s asmenyb absoliuiai apribojo kit laisv eimos nari bet kokius santykius su ioriniu pasauliu. Taiau palaipsniui ir ioje srityje vyko esmini pokyi, dl kuri buvo pripaintos kai kurios monos ir vaik teiss. Ilgainiui eima i udaros sistemos, apgaubtos patriarchaline skraiste, tap o savarankik su bjekt b e n d ru o m e n e , p ra d jo irti jos teisin is vieningumas. Vis dlto i evoliucija vyko labai ltai, ir todl gana ilgai romn eima isaugojo daugel patriarchalins eimos bruo. Tokia romn eimos struktra nulm ir jos nari suskirstym teisnumo poiriu dvi stambias grupes: p e r s o n a e s u i i u r is (savosios teiss asmenys) ixpersonae a l i e n i i u r i s (svetimosios teiss asmenys). is vis eimos nari suskirstymas turjo ypatingos reikms civilinio teisinio statuso - subjektikumo - nustatymui. Nuo to, ar asmuo buvo s ui i u r i s , a r a l i e n i iu r is, priklaus ir jo c a p u t .
Pirmajai grupei -p e r s o n a e s u i iu ris - priklaus Xikpater f a m i l i a s ,

t.y. eiminiu poiriu visikai savarankiki asm enys. Taiau asmuo, turintis P a te r f a m i l i a s status, nebtinai privaljo bti tvas, turti eim ir vaik.
Teisiniu poiriu svarbiausia, kad asmuo eim oje nebt niekam pavaldus. Tik eim os atvilgiu visikai savarankiki asmenys buvo teiss subjektai. Tik jie galjo turti savo turt ir gyti sau teises.
93

IV skirsnis

Visi kiti eimos nariai - vaikai (filii ir filiae familias) , o taip pat ir j palikuonys bei mona, kuri santuokojecwra m a n u (su vyro valdia) eimoje um dukters padt (filiae loco), buvo p e r s o n a e a lie n i iuris. Jie visi, nors ir p e r s o n a e , t.y. teiss subjektai, taiau ne savo naudai ir ne savo sskaita, opa ter f a m i l i a s . Btent i padtis ir apibdina j kaip subjekt teisi ir pareig apimt civilini teisi sferoje. Pirma, jie turi teisnum gyti turt tiek civilins teiss, tiek ius g e n t i u m bdais savo pai veiksmais ex sua p e r s o n a , b e t n e p e r s o n a d o m i n i (eimininko), kaip vergai. Antra, visa tai, k jie gyja savo veiksmais eo ip s o f tampa j p a t e r f a m i l i a s nuosavybe. Jeigu jiems p a t e r f a m i l i a s k nors i gyto turto ir palieka naudotis, tai jau y i n p e c u l i u m , kuris teisikai, kaip ir verg pekulijus, yra eimos galvos p a t e r f a m i l i a s nuosavyb. P erso n a e a l ie n i iuris teiss apimtis kitose civilins apyvartos sferose praktikai tolygi verg teisi apimiai. Visos prievols, kylanios i j sudaryt sandori, senaisiais laikais buvo laikom os niekinm is, t.y. nesukurianiomis nei jiems, nei p a t e r f a m i l i a s joki teisini pasekmi. Vliau ias prievoles buvo p rad ta irti kaip natralines. P a te r f a m i l i a s i esms u jas neatsak. Taiau p a t e r f a m i l i a s atsak u jo eimos nario padaryt al, o vliau priepater f a m i l i a s bdavo duodamas a c t i o n e s a d j e c t i c i a e q u a l i t a t i s , kuriuo p a t e r f a m i l i a s atsakomyb papild t p e r s o n a e a l ie n i j u r i s atsakomyb. Vlesniuoju Romos valstybs vystymosi laikotarpiu p e r s o n a e a l ie n i iuris turjo teis gyti kai kur turt sau ne tik faktikai, bet ir juridikai. I esms, bdami p e r s o n a e a lie n i iu ris, jie labai priartjo prie p e r s o n a e sui ju ris. Po p a t e r f a m i l i a s m irties eim a p a p rastai suskildavo k elet savarankik eim. Buv p a t e r f a m i l i a s valdioje asmenys tapdavo savarankikais p a t e r f a m i l i a s ir gydavo p e r s o n a e su i iuris status, nors tarp j buv teisiniai ryiai nenutrkdavo. Juos jung buvusi p a t e r f a m i l i a s bendra valdia, jie ir toliau likdavo agnatinje giminystje, kurios pagrindu b u \ o p a t e r f a m i l i a s valdia. Taigi visikai teisiniais asmenimis buvo laikomi tik tie Romos gyventojai, kurie turjo visus tris statusus: s ta tu s lib e r tis , s t a t u s c iv ita tis ir s t a tus f a m i l ia e . Visi trys c a p u t elementai i esms tarpusavyje labai glaudiai
94

Romn civilins (privatins) teiss subjektai

susij, ir iandien sunku pasakyti, kuris i j buvo svarbesnis. Matyt, eima buvo tas pagrindas, tas altinis, kuris nulm bet kurio i i status asiradim. Nesant eimos, negalima kalbti apie pilietyb, nes tik pilieiai galjo kurti legali eim. Nesant laisvs, negalima kalbti apie eim, nes tik laisvieji turjo pilietyb, kuri buvo legalios santuokos pagrindas.

5. Status controversia
Bet kuris i m int status galjo sukelti gin, nes, kaip matme, bet kuris i j turjo reikms teiss subjekt politini ir civilini teisi apimiai. Jeigu ginas dl statuso tiesiogiai liet politini teisi apimt, j sprsdavo atitinkami valdios organai administracins teisenos tvarka. Jeigu is ginas turjo reikms civiliniams teisiniams santykiams, j sprsdavo civiliniai teismai. Ginas dl s t a t u s lib e r ta tis galjo kilti dl dviej prieasi: 1) jei kas nors pareikdavo pretenzij, jog mogus, turintis laisvs status, i tikrj yra vergas, ir 2) jei vergas suinodavo, kad jis i tikrj yra laisvas. ie ginai seniausiais laikais buvo sprend iam i v i n d i c a t i o in s e r v it u t e m ir v i n d i c a t i o in lib e r ta te m proceso formomis. Pirmuoju atveju iekovas, udedamas ant tariamojo vergo vindikt, prie magistrat taria paprastosios vindikacijos formul: H u n e ego h o m i n e m ex j u r e Q u i r i t i u m m e u m esse a i u . Jeigu vindikuojamas (grinamas vergo padt) mogus nori ginyti tai, to jis pats padaryti negali. Jis turi susirasti sau utarj, kuris v ad in am asasserfo r ih l i b e r t a t e m . Pastarasis iame procese uim a atsakovo viet ir pareikia c o n t r a v i n d i c a t i o , teigdamas, kad mogus yra laisvas: A i o h u n c h o m i n e m lib e r u m e s s e . A ntruoju atveju procesas vyksta panaiai. Nordam as uginyti savo kaip vergo status, mogus, mans, kad jis yra laisvas, taip pat turi susirasti t a r j - a s s e r t o r , kuris prie jo eiminink pradt proces, iekinio v i n d i c a t i o in i b e r t a t e m pagalba. mogus, ginijantis savo kaip vergo bsen, pats iekovu tokioje byloje bti negali, nes jis yra vergas, o vergai n^ra teiss subjektai. Asertorius, udedamas vindikt, iuo atveju turjo Istarti tokius paius odius kaip ir c o n t r a v i n d i c a t i o atveju: A io hune
95

IV skirsnis

h o m i n e m l i b e r u m e s s e . N epripainus iekinio, tolesnis procesas vykdavo legis a c tio p e r s a c r a m e n t u m forma (procesas laybos). Ginus sprend ypatinga pastovi kolegija - d e c e m v i r i s t i l i b u s j u d i c a n d i s . neama suma, skirta savo teisingumui garantuoti, visais atvejais 50 as. Svarbu tai, kad viso proceso m etu mogus, dl kurio laisvs vyko ginas, buvo laikom as laisvu. Skirtingai nuo kit iekini, kuriuos pareikus inykdavo teis kreiptis su tuo paiu reikalavimu teism pakartotinai (inykdavo iekinys), p ro c esas dl s t a t u s l i b e r t a t i s g aljo b ti atnaujinam as kelet kart. A tsiradus form uliariniam procesui, odin v i n d i c a t i o in s e r v i t u t e m ii in l i b e r t a t e m buvo pakeista teisena p e r f o r m u l a m . Asertoriaus institutas buvo isaugotas iki Justiniano epochos, kuris panaikino archaik institut. Ginas dl s t a t u s c iv it a t i s buvo sprendiamas daniausiai magistrat administracins teisenos tvarka, nes is statusas didiausi reikm turjo vieosios teiss srityje. Civiliniame teisme is ginas galjo ikilti tik sprendiant klausim, buvo ar nebuvo tam tikras civilinis teisinis santykis. Ginas dl s t a t u s f a m i l i a e buvo galimas tuo atveju, jeigu kas nors i laisv eimos nari pretendavo [ p a t e r f a m i l i a s viet, o kitas eimos narys tvirtindavo, kad tam, kuris nori uimti p a t e r f a m i l i a s viet, nepriklauso p a tr ia p o t e s t a s . Kaip nurodo rom n teiss tyrintojai, tokio pobdio ginai buvo labai reti, taiau vykstant procesui dl io statuso senesnje epochoje taip pat turjo bti asertorius. Nuo gino dl p a t e r f a m i l i a s skyrsi ginai tarp dviej asmen dlpatria p o t e s t a s vienam ir tam paiam mogui. Toks ginas senovje taip pat buvo sprendiamas vindikacijos forma. P reto riau s edik tas vliau n u sta t kit i gini sprendim o b d i n t e r d i c t u m de liberis e x h i b e n d i s in d u c e n d i s .

6. Capitis deminutio
mogaus asmenybs (kaip teiss subjekto ir visuomens nario) teisin padtis, priklausom ai nuo tam tik r aplinkybi, galjo bti visikai panaikinta arba gerokai apribota. Tok teiss subjekto teisnumo (teiss subjektikumo) panaikinim arba apribojim Romos klasikinio laikotarpio
96

Romn civilins (privatins) teiss subjektai

teisininkai vadino c a p i t i s d e m i n u t i o (deminuere - mainti, griauti, naikinti). Kadangi c a p u t galjo turti tik tie mons, kurie turjo visus tris c a p u t elem entus (status libertatis, status civitatis ir status familiae), tai c a p i t i s d e m i n u t i o (civilin mirtis) vykdavo praradus vien arba visus iuos tris elem entus. Pavyzdiui, prarads s t a t u s l i b e r t a t i s , asm uo prarasdavo ir s ta tu s c iv ita tis bei s t a t u s f a m i l i a e , nes neturintis laisvs mogus negaljo bti pilietis ir sudaryti legali santuok. Prarads s t a t u s c i v it a t i s , prarasdavo ir s ta tu s f a m i l i a e . Pagaliau galima buvo prarasti s t a t u s f a m i l i a e , t.y. p a t e r f a m i l i a s status, bet isaugoti laisvs ir pilietybs statusus. Klasikinio periodo juristai skyr tris c a p itis d e m i n u t i o laipsnius m a x i m a , m e d ia , m i n i m a (D. 4. 5.) C a p i t i s d e m i n u t i o m a x i m a (civilin m irtis) vykdavo prarad us laisvs status. Kaip inome, seniausiuoju Romos valstybs laikotarpiu tapti vergu, prarasti laisv Romos valstybs viduje nebuvo leidiama. Romos piliet paversti vergu galjo tik u Romos valstybs teritorijos rib - tr a n s T ib e r i m . Vliau tai buvo leidiama padaryti ir Romos teritorijoje (u sunkius nusikaltimus nuteisus katorga ir pan.). Taiau reikia akcentuoti, kad nelaisv, kaip vienas pagrindini vergovs altini, pagal taut teis Romos piliei atvilgiu nebuvo c a p i t i s d e m i n u t i o m a x im a pagrindas. Belaisviui sugrus Romos valstybs teritorij, p o s t l i m i n i u m pagalba jo teiss bdavo atkuriamos, o jam negrus buvo laikoma, kad jis mir prie patenkant nelaisv. Tiktai tada, kai sugrusiam Rom belaisviui negalima buvoprit 2iikytip o stlim in iu m ,i iy k d z v o c a p itis d e m i n u t o pasekms. Jeigu mogus pr ar asdavos ta tus l i b e r t a t is , jis prarasdavo visus tris statusus ir teisiniu poiriu buvo laikomas mirusiu. Laikui bgant pasitaikydavo situacij, kai mogaus teisin asmenyb visikai neinykdavo, bet susiaurdavo jos teisi apimtis - vykdavo tam tikra teisins asmenybs degradacija, palyginus su p e r s o n a e . Nuo to laiko, kai Rom n teis svetimali jau nebelaik h o s te s (prieais), Romos pilietybs praradim as, rom nui persiklus gyventi provincij arba j itrm us, n esu k eld av o civilins m irties (capitis dem inutionis). P ra ra d savo ankstesnij padt civilini teisi sferoje, jie gydavo teisnum ex iure g e n t i u m (pagal taut teis), kaip peregrinai. Tvui pardavus savo sn
7. 1519

97

IV skirsnis

vergov (in mancipi) Romos teritorijos ribose, pastarasis pagal senj ius c iv ile tapdavo vergu, bet vlesniaisiais laikais jo padtis pasikeit. Jis jau nebe vergas, bet lib e r in m a n c i p i o . Jo teisnum as gali bti atkurtas pasibaigus pardavimo vergov terminui, atidirbus u skolas. Taiau jis uima vergo viet ir yra eimininko rankis gyjant turt. Visgi jis isaugo savo lib e rta s ir c i v it a s ir patenka tik kito p a t e r f a m i l i a s valdion, kartu apribojamas jo s t a t u s f a m i l i a e . Esant c a p i t i s d e m i n u t i o m a x i m a , teisins pasekms buvo paios nepalankiausios. m ogus, paveiktas c a p i t i s d e m i n u t i o m a x i m a , prarasdavo visas tiek asmenines (patriapotestas), tiek turtines teises. Asmens turtas arba atitekdavo valstybei, arba jo kreditoriams, jeigu j parduodavo kaip neisimokant skolinink, arba vergo eimininkas parduodavo vergovn laisv moter u intymius ryius su jo vergu ir pan. domu paminti tai, kad i pradi galiojo nuostata, jog asmens, paveikto c a p itis d e m i n u t i o m a x i m a, skolos kreditoriams inykdavo, inykus j subjektui - skolininkui, iskyrus neisim okanio skolininko pardavim vergovn. Tokia padtis buvo neteisinga kreditori atvilgiu, ir pretorius pradjo duoti iekinius asmens, paliesto c a p itis d e m i n u t i o m a x i m a , kreditoriams (actio utilis) prie tuos, kuriems atitekdavo skolininko turtas. Jeigu pastarieji nepadengdavo i skol, pretorius perduodavo kreditoriams valdyti c a p i t e s e r v i t u s tu rt su teise j p ardu oti ir patenkinti savo reikalavimus. C a p itis d e m i n u t i o m e d ia vykdavo tada, kai mogus, isaugodamas laisvs status, netekdavo Romos pilietybs. Tokie atvejai buvo siejami su jo atskyrim u nuo vandens ir ugnies (senovje), o im p eratoriku oju laik o tarp iu - su itrm im u (deportatio). A sm uo, paveiktas c a p i t i s d e m i n u t i o m e d i a , pagal ius c iv ile prarasdavo savo civilines teises, bet isaugodavo j as pagal iuris g e n t i u m . Pavyzdiui, asmuo, paliestas c a p itis d e m i n u t i o m e d i a , praranda savo agnatins giminysts (pagrstos tvo valdia) ryius, bet isaugo kraujo (cognatio) giminysts ryius. Jis praranda teises turt turt, kuris pereina kitiems asmenims arba konfiskuojamas (deportatio atveju). Ir iuo atveju pagal ius civ ile jo skolos kreditoriams inykdavo, bet kreditori interesai buvo ginam i analogikai c a p i t i s d e m i n u t i o m a x i m a atvejui (actio utilis).
98

Romn civilins (privatins) teiss subjektai

Pagaliau tieiasiscapitis d e m i n u t i o atvejis -m i n i m a . Tai maiausias teisnumo apribojimas, susietas tik su s t a t u s f a m i l i a pasikeitimu. Asmuo isaugo laisvs ir pilietybs statusus, taiau vyksta tam tikri jo padties pokyiai pirmosios eimos, kuriai priklaus, atvilgiu. Tai gali vykti tuo atveju, kai p e r s o n a su i iuris (savosios teiss asmuo) tam pa p e r s o n a a l ie n i iu ris (svetimosios teiss asmeniu). Pavyzdiui, asmuo, bdam as vienoje eimoje s u i i u r i s , snijamas kitoje eimoje (arrogatio); niekam nepavaldi moteris iteka, sudarydama santuok c u m m a n u forma; p erso n a a lie n i iuris i vienopater f a m i l i a s pavaldumo pereina kitpater f a m i l i a s pavaldum (snus atiduodamas snyti kitai eimai - adoptio). Klasikinio laikotarpio juristai iems atvejams priskyr ir t, ka d a p e rs o n a a l i e n i j u r i s dirbtins mancipacijos bdu tam pa p e r s o n a s u i iu r is . Pavyzdiui, tvas ilaisvina snus i savo valdziosem ancipatio bdu. Tiesa, iuo atveju labai sudtinga kalbti apie s t a t u s f a m i l i a e sumajim, o drauge ir apie c a p i t i s d e m i n u t i o . Taiau prisim enant tai, kad tokia em ancipacija turjo vykti p er snaus triskartinio pardavim o vergovn procedr, tam tikru m om entu bdavo ir c a p itis d e m i n u t i o m i n i m a . Dl C a p itis d e m i n u t i o m i n i m a visikai nutrkdavo ankstesnieji eimos teisiniai santykiai (agnatiniai), tai tiesiogiai atsiliepdavo ir turtiniams santykiams, ypa kylantiems dl paveldjimo. Jeigu s t a t u s f a m i l i a e poiriu buvs savarankikas asmuo tam pa p e r s o n a a l ie n i iu ris, visas jam priklauss turtas atitenka naujajam jo p a t e r f a m i l i a s . Taiau pagal senj ius c iv ile skolos ir iuo atveju inykdavo. Pretorius, gindam as kreditori interesus, duodavo iem srestitutio in i n t e g r u m , * y. kreditoriai gaudavo teis reikti iekinius paiam c a p ite m i n u t u s , nurodant fikcij, kad tokio teisnumo sumajimo nebuvo. Pagal tok iekin naujasis p a te r f a m i l i a s turjo arba padengti c a p i t e m i n u t u s skolas, arba atiduoti skolininko turt, kad bt padengiamos skolos kreditoriams. Rom n teis, be teisnumo apribojimo c a p i t i s d e m i n u t i o bd, turjo ir kit prieasi, kurios, tiesiogiai neveikdamos teiss subjekto asm enybs, tam tik ra is atvilgiais ap rib o d a v o jo te isn u m . Buvo reikalaujama, kad teiss subjektas bt garbingas, t.y. turt pilietin garb. Dl vienoki ar kitoki prieasi asmenys, p ra rad pilietin garb, usitraukdavo pilietin negarb, ir kai kurios j teiss bdavo apribojamos.
Q9

IV skirsnis

Seniausias pilietins negarbs atvejis -in te s ta b ilita s . Asmuo, paliestas i n t e s t a b i l i t o , negaljo bti liudytojas, taip pat negaljo ir kit asmen kviestis bti jo liudytojais. D ar X II lenteli statyme galiojo nuostata, kad asmuo, kuris buvo liudytojas arba svrjas sudarant sandor, o vliau atsisak tai patvirtinti, prarasdavo teis liudyti ir kviestis sau liudytojus. Turint galvoje, kad seniausioje epochoje beveik visi sandoriai buvo sudaromi prie liudytoj, tokios teiss praradim as i esms reik visik teisin neveiksnum. Bet inykus seniems formaliems sandoriams, i pilietins negarbs ris prarado praktin reikm. Antrasis inomas pilietins negarbs atvejis, turjs reikms teiss subjekto c a p u t , buvo i n f a m i a . ios negarbs paliestas asmuo negaljo bti teism e iekovas ir atsakovas, jo negaljo rinkti m agistratus, jis prarasdavo rinkim teises. Buvo inoma: in f a m i a c e n s o r ia , kylanti i cenzoriaus svokos, i n f a m i a c o n s u l a r i s , kada rinkim pirm ininkas, daniausiai konsulas, galjo ibraukti i rinkim srao tuos, kurie buvo neverti, ir in f a m i a p r a e to r ia , kuri buvo taip vadinama dl to, kad pretorius neleisdavo asmeniui ginti teisme kito asmens, udrausdavo jam dalyvauti teisme per savo atstov (cognitor, procurator) arba paiam bti kito asmens atstovu. Pretoriaus paskelbtoji i n f a m i a buvo gana pastovi ir aprp daug atvej. Justinianas ileido specialj sra (infamiarum), kur traukti asm enys n eg a ljo d aly v au ti te ism in iu o se p ro c e s u o s e ir a tlik in ti administracini funkcij. ios pilietins negarbs atsiradimo prieasi buvo labai daug: tai ir pasitraukimas i tarnybos legione, dvigubas susiiedavimas, asmens nuteisimas u tam tikrus vieosios teiss baudiamus veiksmus (actio furti ir bonarum raptorum doli) ir pan. Pagaliau rom n teisje buvo d ar vienas atvejis, kuris apribodavo asmen teisnum, bet nepriklaus in fa m ia svokai. Tai t u r p i t u d o , kuri interpretatoriai, prieingai negu i n f a m i a iuris, vadino i n f a m i a f a c t i (faktin negarb). Tai privataus asmens poelgis, kuris nors ir nebuvo trauktas infamiar sra, visuomens vieosios nuomons buvo tokiu laikomas. Tai daniausiai liet asmenis, usiimanius tam tikra profesija, verslu. Pavyzdiui, aktoriaus profesija, prostitucija ir pan. buvo laikomi negarbingais dalykais ir neigiamai atsiliepdavo t asmen teisinei padiai.

100

Romn civilins (privatins) teiss subjektai

7. Veiksnumas
Teisnumas - tai tik viena teiss subjekto savyb (vidin). Tam, kad Romos pilietis galt iki galo pasinaudoti visomis teiss teikiamomis grybmis, vien teisnum o neuteko. Teisnumas paprastai reikia galimyb tu rti subjektyvin teis, o kad ta teise galima bt pasinaudoti, j realizuoti, buvo btina antroji slyga - veiksnumas. iuolaikinje civilins teiss teorijoje veiksnumas suprantamas kaip pilieio galjimas savo veiksmais gyti civilines pareigas. Nors rom n teisje veiksnumo svoka ir nebuvo aikiai apibrta, praktiniam e gyvenime ji, kaip ir teisnum o svoka, buvo plaiai vartojama. S kirtingai nuo teisnum o, veiksnum as atsira n d a ne nuo gim im o momento, o sukakus tam tikram amiui, kada mogus gali teisingai vertinti savo veiksmus, suprasti j reikm ir atsakyti u padarytas teiss paeidimo pasekmes. Kitaip tariant, veiksnumas priklauso nuo mogaus gebjimo laisvai reikti savo vali, o tai siejasi ne tik su amiumi, bet ir su kitais faktoriais (liga, psichin bsena, kai kurie veiksmai ir pan). Pagal am i visi m ons buvo suskirstyti tris grupes. Vaikai iki septyneri m et buvo visikai neveiksns ir vadinami in f a n te s. Mergaits nuo 7 iki 12 m et ir berniukai nuo 7 iki 14 m et buvo nepilnameiai ir turjo ribot veiksnum. Jie buvo vadinami/ra /?u bere s ir galjo sudarinti tik smulkius sandorius, priiminti smulkias dovanas, pirkti smulkius daiktus, sudarinti smulki daikt main sandorius. Jeigu reikjo sudaryti sandorius dl teiss perleidimo arba pareig gijimo, tokie asmenys turjo gauti globjo leidim, kur jis duodavo sandorio sudarymo momentu. Sandoris, sudarytas be globjo sutikimo, pareigodavo nepilnam et tik jo gautos pagal sandor naudos ribose.
*

M ergaits nuo 12 met, o berniukai nuo 14 iki 25 m et buvo laikomi pilnameiais ir veiksniais. I esms jie galjo sudarinti bet kokius sandorius. Taiau jeigu paaikdavo, kad j sudaryti sandoriai yra aikiai nenaudingi, jie galjo prayti pretori pripainti tok sandor negaliojaniu ir grinti alis pirmykt padt, kurioje jos buvo iki sandorio sudarymo (restitucija). Siekiant ivengti neapibrtumo civiliniuose teisiniuose santykiuose, nuo II m.e.a. pilnameiams iki 25 m et amiaus asmenims buvo suteikta teis
101

IV skirsnis

prayti paskirti jiems kuratori, kuris, turdam as didesn gyvenimikj patirt, padt dalyvauti civilinje apyvartoje, saugodamas j turtinius interesus. K uratoriaus paskyrimas asmenims, nesulaukusiems 25 met amiaus, apribodavo j veiksnum. Jie galjo sudarinti sandorius tik gav kuratoriaus sutikim. Kuratoriaus sutikimo nereikjo sudarant testamentus ir santuokas. Sulaukus 25 met, bet kokie veiksnumo apribojimai inykdavo, asmenys tapdavo visikai veiksns, jeigu nebuvo kit, veiksnum ribojani faktori. A sm en fiziniai ir psichiniai tr k u m ai taip p a t turjo takos j veiksnumui. Taiau fiziniai trkumai labai neymiai veik teiss subjekt veiksnum. Tai daugiausiai priklaus nuo teiss nustatyt vien ar kit sandori sudarymo formos. Pavyzdiui, sandori, kuriuos sudarant btinas abiej ali valios ireikimas odine forma (stipuliacija), negaljo sudaryti kurnebyliai. Jie negaljo dalyvauti ir legisakcioniniam e procese, nes pirmojoje proceso stadijoje turjo bti ikilmingai padaromi tam tikri abiej besiginijani ali pareikimai. Kur kas didesn poveik asmens veiksnumui turjo psichin bsena. Silpnaproiai ir psichiniai ligoniai per vis ligos laik buvo laikomi visikai neveiksniais ir negaljo sudarinti joki sandori. Gerokai buvo apribotas ir eikvotoj veiksnumas. Rom nai teig, kad mons, kurie neturjo saiko disponuodami savo turt, negaljo suvokti ir savo veiksm reikms, todl jiems neturjo bti leidiama laisvai tai daryti. Eikvotojams buvo skiriamas rpintojas, kuris privaljo rpintis j turto apsauga. Paskyrus eikvotojui rpintoj, be pastarojo leidimo, negalima buvo sudarinti sandori dl turto perleidimo. Be rpintojo sutikimo, eikvotojai galjo tik gyti turt. Neigiamos takos veiksnumui turjo ir pilietin negarb, apie kuri jau kalbjome. Per vis R om os valstybs gyvavimo laik rom n teis praktikai nesulygino m oters ir vyro teisins padties. Respublikos laikotarpiu ji priklaus nuo vyro, tvo ar kit gimini, buvo j valdioje ir turjo labai ribot teisnum bei veiksnum. Principato laikotarpiu buvo nustatyta, kad suaugusi moteris, nepriklausanti nuo vyro arba tvo, galjo sudarinti sandorius dl savo turto savarankikai. Taiau ji negaljo sipareigoti atsakyti u kit skolas. Justinianas gerokai sum aino m oters teisinio statuso
102

Romn civilins (privatins) teiss subjktai

apribojimus, bet ne be jo sutikimo Digestuose buvo urayta, kad pagal daugel rom n teiss nuostat m oter padtis buvo blogesn negu vyr.

8. Juridiniai asmenys
Kaip jau m inta, teiss subjektas gali bti pavieniai mons - fiziniai asmenys arba j grups, ir junginiai - juridiniai asmenys. Pagal iuolaikin teiss teorij juridiniai asmenys gali bti mons, staigos, organizacijos, kurios yra civilini teisi ir pareig subjektai, turi savo atskir turt ir savo vardu dalyvauja civilinje apyvartoje, teisme ir arbitrae. Ju ridinio asm ens kaip civilins teiss subjekto, kinio gyvenimo savarankiko vieneto idja priklauso rom n teisininkams, kurie j ikl ir, nors nesuformavo juridinio asmens svokos, praktiniame gyvenime plaiai taik. Tik rom n teiss dka i juridin forma atsirado naujoje Europos teisje ir kartu su fizinio asmens svoka buvo plaiai pritaikyta tiek teorijoje, tiejc praktinje kinje veikloje. D ar seniausiais Romos gyvavimo laikais buvo pastebta, kad kai kuriais atvejais civilins subjektyvins teiss priklauso ne tik atskiriems fiziniams asmenims, bet ir j junginiams - korporacijoms ir pan. Palaipsniui fiziniams asmenims, kaip teiss subjektams, kiniame Romos gyvenime prieprieiais pastatom i juridiniai asmenys, kaip savarankiki civilins teiss subjektai. Kaip liudija G ajus, jau X II lenteli statym uose buvo nuostatos, leidianios jungtis privaias korporacijas, jeigu tik jos neprietaravo vieosios teiss norm om s. XII lenteli statymai mini vairias religinio pobdio kolegijas, amatinink profesines sjungas ir pan. Taiau seniausiu Romos valstybs vystymosi laikotarpiu dar nebuvo toki ekonom ini socialini slyg, kurios reikalaut plaiau ivystyti teisines struktras ir pagrsti j dalyvavim civilinje apyvartoje. Respublikos laikotarpiu toki fizini asmen jungini skaiius pradjo spariai didti, atsirado nauj korporacij, jungiani asm enis pagal profesijas, bendrus tikslus ir t.t. ios korporacijos i pradi dar neturjo bendrojo tu rto , nebuvo organizacinio vieningum o, visus korporacijos
103

IV skirsnis

reikalus tvark atskiri jos nariai savo, bet ne korporacijos, vardu. Taiau gana greitai Romos juristai paskelb, kad atskirais atvejais turtas priklauso ne pavieniams fiziniams asmenims, bet j junginiui. Juristas M arcianas pastebjo, kad teatrai, stadionai priklauso ne atskiriems fiziniams asmenims, o bendruom enei (D. 1.6.). Kitas ymus Romos teisininkas - Alfenas - sak, kad jeigu per tam tikr laik visi legiono kariai pasikeiia, legionas neinyksta ir lieka toks pats. Nors tuo m etu dar aikai nebuvo formuluojam a juridinio asmens, kaip teiss subjekto svoka, daugelio teisinink panaaus pobdio pasisakymai leidia manyti, kad tuo m etu jau pradjo formuotis abstraktus poiris asmen kaip teiss subjekt. I i pasisakym turinio galima daryti ivad, kad rom n teisininkai tokiems fizini asmen junginiams pripaino tam tikras teises ir pareigas. Vystantis ekonom iniam gyvenimui, tos teisins kategorijos, kuri p a g a lb a buvo te n k in a m i civ ilin s a p y v a rto s p o re ik ia i, p a s iro d nepakan kam os, ir vis lab iau rykjo btinyb suk urti savarankiko ekonominio vieneto, atskiro nuo kit civilins apyvartos subjekt, fizini asmen, kategorij, kuris turt teisnum bei veiksnum ir galt dalyvauti civilinje apyvartoje savarankikai. Si btinyb labai irykjo respublikos laikotarpiu, kai reikjo tvarkyti valstybei priklausius turt. p o p u l u s R o m a n u s (rom n taut) pradta irti ne kaip kakoki visum, bet kaip vientis viening organizm, atstovaujam magistrato, kaip jos organo. Visi magistrato sudaryti sandoriai su privaiais asmenimis sukuria teises ir pareigas ne jam asmenikai, o visai tautai. Rom os valstybei vis daniau ir daniau tek o dalyvauti civilinje apyvartoje, sudarinti vairias sutartis ir dalyvauti sprendiant ginus su privaiais asmenimis. Visa tai reikalavo, kad Rom os valstybs statusas privatins teiss sferoje bt sulygintas su privai asmen teisiniu statusu. Valstybs ir privai asm en santykiai, turj vieosios teiss pobd, palaipsniui gavo civilin teisin pobd. Kaip atskir privai asm en teises p ra d ta irti p o p u l u s R o m a n u s subjektyvines teises jai priklausius turt. Pop u ls R o m a n u s buvo vienintelis ido (aerarium) savininkas. Bet iuos santykius reguliavo vieosios teiss normos.
104

Romn civilins (privatins) teiss subjektai

Analogika padtis pastebta ir privai korporacij gyvenime. I pradi korporacijos turtas buvo bendra visos korporacijos nari nuosavyb. Taiau siekiant ilaikyti korporacijos pastovum, korporacijos statuose buvo numatyta, jo is turtas nedalomas ir atskiri korporacijos nariai, pasitraukdami ijos, negals reikalauti, kad jiems bt atidalytas turtas. Vien korporacijos nari pasitraukimas ir kit stojimas takos bendrovs turtui neturjo. Tai praktikai tvirtino korporacijos turto atskirumo princip. Tai buvo tik pirmieji, gana nedrss ingsniai kuriant juridini asmen, kaip civilini teisini santyki subjekto, svok. Svarbesnis ingsnis ia kryptimi buvo engtas antrojoje respublikos laikotarpio pusje. Tuo m etu Romos* valstybs sudtyje, kaip inoma, atsidr nemaai nauj vienet, kuriems buvo pripainta vidins savivaldos teis. Tai miesto bendruomens, municipijos, kurios anksiau buvo savarankikos valstybs, o vliau buvo inkorporuotos Romos sudt, suteikiant j gyventojams rom n pilietyb. Inkorporuojant ias teritorijas Romos valstyb, kartu su savivalda jom s buvo suteiktas tam tikras savarankikumas ir kiniame gyvenime. i inkorporacija, suteikiant kin savarankikum, ir buvo tas stimulas, kuris privert Rom os teisininkus sprsti klausim us, kaip organizuoti (reguliuoti) i bendruom eni municipij dalyvavimo civilinje apyvartoje proces, kokio teismo kompetencijai perduoti sprsti ginus, kylanius dl ios veiklos. is klausimas buvo isprstas taip, kad j ginai tapo inybingi civiliniams teismams ir turjo bti sprendiami remiantis civilins teiss normomis. Pretoriaus ediktas municipijoms suteik teis per savo atstovus bti teism e iekovais ir atsakovais. Municipij atstovai buvo municipaliniai magistratai arba specialiai municipalinio senato d ek retu ad h o c skiriami a c tores. Taigi buvo pripaintas municipij, kaip ypating teiss subjekt, teisnumas ir veiksnumas, o kartu ir tam tikras j teisinis vieningumas. Municipijos, taip pat kaip ir privats asmenys, gijo galimyb turti teises ir ginti jas teismo pagalba. Lemiamas ingsnis buvo engtas - juridinis asmuo i esms buvo sukurtas, nors, palyginus su iuolaikine svoka, jam dar trko kai kuri atribut. Santykiuose su privaiais asmenimis municipijos veik taip p at p er atstovus, nors pastarj veiksm teisins pasekm s bendruom enei dar
105

IV skirsnis

nebuvo aikiai nustatytos. D ar ilgai galiojo taisykl, kad atstovo sukurta prievol kontrahentui suteikia tik asmeninio iekinio teis prie atstov, bet ne prie bendruom en. Iki pat savo egzistavimo pabaigos rom n teis isaugojo princip, kad u savo atstov deliktus (privaios teiss paeidimus) bendruom en neatsak. Nepaisant to, esminis municipij ir privai asm en teiss sulyginimas civilinje apyvartoje vyko. Gajus nedviprasmikai pareikia: C iv ita te s e n i m p r i v a t o r u m lo c o h a b en t u r . Juridinio asmens statusas, taikytas municipijoms, vliau buvo taikomas vairioms privaioms korporacijoms, kolegijoms. M unicipij pavyzdiu pastarosios gijo civilin teisnum ir v eiksnum . P re to riu s savo e d ik tu , p an a ia i k aip ir m u nicipijom s, korporacijoms ir kolegijoms pripaino teis per savo atstovus bti iekovais ir atsakovais teisme. Nors korporacij teisnum as buvo siauresnis negu municipij, aikiai matome, kad joms suteikiamas juridini asmen statusas. Taigi jau respublikos laikotarpio pabaigoje ir imperijos laikotarpio pradioje municipijos, o vliau ir korporacijos, buvo laikomos juridiniais asmenimis. Y pating padt tarp teiss subjekt um valstybs idas, kuris imperijos epochoje vadinosi/i sews, pakeits a e ra r/u r a . Jau nuo pat f i s c u s atsiradimo j irta kaip im peratoriaus turt, todl jo teisinis reimas pakluso civilins teiss norm om s. Teisikai princepsas buvo io turto savininkas ir kreditorius. Nors princepsas ir pripastamas f i s c u s turto civiliniu teisiniu subjektu, taiau ypatinga teisin f i s c u s prigimtis slygojo kai kurias iimtis bendrose civilins teiss normose. Laikui bgant atsirado gana nemaai privilegij ido turtui. Iiekant ido turt netaikom a senatis, reikalavimai, kil dl io turto, patenkinam i greiiau negu kit kreditori reikalavimai, idui priklaus statymin kaito teis vis skolininko turt ir pan. Kiek vliau ido turt pradedam a irti kaip valstybs turt. Vis dlto rom n teisje nebuvo aikios valstybs, kaip teiss subjekto, teorijos. Nors ltai, bet vis dlto Romoje buvo pripaintas korporacij teisinis statusas, jos praktikai buvo laikomos juridiniais asmenimis. Taiau dar liau ir labai sunkiai vystsi teisin mintis dl staig, kaip teiss subjekt, teisnumo. Ne tik respublikos, bet ir klasikinio laikotarpio teis staig n ela ik teiss subjektais, nepripaino j kaip juridini asmen.
106

Romn civilins (privatins) teiss subjektai

Nors imperatoriai labai anksti pradjo savo labdaring veikl, skirdami tam tikras pinig sumas neturtingiesiems elpti, ios pinig sumos buvo laikomos ido lomis arba perduodam os jau egzistuojantiems juridiniams asmenims - municipijoms, kurios privaljo ias las naudoti pagal paskirt. Tik iplitus krikionybei ir j pripainus valstybine religija, susidar slygos atsirasti savarankikom s staigoms. Pirmiausiai civilin teisnum gavo banytins staigos. Atskiros banyios gavo teis sigyti turt, paveldti j, bti kreditoriais, alimis teisme. Kaip irf i s c u s , jos gijo daugyb privilegij. Vliau teisnum gijo ir privaios labdaros staigos: ligonins, prieglaudos ir pan., kadangi jos arba buvo steigtos banyi, arba buvo banyi priirimos. Visos ios staigos buvo savarankiki teiss subjektai. Taigi nors juridinio asmens svokos rom n teiss teorija ir nesukr, vis dlto jai priklauso ios teisins konstrukcijos idjos prioritetas. Romos juristai ne tik ikl juridinio asmens idj, bet ir suteikjai praktin iraik, pagrind juridini asmen teisnumo ir veiksnumo svokas, pagrindinius juridini asmen tipus: u n iv e rs ita s p e r s o n a r u m ir u n iv e rsita s reru m . U n iv e rs ita s p e r s o n a r u m - tai fizini asmen bendrija, turinti savo atskir turt, nepriklausant j sukrusiems asmenims, ir teisnum. U n iv e r s ita s r e r u m - tai turto mas, skirta tam tikram tikslui: pavyzdiui, vietimui, mokslui, param ai ir pan. iai turto masei taip pat buvo suteiktos tam tikros teisins asmenybs savybs. Ilgo ir gana sunkaus juridinio asmens idjos vystymosi rezultatas buvo tas, kad klasikin teis pripaino pagrindinius io teiss subjekto bruous: 1) civilini teisini santyki sferoje korporacijos prilyginamos fiziniams asmenims; 2) atsk ir asm en p asitrau k im as i susivienijim o n e tu ri tako s susivienijimo teisiniam statusui; 3) korporacijos turtas nra nei bendrj sudarani asmen nuosavyb, nei atskir jos asmen turtas; 4) korporacija savo vardu gali dalyvauti bet kuriuose civiliniuose teisiniuose santykiuose su fiziniais asmenimis per savo atstovus - fizinius asmenis, nustatyta tvarka galiotus atlikti tokius veiksmus.

Penktasis skirsnis

DAIKTIN TEIS

1. Daikt (res) samprata

Rom n teisininkai nesuformulavo bendrosios daikt svokos, todl, vadovaudamiesi j teiss altiniais bei egzistavusia daikt klasifikacija, mes pabandysime j suformuluoti. Daugelyje valstybi daiktas iandien yra apibriamas kaip gamtos materialioji dalis, turinti savarankik bt ir kurianti tam tikr gr1. Taigi iandieninje civilinje teisje daiktais nra pripastamos teiss turt, objektai, neturintys savarankikos bties (pvz., sudtin daikto dalis), bei objektai, kuri ekonomins verts nem anom a nustatyti (pvz., mogus). Valstybse, kuriose romn civilins teiss recepcija buvo itin stipri, i svoka yra kiek kitokia. Pavyzdiui, Austrijoje daikt kategorijai, teisine prasme, priklauso visa tai, kas nra priskiriama asmen kategorijai ir tam, kas jiems tarnauja. (... Alles was von der P ersonen unterschieden ist und zum Gebrauche der M enschen dient...)2. Angl privatin teis daiktams taip 1 M.X. XyTbi3. PHMCKoe nacraoe npaBO. M, 1994. C. 70.
2 H. Hausneninger, W . Selb. Koamsches Privatredht. 1981. S. 169. 108

Daiktin teis

4 pav. Daikt rys

pat priskiria tam tikrus prievolinius reikalavimus: Tokia daikt svoka yra artim a res svokai Gajaus institucijose. R e s rom n teisje - tai bet koks turtas (grybs), priklausantis gyvajai ar negyvajai gamtai ir fiziniu bei erdviniu poiriu izoliuotas arba neatskiriamas nuo kit gamtos dali3. Aikindami i svok matome, jog rom nai daiktu laik ne tik tam tikr m aterialij gamtos dal, bet ir teisinius santykius bei teises.

3 M.X. Xyn>i3. Cit. op. M, 1994. C. 70.

109

V skirsnis

2. Daikt rys
Rom n teisininkai daiktus vairias ris klasifikavo rem dam iesi daugeliu kriterij (4 pav.). Praktikai visos daikt klasifikacijos, kaip ir pati rom n civilin teis, pergyveno Romos valstyb ir yra naudojamos iuo metu (iskyrus daikt klasifikacij res mancipi ir res nec mancipi). Tad panagrinkime daikt ris smulkiau.

Res corporales - res incorporales

(Materials ir nematerials daiktai)
i klasifikacij jau randame Gajaus Institucijose. Kaip minta, rom n teis daiktais pripaino tiek materialius (res corporales), tiek ir nematerialius (res incorporales) objektus. Teisje materialus buvo toks objektas, kur galjo suvokti mogaus smon ir kur buvo galima paliesti (pvz., kd). Res in c o rp o ra le s buvo laikomi abstrakts objektai, kuri egzistavim slygojo galiojanti teis. Tai buvo tam tikros turtinio pobdio teiss. Taigi kriterijus, skiriantisrec c o rp o ra les nuo res in c o r p o r a le s - tai palietimo galimyb. Paeist teisi daiktus gynybos forma priklaus nuo to, kuriai i ri buvo priskiriamas vienas ar kitas daiktas./! ctio in rem pagalba buvo galima ginti tik i res c o r p o ra le s atsirandanias teises, nes tik res c o r p o r a le s buvo nuosavybs teiss objektai. Tuo tarpu jeigu buvo paeidiamos kieno nors teiss, kylanios ires i n c o r p o r a le s , tai jos galjo bti ginamos a ctio in p e r s o n a m pagalba. Tokia daikt klasifikacija yra inom a ir iandieniniam e pasaulyje. Pavyzdiui, Austrijos Civilinio kodekso 292 straipsnis skiria daikt ris, vadovaudamasis btent mintais kriterijais4.

4 T.M. Maly. Roemisdes Privatrecht. W, 1991. S. 29. 110

Daiktin teis

Res in commercio - Res extra commercium

(Daiktai, esantys komercinje apyvartoje, ir daiktai, iimti i komercins apyvartos)
Res in c o m m e r c io (daiktai, esantys komercinje apyvartoje) - tai daiktai, kurie galjo bti nuosavybs teiss objektais ir kurie galjo dalyvauti civilinje apyvartoje, t.y. kuriuos galima buvo pirkti, parduoti, dovanoti ir t.t. G ajus iuos daiktus d ar vadino res in p a t r i m o n i o . R es e x t r a c o m m e rc io - tai daiktai, kurie negaljo bti privaios nuosavybs objektais ir kurie negaljo dalyvauti civilinje apyvartoje. Gajus juos dar vadino res extra p a t r i m o n i u m arba res n u l l i u s (in bonis), t.y. daiktai, kurie nra kieno nors nuosavyb. kai kuriuos i i daikt, jei buvo kalbama apie beeimininkius daiktus (pvz., paukius, uvis), galima buvo sigyti dalin nuosavyb; kit daikt: pavyzdiui, ventykl, viej gatvi, jros, dalyvavimas civilinje apyvartoje buvo smarkiai apribotas. Romn teisje egzistavo ie isams daikto imimo i civilins apyvartos pagrindai5: Dievo teis (res extra commercium divini iuris) ir moni sukurta teis (res extra commercium humani iuris). 1. Res d i v i n i i u r i s (daiktai, priklausantys dievikajai teisei) buvo skirstomi tris grupes: a) res sa c ra e - daiktai, kurie ypatingu ventu valstybiniu aktu buvo paskirti dievams (ventyklos, altoriai, kulto reikmenys); b )res religiosae - daiktai, tarnav mirusij pagarbai ireikti (kapai); c) res c a n c t a e - daiktai, kuriuos ir be vento akto gyn dievai (miesto sienos ir miesto vartai). 2. Pagal h u m a n i i u r i s tam tikra daikt grup taip pat buvo iimta i komercins apyvartos. Gajus iuos daiktus vadino res p u b l i c a e ir tai buvo prieingyb res p r i v a t a e . Kiti Rom os teisininkai vieuosius daiktus diferencijavo toliau6: a) Marcianas iskyr atskir grup, kuri pavadino res c o m m u n e s o m n i u m (bendri daiktai). Tai oras, jros bei j krantai. ie daiktai priklaus

5 H. Hausmaninger, W. Selb; Cit.op. 1981. S. 170. 6 H. Hausmaninger, W. Selb; Cit.op. 1981. S. 170.
111

V skirsnis

visiems, todl kiekvienas, laikydamasis tam tikr nurodym, galjo jais naudotis. ie daiktai nepriklaus nei privaiai, nei valstybinei nuosavybei. b) Pom ponius skiria res p u b l i c a e in p u b l i c o u s u (b e n d ra i naudojamas vieasis turtas: pavyzdiui, keliai, aikts, teatrai, pirtys) nuo res p u b l i c a e in p e c u n i a p o p u l i (tam tik ras valstybinis tu rtas, pavyzdiui, rdynai). Abi ia pam intos viej daikt rys priklaus valstybei, ir jiems nebuvo taikomos privatins teiss nustatytos taisykls komercins apyvartos srityje.

Res mancipi res nec mancipi

ios daikt rys buvo inomos jau paioje seniausioje - paprotinje romn teisja. Jos suvaidino ypating vaidmen ir dar didel tak rom n civilins teiss vystymuisi. Formaliai daikt skirstym ias grupes panaikino Justiniano sttymai. Res m a n c ip i buvo priskiriami itin svarbs kiui daiktai - Italijos ems, vergai (seniausiais laikais - ir mona bei vaikai), kinkomieji bei krovininiai keturkojai gyvuliai (arkliai, asilai, jauiai, mulai), seniausieji kaimo emi servitutai7. Visi kiti daiktai buvo priskiriami prie res nec m a n c i p i . Res m a n c i p i sraas, apimantis emdirbiams priklausani emi pagrindines sudtines dalis, buvo ubaigtas kaip tik tuo laikotarpiu, kai rom nai praktikai vertsi tik emdirbyste. R es m a n c ip i galima buvo perduoti kitam asmeniui tiki us civ ile nustatyta tvarka, tai y r a m a n c i p a ti o arba in iure c e ssio . Tuo ta rp u res nec m a n c i p i kitam asmeniui galima buvo perduoti neformalios tradicijos bdu (t.y. paprastai daikt perduodant). M a n c ip a ti o ir in iure c e ss io galiojo tik Romos pilieiams. R e s m a n c i p i perdavimo ypatinga tvarka turjo tam tikr prasm. i form tikslas buvo daikt, sudarani romn eimos kin pagrind, apyvartos kontrol. Kadangi eima buvo Romos valstybs pagrindas, tai btent i daikt apyvarta ir sukl ypating bendruom ens bei valstybs interes. Daikt skirstymas res m a n c i p i ir res n e c m a n c i p i sa v o pirmykt reikm prarado tada, kai pretorius, a c t i o P u b l i c i a n a bdu,
7 T.M. Maly. Cit. op. S. 29.
112

Daiktin teis

pradjo ginti teis res m a n c i p i , atsiradusi perdavus j kitam asmeniui tradicijos bdu.

Kilnojamieji ir nekilnojamieji daiktai

Daikt klasifikavimas kilnojamuosius ir nekilnojamuosius buvo jau X II lenteli statyme. is klasifikavimas rom n teisje turjo maesn reikm kaip daikt skirstymas res m a n c i p i ir res n ec m a n c i p i . Kilnojamiesiems daiktams priklaus bet kokie daiktai, kuriuos galima perkelti i vienos vietos kit arb a kurie patys ju d a (pvz., gyvuliai). Nekilnojamieji daiktai - tai pirmiausia em, jos gelms, statiniai, sodiniai. Visiems iems daiktams, kaip ems sudtinms dalims, buvo taikomas principas - viskas, kas pastatyta ant paviriaus, priklauso paviriui8". Oro erdv vir em s sklypo taip p a t buvo laikom a sklypo dalimi. Taigi nekilnojamieji daiktai - tai objektai, kuri negalima perneti i vienos vietos kit arba kurie su eme yra susij pastoviais saitais. i klasifikacija turi tam tikr ry su daikt klasifikacija res m a n c i p i ir res n ec m a n c i p i . Tas ryys pasireikia tuo, kad nekilnojamojo turto perdavimui rom n teis nustat specialius bdus, kurie buvo tapats res m a n c i p i perdavim o bdams. Taigi sandori vieum su res m a n c i p i rom nai perkl nekilnojamojo turto teisin reim. Nekilnojamj daikt teisinio reimo vie pobdi perm ir vlesni epoch teisins sistemos. iandien jis pasireikia tuo, kad daugelyje ali perduodant, perkant ar pan. nekilnojamj turt yra btina raytin sandorio forma, notarinis tokio sandorio tvirtinimas bei teisin registracija.

Res Jungibiles - species

(Pakeiiami ir nepakeiiami daiktai)
P akeiiam i y ra to k ie d a ik ta i, k u rie n e i s is k iria tam tik ro m is individualiomis ypatybmis kaip atskiri daiktai. Tai yra daiktai, priklausantys kokiai nors bendrai riai (genus). Daniausiai - tai objektai, kuriuos galima 8 M.X. XyTW3. Cit. op. M, 1994. C. 71.
8. 1519

113

V skirsnis

suskaiiuoti, pasverti ar pamatuoti. Romn teisininkai juos apibdino kaip daiktus, kuri p ati ris atlieka savo paskirt ir kuriuos apibdinam e skaiiumi, svoriu ar matu (res quae numero, mensura consistunt , pondere). iandien teisinje literatroje i daikt ris dar yra vadinama daiktais, apibriam ais riniais poymiais (pvz., grdai, bulvs, kukurzai). Nepakeiiami daiktai yra tokie, kurie i kit isiskiria tam tikromis specifinmis ypatybmis (species). iomis savybmis jie isiskiria i jiems panai daikt grups (pvz., pilieio A kepur). iandieninje teisinje literatroje i daikt grup dar yra vadinam a daiktais, apibriam ais individualiais poymiais. ios klasifikacijos reikm ta, kad m u t u u m (paskolos) objektas galjo bti tik pakeiiami daiktai. Prievolin teis num at skirtingas atsitiktinio daikto uvimo pasekmes. Jeigu sutarties objektas buvo pakeiiamas daiktas, tai skolininkas atsitiktinio uvimo atveju turjo j pakeisti tos paios ries daiktu, kadangi galiojo principas, jog r i s n e s t a (genera non pereunt).

Suvartojami ir nesuvartojami daiktai

Suvartojami yra tokie daiktai, kurie fizikai sunaikinami vien kart juos pavartojus (pvz., maisto produktai). Pinigai taip pat buvo laikomi suvartojamais daiktais ne tik todl, kad juos panaudoti galima tik juos ileidiant, bet ir todl, kad atsiskaitant jie susimaio su kitais pinigais ir savininkas juos praranda. Nesuvartojami daiktai neinyksta jais naudojantis (pvz., em), o jei ir inyksta, tai palaipsniui (pvz., avalyn, baldai). ios klasifikacijos reikm irykjo prievolinje teisje, nes toki sutari kaip nuoma, paskola ir pan. objektas galjo bti tik nesuvartojami daiktai.

Dals ir nedals daiktai

Dals yra tokie daiktai, kuriuos galima padalyti daugiau dali, ir dl to nenukenia j vert bei ekonom in paskirtis (pvz., vynas, smlis, akmenys). Ulpianas apie iuos daiktus sak, kad kiekviena atskira j dalis
114

Daiktin teis

nesiskiria nuo prie tai buvusios visumos, tik yra maesns apimties9. O padalijus nedalius daiktus (pvz., arkl), jie praranda prie padalijim turtas savybes ir paskirt. Daikto padalijimu nebuvo laikoma teiss padalijimas idealias dalis, nedalijant paties daikto. Pavyzdiui, kalbant apie nuosavyb, jei m a te ria lia i d aik to p a d a ly ti n em a n o m a , jis liek a pas v ien i bendrasavininki, o kitiems priklauso kompensacija.

Paprasti, sudtiniai ir surenkamieji daiktai

Paprasti daiktai yra susieti natraliais, neatskiriamais ir vientisais saitais.Pam poniusjuos vadm acorpora^guae u n o sp ir itu c o n t i n e n t u r . Tokie daiktai, pavyzdiui, buvo vergai, medis, akmuo. Sudtiniai daiktai sudaryti i daugelio vairi sudtini dali, kurios kartu sudaro tam tikr atskir vienet. Pomponius juos vadina c o r/? o ra ex c o n t i n g e n t i b u s (< cohaerentibus). Tai laivai, namai, spintos ir pan. i daikt teisinio reimo ypatyb ta, kad atskiras j dalis nebuvo pripastamos jokios ypatingos teiss (ypa nuosavybs teis). Galiojusi teis net numat galimyb panaikinti nuosavybs teis tam tikr sudtinio daikto dal. ia galiojo principas, kad sudtins dalies likimas yra toks pat kaip ir pagrindins (accessio cedit principali). Surenkamuosius daiktus (corpora ex distantibus) sudar tos paios ries fizikai savarankik daikt rinkinys, pavyzdiui, biblioteka. ie daiktai galjo bti laikomi atskiru teisiniu vienetu, kuris ilikdavo net ir pakeitus atskiras jos dalis. Kaip visuma jie galjo bti ustatomi, parduodam i ir pan.

Pagrindiniai ir papildomi daiktai

P apildom i d a ik ta i m ateria lia i yra savarankiki, taiau ta rn a u ja pagrindinio daikto paskiriai, o drauge paklsta pagrindinio daikto teisiniam reim ui. R o m n ai skyr tris p ap ild o m d aik t ris: daik to dalys, priklausiniai ir vaisiai1 0.
9 M .X . XyTti3. Cit. op. M , 1994. C. 70. 1 0 M .X . Xyn>i3. Cit. op. M , 1994. C. 73.
11S

V skirsnis

Daikto dalys savarankikais teisini santyki objektais galjo bti tik tuo atveju, jei j as atskirdavo nuo pagrindinio daikto (pvz., tam tikram tikslui nuo namo stogo nuim ta erp). Jeigu daikto dalies nebuvo galima atskirti nuo pagrindinio daikto, savininkas prarasdavo nuosavybs teis prijungtj dal. P rik la u s in ia i buvo susieti su p ag rin d in iu d aik tu ekon om ikai. Pagrindinis daiktas ir priklausinys galjo egzistuoti savarankikai, kaip atskiri teisini santyki objektai, taiau kiniuose santykiuose tikslingiau buvo juos naudoti kartu (pvz., spyna ir raktas). Rom n teisje galiojo principas, kad priklausin itinka pagrindinio daikto likimas, jeigu sutartyje nebuvo numatyta kitaip. Vaisiai (fructus). Romnai iskyr dvejopas vaisi ris - tai natrals (fructus naturales) ir civiliniai (fructus civile) vaisiai. F r u c tu s n a t u r a l e s tokie vaisiai, kuri atsiradim nulemia pagrindinio daikto biologins savybs (pvz., vaismedio vaisiai, mineralai, esantys emje, pienas). F r u c tu s civile - tai tokie vaisiai, kurie atsiranda dl pagrindinio daikto civilins apyvartos (pvz., procentai nuo paskolos, nuom os mokestis ir pan.). Kol f r u c t u s n a tu ra le s nra atskirti nuo pagrindinio daikto (fructuspendentas), jie negali bti atskirais teisini santyki objektais. J atskyrimas (fructus separati) gali vykti natraliu bdu (pvz., obuolys nukrenta nuo obels) arba su mogaus, kuris juos surenka, pagalba (pvz., m ogus nuskina obuol) - f r u c t u s p e r c e p ti. Vaisiai buvo skirstomi tuos, kurie yra p as a s m e n , ju o s s u r i n k u s (fructus extantes), ir tokius, kuriuos galima buvo surinkti, jei su jais bt pasielgta teisingai, bet dl nekikumo jie nebuvo surinkti (fructus neglecti arba percipiendi).

3. Daiktini teisi svoka ir rys

Rom n teis, kuri galima apibdinti kaip iekini sistem, skyr daiktinius (actiones in rem) ir asmeninius (actiones in personam) iekinius. Remiantis iuo padalijimu, vlesnieji teisininkai m klasifikuoti civilines subjektiires teises daiktines ir asm enines (prievolines). is skirstymas
116

Daiktin teis

sudar civilins teiss sistemos pagrind. ios klasifikacijos pagrindas yra subjektins teiss objektas. Jeigu tai yra daiktas - tursime daiktin teis, o jeigu kito asmens veiksmai asmenin (prievolin) teis. Taiau is bruoas neatskleidia daiktins teiss esms. Juk egzistuoja daug vairi teisi (pvz., nuoma), lieiani daiktus, taiau jos yra prievolins, o ne daiktins. Kalbant apie daiktins teiss objektus, reikt paminti iuos bruous: 1) tai galjo bti tik materials daiktai (res corporales); 2) tai galjo bti tik neiimti i komercins apyvartos daiktai (res in commercio)\ 3) tai galjo bti tik tie daiktai, kurie turjo individualius poymius (species). Daiktin teis nuo prievolins skiria ir tai, kad pirmoji yra absoliuti, o antroji - slygin teis. Absoliuios teiss savyb ta, kad ji lieia visus aplinkinius, kitaip tariant, tai yra vieno ar keli teis prie visus (pvz., nuosavyb). Kad teis bt pripainta daiktine, be vis anksiau ivardyt poymi, ji turi pasiymti dar dviem poymiais, nusakaniais jos absoliut pobd, tai: sekimo teis ir pranaum o teis. Pirmuoju atveju teis seka paskui daikt, t.y. perduodant daikt i vien rank kitas, treiajam asmeniui ilieka su iuo daiktu susijusi daiktin teis. Pavyzdiui, nuomininkui ilieka nuom os teis ir tada, kai nuomos objektas yra perleidiamas kitam asmeniui. Pranaumo teiss esm ta, kad ji yra labiau privilegijuota kit prievolini teisi, susijusi su tuo paiu daiktu, atvilgiu. Pavyzdiui, jeigu kreditoriaus teises garantuoja ustatas, tai pardavus ustatyt tu rt jo reikalavim ai bus patenkinam i anksiau u kreditori, n etu rjusi tokios teiss, reikalavim us. Jeigu yra keletas k re d ito ri , k uri reikalavim us g a ran tu o ja u statas, i reikalavim patenkinimo eilikumas priklausys nuo to, kuri i teisi, garantuot ustatu, atsirado anksiau. Romnai apibrdavo daiktin teis kaipi u s in re. Aiku, jog i svoka yra tam tik ras m inties su trum pinim as. K albant apie d aik tin teis, nekalbam a apie santyk tarp subjekto ir daikto. iuo atveju kalbame apie santyk tarp keli subjekt, atsivelgiant tai, koks teisinis santykis yra vieno i j su tam tikru daiktu. J u k a c t i o n e s in rem buvo nukreipiamas ne prie
117

V skirsnis

daikt, o konkret teiss subjekt, kuris yra tam tikrame santykyje su konkreiu daiktu. Romn teisje daiktins teiss pobd pirmiausia turjo nuosavybs teis. Tai buvo vienintel pilna daiktin teis. Egzistavo ir ribotos daiktins teiss, tarnavusios kokiam nors subjektui svetimo daikto atvilgiu, iu r a in re a lie n a . ioms teisms priklaus servitutai, ustatas (pignus, hypotheca), o paskutinje rom n teiss vystymosi fazje prie i teisi prisidjo ir amina nuom a (emphyteusis) bei paviriaus teis (superficies).

etasis skirsnis

VALDYMAS (POSSESIO)

1. Valdymo ir laikymo svokos. Valdymo genez

Kasdienybje valdymas ir nuosavyb danai neskiriami. Taiau kaip teisins kategorijos jos tiek iandieninje, tiek ir rom n teisje buvo aikinamos skirtingai. alia ginam daiktini teisi (kas buvo darom a actiones in rem bdu), rom n civilin teis num at teisin gynyb ir tam tik ro m s fa k tin m s b sen o m s. i te isin gynyba buvo p a s ie k ia m a neprocesini priemoni - interdikt - pagalba. Pirmiausia iuo bdu ir buvo ginam as valdymas, kuris, kaip tam tik ra faktin bsena, teisininkus pirmiausia domino teisini pasekmi poiriu. Kaip jau buvo minta, Romos teisininkai grietai atskyr nuosavyb ir valdym. Kalbdami apie valdym jie sak: A turiu daikt, - o apie nuosavyb: A turiu teis daikt. Ulpianas apie ias dvi kategorijas sak: Nihil commune habet proprietas cum possessione (nuosavyb ir valdymas yra dvi visikai skirtingos svokos). Skirtingai nuo nuosavybs teiss, valdymas nesuteikia teiss pareikti iekin
119

VI skirsnis

bet kuriam paeidjui, valdymas neatsinaujina ip s o iu r e sugrus i nelaisvs, tiesiogiai nepereina paveldjimo keliu. Ofilius ir Nerv ias svokas apibdino taip: E a m e n i m r e m f a c t i , n o n i u r i s es s e (valdymas yra ne teisin, bet faktin bsena).1 Taigi rom n teisinje literatroje valdymas buvo suprantam as kaip faktinis daikto turjimas siekiant j sau pasilikti. Populiariausias daikto valdymo bdas, kai nuosavybs teis daikt sutampa su jo faktiniu valdymu, t.y. kai daikto valdytojas ir jo savininkas yra tas pats asmuo. Taiau tai nra vienintelis pagrindas atsirasti valdymui, juo gali bti ir kitos daiktins teiss, pavyzdiui, superficijaus teis. Be to, valdymas gali apskritai neturti jokio teisinio pagrindo, pavyzdiui, kai vagis valdo pavogt daikt. Tad yra ypa svarbu suprasti, jog p o s s e s s io pirmiausia yra tam tikra faktin bsena. Ne bet koks daikto turjim as jau reik valdym teisine prasm e. Teisiniu valdymas tapdavo tik tada, kada buvo garantuota jo teisin gynyba, o kad taip bt, valdym as privaljo tu r ti iuos elem entus: objektyvj ir subjektyvj (5 p a v .). Pirmasis reik faktin daikto turjim, kuris buvo vadinamas co r p u s . io elemento esm ta, kad daikt turintis asmuo gali su juo daryti, k tik nori. Subjektyvusis elementas reik nor pasilikti daikt sau, atm etant bet kuriuos treiuosius asmenis. Jis buvo v adinam asa/iim us rem sib i h a b e n d i , arba paprasiausiai a n im u s (possidenti)2. ie elementai buvo btini siekiant, kad turintis daikt asmuo bt pripaintas jo valdytoju. Remdamiesi a n i m u s , mes ir atskiriame valdym nuo laikymo. Laikymas (d e te n tio ) - tai faktinis daikto turjimas, kai asmuo neturi tikslo pasilikti daikt sau, bet valdo j treiojo asmens vardu (animus rem alteri habendi). Skirtingai nuo p o s s e s i o , d e te n tio turi tik vien i pirmajam btin dviej element - tai c o r p u s . Aikiai skirti valdym nuo laikymo yra labai svarbu, nes teis valdymo gynim turjo betarpikai pats valdytojas, tuo tarpu detentorius tok gynim galjo gauti tik tarpininkaujant daikto savininkui. Taip buvo garantuojam a ne tik ekonom in, b et ir juridin d etentori priklausomyb nuo savinink. Valdymo esms supratim as bei apibrimas, be abejo, yra labai didelis romn teisins minties pasiekimas.

1 H. Hausmaniger. W. Selb. Cit. op. S. 175. 2 W. Rozwadowski. Cit. op. S. 114.

120

Valdymas (possesio)

5 pav. Valdymo struktra

P o s s e s s io genez prajo labai ilg ir sudting keli. Nagrinjant i tem, Romos teisininkai praktikai neturjo i ko pasisemti patirties, kadangi seniausios teisins sistemos paprastai neskyr daug dm esio valdymo institucijai, nes buvo sigaliojusi nuom on, jog daikto valdytojas kartu yra ir jo savininkas. Toki institucij dar turjo Babilono bei graik-egiptiei teisins sistemos, taiau graikai grietai neskyr, i dviej svok. Kaip m atome, rom nai ioje srityje buvo akivaizdi iimtis. Ulpianas gana anksti suformulavo princip, teigiant, jog valdym reikia atskirti nuo nuosavybs, kadangi yra visikai realu, jog asmuo, valdantis daikt, nra jo savininkas, ir atvirkiai - savininkas gali nebti daikto valdytojas (separata esse debet possessio a proprietate). Apibriant valdymo svok, romn teisinje literatroje galima surasti vairiausi p o i ri , k urie i esm s skiriasi. E gzistavus n u om o ni skirtingum geriausiai galima iliustruoti dviem P apiniano posakiais: P l u r i m u m ex iu re p o s s e s s i o m u t u e t u r (valdymas daniausiai yra
121

VI skirsnis

ivedamas i teiss) ir P o s s e s s io a u t e m p l u r i m u m f a c t i h a b e t (valdymas daniausiai yra faktin bsena)3. Seniausia rom n teis gyn tik valdytojus - savininkus, ir tai buvo atliekama ginant nuosavybs teis. Kiti valdytojai, kurie nebuvo savininkai, iai teisei buvo doms tik ta prasme, kiek toks valdymas paddavo sigyti nuosavyb u s u c a p i o bdu. Tok valdym rom nai vadino u s u s . Iorin ios valdymo formos iraika buvo daikto naudojim as. O kai prisiddavo ir valdytojo valia pasilikti valdom daikt, po tam tikro laiko jis gaudavo galimyb ginti i teis legis a c tio s a c r a m e n t o in rem b d u . Siame etape dar negalima posesorin valdymo gynyba nuosavybs teiss atvilgiu. Didiausias lis ioje srityje vyko, kai pretorius pripaino gynyb asmeniui, nesaniam savininku. Daugelio autori nuom one, pirm kart tai buvo padaryta visuomenines emes, kurios, remiantis Romos teise, buvo tautos nuosavyb, priskyrus prie eksploatuojamj4. Toki emi valdym p ra d ta ginti neprocesinm is priem onm is (in terdiktais), ir jis buvo vadinamas p o s s e s s io . Tad dauguma altini p o s s e s s i o atsiradim sieja su galimybs valdyti nekilnojam turt atsiradimu. Respublikos laikotarpiu interdiktin gynyb buvo pradta teikti ir kai kuriems kitiems valdytojams (kreditoriams, turintiems ustat, prokristams bei sekvestro depozitoriams). Jie vald daikt ne uo (savo), bet a lie n o N o m i n e (svetimo vardu). Rom os teisininkai gerai suprato iimtin ir netipin io valdymo bdo pobd. Pradinje posesorins gynybos fazje ji buvo suteikiama asmenims, neturintiem s petitorins gynybos. ie asmenys bdavo apibdinami k z ip p o s s e s s o r e s . Po kiek laiko, siekiant garantuoti visuomenin santarv, tokia pati gynyba buvo suteikta ir asmenims, valdantiems s u o N o m i n e teise ir neturintiems teiss pretorin gynyb, bei savininkams valdytojams. Nuo io laikotarpio term inas "possessio" pradjo istumti senj term in u s u s ir tapo valdymo, ginamo posesoriniu bdu, sinonimu.

3 W. Rozwadowski. Cit. op. S. 116. 4 W. Rozwadowski. Cit. op. S. 116.

122

Valdymas (possesio)

2. Valdymo rys
Romn civilinje teisje valdymas buvo skirstomas tam tikras ris pagal tai, kokiu bdu jis buvo gytas. Daniausiai faktin bsena, pasireikianti valdymu, atitiko ir teisin ios bsenos atsiradimo padt. Pavyzdiui, taip bdavo, kai daikto valdytojas kartu buvo ir jo savininkas. Tok valdym romnai vadino p o s s e s s io iu s t a . Tam tikrais atvejais daikt galima buvo uvaldyti ir neteisiniu keliu. is valdymas buvo vadinamaspossessio i n i u s t a . Priklausomai nuo to, kuriai i mint grupi buvo priskiriamas konkretus valdymo atvejis, priklaus ir atsakymas klausim: bus ar ne asmeniui garantuota interdiktin gynyba. Pretorius nesuteikdavo interdiktins gynybos tokiam valdytojui, kuris i teis gydavo ydingai (vitiosa possessio). Prie v itio s a p o s s e s s io buvo priskiriami ie atvejai: a) valdymas, gytas jga (vi); b) valdymas, gytas klasta (clam); c) prekarinis valdymas (prekario), t.y. toks valdymas, kuris buvo suteikiamas prekarijaus praymu, pareigojant grinti daikt bet kuriuo jo pareikalavimo momentu. Jeigu, nepaisant reikalavimo, prekaristas daikto negrindavo, jis galjo naudotis interdiktine gynyba, taiau tik treij asmen, bet ne to asmens, i kurio daikt gavo, atvilgiu. Kitas pagrindas, kuriuo remdamiesi romnai g iu p a vo p o ssessio , buvo subjektyvi valdytojo nuom on apie valdom daikt. Jeigu valdytojas buvo sitikins, kad valdo daikt teistai, jis vadinamas valdytoju gera valia, t.y. p o s s e s s o r b o n a e f i d e i . Taiau jeigu jis inojo, jog valdydamas tam tikr daikt paeidia kito asmens teises, toks valdytojas buvo vadinamas valdytoju bloga valia, t.y.p ossesso r m a la e f i d e i (pvz., vagis). io skirstymo reikm ta, kad gijamoji senatis buvo taikom a tik valdytojui gera valia. Toks valdymas, kuris sukeldavo gijamj senat, rom n civilinje teisje buvo apibdinam as ka ip p o ssessio c i v il i s . T erm inas p o s s e s s io a d i n t e r d i k t apibr faktin daikto valdym, kuris buvo ginamas interdiktais. Tokia gynyba buvo taikoma ir valdytojams bloga valia (pvz., vagims) bei detentoriam s (kaito turtojams, prekaristams,
123

VI skirsnis

superficiarijam s ir kt.). i asm en valdym as n iek ad a nesukeldavo gijamosios senaties pasekmi. Rem iantis rom n koncepcija, valdyti galima buvo tik m aterialius daiktus (res corporales). Kiek vliau teisinje kalboje atsirado term inasgi/asi p o s s e s io (lyg ir valdymas), kuris reik tam tikros teiss, susijusios su daikto valdymu, turjim. iai formai taip pat buvo suteikta interdiktin gynyba. Q u a si p o s s e s s io egzistavimas turjo takos naujos koncepcijos -p o ssessio iu ris (teiss turjimo) atsiradimui.

3. Valdymo jgijimas ir pasibaigimas

Dl sukeliam svarbi teisini pasekmi (pvz., nuosavybs gijimas traditio arba usucapio keliu) rom n teiss klasikai ypating dmes skyr valdymo atsiradimo klausimui. Remiantis ia teise, yra inomi keli valdymo atsiradimo bdai, kuriuos dabar plaiau ir panagrinsim e (6 p a v .). 1. Corpore et a n im o . Paulius suformulavo tok princip: A p i s c i m u r p o s s e s s i o n e m co rp o re et a n i m o , n e q u e p e r se a n i m o a u t p e r se c o r p o r e ... 5 (valdymu mes gyjame corpore et animo , bet ne vien tik corpore ar vien tik animo ...). C o r p u s geriausiai apibriam as kaip m aterialus santykis su daiktu; a n i m u s yra noras t daikt valdyti. Apie tai, kokio pobdio turi bti santykis su daiktu (corpus), kad jo utekt valdymui atsirasti, mus informuoja gana daug sprendim, kurie neretai vienas kitam prietarauja. Pagal Pauli, turint tiksl uvaldyti vis ems sklyp, nereikia jo nei aptverti tvora, nei dirbti, taip pat nebtina imatuoti jo rib. Pakanka tik engti sklypo dal, turint tiksl j vis uvaldyti. Celsus pripasta valdymo atsiradim irneengus jo d a l, jeig u g ij ju i i jam p rikl ai isani o bckto bus paroc/tas kaiirc/ninis sklypas, kur j i s nort uvaldyti. Kilnojam iesiem s daiktam s valdymas daniausiai bdavo gyjamas paprastu bdu: t. y. daikt parduodant (traditio). Taiau ir tai ne visada buvo
5 H. Hausmaniger, W. Selb. Cit. op. S. 179.
124

b tin a .

Valdymas (possesio)

6 pav. Valdymo gijimas

Daiktas patekdavo norinio j sigyti asmens valdymo sfer ir tuo atveju, kai j perduodavo pastarojo namuose, nors jam ir nesant6. Valdymas gyjamas ir tada, jeigu prie nupirkto medio ar vynini soi yra pastatom as sargybinis arba jeigu yra nuperkam os preks, kurios yra sandlyje, o pardavjas pirkjui perduoda jo rakt. Rakto perdavimas turi vykti prie sandlio (Papinianas). ia vertt pabtti, jog rom n teis nepripaino daikt perdavimo dokum ent ar enkl pagalba (traditio ficta, simbolica, traditio per cartam). Jeigu reikjo perduoti sunkiai kilnojam daikt, utekdavo gijjo ir perleidjo susitarimo dl perdavimo, kuris btinai turjo vykti perduodam o daikto akivaizdoje. Jeigu asmuo, neturdamas tikslo uvaldyti, engia svetim sklyp (pvz., bevaikiodamas), jis gyja valdym kaip miegantis ar protikai nesveikas asmuo, kuriam daiktas yra brukamas rankas. O jei asmuo, rads svetim daikt, bet nenordam as jo uvaldyti, vis dlto j paim a, jis netam pa valdytoju. iuo atveju - jis tik detentorius. Jeigu jis nepaskelbia apie savo radin, toks tyljimas suprantamas kaip siekis uvaldyti rast daikt (furtum).
6H. Hausmaniger, W. Selb. Cit. op. S. 180.
125

VI skirsnis

2. Ypatingi atvejai. Solo animo (vieno valia). Kartais valios poymis gyjant valdym bdavo toks stiprus, jog atrod, kad daiktas yra gyjamas vien asmens valia. a) T ra d itio b revi m a n u . Jeigu valdytojas (pvz., nuom otojas) parduoda, dovanoja ar skolina detentoriui (pvz., nuomininkui) tam tikr daikt, pastarasis p raded a j valdyti, kai abi alys dl to susitaria. Romn teis iuo atveju patenkino vali iraika, ir ji nereikalavo konkretaus daikto perdavimo akto. is aktas buvo pagrstas tuo, jog iaip ar taip daiktas, kur detentorius gaudavo valdyti, jau bdavo pas j; b) C o n s t i t u t u m p o s s e s s o r i u m . Asm uo gyja valdym be perdavim o akto, vien rem iantis valios ireikimu, jeigu daikto valdytojas pareikia ess pasirys perduoti iam asmeniui daikt, taiau pats likti detentorium i (pvz. Tifius perka Sjaus lank, bet is lieka jo nuomininku). 3. Sugebjimas gyti valdym. Rom n teis tam tikrai grupei asmen nesuteik galimybs ireikti savo valios. Protikai nesveiki asmenys bei vaikai buvo pripastami visikai neveiksniais, jie negaljo savo veiksmais sukurti sau civilini teisi ir pareig (pvz., negaljo sudaryti sutari). Jau minjome, jog valdymas rom n teisje buvo suprantam as kaip faktin, bet ne teisin bsena (resfacti non iuris). iai faktinei bsenai uteko ir maesns apimties valios. Todl globotinis vaikas iki 7 m et galjo ir be globjo gyti valdym, jeigu jis pakankam ai suprato savo veiksm reikm. Asmenys, buv kieno nors valdioje (pvz., vergai), negaljo savarankikai gyti turtini teisi. Nors valdymas buvo laikomas faktu, taiau dl svarbi jo sukeliam teisini pasekmi minti asmenys neturjo teiss jo gyti savo vardu. ie asmenys buvo laikomi valdi turinio asmens organais. Todl visos teiss galjo bti gyjamos bei vykdomos tik turinio valdi asmens vardu. 4. Valdymo gijim as per tarpininkus. K lasikin teis i e s m s nepripaino valdymo gij imo per tarpinink (per liberes personas adquiri nobis nihil patst). Jeigu Tifius paprao Sjaus, kad is nupirkt jam laiv, tai valdym Tifius gis tik tuo momentu, kai Sjus laiv perduos. Kiek vliau
126

Valdymas (possesio)

teis num at tam tikras iimtis prokuratoriaus naudai, o Justinianas jau i esms leido gyti valdym per lib e r a m p e r s o n a m . 5. Valdymo praradim as. Valdymas nepasibaigia, jeigu kuriam nors laikui nutrksta valdytojo santykis, kontaktas su daiktu. Taip pat nebtina, kad valdytojas vis laik galvot apie daikt. Galiojo taisykl, kad valdymas egzistuoja tol, kol valdytojas veikia daikt taip, kaip jis veikt gijs nuosavybs teis. Pavyzdiui, Sjus nepraranda naminio arba prijaukinto gyvulio valdymo, jei is nuo jo kartais pabga, bet po to sugrta namo. Sjus taip pat nepraranda ems valdymo, nors j kuriam laikui palieka, kai

7 pav. Valdymo praradimas

pasibaigia sezono darbai. Jis nepraranda valdymo net ir tuo atveju, jeigu jam nesant ir neinant kas nors toje emje apsigyvena, taiau Sjus, apie tai suinojs, tuoj pat j ivaro. Visais iais atvejais valdytojas gali viepatauti savo daiktui, todl valdymas nra prarandam as. Valdymas prarandam as, kai valdytojas laisva valia arba prie savo vali netenka galios viepatauti daiktui (7 pav.). Tai vyksta, valdytojas praranda:
127

VI skirsnis

1. c o r p o r e (pvz., valdytojas i baim s atsisako savo em atsiim ti i okupanto); 2. artim o ; kadangi valia valdyti kontinuityvikai tsiasi, kad p ra rast valdym , valdytojas turi p areikti vali atsisakyti jo. Todl neveiksnus asmuo negali atsisakyti nuo valdymo; 3. a n i m o et c o r p o r e , kada valdytojas perduoda daikt kitam asmeniui, pam eta arba mirta. Kilnojam daikt valdymas prarandam as tuo m om entu, kai daikt uvaldo kitas asmuo, o nekilnojamj - kai valdytojas suinojo, jog daiktas jau yra laikomas kito asmens.

4. Valdymo apsauga
Viena i pagrindini valdymo fakto sukeliam teisini pasekmi ta, kad j gina teis. Ir iandien kiekvienoje civilizuotoje alyje valdymas ginamas nuo treij asmen trukdymo ar ksinimosi j. Kaip jau buvo m inta, tam tikrais atvejais daikto valdymo faktas gali neatitikti ir net prietarauti teisei. Tokiais atvejais teiss atstatymo kelius num ato statymai, o pats asm uo, kurio teiss paeistos, n o rd am as jas atgauti, negali savivaliauti, naudoti prievartos. Teiss numatyta gynyba, pagal rom n teis taip pat galjo naudotis valdytojai, nepriklausomai nuo to, kokiu pagrindu valdymui gytas tam tikras daiktas. Tokia posesorin gynyba galjo bti skminga net ir savininko atvilgiu. Btent romn teisje valdymo gynimo principas buvo ivystytas plaiau. Romn teisininkai apskritai ikl i problem ir surado jos principin sprendim. Tai yra vienas didiausi rom n teiss ir konkreiai pretorins teiss nuopeln. Svarbiausias valdymo gynimo bruoas romn teisje buvo tas, kad byloje dl valdymo ne tik nereikjo rodyti teiss ginijam daikt, bet net buvo draudiama grsti savo reikalavimus tokia teise. Tokio pobdio byloje, norint gauti valdymo apsaug, buvo btina ir pakankam a nustatyti du faktus: a) valdymo fakt; b) valdymo paeidimo fakt. Valdymo gynimas, pagrstas vien tik m int fakt nustatymu, nelieiant klausimo, kam priklauso teis daikt, ir buvo vadinamas gynim u. Jo prieingyb buvo
p o se so r in iu

p e tito rin is p ro c esas, k u riam e buvo

reikalaujama rodyti asmens teis ginijam objekt. Taigi posesorinis

128

Valdymas (possesio)

procesas buvo supaprastintas, gerokai palengvintas iekovui, kadangi rodyti valdym o fakt visuom et lengviau nei nuosavybs teis. Kita vertus, posesorinis procesas neukirsdavo kelio savininkui reikalauti daikto petitorine tvarka. D ar reikt pastebti, jog valdymas btent gynimo poiriu i esms skyrsi nuo laikymo, kuriam nebuvo taikomas posesorinis gynimas. Valdymas buvo ginam as ne iekiniais, o posesoriniais interdiktais (8pav.), kurie, kaip ir visi interdiktai, buvo slyginiai m agistrat sakymai. Interdiktai gyn tiek kilnojamuosius, tiek ir nekilnojamuosius daiktus. Rom n civilin teis turjo gana plai interdikt sistem. Tai interdiktai, kuriais buvo siekiama, kad: 1) bt paalinti trukdymai naudotis daiktu (interdictum retinendae possessionis); 2) b t grintas p ra rastas valdym as (interdictum recoperendae posessionis); 3) bt atgautas valdymui daikas, kur iki tol vald svetimas asmuo (interdictum adibiscendaepossessionis). Aptarsim e iuos interdiktus kiek plaiau. 1. I n te r d ic tu m r e tin e n d a e p o s s e s s io n is buvo skiriami dar dvi ris: i n t e r d i c t u m u t r u b i ir i n t e r d i c t u m u t i p o s s i d e t i s . Taip jie buvo pavadinti todl, kad magistrato formuls prasiddavo iais odiais: Uti n u n e p o s s i d e t i s c u m f u n d u m , q u o de a g itu r ; q u o d n e c vi n e c c l a m n e c p r e c a r i o a l t e r ab a lte r o p o s s i d e t i s , ita p o s s i d e t i s . A d v e r s u s ea v im f i e r o v e to " (Kaip valdote dabar nekilnojamj turt, jei tik dabartinis valdytojas nra jo pams i prieingos alies smurtu, slaptai ar gavs j iki pareikalavimo, taip privalote valdyti. D raudiu vartoti jg)7. I n t e r d i c t u m u t r u b i buvo duodam as kilnojamj daikt valdymui apsaugoti. Terminas "utrubi" reikia k ur, pas k. Juo galjo naudotis tiek daikto valdytojas, kurio valdymui buvo trukdom a, tiek ir valdytojas, kuris valdym apskritai prarado. Valdymas turjo bti ne ydingas. iuo interdiktu buvo ginamas ne paskutinysis valdytojas, b et valdytojas, kuris

7 H. Hausmaniger, W. Selb. Cit. op. S. 180.

9. 1519

129

130

VI skirsnis

8 pav. Posesorinis valdymo gynimas

Valdymas (possesio)

per paskutiniuosius metus daikt vald ilgesn laik. Justiniano laikais is interdiktas buvo panaikintas. Interdiktas u t i p o s s id e tis buvo skirtas valdymui nekilnojamiesiems daiktams apsaugoti. iuo interdiktu galjo pasinaudoti nekilnojamojo turto valdytojas, kuriam nebuvo galima prikiti ydingo valdymo (exceptio vitiosae). Ydingas valdytojas yra toks, kuris daikt valdymui gijo prievartos keliu, slapta ar iki pareikalavimo. Toks valdytojas galjo reikalauti pripainti jo valdym, paalinti trukdymus valdyti arba atstatyti buvusi padt. Nuteistas io interdikto pagrindu galjo bti tiek j pateiks asmuo, tiek ir asmuo, prie kur jisai buvo nukreiptas (interdictum dublicium). J pateiks asmuo paprastai buvo nuteisiamas tuo atveju, jei neteisingai pasinaudodavo savigyna valdymui apginti. I anksiau pateiktos formuls matyti, jog is interdiktas saugojo t valdytoj, kuris faktikai vald interdikto paskelbimo m om entu (kaip valdte, taip ir privalote valdyti). Kaip jau minjome, ydingo valdymo atveju interdikto pagalba daiktas galjo bti atimtas u faktinio valdytojo. Tokiu bdu ia pasireikdavo io interdikto valdymo atstatymo vaidmuo. Tokia forma nra bdinga civiliniam procesui, kuris paprastai yra baigiamas arba iekinio patenkinimu, arba jo atmetimu, taiau nra baigiamas priteisimu atsakovo naudai. 2. I n t e r d i c t u m re c o p e r e n d a e p o s s e s io n is . iai interdikt grupei buvo priskiriami i n t e r d i c t u m u n d e vi, i n t e r d i c t u m d e vi a r m a ta ir i n t e r d i c t u m de p r e c a r io . I n t e r d i c t u m u n d e vi buvo taikom as tik nekilnojam j daikt atvilgiu, jeigu i valdytojo valdymas buvo atimtas jga. is interdiktas galiojo alia u ti p o s s i d e t i s , todl valdytojas, kurio teiss buvo paeistos, turjo pasirinkimo galimyb. Interdictum u n d e vi skambjo taip: U nd e in h o c a n n o tu i l lu m vi d e ie c is ti a u t f o m i l i a tu a a u t p r o c u r a t o r t u u s d e ie c it, c u m ille p o s s id e r e t, q u o d n e c vi n e c c la m n ec p r e c a r io a te p o s s i d e r e t eo i llu m q u a e q u e tu n e ibi h a b u i t r e s t i t u a s 8. ios form uls esm ta, kad viskam, kas buvo uvaldyta jga, yra taikom a restitucija. Interdiktu galjo pasinaudoti tik valdytojas, kuris daikt valdymui
8 H. Hausmaniger, W. Selb. Cit. op. S. 188.
131

VI skirsnis

buvo gijs ne vi, c la m , p r e c a r io bdu. Interdiktu de vi a r m a ta buvo ginamas asmuo, i kurio valdym daiktui vieneri m et senaties terminas, iam interdiktui jis apskritai nebuvo taikomas. Pagal rom n teis ginklu parem tos prievartos negalima buvo naudoti net ir siekiant sutrukdyti kitam atimti valdym v/, c le m zxb&precario bdu. Interdiktas de p r e c a r io buvo paduodam as asmens, kuriam daiktas buvo atiduotas naudotis iki pareikalavimo, atvilgiu. J paduodavo tada, kai, valdytojui pareikalavus, daikto negrindavo. Tokio pobdio santykiai atsirasdavo tarp globjo ir kliento, o kiek vliau jie buvo pradti taikyti ir ilaisvintj verg bei vaik atvilgiu. Kai kurie autoriai ginija io interdikto buvim motyvuodami tuo, kad tarp ali buvo tam tikri sutartiniai santykiai, dl kuri valdymo gynimas buvo nem anom as. Taiau tu rb t reik t vadovautis nuom one, teigiania, jog esant iems santykiams, savininkas tam pa valdytoju tada, kai laikytojas atsisako daikt grinti. 3. Interdiktdimsadibiscendae p o s s e s s i o n i s priklaus in t e r d i c t u m S a l v i a n u m i r i n te r d ic t u m g u o r u m b o na ru m . ie interdiktai buvo ne tiek posesorinio, kiek petitorinio pobdio, kadangi jais buvo siekiama ne apginti, bet gyti valdym, kurio anksiau nebuvo. Gali kilti klausimas, kam i viso reikalingi rekuperatoriniai interdiktai, kadangi j taikymo sfera buvo ribota. Tikriausiai jie buvo naudingi todl, kad valdym laik nenutrkstam u ir dav tam tikr procesini pranaum. Pirmiausia jie galjo pereiti pdiniams, be to ,u ti p o s s i d e n t i s interdiktas buvo duodamas tik tam, kuris interdikto paskelbimo m om entu dar vald, tuo tarpu rekuperat orin d e p r e c a r io duodavo tam, kuris nustojo valdyti dl d o lu s (apgauls). Pagaliau u ti p o s s i d e t i s interdiktas atstatydavo tik n ek iln o jam o jo tu rto valdym , o u n d e v i in te rd ik ta s a tstaty d av o nekilnojamojo daikto ir prie jo priklausani kilnojamj daikt bei j vaisi valdym.

Septintasis skirsnis

NUOSAVYBS TEIS

1. Nuosavybs teiss svoka ir rys

D aik tin teis yra asm ens ju rid in is viepatavim as daiktui. Pats viepatavimas gali bti vairaus laipsnio ir pobdio, todl daiktins teiss nra vienodos. Pagrindin daiktin teis yra nuosavybs teis (dominium, proprietas), kuri tarp egzistavusi penki buvo vienintel pilna daiktin teis. Visos kitos teiss buvo ribotos. Nuosavybs teis apskritai yra viena i pagrindini teisi. Rom n teisje nuosavyb prajo labai ilg evoliucijos keli, taiau galiausiai ji susiformavo kaip subjektin teis, kuri tam tikra prasm e net nulm visos teisins sistemos pobd. Nuosavyb, kaip teisin institucija, yra istorin kategorija. Pagal daugel valstybs kilms teorij valstyb kaip tik dl to ir atsirado, kad apsaugot i pagrindin teis. Nuosavybs teiss institutas, sukurtas Romos valstybs egzistavimo laikotarpiu, ne tik padjo vystytis ekonominiam gyvenimui Romoje, bet ir tapo pagrindiniu atsparos taku Europoje bei kitose valstybse, pradedant viduram iais ir baigiant ia diena, spren diant su ia teise susijusias pagrindines teorines ir praktines problemas.
133

VII skirsnis

Rom n nuosavybs genez buvo gana problemika. Dauguma teiss istorik kalba, jog pirmiausia atsirado kolektyvin nuosavyb, i kurios laikui bgant isivyst privatin nuosavyb1. Tokia nuomon vyrauja daugelyje teorij, atsiradusi dar XVII a. Deja, reikt pasakyti, kad vairios i ios teorijos kylanios hipotezs neranda atsparos rom n teiss altiniuose. Kartu egzistuoja gana daug vairi argum ent, rodani, jog individuali nuosavyb R om n valstybje egzistavo nuo pat Romos istorijos pradios. Jau seniausieji altiniai mini, jog egzistavo individuali nuosavyb, kurios subjektas buvo p a t e r f a m i l i a s . Atrodo, kad pirmiausia ji susiformavo kilnojamajam turtui, ir tik visikai suirus gentinei nuosavybei, taip pat ir ems, perjo privataus asmens valdion. XII lenteli statyme jau buvo privatin nuosavyb tiek kilnojamajam, tiek ir nekilnojamajam turtui. Rom n teisini altini analiz rodo, kad Romos teisininkai, neatsivelgiant tai, kaip buvo nuosavyb apibriama, traktavo j kaip vienalyt teis. Tiksliausiai i mint ireik Gajus, kuris sak2: "... Svetimtauiai turi tik vien nuosavyb, nes arba kakas yra savininkas, arba savininku laikomas juo nra. Tokia teise kakada naudojosi ir rom n liaudis, nes arba kakas buvo savininkas pagal kvirit teis, arba juo nebuvo" (9 pav.).

9 pav. Nuosavybs teiss rys

1 W. Rozwadowski. Cit. op. S. 119. 2 W. Rozwadowski. Cit. op. S. 125. 134

Nuosavybs teis

Pagal iu s c iv ile savininkas galjo bti tik Romos pilietis - kviritas, todl ir pati nuosavyb buvo vadinama kviritine (dominium ex iure Quiritiumnuosavyb pagal piliei teis). i nuosavyb gyn rom n iu s c i v i l e , todl ji buvo vadinama ir civiline nuosavybe. Svetimaliai, kurie neturjo civilinio teisnumo, negaljo turti ir nuosavybs teiss. Pradioje kviritin nuosavyb res m a n c i p i galima buvo gyti tik specifikai romnikais bdais. Reikjo atlikti mancipacij, arba in iure c e s s io . Nuosavyb visus kitus daiktus (res nec mancipi) galima buvo gyti ir neformaliu bdu - alims susitariant arba perduodant daikt (traditio). Rom oje augant prekinei apyvartai, o taip p at didjant verg skaiiui, pasitaikydavo nemaai atvej, kad perleidiant nuosavyb res m a n c i p i buvo ivengiam a fo rm a li veiksm (mancipacija, in iure cessio) ir apsiribojam a neform alia tradicija. iais atvejai gijjas gaudavo res m a n c i p i tik valdymo teis, bet negaudavo kviritins nuosavybs. Tik prajus gijamosios senaties terminui ta valdymo teis galjo peraugti kviritin nuosavyb, o iki to laiko i nuosavyb likdavo perleidjui. I pradi jeigu daikt, dar neprajus gijimo senaties terminui, reikalaudovo atiduoti kviritinis savininkas arba jei jis bdavo i gijjo paim am as, valdytojui nepri Jaus jokios gynimo priemons. Ir tik prie pretoriaus Publicijaus tokiei is asmenims, kurie buvo prarad valdym, pradjo suteikinti teis pareikti iekin. Atsakovas galjo bti bet kuris asmuo, kuris buvo pams valdyti daikt. io iekinio, vadinamo a c tio P u b l i c i a n a , formulje buvo daroma prielaida, kad iekovas vald ginijam daikt vis btin gijamosios senaties laikotarp. altiniai teigia, jog isactio P u b l i c i a n a buvo turinio teis asmens turte (in bonis habeae arba in bonis esse). Todl toks valdymas buvo apibriamas kaip bonitarin arba p retorin nuosavyb. Tai jau yra dvigubos nuosavybs poymiai, d u p le x d o m i n i u m . Vliau analogika gynyba buvo suteikta ir kit daikt valdytojams, kuri valdymas ved prie nuosavybs gijimo gyjamosios senaties keliu. Taip buvo iplsta bonitarins nuosavybs apimtis. Tokio pobdio dualizmas rom n teisje tssi iki Justiniano laik, kuris dl unifikacini tendencij j panaikino. Justinianas taip pat panaikino ir mancipacij bei in iure s e s s i o , kaip nuosavybs perleidimo bdus. Btent nuo tada visikas daikto valdymas turi vienalyt charakter.
135

VII skirsnis

Senosios iu s c iv ile , arba iu s q u i r i t i u m , objektas galjo bti tik Romos, o ipltus pilietyb visai Italijai - tik Italijos, em (kilnojamj daikt, dl j maesns svarbos i taisykl neliet). Provincijos ems, kurias romnai gijo ukariaudami, buvo rom n liaudies (populus Romanus), arba imperatoriaus, nuosavyb. i emi naudotojai turjo visas teises, kurias turjo Romos bei Italijos emi savininkai. i teisi, ginam procesiniu keliu, visum Gajus apibria kaip p o s s e s s io et u s u s f r u c t u s (valdymas ir naudojimas). Toki emi valdymas altiniuose niekada nebuvo apibriamas kaip nuosavyb. Tik tokia teisin konstrukcija galjo legalizuoti i em i naudotojams udtus mokesius, kadangi kviritin nuosavyb buvo laisva nuo mokesi. Tai buvo pagrindin prieastis, kodl provincij emi valdymas, visikai atitinkantis iandienins nuosavybs teiss turin, rom n teisinje term in olog ijoje buvo apibriam as tik kaip p o s s e s s i o e t u s u s f r u c t u s . Todl kai Dioklecianas 292 m. apm okestino Italijos emes, j savininkams tai buvo didelis okas. Taiau laimjo poiris, jog tokio pobdio mokesiai yra mokesiai visuomens interesams ir kad jie apskritai nedaro takos nuosavybs esmei. Tokiu bdu provincini emi valdymas buvo sulygintas su kviritin nuosavybe. proces ubaig Justinianas 530-531 m., ileisdamas konstitucij: A tm etant b et kokias anksiau galiojusias sm ulkm enikas taisykles, naikiname bet kok skirtum tarp savinink, kurie turi nuosavyb kvirit teiss pagrindu, ir t, kurie turi daikt savo turte, nes nenorim e, kad egzistuot tokio pobdio skirtumai ir pavadinimas ex iure Quiritium,}... Norime, kad kiekvienas bt tiek jam priklausanio vergo, tiek ir kito daikto pilnateisis savininkas"3. Taigi Justiniano kodifikacijoje nuosavybs teiss esm buvo smarkiai modifikuota, palyginus su klasikine teise. Peregrin nuosavyb gynj teisins sistemos (ius peregrinorum). Tam tikrais atvejais, kai egzistavo koliziniai peregrino ir Romos pilieio interesai, peregrin pretorius arba provincijos vietininkas galjo ginti peregrin jo teiss pagalba, formulje tvirtinant fikcij, jog peregrinas yra Romos pilietis.
3 W. Rozwadowski. Cit.op. S. 212. 136

Nuosavybs teis

Peregrin nuosavyb, kaip atskira teisin kategorija, inyko po to, kai Karakula 212 m. praktikai visiems Romos imperijos gyventojams suteig Romos imperijos pilietyb. Romn teisininkai nepaliko abstraktaus nuosavybs teiss apibrimo. Jie suprato j iimtinai intuityviai, nes buvo sunku viena svoka apibdinti vairias valdymo formas Romos valstybje. Didiausi karjer nuosavybs teiss istorijoje, be jokios abejons, padar Bertoluso suform uluota nuosavybs teiss svoka. Jis sak, kad nuosavyb suteikia galimyb savininkui daryti su materialiu daiktu visk, ko nedraudia teis. Nuosavybs teis, rom n supratimu, viena vertus, nurodo tos teiss subjektui laisvs ribas (pozityvioji nuosavybs teiss funkcija), kita vertus, yra jos laisvs garantas (negatyvioji nuosavybs teiss funkcija, kuri paalin a galim yb tretiem s asm enim s kitis svetim nuosavyb). Jau viduramiais buvo bandym nuosavybs teiss poymius suskirstyti pagrindinius ir papildomus. Pagrindiniai - disponavimo, atgavimo teis; papildomi - naudojimosi teis, daikto turjimo teis, o taip pat teis surinkti ir naudotis jo vaisiais (ius possidenti, utendi et fruendi). Pabandykime plaiau aptarti pagrindinius nuosavybs teiss turinio elementus. I u s u t e n d i et f r u e n d i reikia, kad savininkas gali daiktu naudotis bei surinkti jo duodamus vaisius. Jis taip pat gali daikt suvartoti arba sunaikinti (ius abutendi). Rom n civilinje teisje galiojo principas, jog daikto vaisiai, nuo j atskyrimo nuo motininio daikto momento, tapdavo motininio daikto savininko nuosavybe (separatio). I u s p o s s i d e n d i reikia to daikto turjimo teis, bet ne jo valdymo fakt. Vadinasi, savininkui praradus faktin valdym (pvz., vagyst), nebuvo prarandam a nuosavyb, o drauge iriu s p o s s i d e n d i . Savo teises savininkas galjo gyendinti preto rin i procesini priem oni pagalba (pvz., rei v i n d i c a t i o ) , reikalaujant iduoti jam priklausant daikt. I u s d is p o n e n d i - tai teisinio disponavimo daiktu galimyb. Tai reik, jog savininkas galjo jam priklausant daikt parduoti, dovanoti ir pan. Rem iantis rom n altiniais, visai nesunku rodyti, jog savininkas, prarads bet kuri i i teisi, nenustoja bti nuosavybs teiss subjektu. Nuosavyb yra vienalyt ir elastin teis, todl nenustoja tarnau ti jos
137

VII skirsnis

savininkui net ir tada, kai jo teiss dl vairi apribojim bna maksimaliai sumaintos. Teoriniu poiriu nuosavyb yra neribota teis, nors praktikoje i taisykl gali turti vairi iimi, kas yra ypa aktualu nekilnojamojo turto sferai. Atsivelgiant jau ivardintus poymius, galtume pabandyti apibrti nuosavybs teis. Tai daiktin ir autonom in asmens teis valdyti (naudoti ir disponuoti m aterialiu daiktu), kuri i esms yra neribojama, taiau tik tiek, kiek ji nepaeidia egzistuojanios teistvarkos. Taip suprantam a nuosavyb vis laik bus tik viena, nepriklausomai nuo to, kokia teisin sistema j gina.

2. Nuosavybs teiss apribojimas

M atm e, kad nuosavyb ro m n a i s u p ra to kaip visa ap im an i n aud ojim o si d aik tu teis, ku ri p asire ik tuo, k ad savininkas jam priklausaniam daiktui turjo absoliui valdi. Kai kurie romanistai net nutiesia tam tikras paraleles tarp d o m i n i u m privatinje teisje ir suvereniteto svokos vieojoje teisje. Taiau ir i absoliuti teis, kaip ir praktikai kiekviena subjektin teis, buvo ribojama. Apribojim egzistavim slygojo moni visuomeninio gyvenimo prigimtis bei i to iplaukianti tam tikr socialini ir politini vertybi sistema. Ir iandien praktikai kiekviena civilizuota teisin sistema riboja nuosavybs teis, atsivelgdama treij asmen ir visuomens interesus. Pavyzdiui, Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 96 str. I d. yra sakoma, jog savininkas valdo jam priklausant turt, naudojasi bei disponuoja juo pagal Lietuvos Respublikos statymus, nepaeisdamas kit asmen teisi ir teist interes. Antroje io straipsnio dalyje yra sakoma, jog statym nustatytais atvejais, bei slygomis ir tiek, kiek statymai leidia, savininkas privalo leisti ribotai savo turtu naudotis kitiems asmenims, valstybei ar savivaldybei. Tomis paiomis kryptimis (visuomens interesai ir treij asmen interesai) buvo ribojama nuosavyb ir romn teisje. Nuosavybs teiss apribojimai, kuriuos slygojo visuomens interesai, buvo tvirtinti vieojoje teisje (ius cogens), kuri i esms turjo imperatyv
138

Nuosavybs teis

pobd. Todl alys privaiu susitarimu negaljo panaikinti ar sumainti i apribojim (ius publicum privatorum pactis mutari non potest). Tuo tarpu apribojimai, kuriuos slygojo treij asm en interesai, buvo tvirtinti privatinje teisje, kuri i esms buvo dispozityvinio pobdio. Todl alys susitarusios galjo tuos apribojimus pakeisti ir net panaikinti. Apribojim egzistavimas susiaurina nuosavybs teiss turin sudaranias teises. Taiau is susiaurinim as galioja tik apribojim egzistavim o laikotarp. Kai apribojimai nustoja egzistav, nuosavybs teis vl veikia. ia pasireikia nuosavybs teiss elastingumo principas. Atsivelgiant jau mintas interes grupes, nuosavybs apribojimas galjo atsirasti statymo, sutarties ar teism o sprendim o pagrindu. Panagrinkim e kiek plaiau pagrindinius nuosavybs teiss apribojim us, atsivelgiant tai, kieno interesus jie gyn. 1. Apribojimai, kuriais buvo ginami visuomens interesai. Jau XII lenteli statymas inojo vieo pobdio nuosavybs apribojimus, kuri egzistavim slygojo statybos ir sanitariniai reikalavimai (pvz., draudimas deginti lavonus miesto ribose, minimals atstumai tarp nam ir pan.). ia taip pat buvo ir tam tikri serviso apribojimai (pvz., prabangios laidotuvs), kuri egzistavim slygojo tam tikri socialiniai ir ekonominiai - politiniai motyvai. Vlesni statymai ipltoja apribojim rat. Valdant Augustui nustatomas maksimalus namo auktis (apie 20 m.). Respublikos laikotarpiu yra ileidiam a gana daug serviso statym , kurie apriboja ne tik pramatnias laidotuves, bet ir pramatn gyvenimo bd (pvz., apribojamas m arg rb, aukso, p erl dvjim as). P akankam ai daug nuosavybs apribojim yra Cenzoriaus ileistoj e r egi m e n m o r u m . Ypa daug dmesio ia hskiriama ems kiui. Kaip m atome, rom n teiss sistema neinojo bendros taisykls, kuri bt taikoma nuosavybs apribojimui. Viskas buvo parem ta konkreiais atvejais. 2. Jau XII lenteli statymas ino ir apribojim us kaimyn naudai. ia vlgi viskas buvo parem ta konkreiais atvejais. Kai kuriuos j paminsime: a) pagal X II lenteli statym sklypo, kuriame augantys vaisiai nukrito kaim yno sklyp, savininkas galjo kas a n tr d ien susirinkti jam priklausanius vaisius. Kaimyninio sklypo savininkas privaljo toleruoti engim;
139

VII skirsnis

b) XII lenteli statymas reikalavo, kad bt paliktas laisvas 5 pd ruoas ties sklypo riba. Vlesni statymai panaikina apribojim ir leidia statyti ant sklypo ribos. iuo atveju kaimyninio sklypo savininkas privalo paksti, jeigu statinys ne daugiau kaip pus pdos siskverbia jo sklyp; c) savininkas privaljo praleisti kaimyn per savo sklyp, jei is kitaip negaljo pasiekti savojo sklypo. statymikai taip pat buvo tvirtinta ir teis naudotis keliais, vedaniais kapines; d) sklypo, kuris buvo aukiau, savininkas negaljo keisti natralios tekanio jo eme vandens krypties; e) sklypo savininkas turjo paksti skraidani bei pastovi kn, esani kaimyno emje tak, jei tai nebuvo daroma tyiojimosi tikslais.

3. Bendroji nuosavyb
Daniausiai yra taip, jog nuosavybs teis tam tikr daikt priklauso vienam asmeniui. Pagal rom n teis daiktas galjo priklausyti ne vienam, bet keliems asmenims, kurie j valdydavo bendrai. Tokiu atveju buvo kalbama apie bendrj nuosavyb - c o m m u n io p ro i n d i v i s o , c o n d o m in i u m . Pagal romn teis kiekvienas i bendrasavininki turjo ideali nuosavybs teiss tam tikr daikt dal. ios dalys nebtinai turjo bti lygios (pvz., 1/ 4, 1/4 ir 1/2). Kiekvienas bendrasavininkis turjo teis laisvai disponuoti savo dalimi ir proporcingai turimai daliai, gaudavo naud bei privaljo vykdyti daiktui udtas vairias prievoles. A tliek an t veiksm us, k u rie liet vis d a ik t , buvo b tin a s vis bendrasavininki sutikim as. K iekvienas j galjo re ik alau ti b en d ro nuosavybs padalinimo. Jeigu objektas bdavo nedalus, tai paprastai jis buvo paliekamas vienam i savinink, o kitiems bdavo priteisiam a pinigin kompensacija, arba j pardavus gauti pinigai bdavo padalinami proporcingai turimai nuosavybs daliai.

140

Nuosavybs teis

1 0 pav. Nuosavybs teiss gijimas

141

VII skirsnis

4. Nuosavybs teiss gijimas

Nuosavybs teis galjo bti gyjama pirminiu arba ivestiniu bdu. Pirminis yra toks bdas, kai gijjo teis daikt atsiranda pirm kart arba nepriklausomai nuo ankstesni teisi daikt. Tokiu bdu gyta nuosavyb buvo laisva nuo bet koki prievoli. Ivestinis yra toks bdas, kai naujojo savininko nuosavybs teis remiasi ankstesnio savininko teise ir yra ivesta i jo teiss. Tai sutartinis nuosavybs teiss gijimo bdas. Prie ivestini bd buvo priskiriami ie: mancipacija (mancipatio), in iure c e s s io , tradicija (traditio). Prie pirmini bd priskiriam uvaldym (occupatio)', gyjamoji senatis (usucapio); perdirbim as (specificatio); sujungimas ir sumaiymas (accessio, confusio , commixtio); vaisi gijimas (10 pav.). gyjant nuosavyb ivestiniu bdu, buvo taikomas principas, kad niekas negali perduoti daugiau teisi nei jis pats j turi. Rom n teisje galiojo ir dar vienas svarbus principas, jog nuosavyb pereina ne sutarties pasiraymo, bet faktinio daikto perdavimo m om entu ar gyjamosios senaties keliu. Tad skirtingai nuo ms teiss, pati pirkimo-pardavimo sutartis dar nesuteikdavo nuosavybes teiss daikt (is principas galioja iandien V F R ir yra vadinamas abstrakcijos principu). Tam, kad pereit nuosavyb daikt, buvo btina atlikti veiksm - mancipacij ar tradicij. Tuo tarpu pati sutartis buvo tik tokio veiksmo teisiniu pagrindu (causa). Susipainus su bendraisiais nuosavybs teiss gijimo principais, pabandykime smulkiai aptarti jau mintus jos gijimo bdus.

Ivestiniai nuosavybs teiss gijimo bdai

Mancipacija. bd num at jau X II lenteli statymas. Kai kurie interpretatoriai (iraras)4 mano, kad is bdas yra senesnis u statym ir net u pai Rom. Tai buvo vienas i nedaugelio formalij akt rom n teisje. Tai n e g o t i u m p e r aes et lib r a m (sutartis variu ir svarstyklmis). Mancipacijos m etu dalyvaudavo svrjas (libripens), penki liudytojai, res

4 P.F. Girard. R om n teis. 1931. T. 1. K, P. 370. 142

Nuosavybs teis

m a n c i p i gijjas (mancipio accipiens) ir daikto savininkas. gijjas, nordam as gyti verg, itardavo toki formul: h u n c ego h o m i n e m ex iu re Q u i r i t u m m e u m esse a io is q u e m i h i e m p tu s esto h oc aere a e n a e a q u e libra (a teigiu, kad itas vergas pagal Romos piliei teis priklauso man, ir a perku j variu ir svarstyklmis). Daikto pardavjas (mancipio dans) i formul atsakydavo tyljimu ir paimdavo i svrjo pasvert var. iandien i procedra atrodo keista, bet tais laikais ji nebuvo formalesn nei kiti teisiniai aktai. Tai buvo mainai, kuriuose dalyvaujantys liudininkai buvo ali laisvs ir m ain vieumo garantija. Varis tarnavo ekvivalentu. Atsiradus Romoje pinigams varis nebuvo sveriamas. Uuot svrus var, buvo atliekamas simbolikas aktas, kurio metu gijjas uddavo ant svarstykli vien m onet (mancipatio nummo uno). iuo bdu nuosavyb galjo bti perduodam a ne tik nupirktiems daiktams, bet ir padovanotiems, kraiiui. Pagal klasikin rom n teis sigyti nuosavyb m a n c i p a t i o keliu galima buvo ir neperdavus daikto. Pavyzdiui, buvo galima sigyti Italijos emes, nepalikus Romos rib. Jau XII lenteli statymas numato, jog m a n c i p a t i o metu gali bti duodam i tam tikri paaikinimai (nuncupationes): a u n n e x u m f a c i e t m a n c i p i u m r e y u t i l i n q u a n u n c u p a s s e t , ita i u s e s to (jeigu yra sudarom a nexum ar mancipatio , tai viskas, kas jos m etu buvo odiu paaikinta, yra privaloma). Nuosavybs perdavim o m a n c i p a t i o bdu objektais buvo tik res m a n c i p i . io akto dalyviais (gijju, perdavju, liudininkais) galjo bti tik Romos pilieiai. Mancipacija buvo panaikinta Justiniano laikais. is j pakeit paprastu daikto perdavimo tra d itio keliu. I n iu re ce ssio (perleidimas teisme). Tai buvo tariamas vindikacinis procesas, kurio m etu perleidjas buvo atsakovas, o gijjas - iekovas. ios procedros metu daikto gijjas pretoriaus akivaizdoje (in iure arba pirmojo proceso stadijoje) paliesdavo perleidiam objekt lazdele, tvirtindamas, jog is yra jo nuosavyb (hanc ego rem ex iure Quiritium meam esse aio). Pardavjas tai atsakydavo tyla, tuo pripaindam as gijjo nuosavyb, ir formaliai pralodavo proces. In iure c e s s io bdu buvo galima perduoti nuosavyb re s m a n c i p i ir re s ne c m a n c i p i . iuo bdu taip p at galima buvo gyti ar atsisakyti nuo
143

VII skirsnis

servitut bei kit teisi. Kaip ir m a n c i p a t i o , tai buvo abstraktus aktas, kuriuo galjo naudotis tik Romos pilieiai. In iure ce ssio itiko toks pat likimas kaip ir m a n c i p a t i o - Justinianas bd pakeit t r a d itio bdu. T ra d itio (perdavimas). T r a d itio skiriasi nuo mancipacijos ir/n iure c e s s i o , kurios yra ius civ ile padariniai, tuo, kad pastaroji buvo pagimdyta iu s g e n t i u m ir svarbiausia joje ne forma, o turinys. Pirmiausia is bdas tarnavo peregrinams, kurie negaljo bti kviritins nuosavybs teiss subjektais. iuo bdu buvo perleidiama nuosavybs teis provincij emes. Pagaliau ji buvo reikalinga net romnams, norintiem s perleisti n e c m a n c i p i daiktus, o vliau jos bdu buvo perleidiam a ir pretorin nuosavyb [res m a n c i p i . Pagaliau pagal Justiniano kodifikacij tr a d itio tapo universalus nuosavybs teiss perleidim o bdas. T raditio buvo ne formalus teisinis aktas, o paprastas faktas - materialus valdymo perdavim o aktas. Tam, kad tradicijos keliu bt p erd u o ta ir nuosavybs teis, reikjo vykdyti tris slygas: a) daiktas turjo bti faktikai perduotas (iimtis iuo atveju buvo tik traditio brevi manu in constitutum possessorium - kai gijjas jau turdavo daikt); b) perleidimo fakt turjo lydti perleidjo valia perduoti nuosavyb bei prim jo valia t nuosavyb gyti iu s ta c a u s a ; c) t' j i egzistuoti tinkamas teisinis pagrindas (iusta causa traditionis), kurio dka buvo atliekam a tradicija. gijjas, kuris gaudavo daik t n etu rd am as tin kam o teisinio pag rin d o , n etap d av o jo savininku, o perleidjas galdavo j bet kada atimti, remdamasis atgaunamuoju iekiniu. Priklausomai nuo antrosios slygos (iusta causa) pobdio tradicija galjo pagimdyti trejopas teisines pasekmes: daikto laikym - d e t e n ti o (paskola); valdym -p o s s e s s io n is (ustatas arba nuom a labai ilgam laikui) ir nuosavybs teis (pardavimas, dovanojimas ir pan.). R eikia prisim inti, kad nuosavybs teis p erk elia ne susitarim as (conventio), bet perdavimas - t r a d i t i o , kuris tvarkomas pagal tas paias taisykles kaip valdymo gijimas ir praradim as. T r a d it i o skyrsi nuo mancipacijos ir in iure ce ssio iomis ypatybmis: 1) asmenis;
144

T ra d itio galima vykdyti alims nedalyvaujant, t. y. per treiuosius

Nuosavybs teis

2) Jeigu mancipacija ir in iu re c e s s i o , terpus slygas ir terminus, buvo niekins, tai t r a d itio - ne. Negalima perduoti tik servitut, nes jie buvo res i n c o r p o r a l e s , o jiems negalima taikyti valdymo; 3) Mancipacijos ir in iu re c e s s io bdais bent nekilnojamj daikt nuosavyb buvo galima perleisti ir gyti j nevaldant, o tr a d itio negaljo padaryti tas, kas nevald, arba nelaik daikto. Ieitis buvo viena: reikjo juridinio atstovo, turinio teis perleisti daikt.

Pirminiai nuosavybs teiss {gijimo bdai

U su ca pio (gyjamoji senatis). Tai nuosavybs teiss gijimas tam tikram daiktui, kuris atsiranda dl jo valdymo statym nustatytam laikotarpiui. iam nuosavybs teiss gijimo bdui pradi padar X II lenteli statymas, kuriame buvo pasakyta, jog asmuo, kuris sklyp valdo dvejus m etu s, o kitus d a ik tu s - v ie n e riu s m etu s, gyja n u osa\[b s teis, nepriklausomai nuo i daikt gijimo pagrindo (ususauctoritas jundi bien nium, ceterarum rereum amus (esto)). U s u c a p i o institucijos tikslingum rom nai pagrind btinu m u panaikinti teisins padties netikrum daikto nuosavybs sferoje. Tai buvo reikalinga tam, kad bt garantuota daikt ekonomin apyvarta, ir tam, kad bt stabilizuota daikt valdanio asmens teisin padtis. iuo bdu galjo pasiremti ir asmenys, kurie gijo kok nors daikt, nesilaikydami reikiamos teisins formos (pvz., res mancipi gijo tradicijos bdu) ir todl negijo nuosavybs teiss, taip pat ir asmenys, kurie nors ir gydavo daikt reikiamu bdu, bet vis tiek negydavo nuosavybs teiss, kadangi daikto perleidjas nebuvo jo savininkas. Tam tikrais atvejais u s u c a p i o galjo naudotis daikto savininkas, kuriam buvo sunku rodyti nuosavybs teis. Todl reikjo patvirtinti faktais, kad daiktas yra gytas i savininko, o is j gijo taip pat i asmens, kuris j galjo perleisti kito asmens nuosavybn ir t.t. (probatio diabolica - velnikas rodymas). U s u c a p io evoliucija buvo labai domi. Pirmiausia ji buvo taikom a Romos pilieiams, liet tik kviritin nuosavyb. Kalbant apie emes btina pabrti, jog ji buvo galima tik Italijos emms. Po Justiniano konstitucijos Romos pilietyb tapo prieinama praktikai visiems imperijos gyventojams.
145

VII skirsnis

Im p e ra to ria u s k on stitu cijo s ved n au j in stitu cij (longi temporis praescriptio) provincijos emms, kurios buvo liaudies arba im peratoriaus nuosavyb. Panaikinus visus skirtumus daikto valdymo srityje, Justiniano kodifikacija tampa vienalyte institucija. Kilnojamiesiems daiktams ji buvo vadinama u s u c a p io ir pagal romn teis turjo atitikti penkis pagrindinius bruous: res h a b i l is , titu lu s , fid e s , p o s s e s s io , t e m p u s . 1. Res h a b i l is . is bruoas apibdina objekt, kur gali bti gyjama nuosavybs teis u s u c a p io keliu. U s u c a p io keliu negalima buvo gyti nuosavybs (res inhabilis) res extra c o m m e r c i u m , pavogtus daiktus (res furtivae), daiktus, gytus prievartos bdu (res vi possessae) bei daiktus, priklausanius valstybs idui ir banyiai. 2. T itu lu s . is bruoas reik, kad valdymui daiktas turjo bti gytas teistai (iustus titulus). Vadinasi, turjo bti pirkimo - pardavimo sutartis, dovanojimo aktas arba kraitis ir pan. 3. F id e t Tai yra valdytojo gera valia (bonafides), kuri turjo egzistuoti bent daikto uvaldymo momentu. 4. P o ssessio reik, jog tik civilinis valdymas sukelia nuosavybs teiss atsiradim usucapio keliu. is valdymas turi bti pagrstas faktiniu daikto valdymu (corpus) ir valia daikt pasilikti sau (animus). Daikto atidavimas treiojo asmens laikymui nenaikino valdymo nenutrkstamumo, kuris buvo btina u s u c a p i o slyga. Jeigu valdym e vykdavo p ertrau k a, tai jai pasibaigus, u s u c a p io reikalaujamas terminas buvo skaiiuojamas i naujo. Jeigu termino eiga buvo sustabdoma, tai sustabdymo laikotarpis nebuvo skaiiuojamas [ u s u c a p io reikalaujam termin, o iam pasibaigus jis buvo skaiiuojamas ne i naujo, bet toliau. 5. T em pus. XII lenteli statymas reikalavo skirting daikto valdymo termin u s u c a p i o atsiradim. Kilnojamuosius daiktus reikjo valdyti vienerius metus, o nekilnojamuosius - dvejus metus. Nuo Sever laik provincijos emi valdytojai, in te r p r a e s e n t e s (tos paios provincijos gyventojai) naudojusieji j 10 m et arba valdytojai i n t e r a b s e n t e s (skirting provincij gyventojai) naudojusieji j 20 met, galjo procesinmis priemonmis (longi temporis praescriptio) atrem ti vindikacin iekin ir pasilik ti ginijam oje em je. S kirtin gai nuo u s u c a p i o , is b d as n e su teik d a v o n uosavybs teiss. S k irtu m ta rp l o n g i t e m p o r i s
146

Nuosavybs teis

p r a e s c rip tio iv u su ca p io institucij panaikino Justinianas. Nuo tada/ong/ te m p o r is p r a e s c rip tio reik nuosavybs teiss em atsiradim senaties keliu, t. y. j ivaldius 10 ar 20 m et (priklausomai nuo to, ar valdytojas buvo inter praesentes ar inter absentes). U s u c a p io reik nuosavybs teiss kilnojamj turt atsiradim gyjamosios senaties keliu. Beje, vieneri met term in Justinianas prailgino iki trij. O c c u p a tio (uvaldymas). Tai seniausias nuosavybs teiss gijimo bdas, kuris buvo taikomas gyjant nuosavyb uvaldyt niekieno daikt (res nullius) . Rom n teis re s n u l l iu s status pripaino f e ra e b e s t i a e , th e s a u r u s , res d e r e lic ta e ir res h o s tile s . Ferae b e s tia e (laukiniai gyvuliai). Kadangi Romoje nebuvo vejybos bei mediokl reglamentuojanios teiss akos, tai visi laukiniai gyvuliai, esantys laisvje, nepriklausomai nuo to kam priklauso sklypas, kuriame jie gyvena, buvo pripastam i res n u l l i u s . Net ir sklypo, kuriam e buvo sumediotas laukinis gyvulys, savininkas gydavo nuosavybs teis tik nuo jo sumediojimo momento. Todl svarbu sidmti, jog nuosavyb laukinius gyvulius atsirasdavo btent nuo j faktinio uvaldymo m omento (pvz., ne gyvulio persekiojimas, bet jo sumediojimas suteikdavo nuosavybs teis). Nuosavybs teis sumediot gyvul atsirasdavo net ir tuo atveju, jeigu be savininko leidimo buvo engta jo sklyp, kadangi, kaip matme, laisvas laukinis gyvulys buvo pripaintas res n u l l i u s , nepriklausomai nuo to kur jis vaikiojo. Laukiniais buvo pripastami ir naminiai bei prijaukinti gyvuliai, ij i eim inink ir p ra ra d sugrim o in stin k t. B ites bei b aland iu s (nepriklausomai nuo to buvo jie prijaukinti ar ne) rom n teis taip pat laik laukiniais gyvnais. Todl medui, kiauiniams irgi buvo taikomas re s n u l l iu s statusas. T h e s a u r u s (lobis) - tai vertingi daiktai, kurie taip ilgai buvo paslpti, jog pasidar nem anom a nustatyti j savininko (thesaurus est vetus quaedam depositio pecuniae, cuius non extat memoria, ut iam dominium non habeat)5. I pradi teisininkai rast lob priskirdavo asmeniui, kurio sklype jis buvo rastas. Vliau teisininkai lobiui pripaino res n u l l i u s status, o
5 H. Hausmaninger, W. Selb. Cit. op. S. 211.

147

VII skirsnis

nuosavyb gaudavo j rads asmuo o c c u p a t io keliu. Pagaliau po daugelio reform buvo apsistota ties H adriano principu, pagal kur radus lob svetimoje emje jis buvo dalinamas per pus sklypo savininkui ir j radusiam asmeniui. R e s d e r e l i c t a e (palikti daiktai). D erelikcija - tai atsisakym as nuosavybs laisva valia atiduodant kilnojamojo daikto valdym (pvz., imetimas) ar galutinai paliekant ems sklyp. (N uo Valentiano laik nuosavybs teis sklyp gydavo asmuo, kuris dirbdavo j dvejus metus.) Derelikcija nepripastami atvejai, kai esant btinybei igelbti laiv i jo buvo imetami daiktai. R es h o s tile s - tai daiktai, esantys Romos teritorijoje ir priklausantys pilieiui tos valstybs, su kuria Rom a pradjo karo veiksmus.

Specificatio (perdirbimas)
S p e c i fi c a ti o - tai nuosavybs teiss gijimo bdas, kuris reik esmin daikto perdirbim, itaip sukuriant visikai nauj daikt (nova species). Galim a pateikti begal specifikacijos pavyzdi: kai i vynuogi padaromas vynas; i lent sukalamas laivas, i aukso padarom as iedas ir pan. Romos teisininkai ginijosi, kam pripainti nuosavybs teis nauj daikt, jei j pagamins asmuo neinojo, jog tam panaudota mediaga jam nepriklaus. Sabiniei nuom one daiktas turjo priklausyti mediagos savininkui (quia sine materia nulla species effici potest). Jie teig, jog nepaisant perdirbimo i esms daiktas lieka tas pats, todl mediagos savininkas gali jo reikalauti remdamasis vindikaciniu iekiniu. Tuo tarpu prokulenieiai teig, jog daiktas turi priklausyti j pagam inusiam asm eniui, kadangi perdirbimo metu atsiranda visikai naujas daiktas (quod factum est, antea nullius fuerat), kur perdirbjas gali pasisavinti o c u p a t i o bdu. Galutinai i problem a buvo isprsta Gajui suformulavus, o Pauliui tvirtinus kompromisin teisykl (media sententia). ios taisykls esm ta, kad nuosavybs teiss* klausimas sprendiamas atsivelgiant tai, ar naujai sukurt objekt galima buvo grinti pirmykt padt (pvz., i aukso pagamintas iedas), ar ne (pvz., i vynuogi ispaustas vynas). Pirmuoju
148

Nuosavybs teis

atveju nuosavybs teis buvo pripastama mediagos savininkui, o antruoju - t daikt pagaminusiam asmeniui. Taigi vynas tekdavo vyndariui, kuris inom a, turjo atlyginti vynuogi vert, o iedas - aukso savininkui. Paskutiniuoju atveju perdirbjas tam tikrais atvejais galjo reikalauti atlyginimo u darb. M e d ia s e n te tia perm ir Justinianas savo kodifikacijoje.

Sujungimas ir sumaiymas
A c c e s s i o ved prie nuosavybs gijimo alutiniams daiktams, kurie pastoviam laikui buvo prijungti prie pagrindini daikt ir tuo bdu ekonominiu poiriu tapo j sudtine dalimi. Sis procesas vyko a cc essio c e d it p r i n c i p a l i (prieaugis priklauso pagrindinio daikto savininkui) taisykls pagrindu. Susijungti galjo: 1) du nekilnojamieji daiktai; 2) kilnojamasis daiktas su nekilnojamuoju; 3) du kilnojamieji daiktai. Dviej nekilnojamj daikt sujungimas buvo gamtos jg veikimo pasekm. Dumblyn (aliuvio) - tai ltas vieno sklypo didjimas kito sskaita, kuris vykdavo dl bendros ups pratekjimo. Atplaia (avulsio) - tai vieno sklypo dalies atitrkimas dl ups srovs poveikio ir jo prisijungimas prie svetimo sklypo. Atplaia tapdavo sklypo sudtine dalimi nuo to momento, kai ji prie pastarojo prisijungdavo, (pvz., priaugus aknims). Itutjusi ups vaga (allveus derelictus) atitekdavo pusiau abiej jos pusi savininkams. Atsiradusi upje sala (insule in flumine nata) buvo dalijama linija, kuri buvo ivedama per ups vagos vidur. Tos dalys priklaus paupio sklyp savininkams. Susijungiant kilnojamajam turtui su nekilnojamuoju galiojo taisykl s u p e r f i c i e s solo c e d i t (kas yra sklypo paviriuje, jam ir priklauso). Vadinasi, jeigu kas nors pastoviai susijungdavo su sklypu, tapdavo jo sudtine dalimi. Tai galjo bti sklos, augalai bei mediai, leid sklyp aknis. Taip pat tame sklype pastatyti statiniai, nepriklausomai nuo to, kas ir i kieno mediagos juos pastat.
149

VII skirsnis

Jeigu dviej kilnojamj daikt susijungimas (ferruminatio) buvo ilgalaikis, tai nuosavyb pagrindiniam daiktui isiplsdavo alutinio atvilgiu. Kitokios taisykls galiojo susijungiant skysiams susimaiymo bdu (confussio), arb a to k iu p at b d u su siju n g ian t k ietiesiem s kn am s (commixtio), kurie priklaus skirtingiems savininkams. Jeigu j atskyrimas buvo nemanomas, tai dl susimaiymo atsirasdavo bendroji nuosavyb, kurios dalys priklaus nuo na verts.

Vaisi gijimas
Kol vaisiai nra atskirti nuo motininio daikto, jie yra pripastami io daikto savininko nuosavybe. Tik nuo atsiskyrimo m om ento jie gauna savarankik daikt status. ia Romos teisininkai ikl klausim, kam priklauso nuo motininio daikto atsiskyrs vaisius. B endra taisykl teig, jog toks daiktas priklauso m otininio daikto savininkui, kuris nuosavybs teis vaisius gydavo pirminiu bdu. Iimtys buvo nustatytos tik vienai vaisi riai, vaisiams siaurja prasme (fructus), t.y. tiems natraliems vaisiams, kuriuos daiktas periodikai gimdo. 1. Daikto savininkas, inuomodamas savo daikt, galioja nuominink juo naudotis. Tuo momentu, kada nuomininkas savininkui sutinkant pasiima nuomuojamo daikto vaisi, jis tr a d itio bdu gyja nuosavybs teis juos. 2. Siningas valdytojas gyja nuosavybs teis vaisius nuo j atsiskyrimo m om ento (separatio). V ienintel buvo slyga, kad vaisi atsiskyrimo mom entu subjektas bt siningas valdytojas. Nuo to m om ento, kai ginas dl valdymo perduodam as teism, valdytojas laikomas nesiningu. Jeigu valdytojas byl pralaimi, jis privalo savininkui sugrinti vaisius, gautus bylinjimosi laikotarpiu, iskyrus suvartotus.

5. Nuosavybs teiss inykimas

Romn teis nuosavyb laik amina teise. Ji galjo inykti tik dl tam tikr prieasi.
150

Nuosavybs teis

Pirma, nuosavybs objektui inykus materialiai (dl fizinio sunaikinimo, specifikacijos ar kitokiu daikto inykimo atveju). Antra, kai nuosavybs objektas inyksta juridikai, t.y. nebegali toliau bti nuosavybs objektu pagal rom n teis (prieo atim tas daiktas, ilaisvintas vergas, daiktas, paimtas valstybs ar banyios reikalams). Nepriklausomai nuo objekto, nuosavybs teis inyksta iais atvejais: 1) j perleidus (perleidimas galjo bti savanorikas ir nesavanorikas); 2) vienas asmuo praranda, bet kitas negyja (laukinis prijaukintas gyvulys pabga); 3) savininkui atsisakius savo teiss; 4) nuosavybs teis i savininko atim am a prie jo vali (konfiskacija, senatis).

6. Nuosavybs teiss gynimas

Pagrindiniai iekiniai, tarnav savininko nuosavybs teiss gynimui rom n teisje buvo rei v i n d i c a t i o (vindikacinis iekinys) ir a c t i o n e g a to r ia (negatorinis iekinys). Valdymo, kuris buvo apibriamas kaip bonitarin nuosavyb, gynybai tarnavo jau mintas a c tio P u b l i c i a n a (Publiciano iekinys). Visi ie iekiniai turjo daiktin pobd (actiones in rem), o kadangi jie buvo pagrsti teise daikt, tai priklaus pretorinm s gynybos priemonms. Svarbu yra ir tai, kad jeigu daikto savininkas tuo paiu m etu buvo ir jo valdytojas, tai jis turjo teis naudotis posesorine gynyba, kuri garantavo atitinkami interdiktai. Re i v i n d i c a t i o . Jeigu savininkas d aik to nevald, jis n eg aljo pasinaudoti interdiktine gynyba. Jis taip p at negaljo atsiimti daikto savavalikai, bet privaljo kreiptis teism, praydamas daikt priteisti. Toks iekinys buvo vadinamas rei v in d i c a t i o (nuo vim dicere - skelbiu, jog bus taikoma prievarta). M aterialine-teisine prasme vindikacinis iekinys - tai nevaldaniojo savininko reikalavimas valdaniajam nesavininkui dl daikto sugrinimo (restituere rem ) . Iekovu (aktyvioji alis) pagal vindikacin iekin galjo b ti tik savininkas, prarads valdym. Kadangi vindikacinis iekinys buvo kviritins nuosavybs gynimo bdas, iekovais negaljo bti visi tie asmenys, kurie
151

VII skirsnis

negaljo bti kviritins nuosavybs subjektais, taip pat asmenys, kurie nuosavyb gijo pretoriniais bdais, kadangi pretorin nuosavyb buvo ginama a c tio P u b l i c i a n a bdu. Klausimas dl atsakovo (pasyvioji alis) pagal rei v i n d i c a t i o prajo tam tikr genez. Legisakciniame procese atsakovu galjo bti tik tas daikto valdytojas, kuris teig, jog ginijamas daiktas jam priklauso nuosavybs teise (contravindicatio). Jeigu to nebuvo teigiama, tai iekovas ir be proceso gydavo daikto valdym. Vliau i procedra buvo supaprastinta a ger p e r s p o n s i o n e m keliu. is bdas reik daiktini pretenzij pateikim , pritaikant verbalin sutart (tai tokios sutartys, kurios sigaliodavo itarus tam tikr formul) - s p o n s i o . Gajus apra tok proces, kuriame buvo ginijamasi dl vergo. Atsakovas s p o n s i o keliu sipareigoja sumokti 25 sestercus tuo atveju, jeigu iekovas rodys savo nuosavybs teis verg. Tokia s p o n s io suteikdavo iekovui galimyb pateikti atsakovui a c tio in p e r s o n a m , kuri turjo ne baudiamj, bet prejudicing pobd (actiones prejudiciales). Literatroje yra ginijamasi, ar tokio pobdio procesai apsiribojo tik nuosavybs teiss apsauga. Po to, kai buvo vesta arbitralin formul, vindikacinis iekinys galjo bti nukreiptas prie bet kur daikto valdytoj. Pagal Justiniano teis atsakovu vindikaciniame iekinyje galjo bti ir m enamas valdytojas (fictus possessor), t.y. asmuo, kuris proceso metu daikto jau nebevald, kadangi klastingai jo atsikrat (pvz., imet). Iekinio dalyku buvo daiktai ir j vaisiai, kurie galjo bti kviritins nuosavybs objektais. Kadangi rei v i n d i c a t i o tikslas yra atiteisti daikt natroje, jo objektu negaljo btires in c o r p o r a le s ir neindividualizuoti daiktai, kurie susijungdami su kitais daiktais praranda savo savarankik bsen. Vindikacinis iekinys formuliariniame procese priklaus arbitralini iekini grupei, kadangi teisjas, nustats, jog daiktas priklauso iekovui, pirmiausia atsakovui silydavo savanorik restitucij. Jeigu is tokio pasilym o atsisakydavo, tai iekovo naudai buvo priteisiama tam tikra pinig suma, kuri teisjas nustatydavo atsivelgdamas iekovo silymus. Pagal rei v i n d i c a t i o , apart daikto grinimo, buvo privalu grinti ir surinktus to daikto vaisius. Vaisi grinimas priklaus
152

Nuosavybs teis

nuo to, ar atsakovas buvo siningas ar nesiningas valdytojas. Siningas valdytojas turjo sugrinti tik tuos vaisius, kurie buvo surinkti po litis c o n t e s t a t i o (gino iklimo). Tuo tarpu nesiningas valdytojas turdavo grinti absoliuiai visus ir net atsakydavo u nesurinktus dl jo kalts vaisius (fructus neglecti). Kita vertus, iekovas privaljo grinti atsakovui daikto ilaikymo ilaidas. R om n teis skiria tris ilaid, padaryt daikto ilaikymui, ris (impensae): 1) Ilaidos, kurias reikia padaryti, kad daiktas apskritai egzistuot arba kad i esms nepablogt - tai btinosios ilaidos (impensae necessariae). 2) Ilaidos, kurios tik padidindavo daikto vert - naudingosios ilaidos (impensae utiles). 3) Ilaidos, panaudotos daikto pagrainim ui - prabangos ilaidos (impensae voluptuariae). Siningam valdytojui savininkas privaldavo sugrinti btinsias ir naudingsias ilaidas. Tuo pagrindu atsakovui net priklaus daikto ulaikymo teis (ius restentionis). Siningas valdytojas, vadovaudamasis/ us t o l l e n d i , galjo pasiimti ir prabangos ilaidas. Nesiningas valdytojas turjo teis tik btinj ilaid atlyginim. A c t i o n e g a to r ia . Gali bti toks atvejis, kai savininkas nepraranda valdymo, bet kas nors neteistai trukdo jam daikt valdyti. iuo atveju savininkas galjo savo teises ginti negatoriniu iekiniu (actio negatoria) .Taigi negatoriniu iekiniu galjo pasinaudoti valdantis savininkas prie bet kokius trukdymus ir pasiksinimus jo nuosavyb (absoliutin gynyba). Iekovas privaljo rodyti savo nuosavybs teis ir kad atsakovas j paeid. Atsakovas galjo rodinti savo teis, tam tikru bdu varyti iekovo nuosavybs teis, pvz., rodinti servitut. Iekin patenkinus i atsakovo teis paneigiama, i ia n eg a to rin is iekinys. G re ta n eg a to rin io iekinio buvo a c t i o p r o h i b i to r i a (draudiamasis), kada iekovas rodinja savo teis udrausti knorsdaryti.^4cf/o n egatoria ir a c tio p r o h ib ito r ia buvo labai panas, skyrsi tik pretorins formuls redakcija vienur - neigiama forma, kitur teigiam a. Jeigu pasirodys, kad atsakovui nepriklauso teis ... ir jeigu pasirodys, kad iekovas gali u d ra u sti . V indikacinis, n egato rin is ir prohibitorinis iekiniai buvo kviritins nuosavybs gynybos priem ons.
153

VII skirsnis

Bonitarinei nuosavybei ginti I a. pr.m.a. buvo pradtas naudoti a c tio P u b licia n a . Publiciano iekinys. Jau minjome, jog daikto valdytojas, neturintis kviritins nuosavybs, kuri buvo galima sigyti senaties (possessio ad usucapionem) keliu, prarasdavo savo valdym, kur galjo susigrintiacf 10 P u b lic ia n a keliu. Tai taip pat buvo petitorinis iekinys (iekinys dl teiss). Tuo jis i esms ir skyrsi nuo posesorini interdikt. Jeigu prie interdikt buvo galima atsikirsti, kad valdymas yra niekingas (ugrobtas jga ir t.t.), nelieiant valdytojo beteisikumo, tai Publiciano iekinyje atsakovas galjo rodinti, kad iekovas neturi teiss daikt. ia yra dar vienas pavyzdys, rodantis kuo bonitarinis savininkas skiriasi nuo siningo valdytojo. iuo skirtumu remiantis klasikin teis bonitarin savinink stat greta kviritinio. is iekinys buvo panaus rei v in d ic a tio , o jo formulje egzistavo prielaida (fikcija), jog iekovas pakankam ai seniai turjo daikt, kad gyt j nuosavyb gyjamosios senaties keliu. Pasyviai legitimuotas, kaip ir r ei v i n d i c a t i o , buvo daikto valdytojas. Tais atvejais, kai atsakovas pareikdavo, jog jis yra kviritinis daikto savininkas (exeptio iusti domimi), iekovas galjo pareikti replik ir rodyti, kad jis ginijam daikt gijo i savininko (replicatio rei venditae et traditae). Kai atsakovu Publiciano iekinyje bdavo kitas daikto valdytojas a d u s u c a p i o n e m , gino isprendim nulemdavo tam tikros slygos. Jeigu abu asmenys gijo daikt i to paties asmens, tai proces laimdavo tas, kuris t daikt gydavo anksiau; taigi ia galiojo taisykl p r i o r te m p o r e , p o t i o r iu r e (kas pirmesnis laiko atvilgiu, tas geresnis ir teiss atvilgiu). Kiti nuosavybs teiss gynimo bdai santykiuose tarp kaimyn. Be mint pagrindini iekini, romn privatin teis inojo apie 70 iekini, i kuri dauguma buvo daiktiniai ir asmeniniai iekiniai, skirti nuosavybs teiss gynimui (pvz., actio furti, kuriuo galjo pasinaudoti mukentjs nuo vagysts savininkas). Kaip visur, taip ir Romoje kasdieniniame gyvenime svarb vaidmen vaidino santykiai tarp kaimyn. Panagrinkime kai kurias iekini ris, kurios taip pat buvo svarbios ioje srityje. A c tio a qu e p l u v a e a r c e n d a e (iekinys dl natralaus pasikeitimo atslgus lietaus vandeniui). is iekinys jau buvo XII lenteli statyme. J
154

Nuosavybs teis

taik dirbam o sklypo savininkui, kuris buvo atsakovu prie kaimyn. Pastarasis buvo nepatenkintas atsakovo padarytais pakeitimais, trukdaniais natral vandens nutekjim i vieno sklypo kit. Skundo tikslas buvo priversti kaimyn imontuoti dirbtinai padarytas konstrukcijas (utvank), o jeigu tos kontstrukcijos buvo pastatytos dar prie tai buvusio savininko, iekovas leido iardyti tas konstrukcijas per tam tikr laikotarp/Justiniano teisje is iekinys buvo modifikuotas. Tai buvo asmeninis iekinys (actio in personam ), kuris priklaus kategorijai a c tio n e s a r b i t r a r i a e . C a u tio d a m n i i n fe c ti - tai garantija, sauganti sklypo savinink nuo alos, gresianios i kaimyninio sklypo. Asmuo, pareigotas suteikti toki garantij, odinio kontrakto (stipulatio) bdu priaddavo padengti kaimynui padaryt al. Atsisakymas duoti toki stipuliacij reik, kad asmeniui, kuriam gresia pavojus, bus suteikta laikina kaimyninio skylpo valdymo teis (missio exprimo decreto), kuris ved prie u s u c a p io . Palaipsniui c a u tio reikalavim o teis buvo pripainta ir e m p h y t e u s i s , s u p e r f i c i e s bei u su sfru ctu s. O peris n o vi n u n ta tio - tai prietaravimas nauj konstrukcij statymui (opus novum), kurios trukdyt laisv naudojimsi sklypu, priklausaniu n u o sav yb s teise. P rie ta ra u ti g al jo sklypo sav in in k as, ta ip p a t e m p h y t e u s i s bei s u p e r f i c i e s . Tokiu atveju asmuo, statantis naujas konstrukcijas, privaljo jas arba nugriauti, arba duoti atitinkamas garantijas, kad jos nepadarys alos. Prieingu atveju asmuo, kuriam grs pavojus, galjo pateikti interdikt, kuris buvo vadinamas i n t e r d i c t u m d e m o l i t o r i u m . Statantis asmuo galjo gintis, igaudamas i pretoriaus statybos draudimo panaikinim (remissio nuntiationis). Tokiu atveju savininkas, kuriam grs pavojus, turjo rodyti savo teis, pasinaudodamas teisinmis priemonmis. Justiniano teisje i forma buvo i esms reformuota. A c t i o f i n i u m r e g u n d o r u m - tai iekinys, skirtas teritoriniam s (pasienio, rib) ginams isprsti. Pagal senj rom n teis kaimyninius sklypus skirdavo penki pd ploio riba. Si riba priklaus kaimynini sklyp savininkams pusiau. Ginai, kildav dl ios ribos, buvo sprendiami btent io skundo pagrindu. Be to, a d i u c a t i o pretorius pripaindavo teisjams teis vieno sklypo dal priteisti kito sklypo savininkui, jei tai buvo btina norint pasiekti taik.

Atuntasis skirsnis

TEIS SVETIMUS DAIKTUS

1. Teiss { svetimus daiktus svoka

Spartus prekini ir kini santyki vystymasis R om oje, slygojs daiktini teisi diferenciacij, takoja ir naujo civilins teiss instituto - teisi svetimus daiktus (iure in re aliena) - atsiradim bei vystymsi. Kalbant konkreiau, i teisi atsiradimui ypa svarbios buvo dvi prieastys. Pirma, tai savinink interesai (normalus naudojimasis savo daiktu danai reikalavo turti tam tikr teisi svetim daikt) ir, antra, tai kreditori interes utikrinimo poreikis. Kaip bet kuri daiktin teis, iu re in re a lie n a buvo absoliutaus pobdio, t.y. ji galiojo vis aplinkini atvilgiu. Kita vertus, ios teiss, skirtingai nei nuosavybs teis, nesuteikdavo absoliuios valdios daiktus. Jos buvo ribojanio pobdio, t.y. iure in re a lien a dka buvo apribojama nuosavybs teis. Romn civilin teis inojo gana daug i teisi. Pagrindins j - tai servitutai, emfiteuzis, superficijus, ir keitimo teis. Toliau pabandysime ias teises aptarti kiek plaiau.
156

Teis svetimus daiktus

2. Servitutai ir j rys
I vis teisi svetimus daiktus, anksiausiai Romoje susiformavo servitutai. J praktin reikm ir btinum galima paaikinti pavyzdiu. Tarkime, jog tam tikra teritorija tarp pdini yra padalinam a tokiu bdu, jog vieno i sklyp savininkas neturi tiesioginio ijimo keli arba tam e sklype nra vandens. Tam, kad bt patenkinti minti poreikiai, btinai reikjo turti galimyb pasinaudoti kaimyniniu sklypu. I pradi tai buvo pasiekiama sudarant sutartis (pvz., nuoma). Taiau is bdas buvo nestabilus, kadangi keiiantis savininkui sutartis nustodavo galios. Taigi reikjo kito bdo, kuris utikrint pastov naudojimsi kaimyniniu sklypu. Ieitis buvo surasta vedant servitut institut. Servitutai (servitutes) - tai ribota daiktin teis kito asmens daiktui. Jeigu nuosavybs teis suteikia daikto savininkui galimyb be apribojim naudotis jam priklausaniu daiktu, tai servitutai suteikia teis (kuri yra taip pat daiktinio pobdio) ribotai naudotis svetimu daiktu. Naudojimosi ribos priklaus nuo servituto ries. Pagal romn teis servitutai galjo bti steigti arba ems sklypo, arba asmens naudai ir atsivelgiant tai buvo skirstomi predialinius (servitutes praediorum) ir asmeninius (servitutespersonarum). Servituto, kaip tam tikro teisinio santykio, dalyviais galjo bti tik teiss subjektai. S e r v itu te s p r a e d i o r u m esm ta, jog sklypo, kuris buvo apsunkintas servitutu, savininkas turjo paksti, kad kitas asmuo, kuris nra skylpo savininkas, riboja jo nuosavybs teis sklyp. is ribojimas pasireik tuo, k ad n esa n tis sav in in ku asm uo galjo atlik ti tam tik rus veiksm us, nepriklausomai nuo teisto savininko valios. Taigi predialinio servituto subjektais buvo viepataujanio ir tarnaujanio sklypo savininkai, i kuri pirm asis turjo riboto naudojim osi teis tarnaujanio sklypo atvilgiu. Predialini servitut atsiradim itin stipriai takojo Romos teritorin struktra. Mat egzistavo labai daug ma sklyp, kuriais praktikai nebuvo manoma naudotis neturint teiss tam tikrais atvejais pasinaudoti kaimyniniu sklypu.
157

VIII skirsnis

S e r v it u t e s p e r s o n a r u m , skirtingai nuo s e r v itu te p r e a d i o r u m , kurie priklaus tam tikro sklypo savininkui, galjo priklausyti bet kuriam asmeniui, bet ne daiktui. Tai yra daiktins teiss svetimam daiktui, suteiktos tam tikro asmens naudai (pvz., panauda). io servituto asmeninis pobdis reik, jog tai buvo subjektin neperleidiam a teis, kuri p ap rastai pasibaigdavo, kai mirdavo t teis turintis asmuo. Respublikos laikotarpio Romos teisininkai suformulavo bendrus teorinius servitut teiss principus, kurie buvo taikytini tiek predialiniams, tiek ir asmeniniams servitutams: a) jie yra pozityvins teiss servituto subjekto atvilgiu ir negatyvins daikto savininko atvilgiu. is principas reikia, kad juo apsunkintas asmuo nra pareigotas atlikti tam tikr pozitivi veiksm, o atvirkiai - jis yra priverstas paksti tam tikrus veiksmus arba susilaikyti nuo j (servitus in faciendo consistere nequit). I io principo romnai inojo vien iimt - mro rmimo kaimynin m r servitutas. iuo atveju apsunkinto sklypo savininkas buvo pareigotas atlikti pozityvius veiksmus, t.y. remontuodamas atram jis turjo vadovautis ne tik savo, bet ir servitut turinio asmens interesais; b) kadangi servitutai yra res i n c o r p o r a l e s , tai jais galima buvo apsunkinti tik svetim, bet ne savo objekt. Taigi galiojo principas n e m i n i res su a s e r v i t (niekas neturi servituto saviems daiktams); c) servitutas galjo egzistuoti tiktai daiktams, o ne teisei, todl vieno servituto negalima buvo apsunkinti kitu servitutu (servitus servitutis esse non potest). R om n teis inojo gana plat predialini ir asmenini servitut spektr (11 pav.). Aptarkim e juos iek tiek plaiau. Priklausomai nuo sklypo paskirties bei nuo jo buvimo vietos visi predialiniai servitutai buvo skirstomi kaimo (servitutes preadiorum rusticorum) ir miesto servitutus (servitutes praediorum urbanorum). Seniausi kaimo servitutai buvo: 1. S e r v itu s i t in e r i s (tako servitutas) - teis pstute, ant arklio ar netuvuose kirsti svetim sklyp. is servitutas priklaus i ura i t in e r u m (kelio teis) kategorijai. Tai buvo vienas i pai seniausi servitut. 2. S e r v itu s a c tu s . is servitutas taip pat priklaus iura it in e r u m kategorijai ir reik, kad svetim sklyp gali kirsti ekipaai, pavieniai gyvuliai ar kaimens.
158

Teis svetimus daiktus

3. Servitus viae - tai servitutas, suteikdavs teis naudotis keliu, kurio plot buvo nustats X II lenteli statymas. I vis kelio servitut, is suteikdavo plaiausias teises. Literatroje yra vadovaujamasi nuomone, jog jis apimdavo s e r v itu s in tin e r is ir s e r v itu s a c t u s 1. 4. Servitutus aque haustus - vandens praleidim o servitutas. Jis suteikdavo teis engti svetim sklyp pasisemti vandens. Jis priklaus iu ra a q u o r u m (vandens teis) kategorijai. Kiek vliau po to, kai atsirado kaimo servitutai, pradjus vystytis miestams, atsiranda ir miesto servitutai. Labiausiai paplit buvo ie miesto servitutai: 1. S e r v itu s a ltiu s non to lle n d i - d raud im as, p areig o jan tis tarnaujanio sklypo savinink statyti tik tam tikro aukio pastatus. is servitutas priklaus iura luminum (viesos teis) kategorijai. 2. Servitus prospiciendi - draudimas statyti tarnaujaniame sklype konstrukcijas, kurios ustodavo valdaniojo sklypo savininkui vaizd. Taip pat priklaus iu ra l u m i n u m kategorijai. 3. Servitus protegendi vel proiciendi - teis tam tikra statybine konstrukcija kirsti kaimyninio sklypo oro stulp. P riklaus/ura parietum (statybos) kategorijai. 4. Servitus tigni immitendi - balkio leidimo kaimynin m r teis. Priklaus taip pat iura p a r i e t u m kategorijai. 5. Servitus oneris ferendi - teis atrem ti statybin konstrukcij ko nstrukcij, esani kaim yniniam e sklype. Sklypo savininkas buvo pareigotas ilaikyti savo konstrukcij toki, kad kaimynas galt naudotis jam priklausaniu servitutu. Taip pat priklaus/w ra p a r i e t u m kategorijai. 6. Servitus stillicindi - teis nukreipti lietaus vandens nutekjim kaim ynin sklyp. Priklaus iu ra s t i l l i c i d i o r u m (nutekjim o teis) kategorijai. 7. Servitus f u m i immitendi - teis nukreipti dmus ir nemalonius kvapus kaimynin sklyp.

1 W. Rozwadowski. Prawo rzymskie. Warszawa, 1991. S. 159

VIII skirsnis

160

Teis svetinius daiktus

Galima nurodyti iuos bendrus predialini servitut poymius: 1) servitutas visuomet apsunkina vien sklyp kito sklypo naudai; 2) servitutas yra pastovi teis; 3) servitutas yra nedalus. Pavyzdiui, jei apsunkintoji servitutu em arba turinioji servitut em yra padalinama tarp daugelio savinink, tai kiekvienas sklypas yra apsunkintas servitutu ir kiekvienas turi servitut. Jau minjome, jog asmeniniai servitutai, (servitutes personarum) - tai yra teiss svetim daikt, suteiktos tam tikram asmeniui. J buvo keturios rys: u s u s f r u c t u s , usus, h a b i t a ti o ir operae.

Usus fructus
Rom n teisje tai buvo daiktin teis iki mirties naudotis svetimu daiktu ir surinkti jo vaisius, tuo paiu turint pareig isaugoti to daikto substancij (Paulius D 7 ,l,l Usus fructus est ius alienis rebus utendi fruendi salva rerum substantia). Respublikos laikotarpio ir klasikinje teisje u s u s f r u c t u s vystsi kaip s u i g e n e r is teisinis institutas. Ir tik vlyvajame klasikiniame laikotarpyje u s u s f r u c t u s institutui buvo pradtas taikyti asm eninio servituto reimas. io instituto atsiradim slygojo poreikis patenkinti testatoriaus vali ir apginti moters (nals ar nevedusios dukros) padt eimoje. ios formos ypatyb ta, jog us us f r u c t u s buvo grynai asmenin ir n ep erleid ia m a teis, kadangi p ati u s u s f r u c t u s teis yra d aik to naudojimas, taigi daiktas j naudojant negali bti sunaikintas. Perleisti treiajam asmeniui buvo galima tik naudojimsi daiktu {quoad usum). Usus f r u c t u s dalyku galjo bti tik nesuvartojami res c o r p o r a l e s (ems sklypai, pastatai, vrys ir pan). Vliau atsirado# u a s i u s u s f r u c t u s , kurio objektu galjo bti ir suvartojami daiktai, o naudotojas pasiaddavo pasibaigus us us f r u c t u s laikui, sugrinti savininkui sunaudot daikt tok pat kiek arba j vert. Kaip m atom e i u s u s f r u c t u s apibrim o, ususfructarijus buvo pareigotas isaugoti daikto substancij, t.y. jis negaljo daikto sunaudoti ar pakeisti jo esms. ios pareigos vykdym p aprastai garantuodavo specialios kaucijos (cautio ususfructuaria). U susfructarijus turjo teis
161

VIII skirsnis

naudotis daiktu ir jo vaisiais. Jis nebuvo daikto valdytojas, o tik jo detentorius. vaisius jis gydavo nuosavybs teis nuo j pamimo momento. Daikto savininkas, u s u s f r u c t u galiojimo m etu turjo tik nuosavybs teis. Ususfructarijus, neturdam as nuosavybs teiss, negaljo daikto teisikai tvarkyti, pakeisti jo statuso. Jei jis be savininko sutikimo pasisavindavo arba sunaikindavo daikt, tai vykdydavo nusikaltim. Visais kitais atvejais jis atsak prie savinink kaip paalinis asmuo. Tik vliau pretorius nustat, kad ususfructarijus privalo naudotis daiktu ir jo vaisiais kaip geras eimininkas, o pasibaigus u su s f r u c t u i - grinti daikt. Ususfructarijaus teis daikt buvo ginama ypatingais interdiktais. Savo teis savininko ir valdytojo atvilgiu jis galjo ginti pateikdam asvm d/cflf/o usus fru ctu s.

Usus
Tai naudojimasis svetimu daiktu siaurja prasme, tai yra tik paiu daiktu, b et ne jo vaisiais. Jam buvo taiko m os visos u s u s f r u c t u s reim reguliuojanios taisykls, iskyrus nuostatas apie naudojimsi vaisiais. Net ir naudojimosi ia teise laikotarpiu jos negalima buvo perleisti tretiesiems asmenims. Justiniano teisje i esms buvo leista paimti vaisius btin savo poreiki patenkinimui.

Habitatio, operae servorum vel animalium

H a b i t a t io - tai daiktin teis gyventi svetimame name, o o p e r a e - tai teis naudotis svetimo vergo ar gyvulio darbu. Tiek h a b ita tio , tiek ir operae yra ne kas kita, kaip tam tikra u s u s servituto ris. Savarankik asmenini servitut status jie gavo Justiniano teisje. Servitut atsiradimo bdai: 1) legato bdu, kai legatas uraomas vindikacijos (gino) tvarka, kuria n u stato m as serv itu tas treio jo asm ens naudai; 2) p riteisim o b du (adjudicatio); 3)in iure cessio b d u , simuliuojant seivitutin iekin (actio confessoria); 4) mancipacijos bdu; 5) gyjamos senaties keliu.
162

Teis svetimus daiktus

Plaiausiai buvo sutinkami du budai: legatas (savininko*mirties atveju) - pagrindinis asmenini servitut altinis, ir in iure ce ssio - naudojimas tarp gyvj. Im perijos laikotarpiu servitutus galima gyti tam tikra sutartim i, o Digestai jau sako, kad servitutus galima perduoti (traditio). Servitut panaikinimas 1. Servitutas inyksta, inykus vienai i jo btin slyg: a) inykus asm eniui arba em s sklypui, kuri n audai nustatytas servitutas. Iki Justiniano servitutus naikino bet koks teisnumo apribojimas, o jo laikais t i k c a p i t i s d e m i n u t i o m a x i m a , b) inykus servitutu apsunkintam daiktui materialiai arba teisikai, c) susiliejus vien asmen servituto turtojui su daikto savininku (confusio). 2. Servituto atsisakymas. Atsisakyti nuo servituto galima buvo ta paia tvarka, kokia jis buvo nustatytas. Pavyzdiui, jei jis buvo nustatytas in iu re c e s s io tvarka, sim uliuojant konfesorin iekin, pagal kur nors gauti servitut teig, jog jis jau j turi, tai servitutas panaikinamas negatorinio iekinio simuliacija, pagal kuri apsunkintasis servitutu asmuo teigia, kad jokio servituto nebuvo ir nra, o antroji alis tai patvirtina. 3. Nesinaudojimas servitutu ( non usus). Pagal klasikin teis kilnojamojo turto servitutai dl n o n u su s inyksta per vienerius metus (pagal Justiniano - per 3 m.), o nekilnojamojo - per 2 m. (pagal Justiniano - per 10-20 m et). Senaties terminas kaimo servitutams, kurie buvo pozityvs, skaiiuojamas nuo paskutinio naudojimosi veiksmo, o miesto (negatyvs) - nuo tos dienos, kai servitutu apsunkinto turto savininkas padaro bet kur servitutui prieing veiksm, pavyzdiui, nepaisydamas draudim o statyti nam j stato. 4. Naikinamasis terminas ir naikinamoji slyga. Klasikoji teis leido nustatinti laikinius ir slyginius asmeninius servitutus, o daiktinius i prigimties laik nuolatiniais -p e rp etue. Pretorin teis leido jau ir daiktinius servitutus. Servitut teiss apsauga Pagrindinis bdas buvo petitorinis iekinys - a c tio c o n fe ss o r ia .A c t i o c o n fe ss o r ia panaus negatorin iekin tuo, kad j galima kelti kiekvienam, kuris faktikai trukdo naudotis servituto teise. Skiriasi tuo, kad a c t i o

VIII skirsnis

c o n f e s s o r i a priklaus servituto turtojui vis tiek ar jis servituto teise naudojasi, ar ne. Tuo tarpu negatorin iekin galjo pateikti tik faktinis daikto valdytojas.

3. kaito teis (ustatas)

iandienin kaito teis - tai daiktin teis svetim daikt, pagal kuri kreditorius (kaito turtojas) gali, skolininkui (kaito davjui) nevykdius keitimu utikrintos prievols, savo reikalavim patenkinti atsiimdamas jam priklausani dal i keisto turto verts, nepriklausomai nuo to, ar keistas turtas tebra skolininko, ar jis pastarojo yra perleistas tretiesiems asmenims. Taigi keitimo teisiniam e santykyje yra dvi alys: kaito turtojas kreditorius, kurio teisei apginti yra ustatomas turtas ir kaito davjas skolininkas, kuris kredito garantavimo tikslais keiia daikt. keitimo teiss genez yra labai domi. Skolininkui nevykdius savo sipareigojim, kreditorius galjo taikyti asmenin vykdym. Tai reik, jog kreditorius suim davo skolinink ir tol laikydavo, kol skolas u j sumokdavo eimos nariai ar draugai. Jeigu niekas nepadengdavo skol, tai skolininkas bdavo parduodam as kaip vergas usienin. Ilgainiui asm en in is vykdymas uleidia savo pozicijas tokiam vykdymui, kuris yra nukreipiamas ne asmen, bet jo turt. iuo atveju kreditori reikalavimai, kaip ir bankroto procedroje, bdavo patenkinami i viso skolinto turto. keitimo teis Romoje pradeda vystytis tada, kai ikyla poreikis i anksto isklaidyti k red ito riam s baim , jog skolininkas gali nevykdyti savo sipareigojim. Pirmoji rom n taikyta forma buvo laidavimas, t. y. alia skolininko atsiranda dar vienas asmuo, kuris atsako kreditoriui savo turtu, jeigu skolininkas nevykdo savo sipareigojim. Vystantis kiui, keitimd teis toliau tobuljo ir vairjo. Aptarsime tris pagrindines su ia teise susijusias svokas - tai f i d u c i a , p i g n u s ir h y p o th e c a .
164

Teis svetimus daiktus

Fiducia
ios form os esm yra ta, kad skolininkas (fiduciantas) k red itu i g a ra n tu o ti, m ancipacijos arb a iri i u r e c e s s i o bd u, p ard u o d av o kreditoriaus (fiduciano) nuosavybn kok nors daikt su slyga {pactum fiduciae), jog vykdius sipareigojim daiktas bus vl grintas savininkui. Taigi f i d u c i a reik ne keitim tikrja prasme, bet nuosavybs teiss perklim. Senoji romn teis skolininkui net nesuteik asmeninio iekinio teiss, jei kreditorius negrindavo keisto daikto. Pretorius patobulino fiducijos institut, suteikdamas iuo atveju skolininkui asmenin iekin a c tio f i d u c i a e , kurio patenkinimas ne tik utikrino materialin atlyginim skolininkui, bet ir utraukdavo kreditoriui moralin negarb - i n f a m i a . Nuo tada f i d u c i a galime laikyti keitimo forma. F id u c ia dalyku galjo bti tikres m a n c ip i. Fiduciarasgaljo naudotis parduota nuosavybs teise daikt kaip fiducianto patiktinis. Fiduciaras kaip savininkas gydavo nuosavybs teis vaisius, galjo daiktu laisvai disponuoti. Taiau jis atsakydavo prie fiduciant, jeigu tyia sugadindavo ar sunaikindavo daikt. Jeigu skolininkas nevykdydavo savo sipareigojim, tai kreditorius pasilikdavo keist daikt. Kadangi kaitores m a n c ip i vert daniausiai virydavo skolos dyd, tai vlyvuoju respublikos laikotarpiu jau yra leidiam a p a c t u m f i d u c i a e num atyti slyg, jog nevykdius sipareigojim , daiktas bus p ard uo tas, o i gautos sum os p aten k in ti reikalavimai. Lik pinigai grinami fiduciantui (skolininkui). Pagrindinis f i d u c i a trkum as yra tas, kad fiduciantas prarasdavo nuosavybs teis keist daikt. Jeigu kreditorius j parduodavo, tai skolininkas galutinai prarasdavo daikt, o a c t i o f i d u c i a e jam galjo tapti beveriu (pvz., kreditoriaus b ank ro to atveju). Klasikinio laikotarpio pabaigoje// d u c i a jau yra praktikai netaikoma, o Justinianas j praktikai pakeiia nauja forma - p ig n u s .

Pignus
P ig n u s - tai nauja, neformali keitimo forma. iuo atveju kaito davjas (skolininkas) perduodavo kreditoriui faktinio valdymo, bet ne nuosavybs
165

VIII skirsnis

teis daikt. Jeigu skolininkas nevykdydavo savo sipareigojim, tai kreditorius turjo pirmumo teis kit kreditori atvilgiu patenkinti savo reikalavim. Kreditorius galjo laikyti keist daikt, kol nebus sumokta skola, taiau negaljo tuo d aik tu disponuoti. Tai buvo savotikas daikto aretas. Kreditorius negaljo daiktu disponuoti net ir tada, kai skolininkas buvo nemokus. Tokios teiss buvo gaunamos tik sudarius papildom sutart. Paminsime tris sutartis, kurios sustiprindavo kreditoriaus padt2: d)pactum de vend en d o sutartis, kuria remiantis ustato gavjas, jeigu skolininkas nevykdys savo pareigos, gali parduoti keist objekt. Vliau i sutartis buvo taip plaiai taikoma, kad kaito objekto perdavimo teis jo p i g n u s turin, ir kaito gavjas galjo j realizuoti, nepriklausomai nuo to buvo ar ne i teis aptarta p ig n u s ; b )p a c tu m a n t i c h r e t i c u m (antichresis) buvo taikom a tada, kai kaito objektas duodavo vaisius. Tokiu atveju kaito gavjas galjo juo naudotis, o surinkti vaisiai buvo skaiiuojami procent, o po to ir paios skolos mokjimo sum; c) lex c o m m i s s o r i a . Tai buvo neform ali sutartis, kurios dk a kreditorius tapdavo objekto savininku tuo atveju, jeigu skolininkas laiku nevykdydavo savo prievols. vykd sipareigojimus, kaito gavjas privaldavo grinti daikt. Kreditoriaus valdym pretorius saugojo specialiais interdiktais. Aiku, kad jei fiducijos institute pirm j viet um kreditoriaus interesai, tai p i g n u s , atvirkiai, kreditoriaus interesus utikrino labai silpnai. Reikjo surasti kompromisin keli: i vienos puss, isaugojant skolininko nuosavybs teis keistam daiktui, sukurti kreditoriui daiktin teis j, o i kitos puss, i daiktin teis tuo atveju, jeigu skola laiku nesumokama, turjo virsti teise disponuoti keitimo objektu. Be to , f i d u c i a irp ig n us, neirint didelio juridinio skirtumo tarp j, turjo dar vien silpn pus. Asmuo, nordam as gauti kredit, btinai turjo prarasti keitimo objekt. Tuo tarpu pats kreditas danai buvo reikalingas kaip tik tam daiktui, pvz., dirbti emei, kuri dabar turjo bti perduodam a kreditoriui. Taigi
W. Rozwadowski. Prawo rymskie. Warszawa, 1991. S. 166

Teis svetimus daiktus

ekonomini santyki vystymasis reikalavo sukurti toki kredito utikrinimo form, kuri suteikt galimyb skolininkui keist daikt valdyti iki to laiko, kol skola bus grinta. Graikikuose Italijos miestuose tokia forma buvo h y p o t h e c a . Palaipsniui ji prasiskverb ir rom n civilin apyvart.

Hypotheca
Teisinje literatroje h y p o th e c a dar buvo vadinama odiniu kaitu. Trumpai tariant, skolininkas neperleisdavo kreditoriui kaito objekto, bet ir toliau likdavo jo savininku bei valdytoju. Taiau galiojo susitarimas, jog tuo atveju >igu skola nebus sumokta, kreditorius turs teis patenkinti savo reikalavim parduodant keist daikt. Tam, kad i teis bt realizuota, kreditorius turjo gyti valdymo keistam daiktui teis. iai teisei pasiekti pretorius nustat trejopas priemones: 1) I n t e r d i c t u m S a l v i a n u m (Salviano interdiktas). em s sklyp nuomos santykiuose blogesnje padtyje buvo nuomotojas, todl jis negaljo pastoviai kontroliuoti nuominink. Taigi pastarasis galdavo gana lengvai iveti ar parduoti keist daikt. is interdiktas ir buvo viena i nuom otojo gynimo p riem o n i .In terd ictu m S a l v i a n u m trkumas yra tas, jog j buvo galima nukreipti tik prie tam tikr kolon, bet ne treiuosius asmenis; 2) A c tio S e r v ia n a . iame iekinyje nuom otojo teis nuomininko inventori gavo tikros daiktins teiss pobd, t. y. eimininkas j galjo ireikalauti i bet kurio valdytojo; 3) A c t i o q u a s i S e r v ia n a arba a c tio g y p o th e c a in r e m . iam iekiniui susiformavus klasikinje teisje, faktikai buvo ubaigtas naujos keitimo formos - hipotekos formavimas. A c t i o q u a s i S e r v ia n a buvo taikom as tada, kai prievols utikrinim o p riem one y i i pasirenkam a h y p o t h e c a . Jeigu prievol nebuvo vykdoma, tai is iekinys paddavo kreditoriui isireikalauti keist daikt i kaito davjo, ar i bet kurio gijjo. Mat visi patvarkymai dl daikto, padaryti kaito davjo vliau, t. y. po daikto keitimo, kreditoriui neturi reikms. Kadangi keiiant daikt h y p o th e c a bdu jis nebuvo perduodam as, skolininkas turjo galimyb j keisti kelis kartus. Tokiu atveju, ikilus eilikumo problemai patenkinant reikalavimus, praddavo veikti mums jau
167

VIII skirsnis

inomas principas p r i o r te m p o r i , p a t i o r i u r e (pirmesnis laike yra ir pirmesnis teisje). Pagal princip pardavus keist daikt, pirmiausia buvo patenkinami pirmojo kreditoriaus reikalavimai, po to antrojo, treiojo ir t.t., kol u parduot keist daikt nelikdavo pinig. 472 m. Konstitucija nustat, kad hipotek kolizijos atveju, pirmenyb priklauso toms, kurios yra nustatytos ratikai, dalyvaujant oficialiam p areig n ui arb a yra patvirtintos ne maiau kaip trij liudytoj paraais. Pagaliau Justinianas nustat, jog esant ir tokiam susitarimui, jis nepaalina kreditoriaus iu s v e n d e n d i , o tik apsunkina jos realizavim: kreditorius prie tai turjo tris kartus spti skolinink dl skolos sugrinimo. Taigi galutinai keitimo teis Romoje susiformavo kaip daiktin teis parduoti svetim daikt ir i esms liko tokia pat iki ms dien. Pardavimo teis iimties tvarka priklaus tik pirmajam kreditoriui. Kreditorius, gavs savo teis vliau, kit kreditori atvilgiu galdavo j legalizuoti su slyga, kad bus patenkinti jo pirm tak reikalavimai, utikrinti hipoteka (ius offerendi et succetendi). Kaip inome, kreditorius nepatenkint reikalavim dal daniausiai patenkindavo parduodam as keist daikt. Pagrindin pardavimui keliama slyga buvo maksimalus rpestingumas (omnis diligentia ). Suma, likusi patenkinus kreditori reikalavimus, buvo grinama skolininkui. Galima iskirti tris kaito atsiradimo bdus - tai sutartis, statymas ir vieosios valdios potvarkis, ileistas remiantis teismo sprendimu. kaito teis pasibaigdavo sumokjus skol, garantuot kaitu, sunaikinus kaito objekt, kaito objekt sigijus kaito gavjui arba atsisakius kaito teiss. Klasikinio laikotarpio pabaigos teisiinkai (Ulpianas) ima bet koki keitimo sutart aikinti taip, kad jau pati sutartis suteikia kreditoriui teis parduoti keist daikt (ius vendenti), jei sutartyje nepasakyta kitaip.

4. Superficijus ir emfiteuzis
Abi ios formos - tai ribotos daiktins teiss nekilnojamj turt. Jos maksimaliai ribojo nuosavybs teis sklyp. Emfiteuzis - tai graikikos kilms ilgamets nuomos sutarties prototipas. Kaip savarankika teis ji susiformavo poklasikiniam e laikotarpyje. Taigi tai buvo paveldim a ir
168

Teis svetimus daiktus

perduodam a svetimo sklypo naudojim osi teis, sipareigojant m okti kasmetinius procentus. Jau nuo sen laik valstybei m u n c i p i m ar ventovms priklausanius dirvonuojanius sklypus buvo galima atiduoti aminam laikymui ar kelioms deimtims met (ager vectigalis). Kita vertus, asmuo, gavs sklyp, privaljo mokti tam tikr mokest (vectigal). Poklasikiniame laikotarpyje susiformavo du pagrindiniai sklyp ilaikymo bdai: 1) kai valstybiniai sklypai, buvo perduodam i ius p e r p e t u m ; 2) kai sklypai, priklausantys im peratoriui privaios nuosavybs teise, buvo perduodam i emfiteuzs bdu. Pirmoji teis buvo amina, o antroji laikino pobdio. Vliau tos teiss buvo nustatomos ir privatiems sklypams. V m .e.a. ios abi teiss susilieja ir perim a vienalyt pavadinim i u s em p h yteu ticu m . Klasikiniame laikotarpyje kilo ginas: ar sklypo atidavimas aminam valdymui turi daugiau nuomos, ar pirkimo-pardavimo sutarties bruo. D ar prie Justinian, viena Zenono konstitucija nustat, kad tokio pobdio sutartis nra nei nuomos, nei pardavimo sutartis. Joms buvo suteiktos visikai savarankikos sutartiescontractus e m p h y t e u t i c a r i u s statusas. Vadinasi emfiteuzis susiformavoTcaip savarankika daiktin teis. Em fitento padtis buvo labai panai savininko teisin padt. Jis naudojosi sklypu, o vaisiai tapdavo jo nuosavybe nuo separacijos momento. Em fitentas galjo sklyp be joki apribojim gerinti (meloratio) bei keisti jo paskirt. Sklype jis taip pat galjo nustatyti servitut, turto, esanio treiojo asmens nuosavybje, atvilgiu bei naudotis servitutu, jeigu jo sklypas buvo valdaniuoju. Em fitentas naudojosi sklypo perdavimo aminojo valdymo teise treiajam asmeniui bei jo keitimo teise. Savo teises e m i tentas galjo ginti tais paiais iekiniais kaip ir savininkas, gindamas nuosavybs teis. Be to, jis taip pat naudojosi ir interdiktine gynyba. Em fitento teis galjo bti perduodam a treiajam asmeniui in te r v iv o s (pvz., pardavimas) ar m o r t i s c a u s a (testam en tas) bdu. Jeigu em fitentu i m irus nebuvo paliekamas testam entas, tai teis pavelddavo jo statyminiai pdiniai. D aikto savininkas pirm iausia tu rjo teis m okest (vectigal, canon). Justinianas nu stat, kad m okesio nem okjim as tris m etus su teikia savininkui teis ataukti emfiteuz. T pai teis savininkas turjo ir tuo
169

VIII skirsnis

atveju, jeigu sklypas bdavo pablogintas arba emfitentas nemokjo viej mokesi. Kita vertus, emfitentas, perleisdamas em privaljo apie tai praneti savininkui, kuris turjo* pirmenybs teis j nupirkti. Tuo atveju, jeigu savininkas atsisakydavo nuo ios teiss, tai jis vis tiek galjo reikalauti 2% gautos sumos. Superficijus (superficius) - tai paveldima ir perleidiama teis naudotis svetimu ems sklypu statybos reikalams. i teis sudar galimyb naudotis pastatu, esaniu svetimame sklype. Superficijaus tikslas buvo paskatinti ir tuo paiu palengvinti gyvenamj nam statyb. Remiantis bendru principu s u p e r fic ia s so lo c e d it, pastatas, pastatytas svetimame sklype, tapdavo to sklypo savininko nuosavybe. Jau respublikos laikotarpiu tretieji asmenys galdavo statyti p astatu s visuom eninse ar privaiose em se, gav disponuojani tais sklypais asmen sutikim. ie asmenys u naudojimsi pastatais paprastai turjo mokti tam tikr mokest (solarium). Naudojimosi svetimu sklypu laikas superficijuje buvo nustatomas arba labai ilgas, arba aminas. Nuo paprastosios nuomos jis skyrsi tuo, kad pretorius suteik ios teiss turtojui interdikt (< de superficiebus ), labai pana [uti p o s s id e tis , kuriuo superficijus galjo apsiginti nuo vis asmen paeidiani jo teis. Vliau pretorius suteik kitus iekinius, btent: a c t i o n e m in f a c t u m , kuris atitiko vindikacin. Superficijus galjo atsiimti em net i paties jos savininko. Justiniano teisje, pripainus superficijui a c tio n e s in rem , ji galutinai susiformuoja kaip savarankika daiktin teis, kuri galima buvo perleisti, apsunkinti servitutais, keisti. Superficijuje iliko ir tam tikri nuomos elementai: jie atsirasdavo ali susitarimu, juos charakterizuojantis poymis y r a s o la r iu m , pagaliau juos, kaip ir nuom, panaikina daikto inykimas ir mokesio nemokjimas 2 metus. Nuo emfiteuzs ji skyrsi tuo, kad savininkui nepriklaus pirmenybs teis perkant daikt.

D evintasis skirsnis

ROMN EIMOS TEIS

1. Bendra romn eimos charakteristika

eima (familia) Romoje buvo visuma asmen, susiet giminysts ryiais. J sudar didelis patriarchalini asmen junginys, kur jo ved sns su savo monomis ir vaikais, klientai ir vergai. Ulpianas teig, kad f a m i l i a tai turtas (res), mons (personae), kil i tos paios gimins (vaikai, ankai) arba to paties namo (eimos tvo mona, vaik monos), o taip pat ir vergai. Tai rom n eima siaurja f a m i l i a prasme. Seniausiojo laikotarpio teisei turjo reikms ir ymiai platesns eimos svokos supratimas. Tas pats Ulpianas ra, kad pavadinimas f a m ilia reikia tam tikr bendruom en, jungiani visus kognatus (asmenis, susietus kraujo ryiais). Taiau toliau jis teigia, kad f a m i l i a pagal bendr teis mes vadiname visus agnatus (D.50.6.). eim galjo sukurti tik Romos pilietis, turintis i u s c o n u b i i . Rom n eim ai buvo bdingi gim inins santvarkos bruoai. Jos jungiam uoju elementu buvo eimos galvos -pa ter f a m i l i a s valdia, bet ne kraujo ryiais
171

IX skirsnis

pagrsta giminyst. P a ter f a m i l i a s valdia eimos nariams seniausiame laikotarpyje maai kuo skyrsi nuo jo valdios vergams. Todl p a te r f a m i l i a s teisi visuma seniausiame laikotarpyje buvo vadinama m a n u s (kumtis), kuri vliau jau reik tik vyro valdi monai, o p a t e r f a m i l i a s valdia kitiems eimos nariams buvo vadinama p a t r i a p o te s ta s . Romn eim a - tai m onogam in, pagrsta agnatine gim inyste, eima, kurios svarbiausiu asmeniu yra p a t e r f a m i l i a . Visi ios eimos nariai, tiesiogiai pavalds p a t e r f a m i l i a s , buvo vadinami s u i. ioje eimoje tik p a t e r f a m i l i a yra visikai teisnus, tik jis y ra p e rs o /ia s u i i u r i s (savosios teiss asmuo). Visi kiti eimos nariai, esantys p a t e r f a m i l i a valdioje, visiko
/

teisnumo neturjo ir buvo laikomi p e r s o n a e a li n i i u r is (svetimosios teiss asmenys). P a te r f a m i l i a s sns, nepriklausomai nuo j amiaus, eimynins ir visuomenins padties, esant gyvam p a t e r f a m i l i a visada buvo jam pavalds ir turjo labai ribot civilin teisnum. Jie negaljo bti turto savininkai, j gytas turtas autom atikai tapdavo p a t e r f a m i l i a nuosavybe. Pavalds asmenys galjo sudarinti naudingus sandorius tik p a t e r f a m i l i a vardu. P ater f a m i l i a s valdia eimos nariams praktikai buvo neribota, todl jis buvo vienintelis ir turtini teisi eimoje subjektas. Svarbiausiu p a t e r f a m i l i a s te is in s p a d tie s b ru o u buvo jo nepriklausomyb nuo kieno nors valdios eimoj z .P a te r f a m i l a s valdia kitiems eimos nariams - antrinis poymis, iplaukiantis i pirmojo. P ater f a m i l i a s turjo neribot valdi visiems eimos nariams (monai, vaikams, ankams, proankiams, sn monoms ir t.t.). Jam priklaus pavaldi asmen gyvybs ir mirties teis, atsisakymo nuo naujagimio, pardavimo vergovn, knikj bausmi, ivarymo i nam, vedusi sn santuokos nutraukimo ir kitos teiss. P a ter f a m i l i a s valdia pasibaigdavo tik jam mirus arba paiam to panorjus. Mirus p a t e r f a m i l i a s , sns, isilaisvin i p a t r i p o t e s t a s , patys tapdavo p a t e r f a m i l i a s , kuri valdi patekdavo j monos. Mirusiojo p a t e r f a m i l i a s ankai patekdavo savo tv valdion, o nal privaljo globoti mirusiojo sns. Y p z tin g p a te r f a m i l i a s padt labai gerai suprato ir patys romnai. Gajus ra: Vargu ar dar yra moni, kurie turt savo vaikams toki valdi, kaip m es (D. 50.16.). Laikui bgant paproiai ir visuomenin nuom on gerokai apribojo p a t e r f a m i l i a s valdi. P a te r f a m i l i a s
172

Romn eimos teis

neribota valdia savo suaugusiems snums kokio nors svarbesnio vaidmens visuomeniniame gyvenime neturjo. G ana anksti ved sns, uimantys auktas pareigas, gyveno atskirai nuo p a t e r f a m i l i a s ir turjo savo pragyvenimo altinius. D ar daugiau, sn nualinimas nuo paveldjimo, nesant tam rim t prieasi, buvo vertinamas kaip f u r o r (beprotyb). Patria p o t e s t a s apribojimas prasidjo gana anksti. Manoma, kad Romulas udraud parduoti vaikus vergovn, o j nuudymas buvo kvalifikuojamas kaip nusikaltimas. M ag istrata i ir teism ai p ra d jo ginti n ep a g rstai n u alin t nu o paveldjim o pavaldi p a t e r f a m i l i a s asm en teises. Buvo priim ta daugyb statym, abribojusi p a t e r f a m i l i a s teises perleidiant turt. Vadinasi, p a t e r f a m i l i a s valdia, nors ir egzistavusi vis Romos istorijos laikotarp, buvo gerokai apribota.

2. Agnatin ir kognatin giminyst

eima, pagrsta p a t e r f a m i l i a s valdios idja vadinosi agnatine. Visi pavalds vienvaldiam p a t e r f a m i l i a s buvo laikomi giminmis, t.y. agnatais. Kraujo ryys kokios nors teisins reikms neturjo. Todl itekjusi ir perjusi gyventi savo vyro nam us m oteris nutraukdavo bet kokius giminysts ryius su savo ankstesnija eima. Vyro tvams ji tapdavo dukra, o vyro broliams ir seserims seserimi. Tapusi kitos eimos agnate ji prarasdavo paveldjimo teis anksiau buvusi jos agnat turt. Agnatin giminyst ilikdavo ir po p a t e r f a m i l i a s mirties. Agnatai galjo bti susieti ir kraujo ryiais, bet teisin reikm turjo tik j pavaldum as vienam ir tam paiam p a t e r f a m i l i a s . A gnatin gim inyst buvo nustatom a tik pagal vyrikosios lyties linij, kadangi pavaldumas buvo tik eimos tvui. Vaik palikuonys taip pat tapdavo savo p a t e r f a m i l i a s agnatais. Agnatin giminyst buvo skirstoma tiesiogins ir alutins eils giminyst, taip pat laipsnius. Vieno bendro protvio agnatai buvo laikomi alutins eils giminmis, o agnatai, gim vieni i kit - tiesiogins eils giminmis.
173

IX skirsnis

Agnatins giminysts laipsnis buvo nustatom as priklausom ai nuo gimim, sudarani giminyst, skaiiaus. Pavyzdiui, snus buvo tvo pirmo laipsnio agnatas, ankas senelio antro laipsnio agnatas. alutins eils agnatins giminysts laipsnis priklaus nuo gimim skaiiaus i vieno giminaiio iki bendro protvio ir gimim skaiiaus i bendro protvio iki antro giminaiio. Pavyzdiui, tikrieji broliai ir seserys - antro laipsnio alutins eils agnatai, kadangi juos skiria vienas gimimas i bendro protvio, o dd ir snnas jau bus treiojo laipsnio alutins eils agnatai, kadangi dd ir snno tvas yra antro laipsnio agnatai (broliai), plius ankas treiasis gimimas. Agnatin giminyst, slygota/?** ter f a m i l i a s valdios, gerokai apribojo civilin apyvart. Kadangi visi eimos nariai, iskyrusp a t e r f a m i l i a s , buvo p e r s o n a e a lie n i iu r is, tai niekas nenorjo sudarinti su jais sandori, pagal kuriuos viskas, kas buvo gyta, tapdavo p a t e r f a m i l i a s nuosavybe, o pastarasis joki pareig pagal sandor negydavo. Pagal tokius sandorius privaljo atsakyti patys p e r s o n a e a lie n i iuris, nebdami nuosavybs teiss subjektais. Tokia dvejopa j padtis trukd vystytis kinei apyvartai. Prasidjs Romoje gamybini jg vystymasis skatino civilin apyvart bei privaios nuosavybs didjim. Pagamintas didesnis kiekis materialini vertybi, negu j reikia suvartoti patiem s gam intojam s, skatina tvus sukaupt turt patikti savo kraujo giminaiiams, inoma, pirm iausia vaikams. Agnatin giminyst to neleidia padaryti ir aiku prietarauja natraliam tv norui palikti turt savo tikriems vaikams, kurie tapo agnatais kit p a te r f a m i l i a s . Visa tai ir slygoja naujos eim os - kognatins, pagrstos kraujo giminyste, atsiradim. Kognatin eima ir kognatin giminyst pragyveno Romos valstyb. Atsiradusi Romos valstybje kognatin giminyst tapo iuolaikini eimos teisini santyki pagrindu. Kaip ir agnatin, taip ir kognatin giminyst buvo tiesiogins ir alutins eils, ir vairi laipsni. Tiesiogins eils giminyst dar skirstoma auktutin ir emutin. Jeigu giminaiiai kildinam i nuosekliai vienas i kito (t ''s, snus, ankas, proankis ir t.t.), tai jie yra tiesiogins eils giminaiiai. Giminaiiai, i kuri yra kils konkretus asmuo, vadinami tiesiogins auktutins eils giminaiiais
174

Romn eimos teis

(tvas, senelis, prosenelis, motina, senel, prosenel ir t. t.). Giminaiiai, kil i konkretaus asmens, vadinami tiesiogins emutins eils giminaiiais (vaikai, ankai, proankiai). Giminaiiai, kurie yra kil i vieno bendro protvio, yra alutins eils giminaiiai. Giminysts laipsnis nustatomas pagal gimim skaii, kuris slygojo i giminyst. P radedam a skaiiuoti nuo bendro protvio. Pastarasis neskaitomas. Pavyzdiui, pusbroliai yra ketvirtos eils giminaiiai, nes tarp j ir j senelio yra keturi gimimai. Nuo giminysts skyrsi svainyst. Tai vieno sutuoktinio santykiai su kito sutuoktinio giminaiiais. Tarp sutuoktini giminaii svainysts santyki nra. Svainysts laipsnis atitinka giminysts laipsn tarp sutuoktinio ir to jo giminaiio, su kuriuo svainysts santykiuose yra kitas sutuoktinis. Pavyzdiui, m onos sesuo bus an tro laipsnio svainysts santykiuose su jos vyru. Svainysts santykiai nutrkdavo pasibaigus santuokai. Broliai ir seserys, kuri ir tvas, ir m otina tie patys, buvo laikomi tikraisiais. Broliai ir seserys, kurie turjo t pai motin, bet skirtingus tvus, arba t pat tv, bet skirtingas motinas, buvo laikomi netikrais. Romn eimai charakteringi bruoai buvo tvirtinti rom n eimos teisje, kuriai buvo bdingas nuoseklumas ir sistemos vientisumas. Daugelis rom n eimos teiss nuostat isaugojo savo vert ir iuolaikinje teisje.

3. Santuoka ir jos rys

eimos sukrimo pagrindas Romoje buvo santuoka. Romos juristai santuokiniams santykiams skyr daug dmesio. Jie ianalizavo juos ir dav j turtin vertinim. I ilikusi altini matome, kad seniausioji Romos visuomen idealizavo eim, o juristai gana idealistikai apibdindavo pai santuok. M odestinas ra: Santuoka yra vyro ir monos sjunga, viso gyvenimo bendrum as, dievikosios ir mogikosios teiss suvienijimas (D.23.2.). Taiau per vis Romos valstybs istorij mona, moteris nebuvo lygiateis su vyru. Ji visada priklaus nuo tvo, vyro, brolio, globjo. Ir tai buvo teisin nelygyb, kuri aikiai matom a ilikusiuose teiss altiniuose.
175

IX skirsnis

Romn eimos teiss jstorija skiria dvi santuokos ris - teist romnik santuok (matrimonium iustum) ir santuok, sudaryt tarp peregrin ir kit laisvj, kurie neturjo teiss sudaryti teist romnikj santuok. Savo ruotu teista romnika santuoka buvo dviej ri :cu m m a n u ir s in e m a n u . Kiekviena j buvo sudaroma skirtingai, sukeldavo skirtingas .teisines pasekmes sutuoktini turtini ir asmenini santyki srityje, skirtingai bdavo nutraukiama. Pirmoji santuokos ris buvociim m a n u . Dl tokios santuokos mona patekdavo visikon vyro priklausomybn. i santuoka tiesiogiai takojo monos c a p u t. vykdavo c a p itis d e m i n u t i o . Jeigu iki santuokos mona buvo p e r s o n a e s u i i u r i s , tai po santuokos c u m m a n u , jinai tapdavo p e r s o n a e a lie n i iu ris. Jeigu iki santuokos sudarymo ji buvo savo tvo valdioje (in p o t e s te ) ir jo bei vis jo eimos nari agnate, tai susituokusi c u m m a n u , ji patekdavo savo vyro m a n u s arba jo p a t e r f a m i l i a s , jeigu vyras buvom p a tr ia p o t e s t e . Teisiniu poiriu tapusi svetima savo senajai eimai, ji tapdavo vyro eimos agnate. Antra santuokos ris buvo s in e m a n u . Esant iai santuokai, mona nepatekdavo vyro valdion, o seniausiais laikais, net neatsirasdavo teisini ryi tarp monos ir vyro. Teisiniu poiriu m ona likdavo svetima savo vyrui ir vaikams. Taiau vykus ir tokiai santuokai m ona teisikai isaugo iki santuokos buvusi eimynin padt. Ji ir toliau lieka savo senosios eimos agnate. Kada ir kodl atsirado i santuokos ris, kuri suteik galimyb bti nepriklausomai nuo vyro ir tuo paiu teisikai nebti jo eimos nare, iandien sunku pasakyti. Aiku viena, kad svetima vyro agnatinei eimai mona nedalyvavo ios eimos religiniam e kulte, nesiejo jos su vyru ir jokie pasaulietins teiss saitai. ioje santuokoje nebuvo d i v i n i et h u m a n i iuris c o m m u n i c a t i o apie kur kalba Modestinas. Manoma, kad II amiaus pr.m.e. antrojoje pusje santuokas/ne m a n u jau buvo prastin eimos sudarymo forma. Taiau ios santuokos pdsak galima aptikti ir ymiai anksiau. D ar XII lenteli statymai num at vyro m a n u s monai atsiradimo pagrind - gyjamj senat, t.y. nenutrkstam vyro ir moters gyvenim vienerius metus. Galimas dalykas, kad vieneri m et bendras gyvenimas transform uodavo j ius t u m m a t r i m o n i u m , ir
176

Romn eimos teis

suteikdavo vyrui m a n u s prie mon. Taiau faktas, patvirtinantis, kad XII lenteli statym pasirodymo epochoje jau buvo santuo kasm e m a n u , yra t statym n u o stata, kalb an ti apie u s u r p a t i o t r i n o c t i i . M oteris, susituokusi be formalum, galjo ivengti v y i o m a n u s , jeigu per vienerius bendro gyvenimo metus ji tris naktis pasialina i vyro nam. Buvo laikoma, kad kartu ji nutraukia senat, kuriai pasibaigus galjo atsirasti santuoka m a n u s m a r i t i (su vyro valdia) . Pasinaudodam a u s u r p a t i o t r i n o c t i i teise, m ona gali santuok padaryti j m e m a n u (be vyro valdios) vis jos egzistavimo laik. iandien sunku pasakyti, kokios socialins prielaidos slygojo ios santuokos formos atsiradim. Galbt tai i pradi buvo teisikai nepilnavert santuoka tarp patricij ir plebj, kuriems iu s c o n u b i i buvo pripainta i pradi tik 445 m. pr.m.e. priimtu lex C a n u l e i a , o gal tai buvo plebj santuokos forma, kuri vliau pasisavino ir patricijai. Santuoka c u m m a n u ir s in e m a n u labai skyrsi savo sudarymo ir nutraukim o tvarka. Santuokose mm m a n u sudarymas buvo labai formalus aktas, reikalaujantis tam tikr apeig atlikimo. Santuoka s in e m a n u buvo ne formali. Tai faktin padtis, su kuria buvo siejami tam tikri teisiniai padariniai tv ir vaik tarpusavio santykiuose, kuriems atsirasti pakako monos atjimo vyro namus, esant abipusiam susitarimui sudaryti santuok. Jeigu besituokiantys buvom p a tr ia p o t e s t a t e , tai tokiai santuokai reikjo i r i p a t e r f a m i l i a s pritarimo. Santuoka c u m m a n u , kurioje mona visikai priklaus nuo vyro, galjo bti nutraukta tik jo iniciatyva. S an tuo kas/ne m a n u galjo bti nutraukta ne tik abipusiu sutuoktini susitarimu (d i v o r t i u m bet ir vienasmeniniu vyro arba monos valios ireikimo aktu (repudium). Pagrindiniai santuokos s i n e m a n u principai, ir ypa santuokos nutraukimo laisvs principas respublikos laikotarpio pabaigoje ir principato laikotarpio pradioje turjo labai daug neigiamos takos Romos visuomens gyvenimui. R espublikos laikotarpio pabaigoje dl ben dro m oralinio nuosm ukio eim yniniam e gyvenime vyksta atri kriz. S an tuokin neitikimyb, itvirkavimas gavo neregt mast. Santykiai tarp sutuoktini prarado ankstesn savo reikm. Pastarieji stengsi neturti vaik, imta piknaudiauti santuokos nutraukim o laisve, siekiant spekuliatyvini tiksl.
12. 1519

177

IX skirsnis

Siekdamas sustabdyti eim irim, stabilizuoti eimos santykius bei stimuliuoti gimstatum, im peratorius Augustas prim daug labai griet statym, reguliuojani eimos santykius. Vis pirma pamintinas lex J u lia de a d u l t e r i i s (18 m. pr.m.e.), num ats bausmes u itvirkavim (relegatio). Pagal statym bdavo baudiami ne tik tiesioginiai kaltininkai, bet ir tie, kurie tai toleravo. Buvo baudiami kaltosios monos vyras ir tvas, jeigu jie nereik jai kaltinimo. Kiek vliau (18 m. pr.m.e. arba 4 m. m .e.?) priim am as lex J u l i a de m a r i t a n d i s o r d i n i b u s , p a d a r s d au g p a k itim eim os teisje. Devintaisiais ms eros m etai is statymas, pasilius konsulams P ap ia ir P o p p a e a , buvo papildytas. Augusto priimti statymai turjo labai didel tak rom n eimos teisei ir buvo daugelio teisini reikini eimos ir santuokos santyki srityje atsiradimo pagrindas. Bausdamas u neitikimyb ir itvirkavim, Augustas num at iimt vyro ir m oters nesantuokiniam gyvenimui, kai jie negali susituokti dl prieasi, numatyt paiam e statyme. Pavyzdiui, buvo leidiam as n esan tu o k in is gyvenim as se n a to ri luom o asm enim s ir ilaisvintiems asmenims, nes pats statymas neleido jiems susituokti. Taiau, kad toks gyvenimas bt nebaudiamas, reikjo, kad jis nebt atsitiktinis. Sugyventiniai privaljo turti tiksl sukurti eim ir nei vienas i j neturjo bti santuokoje. Toks gyvenimas buvo vadinamas konkubinatu ir skyrsi teisinmis pasekm m is nuo a tsitik tin i lytini ryi. P irm iau sia vaikai, gim konkubinate, nors ir nebuvo teisti, bet skyrsi nuo neteist. Jie buvo liberi n a t u r a l e s .Laikui bgant jie gijo kai kurias paveldjimo, teisinimo teises ir pan. Daug teisi turjo ir konkubina. Todl konkubinat imta irti kaip santuokos surogat. Siekdamas, kad bt sudaryta kuo daugiau santuok ir padidt gim stam umas, jau m intuose statym uose Augustas n um at daugyb ypating priemoni. Buvo numatyta, kad vyrai nuo 25 iki 60 met ir moterys nuo 20 iki 50 m et turi gyventi santuokoje ir turti vaik. Asmenims, nesilaikantiem s i reikalavim, buvo taikom os gana grietos turtinio pobdio sankcijos. Asmenys, nesantys santuokoje, neturjo teiss paveldti pagal testament, o esantys santuokoje, bet neturintys vaik, galjo paveldti
178

Romn eimos teis

tik pus jiems skirto turto. Turtas, kurio negaljo gauti paveldjimo keliu, buvo vadinamacflMcii/n ir atitekdavo arba kitiems, testamente nurodytiems pdiniams, arba idui. Buvo nustatytas ir vaik skaiius, kuriuos privaljo turti, kad nepatekt bevaiki kategorij. Vyrams pakako vieno, o moterims reikjo 3 (ilaisvintajai - 4) vaik. Be to, Augustas num at, kad moterims, turinioms statymu numatyt vaik skaii, nebt taikomas apribojimas paveldint pagal statym, taip pat joms buvo suteiktos ir kitos privilegijos turtini santyki srityje. Taiau ios gana grietos priem ons norim rezultat nedav. Jeigu vliau situacija kiek ir pagerjo, tai ne dl to, kad buvo priimti tokie statymai, o dl to, kad vyko tam tik r teigiam poslinki R om os valstybs visuom eniniam e gyvenime. L e x J u l i a et P a p i a P o p p a e a , ypa jo nuostatos apie c a d u c a , tik sukl sumait ir sudar prielaidas iekoti bd, kaip apeiti pat statym. Taiau ios taisykls galiojo per vis klasikin laikotarp ir buvo panaikintos tik Konstantino laikais. Pati santuokos s i n e m a n u koncepcija gyvavo iki Romos valstybs lugimo. Btent ji ir istm senj santuokcum m a n u . Tai reikt vertinti kaip vien i domiausi ir svarbiausi rom n eimos teiss bruo.

4. Santuokos sudarymas
Santuoka c u m m a n u ii s in e m a n u buvo sudaromos skirtingomis formomis. Taiau dar iki santuokos sudarymo rom n eimos teisei buvo inomas suieduotuvi institutas (sponsalia). Seniausiam e laikotarpyje a l i e n i iu ris asmens suieduotuvs bdavo atliekamos j p a t e r f a m i l i a s , bsimiems sutuoktiniams net nedalyvaujant. Vliau jaunieji susiieduodavo, gav savo p a t e r f a m i l i a s sutikim . Suieduotuvs vyko atlikus dvi stip uliacijas. V ienos stip u liacijo s m etu jau n o sio s p a t e r f a m i l i a s pasiaddavo perduoti j jaunajam , o kitos stipuliacijos m etu jaunasis pasiaddavo priimti jaunj u mon. Manoma, kad paiais seniausiais laikais suieduotuvms vykti utekdavo vienaals stipuliacijos, t.y. jaunosios p a ter fa m ilia s p a s i a d d a v o p e r d u o ti j ja u n a ja m . J a u n a s is nesipareigodavo ir isaugodavo teis vienaaliu valios pareikimu nutraukti
179

IX skirsnis

santuok. V lesniais laikais susiieduoti galim a buvo ir nesilaikant formalum, paprastu abipusiu susitdirimu.Sponsalia paeidimas sukeldavo tam tikras teisines pasekmes. Seniausiais laikais s p o n s a l i a paeidimas suteikdavo kitai aliai teis reikalauti padaryt nuostoli atlyginimo. Pretorin teis num at, k a d s p o n s a l i a paeidimas utraukdavo i n f a m i a (negarb) ir apribodavo teis bti teisme svetim interes atstovu. Imperijos laikotarpiu buvo nustatyta, kad alis, be svarbi prieasi paeidusi s p o n s a l i a , p ra ra s d a v o teis re ik a la u ti, kad ja i b t su g r in to s suieduotuvi proga duotos kitai aliai dovanos, ir privaljo grinti gautas dovanas. Ketvirtojo imtmeio statymuose numatytas praradimas, matyt, siejosi su ikisantuokinio pabuiavimo (osculum) paproiu. Jaunojo mirties atvejutfscu/o i n t e r v e n i e n t a jaunajai arba jo pdiniams atitekdavo pus ikisantuokini dovan. Seniausioji rom n teis inojo tris santuokos sudarymo arba m a n u s monai atsiradimo bdus: c o n f a r r e a t i o , c o e m p t i o ir u s u s . C o n fa r r e a tio - tai religinis aktas. Jis vykdavo dalyvaujant deimiai liudytoj, yniams (pontifex maximus irflamen Dialis). Buvo atliekama visa eil sakralini ritual tariant specialius odius. Svarbiausias i ritualini apeig buvo paventinimas ir p a n i s f a r r e u s (speciali duona) ragavimas. Jaunieji turjo atsiksti/? a m .s f a r r e u s , o likusi jo dal paaukoti Jupiteriui. Tik asmenys, gim i tokios santuokos ir esantys tokioje santuokoje, galjo uimti auktas ventik pareigas (rex sacrarum ir flamen Dialis). Manoma, kad i santuokos sudarymo forma buvo bdinga tik patricij santuokoms ir ja negaljo pasinaudoti plebjai. Antroji santuokos sudarymo forma c o e m p tio - tai monos tariamas pirkimas i jos p a t e r f a m i l i a s arba globjo. m onos pirkim as vyko tokiomis pat formomis kaip ir labiausiai verting daikt - ems, verg. Tai b n v o m a n c i p a c i o , kuri vyko dalyvaujant penkiems liudytojams ir svrjui (libripens) su svarstyklmis. Jaunasis turjo pasakyti tam tikr formul ir po to perduoti metal jaunosios p a t e r f a m i l i a s . Seniausioje epochoje c o e m p t i o tikrausiai buvo realiu monos pirkimo aktu. Taiau gana anksti c o e m p t i o tapo paprasta i m a g i n a r i a v e n d i t i o forma. Be i dviej form buvo inoma ir treioji santuokos (su vyro valdia) sudarymo forma - u s u s . Tai faktinis santuokini gyvenimas vienerius metus.
180

Romn eimos teis

Nesunku pastebti, kad iuo atveju eimos santykiams buvo taikom as daiktins teiss institutas - gyjamoji senatis. Panaiai, kaip valdytojas, valds nekilnojamj turt du, o kilnojamj - vienerius metus, gydavo nuosavybs teis t turt, gyvenimas vienerius metus suteikdavo vyrui m a n u s savo monai. Seniausiais laikais u s u s , matyt, buvo taikom a norint sankcionuoti santuok, sudaryt paeidiant form alius reikalavim us, arba faktin santuokin gyvenim, atsiradus bendrai nesilaikant joki form alum (jaunosios pavogimas). Santuoka, sudaryta vienu i mint bd, buvo santuoka c u m m a n u . m ona patenka vyro arba jo p a t e r f a m i l i a s valdion, uima eimoje dukters viet -f i l i a e l o c u m o p t i n e t . Kaip f i l i a , ji visikai priklauso nuo savo p a t e r f a m i l i a s . Seniausiais laikais tik toki patriarchalin santuok c u m m a n u inojo romnai. Atsiradus santuokai s in e m a n u , senosios santuokos sudarymo formos palaipsniui pradeda inykti. I m int trij santuokos sudarymo form anksiausiai nustojo reikms u s u s . Gajus jau kalba apie i santuokos sudarymo form, kaip apie statym panaikint arba umirt. Pirmojo ms eros amiaus pradioje jau retai sutinkama santuokos sudarymo form a, c o n f a r r e a t i o n e m . Tai liudyja Gajus, nurodydamas, kad 23 m.e. metais priimtas statymas, kuris galt paskatinti santuok ia forma sudarym, siejant su jomis galimyb uimti kai kurias auktas yni pareigas. i santuokos forma, nors ir taikom a ribotai, gyvavo iki pagonybs inykimo. Santuokos sudarymo forma c o e m p tio dar sutinkama klasikini jurist laikotarpyje. Gajus vadina i form praktine, taiau ji jau ne kaip m a n u s atsiradimo bdas, ne kaip tikrosios santuokos sudarymo bdas, o kaip c o e m p t i o f i d u c i a r i a , leidiantis moteriai gyti kai kuri lengvat. i santuokos sudarymo form a iuo laiku buvo vartojam a kaip priem on, padedanti moteriai isivaduoti i statymu teisinto globjo valdios. Moteris fiktyviai itek a ir ag nat globa jai inyksta. Po to fiktyvus vyras j rem an cip uo ja tam , kur ji n o r t tu r ti savo globju. P astarasis j emancipuoja, bet k aip m an u m i s s o r , lieka jos globju. Taiau nuo IV m.e.a. c o e m p t i o jau ir tokia forma nesutinkama. Lygiagreiai su senj santuokos sudarymo form inykimu vyko nauj, n e fo rm a li san tu o k o s su d ary m o form , p a g rst su situ o k ia n i j
181

IX skirsnis

susitarimu, tvirtinimo procesas (consensus facit nuptias - santuoka sudaroma susitarimu). Klasikini jurist laikotarpyje vienintel romnikos santuokos forma jau yra santuoka s in e m a n u . Atsiradusi i paprasto santuokinio gyvenimo, stengiantis ivengtim flnus, naujoji santuoka sudaroma paprastu besituokianij susitarimu, lydima kai kuri buitini paproi. Taiau visi ie paproiai kokios nors teisins reikms neturi. Santuoka, atpalaiduota nuo b et koki form alum , esant dideliam
i

fomalumui kituose maiau reikminguose teisiniuose aktuose, nelabai aikus rom n teiss reikinys, kur galima paaikinti nebent istorine santuokos s in e m a n u kilme. Tokia neformali santuokos sudarymo tvarka iliko iki pat Rom os im perijos pabaigos. Tik Bizantijoje buvo vesta banytin santuoka. Kad sudaryta santuoka bt teista, kad j sudarius atsirast teisiniai padariniai, sudarant j buvo reikalaujama laikytis tam tikr slyg. Pirmoji santuokos sudarymo slyga buvo santuokinis amius, kuris Romoje buvo nustatytas vyrams -1 4 met, moterims -1 2 met. Antroji slyga buvo sutikimas sudaryti santuok. Sename laikotarpyje tai buvo tikp a t e r f a m i l i a s sutikimas. Jaunasis duodavo sutikim sudaryti santuok, jeigu jis buvo s u i iuris. Jaunoji, nors ir buvo s u i i u r i s , turjo gauti savo a u c t o r i t a s tu t o r is (globjo) sutikim. Palaipsniui susiformavo kitas poiris. Sudarant santuok a lie ni iuris asmeniui vis pirm a reikjo jo paties sutikimo ir jaunosios/? a ter f a m i l i a s sutikimo, taip pat jaunojo p a t e r f a m i l i a s sutikimo ir asmens, kurio valdion gali patekti jaunasis, m in is p a te r f a m i l i a s , sutikimo. Pavyzdiui, sutikim ankui susituokti duoda ne tik jo p a t e r f a m i l i a s (senelis), bet ir jo tvas, esantis to paties p a t e r f a m i l i a s (senelio) valdioje, kadangi po senelio mirties ankas, pateks savo tvo p a t r i a p o t e s t a s . Ankas negali savo tvui, kurio valdion jis pateks mirus seneliui, primesti pdini, t.y. busimj savo vaik. Kitokia situacija buvo su ankmis. Ank itekdama ne tik kad nepagimdys savo seneliui ir tvui pdini, bet ir pati nustos buvusi j pdine, nes ji taps savo vyro agnate. Todl jaunosios p a t e r f a m i l i a s duoda tik sutikim jai ieiti i senosios agnatins eimos. M atome, kad ankstesniame laikotarpyje sutikimas sudaryti santuok rmsi ta paia valdios eimoje idja, kuria rmsi ir pati agnatin eima.
182

Romn eimos teis

Tvas duodavo sutikim vaikams susituokti ne todl, kad jis buvo tvas, o todl, kad jis buvo p a t e r f a m i l i a s , tvikosios valdios knytojas. Treioji santuokos sudarymo slyga buvo susituokianij ius c o n u b i i . Klitys susituokti dl ius c o n u b i i galjo atsirasti dl to, kad jaunieji priklaus skirtingiems visuomens sluoksniams (luomams) arba dl j tarpusavio giminysts ar kit santyki. Iki lex C o n u l e i a (445 m. pr.m.e.) primimo buvo draudiam a sudaryti santuok tarp patricij ir plebj. Iki lex J u l i a ( 18 m. pr.m .e.) neleidiam a buvo tuoktis laisviesiems su ilaisvintaisiais, o po io statymo prmim o - ilaisvintiesiems su senatori luomo atstovais. Naikino iu s c o n u b i i ir agnatin bei kognatin giminyst. Tiesiogins eils gim inyst buvo klitis san tu ok ai sudaryti, nepriklausom ai nuo giminysts laipsnio. alutins eils giminaiiai negaljo tuoktis iki eto laipsnio. Vliau, iki respublikos laikotarpio pabaigos, buvo neleidiama santuoka tarp c o n s o b r i n i , t.y. tarp asmen, kuri motinos buvo seserys, o tvai broliai. Im perijos laikotarpiu buvo draudiam a santuoka tik tarp asmen, kuri bent vienas yra emutins eils pirmo laipsnio bendro abiems besituokiantiem s protvio giminaitis. Pavyzdiui, negalima buvo tuoktis ddei su dukteria, tetai su snnu ir pan. Buvo draudiama ir santuoka tarp globjo ir globotins, provincijos valdytojo ir tos provincijos moters. L e x J u l i a de a d u l t e r i i s udraud santuokas tarp asmen, kuri vienas kaltinamas santuokine neitikimybe. Visais iais atvejais buvo laikoma, kad nra vienos i pagrindini slyg santuokai sudaryti - iu s c o n u b i i .

5. Santuokos nutraukimas
Btina teisin santuokos egzistavimo prielaida ta, kad per vis santuokos laik ilikt tos slygos, kurios buvo btinos susituokiant. Kurios nors i t slyg inykimas sudarydavo pagrind santuokai nutraukti. P aprastai santuoka pasibaigdavo vieno i sutuoktini mirtimi. Esant sutuoktiniams gyviems, santuoka pasibaigdavo j nutraukiant. Santuokos nutraukim o pagrindu pagal rom n teis, pirmiausiai bdavocapitis d e m i n u t i o , kuri, kaip inome, turjo tris laipsnius.
183

IX skirsnis

vykus vieno i sutuoktini c a p i t i s d e m i n u t i o m a x i m a , t.y. jo patekim as vergov, nutraukdavo santuok, nes vergai, kaip inom e, neturjo iu s c o n u b i i . Taiau, jeigu paim tas j nelaisv ir taps vergu sutuoktinis grdavo Rom, tai p o s t l i m i n i u m dka santuoka buvo atstatoma, nes buvo laikoma, kad m a n u s niekada nebuvo pasibaigusi. i taisykl buvo netaikom a santuokai e m a n u , n e s p o s t i l i m i n i u m buvo taikoma tik res iu r is, bet ne res f a c t i . O kaip inome, santuoka s in e m a n u buvo laikoma tik faktiniu, bet ne teisiniu ryiu. Jeigu abu sutuoktiniai buvo kartu nelaisvje, tai santuoka tssi. Santuoka nutrkdavo ir vieno i sutuoktini c a p i t i s d e m i n u t i o m e d i a atveju, nes nepilieiai, iskyrus la tin i v e ter es , taip pat n e t u r j o t c o n u b i i . V ieno i sutuoktinicapitis d e m i n u t i o minimu atveju, t.y. pasikeitus jo s t a t u s f a m i l i a e , santuoka nutrkdavo tik tada, jeigu dl tokio pasikeitimo atsirasdavo tarp sutuoktini tokia agnatin giminyst (jos laipsnis), kuri bt klitis sudaryti santuok. Pavyzdiui, p a t er f a m i l i a s snijo savo dukters vyr prie tai neilaisvins dukters i savo p a t r i a p o t e s t a s . iuo atveju sutuoktiniai tam pa agnatais (broliu ir seserimi), tarp kuri santuoka draudiama. Santuokacwra m a n u galima buvo nutraukti vyro a rb a jo p flfe r f a m i l i a s valia. Kaip inome, santuokai c u m m a n u sudaryti reikjo monos p a t e r f a m i l i a s sutikimo (vliau ir paios monos sutikimo). Kadangi mona patekdavo [ m a n u s m a r i t i (vyro valdi), X&i]ospater f a m i l i a s ir ji pati prarasdavo teis nutraukti santuok. Tai galjo padaryti tik vyras arba jo p a t e r f a m i l i a s prieprieiniu santuokos sudarymui form alum keliu (c o n tr a r iu s a c t u s ) . Santuoka, s u d a ryta co n fa rrea tio bdu, galjo bti n u tra u k ta d i f f a e r a t i o , o sa n tu o k a , su d ary ta c o e m p t i o b d u , r e m a n c i p a t i o keliu. Santuoka s i n e m a n u galjo bti nutraukta ne tik abiej sutuoktini valios ireikimu (d i v o r t i u m m u t u o d i s s e n s u ) , bet ir vieno i sutuoktini valia ( r e p u d iu m ) . Koki nors teisini pagrind santuokai nutraukti nereikjo. Ituokos laisv buvo vienas i pagrindini rom n eimos teiss princip. N eirint daugyb ituok respublikos laikotarpio pabaigoje ir imperijos laikotarpiu, ir tai, kad ituoka prietaravo krikionikajam mokslui apie santuok, ituokos laisvs principas niekad nebuvo ne tik panaikintas, bet ir apribotas. Net Augusto priimti gana grieti statymai
184

Romn eimos teis

eimos teisi klausimais nepaliet ituokos laisvs principo. L ex J u l i a de a d u lte r iis tik numat, kad apie santuokos nutraukim turjo bti skelbiama dalyvaujant septyniems liudytojams. Tai paprastai buvo darom a teikiant rat dl ituokos - l i b e l l u m r e p u d ii. Tai buvo labai formalus santuokos nutraukim o apribojimas, kuris nepaliet ituokos laisvs principo esms, jeigu nekreipti dmesio tas turtines sankcijas, kurios buvo taikomos kaltajai aliai nutraukiant santuok be svarbi prieasi (sin ius ta ca u sa ). Jeigu m ona savo elgesiu sudar slygas ituokai, arba pati reikalavo ituokos s i n e i u s t a c a u s a , tai ji prarasdavo savo krait. Jeigu dl santuokos nutraukim o kaltas vyras, tai jis prarasdavo d o n t i o p r o p t e r n u p t i a s (ikivestuvines dovanas). Tai ir viskas. Santuoka net ir nesant tam joki prieasi bdavo nutraukiama. Nei teismas, nei kakokia kita institucija jo netikrino. Iki visiko savo lugimo rom n eimos teis vadovavosi L i b e r a m a t r i m o n i a e o s e }i principu. Respublikos ir principato laikotarpiais antrosios santuokos (nutraukus pirm j) sudarymas nebuvo ribojamas. Atvirkiai, lex J u lia et P a p ia P o p p e a numat, kad asmenims, nutraukusiems santuok ir po tam tikro laiko nesudariusiems naujos santuokos, buvo taikomi paveldjimo teiss apribojimai (incapacitas) . V lesniais laikais, siekiant apsaugoti pirm osios santuokos vaik interesus, apribojamos kai kurios tv, sudariusi antrj santuok, teiss disponuoti turtu, kur jie gavo i pirmos santuokos. Tvas (motina), sudars antrj santuok, tik valdo pastarj turt, o jam mirus is turtas atitenka vaikams i pirmosios santuokos. Be to, naujajam sutuoktiniui negali bti padovanota, o taip pat jis negal paveldti daugiau turto, negu pirmosios santuokos vaikai. Nal, norinti itekti antr kart, privaljo laukti ne maiau 10 mnesi (gedulo metai). Tai savotikos pagarbos mirusiam vyrui ireikimas. Taiau svarbiausias tikslas nustatant term in buvo ivengti galim sunkum nustatant tvyst vaiko, gimusio ne vliau kaip po 10 mnesi, po pirmosios santuokos nutraukim o (turbatio sanguinis). Taiau io te rm in o n esilaik y m as n e d a r n a u jo sio s s a n tu o k o s negaliojania, o tik apribojo kai kurias jos turtines teises ir utraukdavo jai i n f a m i a (negarb).
185

IX skirsnis

6. Sutuoktini tarpusavio santykiai

Asmeniniai ir turtiniai sutuoktini santykiai santuokoj e c u m m a n u iv s in e m a n u buvo labai skirtingi. Santuokoje c u m m a n u mona, tapusi teisiniu poiriu visikai svetima savo ankstesnei eimai, paklsta savo vyro axba]opater f a m i l i a s , jeigu vyras y ra a /ie m iu ris, m a n u s , kuri i esms niekuo nesiskyr nuo tvo p a t r i a p o t e s t a s vaikams. Panaiu iekiniu vindikacin vyras gali susigrinti mon, palikusi namus. Vyras gali mon bausti vairiomis bausmmis, net umuti. Jis gali parduoti j vergovn (in mancipium). Kaip vergai ir vaikai, mona neturi teisnumo turtini santyki sferoje. Visa tai, kas jai priklaus iki santuokos, jeigu ji buvo p e r s o n a e s u i iu ris, sudarius santuok, atitenka vyrui. i beteis monos padt turtini santyki sferoje teisiniu poiriu kompensuodavo tik tai, kad ji buvo savo vyro pdin - h ere s sua, priklausomai nuo to, ar vyras turjo teist pdini. Kadangi ji buvo vis savo vyro agnat giminait (agnat), tai esant tam tikroms slygoms ji buvo ir j pdin. Galioj Romos valstybje paproiai iek tiek velnino beteis monos padt santuokoje c u m m a n u . Paproiai neleido bausti m onos, neiklausius jos senos eimos nari nuom ons, t.y. jos kognat. Pagaliau, ta pagarba, k uri vyras peln, priklausomai nuo jo padties visuomenje, turjo takos ir monai. Visikai kitaip atrod vyro ir monos santykiai santuokoj e s m e m a n u . i santuoka nekeit monos teisins padties, kurioje ji buvo iki santuokos sudarymo. Ji likdavo in p a t r i a p o t e s t a s , jeigu iki santuokos buvo savo tvo valdioje ir toliau likdavo savo p a t e r f a m i l i a s pdine (sua heres), savo senosios eimos agnate. Jeigu iki santuokos sudarymo j i b u v o p e rs o n a e s u i iu r is, status ji isaugo ir po santuokos sudarymo. Jokios drausmins valdios monai vyras neturi. Jis neturi teiss reikalauti per teism, kad ji grt, jeigu ji to pati nenori. Vyras turjo tik i n t e r d i c t u m d e rexore e x h i b e n d a et d u c e n d a prie treiuosius asmenis, kurie j laiko prie jos vali. Ir turtas, priklauss jai iki santuokos, jeigu ji buvo p e r s o n a e s u i iuris, lieka jos nuosavyb. Visa tai, k ji gyja santuokos metu, taip pat yra jos turtas, kuris vlesniais laikais buvo pavadintas graikiku term inu - p a r a p h e r n a . Todl ji gali
186

Romn eimos teis

sudarinti su savo sutuoktiniu bet kokius turtinius sandorius, iskyrus dovanojim. Dovanojimas tarp sutuoktini buvo draudiamas, siekiant isaugoti visik kiekvieno turtin nepriklausomyb. Treiojo ms eros am iaus pradioje tik vienu atveju buvo teisintas dovanojim as tarp sutuoktini. Jeigu mirdavo dovanotojas, nepareikalavs dovan grinti, tai toks dovanojimas buvo laikomas galiojaniu. (D. 24.1.) Laikui bgant sutuoktini asm enins ir turtins nepriklausomybs principas iek tiek keitsi. Buvo nustatyta, kad sutuoktiniai negali reikti vienas antram infamini (negarbs) iekini, reikalui esant jiems duodam i kitokie iekiniai, kurie neutraukia negarbs. Materialins atsakomybs vieno sutuoktinio kitam atveju buvo taikom a vadinam a b e n i f i c i u m c o m p e t e n t i a e , pagal kuri buvo galima reikalauti, kad bt palikta tiek turto, kad nereikt skursti. Pretorius pradjo vyrui duoti interdikt, kurio dka jis galjo ireikalauti mon i treij asmen, ir nepatenkinti monos tvo iekinio, kuriuo jis reikalavo sugrinti dukter, esani santuokoje s i n e m a n u . Palaipsniui sigali taisykl, kad vyras privalo saugoti mon, o mona vyr. G ana nuosekli ir ibaigta sutuoktini, esani santuokoje s in e m a n u , turto atskirumo sistema buvo modifikuota dviej lygiagrei romn eimos teisei inom in stitu t , - d o s ir d o n a t i o p r o p t e r n u p t i a s . Ilaikyti eim buvo vyro pareiga. m ona ir vaikai turjo teis reikalauti i vyro ir tvo ilaikymo ( alimentatio ). Taiau nuo sen laik, tik atsiradus santuokai si n e m a n u , atsirado paprotys santuokos sudarymo m etu duoti vyrui ypating krait, kuris vadinosi . Ne visas monai priklausantis turtas ir ne eo ip so tapdavo kraiiu. D o s - tai tik tas turtas, kur i savo turto specialiai vyrui iskirdavo mona arba jos p a t e r f a m i l i a , arba kas nors kitas (globjas). Jeigu krait duodavo m onos tvas, jis vadinosi d o s p r o f e c t i t i a , o jeigu pati mona, ar paalinis asmuo, jis vadinosi d o s a d v e t i t i a . Taiau visais atvejais kraitis turjo bti formintas specialiu aktu. I pradi pagrindin d o s paskirtis buvo padti vyrui materialiai dengiant eimos ilaikymo ilaidas. Taiau laikui bgant d o s gavo ir kit, teisiniu poiriu gal net svarbesn funkcij. D o s turjo apsaugoti vyr nuo ituokos m onos iniciatyva. Seniausiais laikais d o s visam laikui tapdavo vyro nuosavybe. Jis nebuvo grinamas nei monos mirties atveju, nei iduotas,
187

IX skirsnis

isituokus dl vyro kalts. Labai retos ituokos tais laikais slygojo \o k\d o s teisin likim. Taiau respublikos laikotarpio pabaigoje, kada padidjo ituok be svarbi prieasi skaiius, toksdos teisinis likimas pasirod labai palankus vyrams. N eribota ituokos laisv sudar slygas vyrams piktnaudiauti turtinmis teismis. G a v d o s, vyrai galdavo tuoj pat nutraukti santuok ir pasilikti sau vis d o s . Todl atsirado btinyb teisikai utikrinti ir monos interesus. Pirmiausiai tuo pasirpino suinteresuoti asmenys, t.y. mona arba jos tvai. Santuokos sudarymo ir do s teikimo mom entu jie reikalavo, kad vyras stipuliacijos forma sipareigot grinti d o s santuokos nutraukim o arba vyro mirties atveju. Toks d o s grinimo utikrinimo bdas vadinosicaiifio rei u x o r ia e . Atsiradus c a u t i o numatytoms slygoms, mona, ar kitas, davs krait asmuo, turjo prie vyr, ar jo pdinius iekin - a c tio ex s t i p u l a t u . Neretai perduodamas vyrui kraitis bdavo vertinamas ir tarytum parduodam as jam u tam tikr sum, kuri jis privaljo grinti ituokos atveju. is paprotys taip sigaljo, kad net ir tuo atveju, kai c a u t i o nebuvo, buvo laikoma, jog d o s negrinim as ituokos dl vyro kalts atveju, prietarauja b o n a f i d e s (gerai valiai), arba yra deliktas (privaios teiss paeidimas). Teisikai d o s pair tvirtino pretoriai, kurie pradjo duoti m onom sacfio rei uxoriae. Vliau aikinant iuos iekinius ir bon a f i d e s svok klasikinio laikotarpio teisininkai sukr vis eil teiss norm , reguliuojani iuos santykius. Buvo nustatyta, kad jeigu santuoka pasibaigia dl monos mirties, tai d o s pasilieka vyrui, iskyrus t atvej, kai d o s duotas monos tvo ir jis dar gyvas. Jeigu santuoka pasibaigdavo dl vyro mirties, tai d o s visada bdavo grinamas monai arba jos tvui. Kraitis buvo grinamas ir tuo atveju, jeigu santuoka bdavo nutraukiam a vyro iniciatyva arba dl jo kalts. Jeigu santuoka buvo nutraukiam a monos iniciatyva arba dl jos kalts, d o s likdavo vyrui. Visaisdos grinimo atvejais, vyras turjo teis padaryti i jo atskaitymus vaik ilaikymui, jeigu jie lieka gyventi kartu su tvu, arba atskaitymus alai, padarytai monai ieikvojus turt, arba blogai elgiantis,
188

Romn eimos teis

atlyginti. Neirint d o s iimtis, vyro pareiga grinti d o s buvo num atyta statyme. Taiau d o s savininku vis tik buvo vyras, kuris dar santuokoje galjo j ieikvoti arba net perleisti kitiems asmenims, turdam as tiksl po to nutraukti santuok. Suprantama, mona turi teis reikalauti, kad jai bt g r i n t a i s vert, taiau i reikalavimo teis gali bti bevais, nes nebus i ko iiekoti. Siekiant geriau apsaugoti monos interesus, lex J u l i a d e a d u l t e r i i s udraud vyrui be monos sutikimo perleisti d o s einant nekilnojam j turt, esant Italijos teritorijoje. Be to, perleidim u buvo laikoma ne tik tiesioginis nuosavybs teiss perleidimas, bet ir tokie teisiniai veiksmai, dl kuri buvo galima prarasti nuosavyb vliau (keitimo teise). Taigi ios priem ons dka pagrindin turto, einanio d o s dalis buvo apsaugota nuo ivaistymo. Be to, monos reikalavimo teis buvo utikrinta vadinamaprivi/ZegiM iu e x ig e n d i , t.y. ji turjo pirm um o teis prie kitus vyro kreditorius savo reikalavimams patenkinti. Im peratorius Justinianas dar labiau apsaugojo monos interesus d o s teisini santyki sferoje. Jis panaikino vyro teis pasilikti d o s sau net ir monos mirties atveju. D o s iuo atveju turjo bti grintas monos pdiniams. Taigi jau vlesni laik rom n teis, numato, kad d o s lieka vyrui tik vienu atveju, t.y. ituokos dl monos kalts atveju. Tai turtin sankcija monai, dl kurios elgesio iiro santuoka. Be to, Justinianas udraud perleisti nekilnojamj turt, einant krait, net ir esant monos sutikimui. I dviej iekini, kuriuos turjo mona, gindam a savo interesus, iplaukianius i d o s (actio ex stipulatu ir aetio rei uxoriae), Justinianas paliko tik a c tio ex s t i p u l a t u , kuris turjo bti sprendiamas remiantis b o na e f i d e i. Buvo panaikinti ir visi iskaitymai i d o s , k u riu o s g aljo ank siau p a d a ry ti vyras. P rik lau siu si m o n a i p r i v i l e g i u m e x ig e n d i tapo tikra vyro viso turto ipoteka monai. Taigi dka to, kad buvo pareiga grinti d o s ir draudiam a perleisti j kitiems asmenims, klasikiniu laikotarpiu vyras, nors ir buvo teisikai d o s savininku, bet faktikai buvo tik turto einanio d o s naudotoju iki to, kol santuoka egzistavo. Kartu su d o s rom n eimos teis inojo ir kit dom institut d o n a t i o p r o p t e r n u p t i a s . Jau senaisiais laikais gyvavo paprotys iki vestuvi duoti dovanas bsimajai monai (donationes aute nuptias). I
189

IX skirsnis

pradi toks dovanojimas kokios nors didesns reikms neturjo. Taiau g av u sio s baudins sankcijos pobd, ikisantuokinis dovanojimas taip pat gavo ypating reikm. Jeigu mona kalta dl ituokos rizikuodavo prarasti krait, tai sutuoktini lygiateisikumo principas, taip pat ir teisingumas reikalavo, kad ir vyras, gaudamas d o s i savo turto iskirt lygi dal d o s, kaip monos teisi garantij. Toks turto iskyrimas palaipsniui tapo, jeigu ne teisine vyro pareiga, tai padorum o taisykle. Taiau reikalauti tokio turto iskyrimo nei jaunoji, nei jos tvai negaljo. Dovanojimo sandorio tarp sutuoktini draudim as slygojo d o n a t i o vykym iki santuokos, nes kitaip dovanojimas bt niekingas. Taiau klasikinio laikotarpio teisje normos, reguliuojanios d o n a tio a n te n u p t i a s , nebuvo tobulos. Tik im peratori Justino ir Justiniano laik teis suteik institutui d o n a t i o a n te n u p t i a s reikiam teisin iraik. Buvo leista atlikti d o n a t i o ne tik iki santuokos, bet ir po jos sudarymo. Ir d ab ar tas institutas vadinasi d o n a t i o p r o p t e r n u p t i a s , nors toks pavadinimas ir ne visikai atitinka t reikin, nes i esms jokio dovanojimo nebuvo. Vyras ir toliau lieka padovanot daikt savininku, jis jais naudojasi, kaip ir anksiau. Jeigu santuokinis gyvenimas vyksta normaliai, tai d o n a t i o p r o p t e r n u p t i a s jokios reikms neturi. Jo vaidmuo garantuoti monos interesus nepagrstos arba nuo jos nepriklausomos ituokos atveju. D abar ji gali jau pareikalauti ne tik d o s grinimo, bet ir d o n a t i o p r o p t e r n u p t i a s . Siekiant geriau garantuoti monos interesus, jos teis d o n a t i o p r o p t e r n u p t i a s , buvo udrausta perleisti turt, sudarant d o n a t i o p r o p t e r n u p t i a s , tretiesiems asmenims. Taip palaipsniui susiformavo turtini santyki tarp sutuoktini sistema. T santyki pagrindu buvo sutuoktini turto atskirumo principas, kuris esant normaliai santuokai, i esms niekur nepasireikia, bet blog santuok (ituok) atveju geriausiai garantuojantis abiej sutuoktini interesus. Prieprieiniai d o s ir d o n a t i o p r o p t e r n u p t i a s institutai, bdami sutuoktini teisi garantijomis ituokos atveju, sudar kak panaaus bendr eimos nuosavyb, kuri buvo ekonom in eimos baz. Kadangi nek iln o jam asis tu rta s , su d a ra n tis d o s ir d o n a t i o , n e g a l jo b ti perleidiamas tretiesiems asmenims, i ekonomin baz buvo labai patvari.
190

Romn eimos teis

7. Tv ir vaik tarpusavio santykiai

Tv ir vaik tarpusavio santyki pobd rom n eimoje apsprend p a t r i a p o t e s t a s , patriarchalin ir vienaal tvikoji valdia. Tv ir vaik tarpusavio santykiuose, patriarchalins santvarkos principai buvo labai ryks ir gyvavo labai ilgai. Kaip sak rom n teisininkai, tokios valdios vaikams neturjo nei viena jiems inoma tauta. Laikui bgant i tvika valdia silpnjo, taiau visikai neinyko niekada. P a tria p o t e s t a s bdinga tai, kad rom n teis pripaino tik tvo valdi vaikams. Ne tik tvui esant gyvam, bet ir po jo mirties motina savo vaikus neturjo joki teisi. Senojoje c u m m a n u santuokoje m otina eim oje um savo vaik atvilgiu sesers padt. M irus vyrui eim a suskildavo daugyb savarankik eim, bet motina t eim atvilgiu jokios valdios negydavo. Nors ji ir tapdavo p e r s o n a s u i i u r i s , bet patekdavo savo artimj agnato, daniausiai savo snaus, globon. Santuokoje s in e m a n u m otina nebuvo net savo vaik agnate. Taigi teisiniu poiriu ji buvo jiems svetima. Tik pripainus kognatin giminyst, kai kurie jos santykiai su vaikais gauna teisin iraik. Pavyzdiui, m o tin a ir vaikai gyja paveldjimo teises vieni kit atvilgiu. Imperijos laikotarpiu pripastama j tarpusavio teis ilaikym (alimentai), taip pat kai kuriais atvejais motinos teis bti savo vaik globja. Taiau koki nors teisi, bding p a t r i a p o t e s t a s , jis niekada negyja. Tv ir vaik tarpusavio teisini santyki rom n eimoje pagrindas buvo teista santuoka ir teista eima. Pagal senj rom n teis neteisti, nesantuokiniai vaikai teisiniu poiriu buvo svetimi ne tik savo tvui bet ir motinai, nes senoji rom n eimos teis rmsi agnatin giminyste. Tik pripainus kognatin giminyst, j padtis savo m otinos ir jos gimini atvilgiu pasikeit. Jiems buvo suteikta paveldjimo teis kartu su teistais vaikais, nes c o g n a t i o (kraujo giminyst) pagal rom nus nepriklaus nuo teistos santuokos. Buvo laikoma, kad nesantuokiniai vaikai teisiniu poiriu tvo i viso neturjo, nors faktikai visi inojo kas yra to vaiko tvas. Todl jis neturi vaikus p a t r i a p o t e s t a s , o vaikai jo atvilgiu taip pat neturi joki teisi. Kiek geresnje padtyje buvo vaikai gim konkiubnate. Jie turjo
191

IX skirsnis

teis ilaikym (alimentai), taip pat, nors ir ribotas, paveldjimo teises po j p a t e r n a tu r a lis mirties. Taiau j tvaspatria p o t e s t a s juos neturjo. Kaip matome, tv ir vaik tarpusavio santyki teisin iraika pasireikdavo p e v p a tr ia s p o t e s t a s . Patria p o t e s t a s - tai absoliuti patriarchalins eimos galvos valdia. i valdia apm pat vaiko asmen, taip pat ir vis jo gyt turt. Asmenini santyki sferoje nuo p a t e r f a m i l i a s priklaus naujagimio gyvenimas. Jis sprend, ar palikti gyventi gimus kdik, ar nuudyti j, ar imesti. Tvas turjo teis parduoti savo vaikus vergov tran s T ib e r i m arba valstybs v id u je-m m a n c i p i u m . Jam priklaus neribota j vita e ea ne c is (gyvybs ar mirties) teis. Turtini santyki sferoje f i l i u s f a m i l i a s (sns) - p e r s o n a a l i e n i iuris. Nors jie ir turi civilin teisnum, taiau viskas, k jie gyja eo ip so tam pa tvo nuosavybe. Tvas atsak u vaik deliktais padaryt al. Per amiusp a tr ia p o t e s t a s turinys gerokai pasikeit./*** f r/a p o t e s t a s apribojimai anksiau pastebimi asmenini santyki sferoje. Teis imesti naujagim, parduoti savo vaikus vergovn, gyvybs ir mirties teis buvo panaikintos, o fizini bausmi taikymo savo vaikams teis buvo apribota. Nors yra teigim, kad p a t e r f a m i l i a s teis imesti naujagim (ius exponendi ) buvo panaikinta dar Romulo, taiau m anoma, kad ji galutinai inyko tik im p erijo s la ik o ta rp iu . I u s v e n d e n d i t r a n s T i b e r i m (pardavim as vergovn) ap rib ota buvo labai anksti. Jau X II len teli statymuose yra nuostat, draudiani parduoti vaikus vergovn Romos valstybs viduje. Tokia teise tvas galjo pasinaudoti tik tris kartus. Po treiojo in m a n c i p i u m karto snus isivaduodavo i tvikosios valdios. Kadangi statymuose buvo kalbam a tik apie snus, tai interpretatoriai iaikino, jog kitiems asmenims, esantiems tvo valdioje (dukterys, ankai ir pan.) norintiems isivaduoti tereikjo vienkartins in m a n c i p i u m . Viename im peratoriaus Konstantino statym snaus nuudymas buvo prilygintas nuudymui bendrai (parricidium). Tvas, piktnaudiaujantis savo teise bausti fizinmis bausm m is vaikus, valdios pareign gali bti priverstas ilaisvinti sn i p a t r i a p o t e s t a s . Vaikams buvo leista paduoti skund magistratui dl tvo iauraus elgesio su jais. Vis i apribojim dka p a t r i a p o t e s t a s praranda savo patriarchalin pobd.
192

Romn eimos teis

Turtini santyki srityje p a tr ia p o t e s t a s silpnjimas vyko panaiai, kaip ir verg turtini teisi sferoje. Kaip ir vergams, savo suaugusiems snum s tvai d anai iskirdavo tam tik r tu rto dal, kad jie g alt savarankikai kininkauti (peculium). Esant tam tikroms slygoms tvai privaljo atsakyti u savo vaik prievoles. Palaipsniui vaik padtis pradeda skirtis nuo verg padties turtini santyki sferoje ir j savarankikumas vystosi kita linkme. Pirmiausia buvo nustatyta, kad visk k snus karys gyja kare (in castris) arba karinje tarnyboje yra jo nuosavyb, kuria jis gali nepriklausomai nuo tvo naudotis ir disponuoti. is turtas buvo pavadintas p e c u l i u m c a stren se . turt snus galjo net palikti testam entu kitiems asmenims. Snaus, nepalikusio testam ento, mirties atveju is turtas atitenka tvui ne paveldjimo teiss pagrindu, bet iure p e c u l l i . Absoliutins monarchijos epochoje p e c u l i u m c a s tr e n s e taisykls buvo taikom os ir turtui, kur snus gydavo tarnaudam as valstybinje tarnyboj e. Taip atsirado p e c u l i u m q u a s i ca s tr e n s e . Didelius pakeitimus vaik turtini santyki sferoje padar imperatorius Konstantinas. Jis nustat, kad visa tai, k vaikai (ne tik sns) paveldi po motinos mirties (bona matem a ), yra j nuosavyb, kuria disponuoti tvas neturi teiss. Jie turi teis tuo turtu naudotis iki gyvos galvos. Vliau i taisykl buvo taikom a ir tu rtu i gautam i m otinos gim inaii (bona materni generis). Pagaliau Justinianas nustat, kad tvui priklauso tik tai, k snus gyjae* re p a t r i s , t.y. operuodam as tvo turtu. Visa kita, nepriklausomai nuo to kokiu bdu snaus buvo gyta, yra jo nuosavyb. Tvas turi teis naudotis tuo tu rtu iki gyvos galvos. Visas toks turtas ( j neeina peculium castrense ir quasi castrense) buvo vadinamas bona a d v e n t ic i a . Taiau tvo teis naudotis iuo turtu iki gyvos galvos gali bti panaikinta to asmens* kuris t tu rt padovanojo, paliko testam entu ir pan. Jeigu i tvo teis panaikinama, tai tas turtas buvo vadinamas b o n a a d v e n t i c i a i r r e g u l i a r i a . Taigi Romos imperijos pabaigoje i p a t r i a p o t e s t a s ir turtini santyki sferoje lieka tik elis. Buvo pripaintas vaik turtinis savarankikumas. P a tr ia p o t e s t a s susilpnjimas reik ir eimos teisins vienybs inykim. eima jau ne teisinis vienetas, bet asmen, kurie yra savarankiki
n m o

193

IX skirsnis

teisini santyki subjektai, sjunga. Visi jie turi teis bti savininkais, alimi teismo procese, sudarinti sandorius. Patria p o t e s t a s , pirmiausia atsirasdavo natraliu bdu, t.y. gimus vaikui teistoje santuokoje. Neteistiems vaikams p a t r i a p o t e s t a s galjo atsirasti tik j uos teisinus, t.y. le g itim a tio bdu. Taiau isp a tr ia p o t e s t a s a tsirad im o b das ab soliu tins m on archijo s la ik o ta rp io p ro d u k tas. L e g i t i m a t i o buvo taikomas tik liberi n a t u r a l e s . Buvo inomi trys tokio teisinimo bdai '.legitimatio p e r o b l a t i o n e m c u r ia e t.y. nesantuokinio snaus pristatymas vietini dekurion o r d o, suteikiant jam tam tikr turtin cenz, l e g i t i m a t io p e r s u b s e q n e n s m a t r i m o n i u m t.y. tvams vliau susituokus ir l e g i t i m a t i o p e r r e s k r ip tu m princip - imperatoriui primus special akt. Taiaup a tr ia p o t e s t a s galjo atsirasti ir svetimiems vaikams, juos snijus. Rom n eimos teisje buvo du snijimo bdai, atliekami skirtingomis formomis. Jeigu buvo snijamas p e r s o n a s u i iuris, tai taikom a a r r o g a t i o . snijant p e r s o n a a l i e n i i u r i s buvo taikom a a d o p tio . Seniausiais laikais arrogatio vyko tautos susirinkime dalyvaujant p o n t i f e x m a x i m u s ir snytojui, bei snyjam ajam . Ityrus bylos aplinkybes, p o n t i f e x m a x i m u s sil tautos susirinkimui ar r o g a tio dl snijimo. K iekvienaarrogflfio buv o iu s s u s p o p u l i t.y. statymas. snyti ir bti snytam tokiu bdu galima buvo tik turint teis dalyvauti tautos susirinkim e. Tokios teiss n etu rjo m oterys ir nepilnam eiai. Tautos susirinkimui praradus savo reikm, a r r o g a tio praranda savo iu s s u s p o p u l i reikm. I esms ji tam pa vieu snytoju ir snijamojo susitarimo patvirtinim u. N ustojus kviestis tautos susirinkim us a r r o g a t io buvo atliekam aper r e s c r i p t u m p r i n c i p i s . A d o p t i o buvo atliekama kaip ir m a n c i p a t i o , pasinaudojant X II lenteli statym uose nustatyta triguba mancipacija. snijam ojo tvas parduodavo j m a n c i p a t i o bdu kokiam nors paaliniam asm eniui. Pastarasis tuoj pat m a n u m i s s i o v in d ic ta bdu ilaisvindavo sn. Toliau sek antroji m a n c i p a t i o n i m a n u m i s s i o . Pagaliau - treioji, po kurios snus jau isivaduodavo i p a t r i s p o t e s t a s . Treiosios m a n u m i s s i o nebuvo, nes snus jau bt visikai emancipuotas. Kad vykt snijimas, turjo proces sijungti asmuo norintis snyti - a d o p to r . A d o p t o r prie tvo pasirinkt asmen formaliai pareikia v i n d i c a t i - in p o t e s t a s
194

Romn eimos teis

(vindicatio filii). Tvo pasirinktas asmuo teisme tyli, o pretorius perduoda snyjamj snytojui. iuo sudtingu aktu tikrojo tvo p a t r i a p o t e s t a s pasibaigia, ir snytasis tam pa snytojo eimos nariu ir gyja teisto snaus teises. i forma galjo bti taikoma ir moterims ir nepilnameiams. Norint snyti ia form a ankus, arba dukrinti m oteris, pakako vienkartins mancipacijos. Justinianas panaikino visus iuos formalumus ir vietoje j ved paprast pareikim teisme. Taiau Justinianas gerokai susilpnino a d o p t i o teisines pasekmes. Senoji p a t r i a p o t e s t a s buvo panaikinam a tik tuo atveju, jei snydavo auktutins eils giminaitis (pvz., motinos tvas). Visais kitais atvejais tikrojo tvo p a t r i a p o t e s t a s nepasibaigdavo, o snytasis tik gydavo teis paveldti pagal statym po asmens, kuris j snyjo, mirties (adaptio minus plena). B ea r r o g a tio ir a d o p t i o dar inoma a d o p t i o t e s t a m e n t a r i a , taiau apie snyjimo bd ilikusiuose altiniuose ini nra.

8. Globa ir rpyba
Asmeniui s u i iu r is dl amiaus, sveikatos bkls, savo ypatingos padties ir pan., gyvendinant ir ginant savo civilines subjektyvines teises, gali bti reikalinga kit asmen pagalba. iam tikslui romn teisje buvo g lo b o s ( tu tela ) ir r p o s ( cu ra ) in s titu ta i. G lo b a buvo ste ig ia m a nepilnameiams, eikvotojams ir moterims. Rpa buvo steigiama beproiams, vadinamiesiems m i n o r u m (neturintiem s 25 m et), eikvotojams. Kuo skyrsi globa nuo rpos iandien sunku pasakyti. Aiku tik viena, kad skyrsi globjo ir rpintojo funkcij vykdymo tvarka. Globjas formaliu sutikimo aktu (< auctoritatis interpositio) suteikdavo sandoriui, kuri pats globotinis negali sudaryti, teisin gali. R pintojas gi savo sutikim ireikdavo neformaliu bdu (concensus), galbt net ir ne sandorio sudarymo momentu. Seniausiais laikais globa buvo steigiama ne tam, kad gint globotinio interesus, o siekiant apsaugoti asmen, kurie buv ojo artimiausi pdiniai, pagal statym, interesus. Todl ir globjo paskyrimo tvarka, jeigu jis nebuvo paskirtas testam entu, buvo tokia pat kaip ir aukimo paveldti, t.y. globju
195

IX skirsnis

buvo artimiausias globotinio agnatas. Globa buvo ne globjo pareiga, bet jo teis. Globjo valdia globotinio asmeniui ir turtui labai panai [ p a t e r f a m i l i a s valdi. Palaipsniui globjo teises pradedam a irti kaip jo pareig. Tokio poirio atsiradim slygojo laipsnikas giminysts ryi silpnjim as. P alaipsniui globa tam p a visuom enine prievole ( m u n u s publicum). Todl greta m int dviej globos steigimo bd (agnatin globa ir globotinio giminyst ir paterfamilias testam entas) atsirado treiasis globj paskiria kom petentingi valdios vyrai. Pradeda stiprti ir globos kontrol, vykdoma valstybs. Atsiranda ypatingi pagrindai, kuriems esant galima nesutikti bti globju. Susidaro iekini, kuriuos galima pareikti globjui, jeigu jis nepristato globos ataskaitos, ieikvoja globojamojo turt, nerpestingai tvarko jo reikalus, sistema. Vliau pradta reikalauti, kad globjas, prie praddam as eiti pareigas, pateikt utikrinim (statisdetio rem pupilli salvam fore), kad jis atlygins nuostolius, padarytus globotinio turtui. Imperijos laikotarpiu buvo vesta statymin globotinio hipoteka visam globjo turtui.

D eim tasis skirsnis

PAVELDJIMO TEIS

1. Paveldjimo svoka ir evoliucija Romoje

Mirus mogui, asmeninio pobdio teisiniai santykiai, kuri subjektu jis buvo, teis ir pareigos, sudaranios t santyki turin, pasibaigia. Taiau teiss ir pareigos, kuri esm nepasikeiia dl santyki, subjekt pasikeitimo, t.y. tos teiss ir pareigos, kuri vykdymas nesusietas su j turtoj asmenybe, ir po mogaus, kuriam jos priklaus, mirties neinyksta. iuolaikins teiss poiriu mirusiojo turtas (turtins teiss ir pareigos) atitenka jo pdiniams, kurie tam pa to turto savininkais, skolininkais ir kreditoriais, prievolse, kuri subjektu buvo mirs asmuo. Tok mirusiojo turto perjim kitiems asmenims kartu su skolomis ir reikalavimais vadiname paveldjimu. Taigi paveldjimas yra universalus mirusiojo asmens teisi permimas. Rom n teis paveldjimo problemoms skyr labai daug dmesio. Ir tai yra suprantama, jeigu prisiminsime, koki reikm turjo turtas Romos piliei gyvenimui, j padiai visuomenje .Pa ter f a m i l i a s turtin padtis buvo jo faktins valdios eimoje pagrindas. Todl Rom n paveldjimo
197

X skirsnis

teis turtini santyki sferoje garantavo eimos galvos valios realizavim ir po jo mirties. P a te r f a m i l l i a s , kuris bdamas gyvas turjo neribot valdi eimoje, privaljo pasirpinti jo eimos nari turtiniais reikalais jam mirus. Tam tikslui tarnavo jau XII lenteli statymuose numatyta beveik neribojama testamento sudarymo laisv.Pater f a m i l l i a s , bdamas eimos galva ir viso eimos turto teisinis ir faktinis tvarkytojas, savo mirties atveju testam entu turt galjo palikti kam norjo. Taiau rom n paveldjimo teiss normos i esms garantavo turto isaugojim eimoje (giminje). Tai ir sudar romn visuomens pagrind. Seniausij laik teis kartu su turtini teisi perjimu numat ir mirusiojo teisi ir pareig, kylani i sakralins teiss, perjim pdiniams. Ir tik vlesnio laikmeio teis paveldjim ima irti kaip turtini mirusiojo teisi ir pareig perjim pdiniams. Justiniano digest penkiasdeimtosios knygos eiasdeimt antram e fragmente paveldjimas apibriamas kaip universalus teisi, kurias mirusysis tu rjo, perm im as. ia sakom a: H e re d ita s n i h il a liu d est , q u a m su cc essio in u n i v e r s u m j u s q u o d d e f u n c tu s h a b u e r i t . Taiau, romn teisje, kaip ir daugelio kit senovs taut teisje poiris paveldjim, kaip universal mirusiojo turtini teisi ir pareig permim, sitvirtino gerokai vliau. Mirus mogui, jam priklauss turtas primityviosios teisins mstysenos poiriu, tam pa beeimininkiu. Reikalavimo teis netenka savo subjekto kreditoriaus, o skolos lieka be skolininko. Mirusiojo turtas, anksiau sudars vientis visum, dabar tarytum isiskaido atskiras dalis, i kuri vienos (skolos, reikalavimai) inyksta, kitos ne. Mat materialius daiktus gali pasisavinti kiti asmenys. Toki situacij labai aikiai patvirtina, ir vlesni laik romn teis, kuri numat, kad prievols i delikt pereina pdiniams. Seniausios prievols ir buvo prievols i delikt. I kitos puss pagalius civile ca p itis d e m in u t i o asmens, palitslocapitis d e m i n u t i o (civilins mirties), skolos taip pat niekam nepereidavo, o inykdavo. Net respublikos periodo teisininkai aikino, kad iki to laiko, kol palikimas nepriimtas, mirusiajam priklaus daiktai yra niekieno n u l i u s in b o n i s s u n t , todl j pasisavinim o negalim e laikyti vagyste, - rei h ere d ita ria e f u r t u m n o n f i t . inoma, pasisavintus palikim einanius daiktus pdinis gali vindikuoti. Respublikos laikotarpio teisinink bandymas nepriimt palikim prilyginti beeimininkiam turtui, patvirtina t hipotez,
198

Paveldjimo teis

kad paveldjimo, kaip universalaus teisi permimo, idja nra amina. Ji yra istorinio visuomens vystymosi produktas. Padtis keiiasi atsiradus patriarchalinei eimai, o kartu ir patriarchalinei nuosavybei. Pats turto priklausymo eimai faktas preziumuoja bendrj eimos nuosavyb, bet ne individuali p a t e r f a m i l l i a s nuosavyb. D abar mirus p a t e r f a m i l l i a s negali bti ir kalbos apie to turto beeimininkikum. Mirusiojo daiktai dabar atitenka artimiausiems jo palikuonims, kurie rpinsis mirusiojo ramybe, jo atminties isaugojimu bei eimos sakralinmis apeigomis. Taiau inykus galimybei pasisavinti mirusiojo turt, kaip beeiminink, jo prievols ir ypa skolos dar nepereidavo jo pdiniams. pdiniai tapdavo tik materiali daikt savininkais. Besivystantis ekonominis gyvenimas, kreditori interesai reikalavo, kad asmenys, tap mirusiojo daikt savininkais, atsiskaityt ir su jo kreditoriais, grint jo turtas skolas. Prieingu atveju visa civilin apyvarta priklausyt nuo atsitiktinumo (kontrahento mirties). Romn teis ir ioje srityje labai anksti eng lemiam ingsn, nustatydama, kad pdinis yra universalus mirusiojo teisi permjas ir kaip mirusiojo asmenybs tsjas atsako u palikjo skolas ne tik paveldtu, bet ir savo asmeniniu turtu. Tokios nuostatos atsiradimo romn teisje prieastys, matyt, buvo religinio vaizdio pagrindu susiformavusi paira apie asmenybs ilikim jos palikuonyse. Kaip nurodo M i t t l is tr a s c e d e n t in i s , vaizdis apie individo nemirtingum, jo asmenybs ilikim palikuonyse buvo rom n paveldjimo teiss atram os takas.1 Ta idja dominuoja vis laik rom n paveldjimo teisje ir randa save iraik ne tik rom n teisje inomas nuo senosios* ws civile laik ir vadinama shereditas. Greta hereditas senoji i us civile inojo ir singuliarin mirusiojo asmens teisi permim, atsirandant mirusiojo patvarkymu dl atskir savo turto dali (legata). Mirusysis savo testam ente galjo pareigoti pdin perduoti i palikimo kok nors daikt tiesioginiam asmeniui. Toks patvarkymas suteikdavo tretiesiems asmenims tam tikras pavienes teises. Bet jie netapdavo pdiniais ir negydavo joki pdinio pareig. A tsirads patriarchalins eim os ir genties santvarkos pagrindu, paveldjimas grindiamas prigimtine teise, kuri negali bti atskir asm en valia pakeista. Paveldi btinai tie asmenys, kurie yra mirusiojo patriarchalins
1 Mittlis. Romishes Privatrecht. S. 43.
199

X skirsnis

eimos giminaiiai. aukimo paveldti tvarka tiesiogiai priklauso nuo giminysts laipsnio. Giminyst yra paveldjimo pagrindas, prigimtin teis, statymas mirusiajam, kurio jis negali pakeisti. Todl manoma, kad seniausiais laikais iki XII lenteli statymo atsiradimo buvo paveldima tik pagal statym - h e r e d ita s l e g a t i m a . is paveldjimas nepriklaus nuo mirusiojo valios. Silpnjant eimos nuosavybei, didjant individo takai ir reikm ei ekonominiam gyvenimui, eimos galvos teis disponuoti turtu stiprja. Jis gyja teis sprsti, kam atiteks turtas po jo mirties. Jau XII lenteli statymai mini testam en t, kaip vienaal m irusiojo valios dl jo tu rto likim o ireik im o ak t, ir sa n k c io n u o ja p rie m irtin iu s p a t e r f a m i l l i a s patvarkymus dl turto. Nors XII lenteli statym epochoje testam ento laisvs principas ir ribojam as, taiau testam entas, esant tam tikrom s slygoms, nualina nuo paveldjimo statym inius pdinius. Taigi jau sen o jo je R o m o je g re ta h e r e d i t a s l e g i t i m a yra ir h e r e d i t a s tes ta m en ta r ia (paveldjimas pagal testament). Romn paveldjimo teiss pobd labai aikiai ireik taisykl n e m o p r o p a r te te s ta tu s , p r o p a r t e i n t e s t a t u s d e c e d e r e p o t e s t . Jos esm ta, kad paveldjimas pagal testament naikino paveldjim pagal statym. Abi paveldjimo rys kartu negaljo bti. Jeigu mirusysis paliko testament, kuriuo dal savo turto paskyr testamentiniam pdiniui, o dl kitos dalies joki patvarkym nepadar, tai ir pastarj paveldi testamentinis, bet ne statyminis pdinis. Nors testamento laisvs principas rom n teisje sigaliojo gana anksti, bet senoji iu s c iv ile num at p a te r f a m i l l i a s teis palikti savo turt testam entu jam pavaldiems eimos nariams. i apribojim tikslas apsaugoti artim eimos nari turtinius interesus, privalom j aukim paveldti. Greta jau mint dviej paveldjimo ri atsiranda treioji - privalomasis (btinasis) paveldjimas. Tolesnis paveldjimo vystymasis Romoje vyksta dl pretorini teisi krim o. P retorius civilini teisi paveldjim o in stitu t - h e r e d i t a s papildomai patobulino pretorins teiss b o n o r u m p o s s e s io institutu. Pretorius sukr specialj interdikt - i n t e r d i c t u m q u o r u m b o n o r u m , pagal kur palikimas bdavo perduodam as valdyti asmenims, kurie j pretendavo, bet dl koki nors prieasi nebuvo aukiami j priimti. Pradioje is interdiktas bdavo duodamas asmenims, kuriuos pretorius, inagrinjs praym, laik potencialiais pdiniais pagal ius c i v il e . Taip bdavo saugomi
200

Paveldjimo teis

interesai pdini pagal iu s c i v i l e , kurie bdavo suinteresuoti paim ti paveldim turt i treij asmen, nelaukiant kol bus isprstas ginas dl turto i esms. iuo atveju pretorius padjo taikyti civilins teiss nuostatas ir vyst pai civilin teis. Taiau pretorius savo interdiktu negali panaikinti pdinio pagal civilin teis statuso (ikeres). Jis savo interdiktu gali padaryti civilin pdin s i n e r e i , s i n e e f f t e c t u ( be tu rto , be paveldjim o). Atsisakydamas duoti jam iekin, pretorius jo paveldjimo teis padarydavo n u d u m i u s . Asmen, kuriam bdavo duodamas b o n o r u m p o s s e s s i o , pretorius taip pat negaldavo padaryti civiliniu pdiniu, suteikti jam ius u i r i t u m . Taiau pretorius galjo jam suteikti iekinius, padaryti jo padt labai panai pdinio pagal i u s civ ile padt (heredis loco, heredis vicem). B o n o r u m p o s s e s o r i u s turjo bonitarin nuosavyb paveldimus daiktus, buvo palikjo prievoli kreditoriumi ir skolininku. iuo interdiktu pretorius padar labai daug esmini pakeitim paveldjimo teisje. Taiau pretorius pastebjo, jog padtis, kai artimiausias pdinis atsisako priimti palikim, ir palikim as n eatiten ka kitam , einaniam po jo artim iausiam m irusiojo giminaiiui, o tam pa imarinki, nra teisinga. alindamas i negerov, pretorius pradjo duoti b o n o r u m p o s s e s s i o kitam pagal eil giminaiiui. Tuo pretorius, skirtingai nuo / us civile ,\vedsuccesio ra d um et o rd in u m (paveldjimas pagal laipsnius ir eiles). Didelis pretoriaus pasiekimas tobulinant paveldjim o teis tas, kad buvo prad ta duoti b o n o r u m p o s s e s s i o emancipuotiems mirusiojo vaikams, tuo paiu pripastant kraujo ryio giminyst, paveldint pagal statym. I pradi b o n o r u m p o s s e s s i o bdavo suteikiam a inagrinjus konkreios bylos aplinkybes (causa cognitio) ir priim ant dekret. Todl ir pats valdymas buvo vadinamas b o n o r u m p o s s e s s i o d e c r e t o l i s . Laikui bgant pretoriai b o n o r u m p o s s e s s io slygas ir jo suteikimo taisykles pradjo dstyti edikte. N orint % 2 ccX\bonorum p o s s e s s i o uteko rodyti slygas, su kuriomis buvo siejamas b o n o r u m p o s s e s s i o suteikimas ediktu. Taip atsiranda b o n oru m p o s s e s s i o e d ic ta lis. Taigi palaipsniui greta civilins paveldjimo sistemos atsiranda pretorin paveldjimo sistema. Pastaroji ilgainiui sustabd civilins sistemos galiojim, nors abi sistemos galiojo net iki Justiniano laik. Didel reikm romn paveldjimo teiss vystymuisi turjo ir c e n t u m v i a d i n i o teismo, nagrinjusio paveldjimo bylas, praktika
201

X skirsnis

bei respublikos imperijos periodo statym leidyba {senatus consultum ir imperatori dekretai). Dl vis i faktori romn paveldjimo teis, pagrsta senja ius c iv ile , ilgainiui nutolo nuo t princip, kuriais ji buvo grindiama. Daugyb jos nuostat pakeit pretori ediktai, atskiri statymai, teismin praktika. Iki Justiniano kodifikacijos pradios rom n paveldjimo teis, aiku, ypa paveldjimas pagal statym, buvo labai sudtinga ir paini. Taiau ir Justiniano kodifikacijoje i sistema dar nepakeista. Ji buvo pakeista vliau priimtomis Justiniano novelomis. 118 (543 m.) ir 127 (548 m.) novelos reformavo paveldjim pagal statym, o 115 (542 m.) - vadinamj privalom (btinj paveldjim). Svarbiausieji paveldjimo teiss institutai, svokos, sukurti rom n teisinink, buvo pritaikyti vlesni laik teisei ir tap o iuolaikins paveldjimo teiss pagrindu.

2. Paveldjimas pagal testament

Pagal romn teis testamentas - tai vienaalis palikjo paskutinija valia paremtas sandoris, vykdytas laikantis nustatyt formalum, siekiant paskirti savo teisi ir pareig perm j (pdin). Jau XII lenteli statymuose aptinkame nuostat, kurios mus orientuoja tai, kad testamentas labai svarbus mirusiojo paskutins valios ireikimo aktas, kuriam teikiama pirmenyb prie paveldjim reguliuojant bendrj statym. XII lenteli statymai paveldjim pagal statym sieja su slyga si intesta to m o r i t u r . Tuo paiu pabriama, kad testamentas - tai mirusiojo paskutin valia dl jo teisi ir pareig jo mirties atveju. Ir tik nesant testamentui, galioja statymo nuostatos, reguliuojanios palikjo teisi ir pareig perjim jo artimiesiems asmenims, laikantis statymo nustatytos tvarkos. I vlesni laik Romos statym matome, kad paveldjimui pagal testam ent teikiama pirmenyb. Detaliai reguliuojami testam ento sudarymo, jo galiojimo, nagrinjimo ir kt. klausimai. Senoji ius c i v i l e , kaip nurodo Gajus, inojo dvi testam ento ris: t e s t a m e n t u m c o m it i i s co la tis ir t e s t a m e n tu m in p r o c in c tu . Pirmasis testam entas buvo tvirtinamas taikos m etu du kartus per metus kurij
202

Paveldjimo teis

susirinkimuose, kuriuose pirmininkavo/?*? n ///e x m a x i m u s . Susirinkimai buvo aukiami kovo 24 ir gegus 24 dienomis. Dalyvaujant tautai testatorius odiu pareikdavo savo vali apie pdinio paskyrim, po to galdavo daryti bet kokius patvarkymus dl turto. Vliau jis kreipdavosi susirinkusius, praydamas paliudyti jo vali. Vlesniais laikais pats kreipimasis taut ir tautos dalyvavimas testamento sudarymo procese buvo tik formalus aktas. Koks vaidmuo teko tautos susirinkimui testam ento sudarymo procese klausimas labai ginytinas. Kaip nurodo I.Pokrovskis, kai kurie intepretatoriai, pastebj, kad testam ento tvirtinimas ir snyjamas (arrogatio) vyko tautos susirinkime, galvoja, kad seniausias romn testamentas yra ne kas kita, kaip busimojo pdinio snyjimas (arrogatio), t. y. jo primimas palikjo eim ir tuo paiu jam statym inio pdinio statuso suteikim as. iuo poiriu paveldjimas pagal testam ent labai tampriai siejasi su paveldjimu pagal statym ir buvo tarytum jo tsinys2. Pats LPokrovskis su tuo nesutinka, nurodydamas, kad a rroga t i o nutraukia snyjamojo agnatins giminysts ryius su pirmja eima, o pdinio paskyrimas toki pasekmi nesukelia, todl j is t e s t a m e n t u m c o m i t i i s c o la tis laiko tikruoju romn testamentu, inomu jau XII lenteli statymo epochoje. Taigi t e s t a m e n t u m c o m i t i i s c o l a t i s i esms yra atskiras statymas, panaiai kaip arroga tio, priimamas tautos susirinkime konkreiam atvejui3. I pradi tautos dalyvavimas sudarant testam entus buvo visai realus dalykas. Susirinkim as galjo ir nepatvirtinti testam ento. Ir tik vliau t e s t a m e n t u m c o m i t i i s c o l a t i s tapo paprastu vieu testatoriaus valios ireikimo aktu. A ntrja senesni laik testam ento form a .buvo t e s t a m e n t u m in p r o c i n c t u . Tai taip pat testamentas, daromas dalyvaujant tautai, taiau ne paprastuose tautos susirinkimuose, bet prie isiruousius miui karius. Senaisiais Romos valstybs laikais buvo dvi testam ento rys - vieieji ir odiniai. Testatoriaus valia abiem atvejais turi bti pagarsinta ir inoma kiekvienam. Valios pagarsinimas sudar daug nepatogum paiam testatoriui. Pastarasis danai nordavo, kad jo paskutinioji valia likt niekam neinoma.

2 H A . rioKpoBCKHH. HcTopiifl pHMCKoro npaBa. P nra, 1924. C. 514-5 1 5. 3 Ten pat. C. 514-515. 203

X skirsnis

B eto , abi ios formos buvo nepatogios. T e s t a m e n t u m c o m i t i i s c o la tis buvo galima sudaryti tik du kartus per metus, grietai nustatytomis datomis, o t e s t a m e n t u m in p r o c i n c t u negaljo sudaryti vyresniojo amiaus asmenys, kurie nedalyvavo kariniuose veiksmuose. Todl gana anksti atsirado t e s t a m e n t u m p e r ais et lib r a m arba te s ta m e n tu m p e r m ancipa tio n em .M a n c ip a tio buvo dirbtinai pritaikytas palikjo interesams tenkinti. Palikjas m a n c i p a t i o keliu vis savo turt perduodavo jo paties pasirinktam patiktiniui - f a m i l i a e e m p t o r , kuris sipareigodavo vykdyti visus palikjo patvarkymus dl turto jo mirties atveju. Dalyvaujant penkiems liudytojams ir svrjui (liberpens) f a m i l i a e e m p t o r , laikydamas rankoje gabal vario, tardavo m a n c i p a t i o formul, pritaikyt iam atvejui. Pasaks form ul/am ili a e e m p to r suduodavo vario gabalu per svarstykles ir perduodavo var palikjui. Po to kalbdavo testatorius, isakydamas savo patvarkymus dl turto ir kreipdavosi liudytojus, praydamas paliudyti jo vali. ie odiniai patvarkymai buvo prijungiami priem a n c ip a tio ir sudar vadinam ^ u n c u p a t i o . ie odiniai testatoriaus patvarkymai dl turto galjo bti idstyti ir ratu {tabulae testamenti). Testatorius po mancipatio akto teikdavo/am / Ii a e e m p to r ir liudytojams i anksto paruot ta bu la e, sakydamas tam tikr formul. Po to ta b u la e buvo perriam a virvute ir antspauduojama testatoriaus ir dalyvaujanij liudytoj, svrjo irfa m i l ia e e m p to r antspaudais. Kiekvienas prie savo antspaudo dar pasiraydavo. Raytin n u n c u p a t i o forma buvo patogi tuo, kad testamento turinys galjo likti neinomas n liudytojams, n svrjui n t f a m i l i a e emptor. I pradi n u n c u p a tio buvo tik priedas priem ancipatio ,kurifamiliae e m p t o r padarydavo viso turto savininku, siekiant tam tikro tikslo. Po testatoriaus m irties/a m ilia e e m p to r uimdavo pdinio viet {heredis loco) ir privaljo vykdyti visus palikjo patvarkymus. i patvarkym vykdymas buvo garantuotas ne tikf a m i l ia e e m p to r f i d e s , bet irius s tr ic tu m , btent to, kas buvo urayta. Visi asmenys, kuriems kas nors testamentu buvo paskirta, turjo tiesioginio reikalavimo teis f a m i l i a e emptor. Laikui bgant m a n c i p a t i o aktas tam pa paprastu formalumu. Vis svarbesn reikm g yjan u n cup a tio . F a m i l i a e e m p t o r jau nebeinoma pdinio vieta. Juo testamente paskiriamas kitas asmuo. T e s t a m e n t u m p e r m a n c i p a t i o n e m dar gyvavo Gajaus laikais, kai tuo tarpu t e s t a m e n t u m
204

Paveldjimo teis

c o m i t i i s c o l o t i s ir p r o c i n c t u laikotarpio pabaigoje.

nustojo savo reikm s respublikos testa m en tu m per

A n tro je re sp u b lik o s la ik o ta rp io p u sje

m a n c i p a t i o n e m paprastai buvo sudaromas ratu (tabulae). Raytin testamento forma labai paplinta ir tai suteikia galimyb pretoriui savo ediktu paskelbti nuostat, kad jis d u o s b o n o r u m p o s s e s s i o s e c u n d u m t o b u la s t e s t a m e n t i tiems, kurie pateiks raytin testam ent, uantspauduot tiek antspaud, kiek reikalauja statymas. Taiau i pradi gautas t a b u l a e pagrindu b o n o ru m p o s s e s s io buvo slyginis. Jeigu t o b ula e t e s t a m e n t i nebuvo lydimi m a n c i p a t i o akto ir jeigu pdinis pagal ius civile pareik iekin dl palikimo, tai b o n o r u m p o s s e s s io b u s s in e rey t.y. palikimas turt bti grintas. Taiaupricipato laikmeiu mancipaciniai formalumai nustojo savo reikms. Paprastas raytinis testamentas, sudarytas dalyvaujant septyniems liudytojams, buvo pripaintas taip pat kaip ir pretoriaus testamentas, sukeliantis tuos teisinius padarinius, kaip ir testamentas/? e r m o n c ip a t i o n e m , sudarytas laikantis vis formalum. 439 m. im peratoriai Teodosijus II ir Valentianas III patvirtino raytin testament ir kartu padar j civiliniu testamentu. iuo statymu buvo numatyta, kad svarbiausia testamento galiojimo slyga yra ne antspaudai, bet testatoriaus ir septyni liudytoj paraai. Tai buvo normalus vlesnij laik Romos valstybs testamentas. Taiau neinyko ir odinis testamentas. Testamentas ir toliau galjo bti sudaromas odiun u n c u p a tio forma. Absoliutins monarchijos laikotarpiu, inykus m a n c i p a t i o , buvo pripaintas ir odinis testamentas, padarytas dalyvaujant septyniems liudytojams. Justiniano laik teis pripasta odin ir raytin testament, taiau btinai reikalauja, kad sudarant testament dalyvaut septyni liudytojai. Sudarant testam ent odiu arba ratu btina, kad visi liudytojai dalyvaut kartu, kad visas testam ento sudarymo procesas bt nenutraukiamas (unitas actum) vieningas aktas. Priklausomai nuo to, kas ir kokioms aplinkybms esant sudarinjo testament, formals reikalavimai, taikomi testam ento sudarymo procesui, galjo keistis. Pavyzdiui, jeigu testatorius buvo aklas, tai sudarant testament btinai turjo dalyvauti notaras (tabuliatius). Jeigu testam entas bdavo sudaromas siauiant epidemijai, nebtina buvo dalyvauti vienu metu visiems
205

X skirsnis

liudytojams. Tam tikros lengvatos buvo numatytos ir sudarant testament, kuriuo palikimas bdavo paskirstomas vaikams. Sudarant tok testam ent nebuvo reikalaujam a liudytoj para. Uteko, kad jis bt pasiraytas testatoriaus. Kariai buvo i viso laisvi nuo bet koki formali reikalavim sudarant testamentus. Be i privataus testam ento form, rom n teis inojo ir vieuosius testamentus, kurie bdavo sudaromi dalyvaujant valstybins valdios atstovams. Galima buvo sudaryti testament teisme raant j protokol, arba jau sudaryt testament perduoti saugoti imperatoriui. Be formali reikalavim, taikom testamentui, kad jis galiot, btina buvo laikytis ir tam tikr materialini slyg. Vis pirma buvo reikalaujama, kad testatorius turt taip vadinam testamentin teisnum -fa c tio t e s t a m e n t i a c t i v a , o pdinis - f a c t i o t e s t a m e n t i p a s s iv a . Ilgainiui reikalavimai susieti su / a ctio t e s t a m e n t i keitsi. Taiau reikalavimas turti testamentin teisnum vienokia ar kitokia forma iliko per vis romn paveldjimo teiss istorij. Pavyzdiui, moterys, nors ir budamossw/ iuris ilg laik negaljo sudaryti testamento, nes jos negaljo dalyvauti tautos susirinkimuose ir kariniuose veiksmuose. O, kaip jau minta, testam entai i pradi buvo tvirtinami c o m i t i i s c a la tis ir in p r o c i n c t u s forma. Moterys, kurioms buvo steigta globa ir esant testamento form aiper m a n c ip a t i o n e m negaljo sudarinti testament. Tik vliau imperatorius Adrijanas suteikjoms i teis. Moterys gijo visiktestamenti f a c t i o activa tik panaikinus j glob. L e x V a co n ia (169 m. pr.m .e.) d ra u d pirm osios klass pilieiam s (turintiems daugiau nei 100 tkstani sutercij cenz) skirti savo pdiniais moteris, tuo paiu apribodamas j t e s t a m e n t i f a c t i o p a s s i v a e . Taiau Justiniano laikotarpio teis suteik galimyb moteriai lygiateisikai su vyrais sprsti paveldjimo problemas. Senoji ius civile reikalavo, kad skiriamas pdiniu asmuo bt p e rs o n a certa testatoriui. Jeigu bdavo pdiniu paskiriamas p e r s o n a i n c e r t a , testamentas negaliodavo. Btent todl ilg laik pdiniu negalima buvo skirti dar negimusio asmens (postumus). Vliau buvo padaryta iimtis turintiems gimti testatoriaus vaikams (postumi sui), o po kiek laiko ir visiems kitiems (po stumi alieni). Dl tos pat prieasties ilg laik negalima buvo palikti turto ir juridiniams asmenims. Vlesni laik teis numat daugyb iimi.

206

Paveldjimo teis

Kone svarbiausia m aterialine testam ento galiojimo slyga per vis testam ento istorij buvo reikalavimas i n s t i t u t i o h e r e d i s , t.y. pdinio paskyrimas. I n s t i t u t i o heredis buvo viso testamento pagrindas. Net ir tuo atveju, jeigu testatorius norjo palikti vis palikim statyminiam pdiniui, paskiriant tik tam tikrus daiktus kitiems asmenims, jis privaljo vis tik j paskirti testamentiniu pdiniu, nes prieingu atveju jo patvarkymai neturt juridins galios. pdinio paskyrimas turjo bti ireiktas ikilmingais odiais. Jeigu to bdavo nesilaikoma, testam entas bdavo niekinis. i taisykl buvo panaikinta tik apie 339 metus, suteikus teis testatoriui paskirti pdin be ikilming odi. K artu s u /n s m u f /o h e r e d is rom n teis num at ir s u b s t it u t i o , t.y. antrojo pdinio paskyrim tam atvejui, jeigu pirmasis pdinis dl koki nors prieasi nepriims palikimo (mirs anksiau u testatori). Tvai galjo paskirti pdin savo nepilnameiui arba psichikai nesveikam vaikui, jeigu jis taps pdiniu mirt nesulauks pilnametysts arba nepasveikt. N ors testam en to galiojim as buvo siejam as su daugybe form ali reikalavim , taiau vlesnio laik o tarp io ro m n teisje p asteb im e testam ento galiojimo isaugojimo tendencij (favor testamenti). Jeigu kieno nors paskyrimas pdiniu testam ente buvo siejamas su nevykdoma slyga, tai buvo aikinama, kad ta slyga testam ent nerayta, o pdinis paskirtas be joki slyg. Taiau ir testamentas, sudarytas laikantis vis reikalavim, galjo netekti savo galios iki palikimo atsiradimo. Pirmiausia j galjo panaikinti pats testatorius, sudarydamas kit testam ent, arba panaikindamas t a b u l a e t e s t a m e n t i , nupliant nuo jo antspaudus. Imperijos laikotarpiu buvo nustatyta taisykl, kad testamentas netenka galios, jeigu per deimt m et nuo jo sudarymo neatsiranda palikimo. Justinianas i taisykl modifikavo ir nustat, kad, prajus deimiai m et nuo testam ento suraymo, jis gali bti pakeistas testatoriaus pareikimu, dalyvaujant trims liudytojams. Iki im peratoriaus Augusto valdymo koki nors speciali testam ento saugojimo bei pateikimo taisykli nebuvo. Im peratorius Augustas (VIa. pr.m.e.) nustats palikimo apmokestinim (5% nuo palikimo sumos), nurod, kad per penkias dienas nuo testatoriaus mirties testamentas turi bti pateiktas m ag istrata m s, kurie ikilm ingai atid ary d av o te sta m e n t . T a b u l a e
207

X skirsnis

t e s t a m e n t i bdavo parodom a asmenims, kurie buvo liudytojai, kad patvirtint savo antspaud ir para autentikum. Jiems patvirtinus fakt, virvut, kuria buvo perritas testamentas, buvo perkerpam a ir testam entas paskelbiamas.

3. Paveldjimas pagal statym {ab intestato)

Jeigu mirusysis nepaliko testam ento arba palikto testamento dl koki nors prieasi negalim a buvo vykdyti (jis pripaintas negaliojaniu, pdinis mir anksiau u testatori, atsisak palikim priimti), tai buvo aukiami pdiniai, turintys teis paveldti pagal statym. Paveldjimas pagal statym Rom os valstybje labai tampriai susijs su eimos ir giminysts santyki evoliucija. Bendra ios evoliucijos tendencija - senosios agnatins giminysts pakeitimas kognatine(12 pav.). Rom n teisje galima bt iskirti tris pagrindines paveldjimo pagal statym us (ab intestato) sistem as. Pirm oji - tai senosios i u s c i v i l e paveldjimas - pagal statym sistem, kurios pagrindu buvo agnatin giminyst. Antrosios paveldjimo pagal statym sistemos (pretorins) pagrindu buvo tiek agnatin, tiek ir kognatin giminysts. Ir pagaliau treioji paveldjimo pagal statym sistema (Justiniano) rmsi jau tik kognatins giminysts principais. Senosios iu s civ ile paveldjimo pagal statym (ab intesto) sistema atsispindi XII lenteli statym nuostatuose, kuriuose buvo sakoma: S i i n t e s t a t o , m o r i t u r ; cu i s u n s h e r e s nu escit, a g n a tu s p r o x i m u s f a m i l i a m h a b e t o . S i a g n a t u s n e c e s e it , g e n t i l e s f a m i l i a m h a b u s to . (XII lentels, 5, 4.5) Remiantis ia nuostata paveldjimo teis pagal ius civile (hereditatis ius) priklaus giminms, kurie buvo skirstomi tris eiles (ris): su i h e r e d e s , a g n a ti p r o x i m i ivg en tiles sui h e r e d e s tai visi mirusiojo valdioje buv asmenys. Jie, mirus eimos galvai, tapdavo p e r s o n e s u i iuris. XII lenteli statymai s u i h ere d es teis paveldti po palikjo mirties, nesant testamento, laiko savaime suprantam a teise, kuri egzistuoja palikjui gyvam esant ir yra pagrsta bendrja eimos nuosavybe. ios eils pdiniais galjo b ti///// f a m i l i a s (sns), f a l i a e f a m i l i a s
208

Paveldjimo teis

J W H Z J
<

C O < W M J < D h S < > 3 s ? 60 60 C U S

o v .

X J

o
<
CLh

<

H < H G O

RATAS

<
P 4 Q
< <

J H O
h-M

<

< Q

STATYMINI

k. G' o !

H
2

O
Z <

._

cd -O Ui cd

z < H in

H -)
< O <
Pu

cd - C < L > O G < U O cd t/5 D cd Q >

* Cu a ^ cd o ** O c

cd d.

O cd X) M cd M cd >

cd M "H < cd O
Ui

Ui

JD

y * U h

O
Ui

G"
i

cd > O 1 G o * c/3 cd G -D
Ui f Ui

cd

*N

JD cd cd X> -*- O u C i cd O O /3 - a 1/5 G P t-i 0) Ui < D V 3 O 1/3 6 (D on <

< u
G

1 /3 >o
cd

M
G

cd c/5 >>
Ui O

- c > V 3 M |

._
o
Ui

5 e cd

O G

C /3

C /3 O to

+- Ui O C /5 D hH H ' hH hH < D

d)

O HM '

m O
4. 1519

> r
l-H O

i I

> < D
209

12pav. statymini pdini ratas

O Z

PDINI

X skirsnis

(dukterys), anksiau mirusi dukter ir sn vaikai (ankai), mona santuokoje c u m m a n u , \ snytieji. Taiau ios eils pdini rat nejo ankai, kuri tvas gyvas, snaus mona, esanti santuokoje in m a n u , nes inykus palikjo (senelio, uovio) valdiai jie netapdavo p e r s o n a e s u i i u r i s , o patekdavo tvo (vyro) valdi. Po palikjo pavelddavo visi ios eils pdiniai. Taiau tai, kad ne visi jie buvo vieno giminysts laipsnio, slygojo palikimo dalinim in stirp e s (kartomis), t.y. visi anksiau mirusieji arba ijusieji i palikjo valdios pdinio palikuonys gaudavo t palikimo dal, kuri bt paveldjs gyvas j tvas (motina). Toks paveldjimas dar bdavo vadinamas paveldjimu pagal ius rep re a sa n ta tio n is (pagal atstovavimo teis). Senosiosj'ws civile poirius*// h er e d es paveldjimas yra labiau panaus savarankik turto, kuris dar esant gyvam p a t e r f a m i l i a s , priklaus jiems eimos bendrosios nuosavybs teise, administravim. Tai, k&dsui h ere d es buvo laikomi eimos nuosavybs bendrasavininkiais, kaip mano daugelis romanist, paaikina ir t aplinkyb, kad XII lenteli statymuose apie juos kalbama tik netiesiogiai ( cui onus heres nec escit).Jie buvo laikomi tarytum tos nuosavybs tesjais, k labai aikiai ireik Paulius (D. 28.2.11) Nesant pdinio U s u i h e r e d e s paveldti bdavo aukiami a g n a t u s p r o x i m u s arba a g n a t i p r o x c i m i , jeigu bdavo keletas vieno giminysts laipsnio agnat. Taigi mirusiajam neturint savo eimos paveldti po jo mirties aukiami jo broliai ir seserys, J o motina, jeigu ji buvo su mirusiojo tvu santuokoje c u m m a n u . Jie buvo antrojo alutins agnatins giminysts laipsnio mirusiojo gimins. Nesant io laipsnio giminaii (agnat), kvieiami paveldti treiojo laipsnio agnatai ir t.t. Taiau lex V o co n ia numat, kad moterys kognats, einanios po mirusiojo seser, paveldti toliau nebuvo aukiamos. Visi vienos eils pdiniai palikim dalinosi in c a p ita (po lygiai). Paveldint a g n a t u s p r o x i m u s ius r e p r e s a n t a t i o n e s jau netaikoma, nes mirusiojo vaikai paskesnio laipsnio pdiniai, yra nualinami artimesnio laipsnio pdini. Nesant toki agnat paveldti buvo aukiami g e n tile s , t.y. tos genties (gens), i kurios buvo kils palikjas, nariai. Palikjo pavard buvo tokia pati

4PHMCKoe nacTHoe npaBO. H or pe3. npot. H.E. HoBumcoro h npot). )K.H.C. riepeTepcKoro. M.: lOpHCTb, 1996. C.233.
210

Paveldjimo teis

kaip ir genties nari. Taiau jeigu palikjas buvo ilaisvintasis, tai tuom et jis turjo tos genties pavard, kuriai priklaus patronas. Apie i paveldjimo sistem maiausiai inoma, nes ji, kaip teigia iraras, anksti inyko.5 Manoma, kad i pradi paveldimas turtas atitekdavo visai geniai, kuri sprend kaip t turt tvarkyti. Vliau, galimas dalykas, palikimas bdavo dalinamas genties nariams. Paveldjimui pagali us civile buvo charakteringa tai, kad buvo aukiami paveldti tik artimiausieji mirusio giminaiiai. Jeigu jie atsisako palikimo arba mirta iki jo primimo, tai pastarasis neatitenka kitiems pagal eil pdiniams. Jis tampa imariniu (vacantia bona), o seniausiais laikais niekieno. Taip buvo ireikta ius civile nuostata: in l e g i t i m i s h e r e d i t a t i b u s successio non e s t . Paprastai imarinis turtas turjo atitekti idui (fiscus). Idas ia teise turjo pasinaudoti per keturis metus. Prieingu atveju turto savininku tapdavo jo valdytojas. Kaip matme, pagalius civ ile pdini ratas buvo gana apribotas. Pati paveldjimo sistema visai atitiko tuometins patriarchalins eimos, pagrstos agnatine giminyste, pagrindus. Taiau antroje respublikos laikotarpio pusje patriarchalins eimos pamatai gerokai palijo. rom n socialin gyvenim pradjo vertis nauji reikiniai, kurie drauge su senom is tradicijomis, paproiais, pastarj dar labai sudting. Neaplenk jie ir paveldjimo teiss. Pretorin paveldjimo teiss sistema - tai ne kas kita, kaip sen ir nauj paveldjimo teiss nuostat derinimo rezultatas. Pretorius pradjo savo ediktais aukti paveldti ir kitus pdinius, ne pirmos eils gimines. Jis suteikia kai kurias paveldjimo teiss kraujo giminms, nustato s u c c e s s i o g r a d u m et o r d i n u m . Pagaliau pretorius suteikia teis paveldti asmenims, kurie pagalius ei vile niekada negaljo paveldti. Pretoriai savo ediktais papild senj iu s c i v i l e , j koregav, paveldjimo teiss institute ved b o /t o ru m p o s s e s i o i n t e s t a t i institut, kurio galutins nuostatos buvo idstytos imperatoriaus A drijano e d i c t u m p e rp e tu u m . Pretoriaus ediktas nustat keturias, aukiam paveldti pdini (bonorum possesio ab intestato), eiles.
5P. Girard. Rom n teis. T. III. Kaunas, 1931. P. 73.
211

X skirsnis

Pirmosios eils pdiniais buvo "unde l i b e r i ". Tai buvo visisui pagal ius civile e m a n c i p a t i , t.y. mirusiojo emancipuoti vaikai ir in a d a p t i o n e m d a t i ,v aikai atiduoti snyjimui, jeigu palikjo mirties dien jie jau nepriklaus [snytojopatria p o t e s t a s . Kaip matome, pretorius pdiniais jau laiko ir kognatus (emancipati). Palikimas ir ia dalijamas in s t i r p e s . Emancipuoto snaus aukimas paveldti kartu su neemancipuotu, neirint jo teigiamos reikfns, turjo ir kai kuri neigiam pasekmi. Turint galvoje romn eimos nuosavybs bendrj pobd, vis eimos nari aktyv dalyvavim nuosavybs krimo procese, galjo atsitikti taip, kad emancipuotas snus, neprisidjs prie paveldimo turto krimo, j pavelds. Be to, emancipuotas snus, ivaduojant j ispatria p o t e s t a s , paprastai gaudavo jam priklausani turto dal. Todl pretorius numato, kad emancipuotam asmeniui b o n o r u m p o s s e s i o bus duodama tik tada, jeigu jis prie paveldimo turto prijungs vis savo turt (collatio bonorum emancipati). Emancipuoto snaus aukimas paveldti kartu su neemancipuotais neigiamai atsiliepdavo ir emancipuoto snaus vaikams, kurie dar bdavo mirusiojo valdioje. Kai j emancipuotas tvas nebuvo aukiamas paveldti, jie po senelio mirties pavelddavo t palikimo dal, kuri bt paveldjs j tvas. D abar gi, neirint, kad ankai savo darbu prisidjo prie eimos nuosavybs gausinimo, tik dl to, kad j tvas buvo aukiamas paveldti, jie bdavo nualinami nuo paveldjimo. Julianas pakeit pretoriaus edikt ir papild j [nova c l a u s u l a J u lia n i. Pagal i klauzul emancipuotas snus gaut paveldjimo dal privaljo pasidalinti pusiau su savo vaikais. Antrj eil sudar "unde legitimi " . Jeigu n e b d a v o liberi pdini arba niekas i j per statymo nustatyt laik nepra t b o n o r u m p o s s e s i o , tai b o n o r u m p o s s e s i o gaudavo leg itim i here d es, t.y. asmenys, aukiami paveldti pagal i us civile - sui ir a g n a ti p r o x i m i . G e n tile s nebuvo aukiami paveldti, nes i paveldjimo ris jau buvo inykusi. iuo atvejusw/ buvo aukiami paveldti antr kart, taiau iskyrus emancipuotus vaikus. Jeigu n irasui h e r e d e s , palikimas atitekdavo artimiausio laipsnio agnatams. Prie treiosios eils pdini pretorius priskyr "unde co g n a tV \ t. y. visus mirusiojo tiek vyrikosios, tiek moterikosios puss kraujo giminaiius pagal laipsnius, iki etojo giminysts laipsnio imtinai. I septintojo laipsnio g im in i b o n o r u m p o s s e s s i o pretorius duodavo tiks o brin o et s o b r in a n a t i , t.y. mirusiojo antrosios eils pusbroli ir pusseseri vaikams. Taigi
212

Paveldjimo teis

pretoriaus ediktas jau pripasta kraujo giminyst ir aukia paveldti visus, susietus kraujo ryiais su mirusioju, asmenis. Kraujo giminysts pripainimo dka s u i aukiami paveldti treij kart, emancipuotieji antrj kart, taip pat snytieji, net esantys snytojo in p a t r i a p o t e s t a s . alutins eils kognatai aukiami paveldti, neiskiriant net moter. Paveldint treios eils atstovams artimesnio laipsnio gimins paalina tolimesnio laipsnio kognatus. Palikimas dalijamas in capita. Prie pirmosios eils pdini priskiriami tiek teisti, tiek ir neteisti vaikai, kurie paveldi po savo motinos mirties, o motina po j mirties. Ketvirtosios eils pdiniai pagal pretorin teis buvo"unde vir aut uxor". Jeigu nebdavo n vieno i gimins, priklausanio pirmosioms trims eilms, paveldti aukiamas mirusiojo sutuoktinis (vyras po monos mirties, mona po vyro mirties). Nesunku pastebti, kad pretorius leidia paveldti naliui arba nalei, kurie gyvena santuokoje sin e m a n u , kai tuo tarpu pagal ius c i v i l e , jie nebuvo aukiam i paveldti, nes nebuvo laikomi giminmis (agnatais). Pretoriaus ediktas, suteikdamas pirmenyb agnatinei giminystei, pirm kart aukia paveldti ir kraujo gimines (kognatus). Skirtingai nuo le g itim a h e r e d it a t i s pretorius nustato nuosekl tolimesni giminysts laipsni ir eili pakeitim vien kitais. Teiss suteikim as m irusiojo kognatam s paveldti turt ir s u c c e s s i o g r a d u m et o r d i n u m nustatymas sudaro pretorins novacijos paveldjimo teisje esm bei skirtum nuo paveldjimo p a g a lm s civ ile . Imperijos laikotarpiu, vis labiau sigalint kraujo giminystei, btina buvo plsti paveldjim o teiss reform , p ra d t p re to ri . Iki Justin iano valdiusieji im peratoriai buvo prim daug statym, kurie tvirtino bendr ten den cij stiprinti kognat pozicij prie agnatus, paveldint tu rt. S e n a t u s c o n s u l t u m T e r t u l l i a n u m , priimtas A drianui viepataujant, suteik moterims, turinioms* us l i b e r o r u m (vaik teis), teis paveldti po savo vaik. S e n a t u s c o n s u l t u m nu stat, kad m o tina aukiam a paveldti ne po vis kognat (ne su unde cognati ), o kartu su u n d e leg itim i. Nuo paveldjimo j nualinti gali tik mirusiojo vaikai, jo tvas ir broliai. Su m irusiojo seserim i m otina dalijasi palikim pusiau. iuo s e n a t u s c o n s u l t u m pirm kart buvo pripainta galimyb tapti civiliniu
213

X skirsnis

pdiniu

co g n a tio

gim in ysts

p ag rin d u .

178

m.

p riim ta s

s e n a t u s c o n s u l t u m O r p h i t i a n u m toki pat teis suteik le g itim i eilje (pagal pretorin sistem - antroji klas) esantiems vaikams po motinos mirties. Vlesnieji Valentinjano, Teodosijaus ir Arkadijaus statymai ipleia vaik paveldjimo teis palikim, atsiradus po gimini i motinos puss mirties.Justinianas panaikino m otinosios l i b e r o r u m , kaip slyg paveldti po vaik mirties. i ir kit statym dka agnatins giminysts principas paveldjimo teisje, nors ir neinyko, bet jo reikm gerokai sumajo. Taiau, literatra nurodo, kad visi ie senj teiss akt pakeitimai, tvirtin paveldjimo teisje naujas tendencijas, labai supainiojo ir padar sudting paveldjimo sistem Romoje6. Supaprastinti i sistem, pagrsti j vien kognatin giminyste msi im peratorius Justinianas, ileids 543 m. 118 ir 548 m. 127 novelas. Justiniano paveldjimo teiss sistemos pagrindinis principas buvo toks, kad pagal statym aukiami buvo paveldti visi vyrikosios ir moterikosios gimins kognatai, remiantis j giminysts eils ir laipsnio artumo su mirusiuoju principu, t.y. laikantisswccess/o g r a d u m et o r d i n u m . Visi pdiniai pagal statym buvo suskirstyti keturias eiles. Pirmajai eilei priklaus mirusiojo descedentai, t.y. visi jo palikuonys sns ir dukros, anksiau mirusij sn ir dukter vaikai (ankai) ir pan., nepriklausomai ar jie buvo mirusiojo in p o t e s t a s , ar ne, ar jie buvo vyrikosios, ar moterikosios eils descedentai. Visas palikimas buvo dalomas in stirpes. Anksiau mirusiojo snaus vaikai visi kartu gaudavo t palikimo dal, kuri bt gavs j tvas. Jeigu nra descedent, tai aukiami paveldti antrosios eils pdiniai, t. y. artimiausieji pagal laipsn ascedentai, trumpai tariant, auktutins mirusiojo eils giminaiiai: motina, tvas, senelis, moiut ir t.t. Jeigu bdavo gyvas mirusiojo tvas ir senelis, tai paveldti bdavo aukiamas tik mirusiojo tvas. ioje eilje buvo mirusiojo tikrieji broliai ir seserys, ir j vaikai. Palikimas bdavo dalinamas in c a p i t a . Anksiau mirusiojo brolio vaikai visi kartu gaudavo t dal palikimo, kuri bt atitekusi j tvui gyvam esant. Jeigu palikimas bdavo paveldimas tik ascedent, tai jis bdavo dalinamasm l in e a s , t.y. pus palikimo atitekdavo tvo ascedentams, o kita motinos ascedentams.
6 PuMCKoe
nacT H oe npaB O .

Cit.

op.

C.235.

214

Paveldjimo teis

Treij pdini eil sudar netikri mirusiojo broliai ir seserys bei j vaikai. Pastarieji visi drauge gaudavo t dal palikimo, kuri bt tekusi j tvams gyviems esant (parens praedefunctus). Pagaliau, jeigu nebdavo ir ios eils pdini, tai paveldti bdavo aukiam i kiti alutins eils giminaiiai, priklausom ai nuo giminysts laipsnio mirusiajam, taiau be joki apribojim - a d f i n i t u m Jeigu tik buvo galima rodyti giminyst. Artimesnio laipsnio pdiniai paalindavo tolimesnio laipsnio pdinius. Paveldtojai palikim dalindavo in ca p ita . Novelose nekalbama apie vieno sutuoktinio paveldjimo teis po kito mirties. Tikriausiai buvo palikta sena paveldjimo tvarka, kai jie bdavo aukiami paveldti paskiausiais n de v ir a u t uxor". Taiau Justinianas nustat neturtingos nals paveldjimo teis. Jeigu nal nieko neturjo, tai ji galjo paveldti lygiomis dalimis kartu su kitais aukiamais paveldti pdiniais, taiau ne daugiau 1/4 viso palikimo arba ne daugiau 100 svar auksini. Jeigu ji pavelddavo kartu su savo vaikais, gimusiais santuokoje su mirusiuoju, tai likusi palikimo dal ji gauna u s u s f r u c t u s forma. Neatsiradus n vienam pdiniui turtas tapdavo imariniu - b o n u m v a c a n s . L e x J u lia et Papia P o p a e a nustat, kad toks turtas priklauso idui.

4. Privalomoji dalis
Testamento sudarymo laisv anaiptol nebuvo visikai neribota. Jau senosios ius civ ile gadynje buvo pastebta, kad po palikjo mirties labai jam artimi mons (vaikai, tvai, ankai), kurie savo darbu prisidjo prie eim os tu rto gausinim o, o d a r esa n t gyvam p alikjui buvo eim os nuosavybs bendrasavininkiais, gali likti be nieko. Viso turto perleidimas testamentu paaliniams asmenims, aplenkiant artimus eimos narius, negaljo bti laikomas teisingu ir toleruojamas. Saugant toki asmen turtinius interesus rom n teis nustat privalomojo paveldjimo arba privalomosios dalies institut, kurio esm buvo ta, kad, neirint testam ento laisvs principo, artimiausiems palikjo giminaiiams buvo isaugoma teis tam tikr palikimo dal. ios j teiss apsauga ir utikrinimas romn teisje vystsi formalija ir
215

X skirsnis

materialija kryptimis. Senesns teiss tam tikr palikimo dal isaugojimo artimiausiems palikjo giminaiiams bdas buvo formalusis. Jo esm sudar tai, kad suraydamas testament asmuo, turintissu* h e r e d e s , t.y. jo p a tr ia p o t e s ta s pavaldi asmen, privaljo juos paskirti pdiniais (instituere) arba testamente aikiai pasakyti, kad jie nualinami nuo paveldjimo (exheredare). Galbt i pradi, kada testam entai bdavo tvirtinami tautos susirinkime, juos galima buvo sudaryti tik nesant vaik. Jeigu palikjas turdavo vaik, tai paalinio asmens paskyrimas pdiniu turjo bti rimtai pagrstas ir pateisintas pri e c o m itia calata, rodant, kad vaikai netinkami bti pdiniais ir gauti tautos susirinkimo sankcij juos eksheredituoti. Paalinio asmens paskyrimas pdiniu neexhereditavus statyminio pdinio buvo nemanomas. Ilgainiui tokia reali ekshereditacijos reikm sumenkjo, nes ir pati tautos susirinkimo taka sudarant testam ent nyko. Taiau ekshereditacijos formali reikm testam entui iliko dar ilgai. Atsiradus testamentams per a es et libram , bet kokia realiexhereditatio kontrol inyko, nors pats reikalavimas testatoriui prie paskiriant pdiniu paalin asmen aikiai eksheredituotisw h e r e d e s iliko.E x h e r i d it a t i o turjo bti ireikta labai aikiai, liepiamja nuosaka - e x h e r e s e s t o . Be to, buvo reikalaujam a, kad sns bt eksheredituoti kiekvienas atskirai, minint testamente j vardus (nominatim). Kiti eimos nariai - dukterys, ankai buvo eksheredituojami bendra fraze in te r ceteros. Jeigu itaip nebdavo darom a, tai testam en tas bdavo laikom as negaliojaniu visas arba tik jo dalis. Testamentas negaliojo visas, jeigu nebuvo eksheredituoti arba netinkamai eksheredituoti sns. Negaliojant testamentui atsirasdavo paveldjimas pagal statym (ab intestato). Jeigu testamente buvo nutylima apie k it s u i pdini teises, jie pavelddavo kartu su nurodytais testam ente asmenimis. Taiau, jeigu testam ente pdiniais buvo paskirti s ui (pvz., snus), tai kitisui, apie kuriuos nieko nepasakyta, gaudavo/? Ars virilis t.y. t dal, kuri jiems priklausyt paveldint pagal statym. Jeigu testam ente pdiniu bdavo paskirtas paalinis asmuo, tai s u i, apie kuriuos nieko nepasakyta, pavelddavo pus viso palikimo. P r iesu i h e r e d e s , kuriems buvo siekiama isaugoti teis paveldjim, priklaus ne tik tie, kurie buvo esant gyvam palikjui, bet ir tie, kurie gimdavo po testam ento suraymo ir net po palikjo mirties (postumi). P o s t u m i
216

Paveldjimo teis

gimimas naikindavo palikjo testament, kadangi jis testamente neminimas. Siekiant apsaugoti mirusiojo paskutinij vali nuo galim netiktum romn teisininkai (Aquilius Galius ) sukr formul, kurios dka buvo galima paskirti pdiniu arba eksheredituoti/? osfw m /, jeigu jie gimt. Pretoriaus ediktas ne tik isaugojo formalias privalomosios dalies nuostatas, bet dar labiau jas iplt. Pretoriaus edikte svoka s u i buvo pakeista// b eri (vaikai). Dabar jau testamente turjo bti eksheredituoti ir emancipuoti. Visi vyrikosios gimins lib e r i turjo bti ek shereditu oti pavardiui, o moterikosios gimins liberi p a ka k o exh e red ita tio in te r ceteros. Jeigu nors vienos i i slyg testam ente nesilaikoma, tai pats testam entas nra negaliojantis. Taiau pretorius duo d a b on o ru m p o s s e s s io contra ta b u la s t e s t a m e n t i , t.y. leidia paveldti tiems asmenims, kurie toki teis turi pagal statym, bet testam ente neminimi. L ib e r i gauna jiems pagal statym priklausani palikimo dal, iskyrus tuos, kurie buvo eksheredituoti. Ta testam ento dalis galioja. Galioja ir kiti alutiniai patvarkymai, t. y. globos paskyrimas, imokjimai palikjo vaikams arba tvams. Jie turi bti vykdomi. Justinianas dar labiau sustiprino i formali reikalavim testam entui reikm. Nustatydamas taisykl, kad e x h e r e d i t a t i o , kaip ir i n s t i t u t i o (pdinio paskyrimas), gali bti darom a bet kokiais odiais. Jis reikalavo, kad visi palikjo em u tins eils gim ins, turintys teis pav eldti, nepriklausomai nuo lyties, bt eksheredituoti pavardiui (nominatim). Taiau visi ie form als testatoriaus laisvs, sudarant testam ent, apribojimai negarantavo t asmen, kuri naudai jie buvo daromi, interes. Jeigu buvo laikomasi formali e x h e r e d i t a t i o reikalavim, testam entas galiojo, ir statyminiai pdiniai bdavo nualinami nuo paveldjimo. Jau respublikos laikotarpio pabaigoje buvo galvojama, kaip realiai utikrinti artimiausij mirusiojo giminaii interesus paveldjimo procese. Materialiai garantuojant toki asmen teises didel vaidmen suvaidino centrumviralinis teismas, sprends paveldjimo bylas. Teismas testamentus, pagal kuriuos, nors ir bdawoexheredita tio, be svarbi prieasi nieko nepaliekama artimiems pdiniams, pradjo pripainti negaliojaniais, kaip sudarytus ne visai blaivaus proto asmens. Nualintieji nuo paveldjimo pdiniai galjo pareikti iekin h e r i d i t a t i o p e t i t i o dl paveldjimo, o testam entu paskirt pdini atsikirtimai dl j teiss ex testamentu buvo pripastami neesminiais. Taiau
217

X skirsnis

ia tvarka galjo pasinaudoti tik tie asmenys, kurie pagal iu s civ ile buvo pdiniais. Kitas, pavyzdiui, emancipuotas snus, ia tvarka pasinaudoti negaljo. G reta ios tvarkos imperijos laikotarpiu pdiniai nualinti nuo paveldjimo galjo pasisksti m agistratui extra o r d i n e m . Skundas, paduodamas magistratui, buvo vadinamasqrnere/a in o ffic io s i testa m en ti. Ekstra ordinarinio proceso laikais q u ere la i n o f f i c i o s i t e s t a m e n t i buvo vienintel priem on ginanti nualint nuo paveldjimo pdini teises privalomj dal. Artimiausiais mirusiojo giminmis, kurie turjo teis pretenduoti privalomj dal, buvo pripainti jo descedentai ir ascedentai, taip pat broliai ir seserys. Taiau pastarieji galjo pretenduoti privalomj dal, jeigu palikjas juos nualins savo pdiniu paskyrpersona tu r p i s . Teis pareikti querela i n o f f i c i o s i t e s t a m e n t i , turjo ne visi ie asmenys, o tik tie, kurie bt pdiniais pagal statym iuo konkreiu atveju. Kiek turto turjo bti palikta testamentu pdiniams, turintiems teis privalomj dal, i pradi sprend teismas. Vliau buvo nustatytas reikalavimas palikti kiekvienam pdiniui, turiniam teis privalomj dal, ne maiau kaip 1/4 jam priklausanio pagal statym palikimo dalies. i dal {portio debita) buvo galima palikti vairia forma - paskiriant asmen pdiniu tai daliai, darant jo naudai legat ir pan. Nesilaikant i reikalavim arba paliekant maiau negu 1/4 pagal statym priklausanios dalies, asmuo gyja teis reikalauti, kad testam entas bt panaikintas, t.y. dabar jis gali reikalauti ne 1/4 to, kas jam priklaus pagal statym, o visos dalies {portio ab intestato). Teis pareikti q u a r e l a naikindavo pdinio mirtis, taip pat nustatyti 2 met, o vliau 5 met terminai. Asmen, turini teis privalomj dal, teiss ir interesai galjo bti paeisti testatoriui esant gyvam. Jis galjo dovanojant, duodant krait idalinti vis arba dal paveldjimo. Todl pagal q u erela i n o ffic io s is te s t a m e n t i buvo pradta duoti q uerela in o f fi c io s a e d o n a t i o n is in in o f fi c io s a e d o tis . Imperatorius Justinianas padidino privalomj dal {portio debita) iki 1/2, priklausomos pagal statym, dalies, jeigu pastaroji sudaro maiau negu 1/4 viso palikimo ir iki 1/3, jeigu daugiau. Be to, jis nustat, kad q u er e la in o f fi c io s i t e s t a m e n t i gali bti reikiama tik tuo atveju, jeigu pdiniams, turintiems teis privalomj dal, i vis nieko nepalikt. Jeigu jie gavo dal palikimo, bet maiau negu p o r t i o d e b i t a , tai jie turi teis reikalauti, kad
218

Paveldjimo teis

j dalis bt padidinta, bet neturi teiss reikalauti testam ento panaikinimo - a c tio s u p p le to r ia . Didiausius pakeitimus ioje srityje padar Justinianas 115 novela. Siekdamas sujungti tiek formalias, tiek materialias pdini, turini teis privalomj dal, garantijas Justinianas 542 m. nustat, kad descedentai ir ascedentai ne tik turi teis gauti bet kokia forma p o r t i o d e b i t a , bet testatorius privalo juos paskirti pdiniais. Testatorius turi parodyti jiem sh o n o r i n s titu tio n is (paskyrimo garb) bent jau jiems priklausomos/?or/ / 0 d eb ita ribose. Tai reik, kad neprimus palikimo kitiems, testam ente nurodytiems pdiniams, asmenys, kuriems parodyta testam ente h o n o r i n s t i t u t i o n i s , tampa, h e r e d e s i n s t i t u t i (paskirtaisiais pdiniais) ir paveldi turto dal, kuria bt paveldj pasitrauk i paveldjimo proceso pdiniai. Pagal 115 novel eksheredituoti ar atimtip o r t i o d e b it testatorius gali vadovaudamasis statyme numatytais tam tikrais pagrindais. Testatoriaus descedentams buvo nustatyta 14 toki pagrind, o ascedentams 8. Nors 115 noveloje nekalbama apie broli ir seser teises privalomj dal, bet j atvilgiu galiojo ankstesns taisykls. Jeigu jiems nepalikta/? o rf/o d e b ito ir pdiniu paskirta p e r s o n a t u r p i s , jie gyja teis pareikti q u er e la i n o f f i c i o s i testam enti.

5. Palikimo primimas ir jo teisins pasekms

Palikjo m irties m om entu nurodyti testam ente arba turintys teis paveldti pagal statym asmenys dar netam pa pdiniais. Pats palikjo mirties faktas yra tik pagrindas teisi ir pareig permimui. Su palikjo mirties m om entu pirmiausiai yra siejamas tik paties palikimo atsiradimas. Palikjo teisi ir pareig permimas (paveldjimas) turi dvi stadijas. Pirmoji yra aukimo paveldti stadija (delatio hereditatis). Jos pradia sutampa su palikimo atsiradimo momentu ir tsiasi iki palikimo primimo (acquisitio hereditatis), t.y. antrosios paveldjimo stadijos. Taigi paveldtoju tapdavo tik tas, kuris aukiamas paveldti, prim palikim.
219

X skirsnis

iuo poiriu romn teis skyr dvi pdini kategorijas. Pirmajai priklaus d o m e s t i c i h e re d es. Tai mirusiojo eimos nariai, gyven kartu su juo, kurie po jo mirties tapdavo p e r s o n a e s u i iuris (sui heredes). Jie tapdavo pdiniais//? s o iure palikimo atsiradimo momentu, t.y. d e l a t i o h e r e d it a t i s ia sutam pa su a q u i s i ti o h e r e d it a t i s ir buvo laikoma, kad nuo palikjo mirties momento palikimas savaime jiems priklauso. Koki nors valing veiksm, patvirtinani, kad jie priima palikim, ar sutinka j perimti, atlikti nereikdavo. Pavyzdiui, palikjo vaikai, pastarojo mirties m om entu kur nors ivyk ir net neinantys apie palikjo mirt, ipso iure buvo laikomi pdiniais. S ui h e r e d e s buvo laikomi pdiniais net prie j pai vali, nes pagal ius civile jie negaljo atsisakyti palikimo. Todl jie buvo vadinami ne tiks ui h e r e d e s , bet ir n e c e s a r ii h e r e d e s (btinaisiais pdiniais, privalomaisiais pdiniais). 5 u i padt gali uimti ir testatoriaus vergas, kuriam mirusysis testamentu suteikia laisv ir paskiria savo pdiniu. Jis taip pat yra h ere s d o m e s t i c u s , kadangi priklauso mirusiojo namams. Kaip ir kitisw/, vergas tampa btinuoju pdiniu, kadangi neturi teiss atsisakyti palikimo, nes tai reikt, kad jis atsisako ir laisvs. Kadangi paveldjimas - ne tik teisi, bet ir palikjo pareig permimas, tai neretai susidarydavo gana kebli situacija. Palikjo pasyvai (skolos) bdavo daug didesni negu aktyvai (paliekamas turtas), ir pdiniai, iskyrus pareig padengti palikjo skolas, kokios nors materialins naudos i paveldjimo neturjo. Senoji ius civile nenumat joki priemoni, kurios padt pdiniams ito ivengti. Pretorius buvo priverstas iekoti ieities i ios situacijos. Vis pirma jissu/ et n e c e s s a r i h ere d es suteik ^ b e n e f i c i u m a b s t i n e n d i , t.y. teis susilaikyti nuo paveldjimo visikai netakojant io proceso eigai. Pagal ius civile jie likdavo heredes, bet pretorius neduodavo palikjo kreditoriams iekinio prie juos ir sil b o n o r u m p o s s e s s i o kitiems asmenims, kurie galt bti pdiniais pagal statym, jei nebt buv pirmj. Jeigu visi atsisakydavo b on o ru m p o s s e s s i o , tai bdavo skelbiamos palikjo turto varytins (konkursas) kreditori naudai. Kitokioje padtyje buvo vergas, kuriam palikjas testamentu suteik laisv. Jau buvo minta, kad toks vergas negali atsisakyti nuo paveldjimo, nes tai reikt ir jo atsisakym nuo ilaisvinimo. Todl pretorius jam suteik
220

Paveldjimo teis

b e n e f i c i u m s e p a r a n d i , t.y. teis atskirti savo turt nuo palikimo ir perduoti j palikjo kreditoriams. itaip vergas isaugodavo jam testamentu suteikt laisv. Antrajai pdini kategorijai priklaus vadinam ieji^ t t r a n e i heredes. Tai asmenys, nepriklausantys mirusiojo eimai (familia). Jie turjo ireikti savo vali - priimti palikim (aditio hereditatis). Kadangi palikimo primimas buvo siejam as su valingais i asm en veiksmais, jie buvo h e r e d e s v o l u n t a r i s (laisvanorikieji). Seniausiais laikais toks valios ireikimo aktas bdavo atliekamas ikilmingai. Pati palikimo primimo procedra vadinosi ere t i o . Justiniano laikais cretio buvo atsisakyta. Palikimui priimti pakako faktikai pradti j valdyti arba neformaliai pareikti apie palikimo primim. Senoji ius civile palikimo primim nesiejo su jokiais terminais. Kol pdinis nepareikdavo priims ar atsisaks priimti palikim, pastarasis kitiems pdiniams neatitekdavo. Taiau palikjo kreditoriai, suinteresuoti, kad bt greiiau bt patenkinti j reikalavimai (grintos skolos ir pan.), galjo interrogatio in iure bdu pareikalauti, kad pdinis atsakyt ar priima jis palikim. Savo ruotu pdinis galjo paprayti laiko apsisprndimui. Jeigu per t laik jis nieko neatsako, tai buvo laikoma, kad jis atsisako nuo palikimo primimo, o Justiniano laikais, atvirkiai, buvo laikoma, kad pdinis sutinka j priimti. N uostatos, reguliuojanios palikim o prim im pagal iu s c i v i l e , nebuvo pilnai taikomos b o n o ru m p o s s e s s i o atveju. Pagal pretorin teis pdinis, kad galt priimti palikim, visais atvejais turjo gauti b o n o r u m p o s s e s s i o . Ascedentam s ir descedentams buvo nustatytas vieneri met, o kitiem s p diniam s 100 dien term inas nuo palikim o atsiradim o momento. Praleidus termin b o n o r u m p o s s e s s i o bdavo duodam a kitiems pdiniams s u c c e s s i o o r d i n u m et g r a d u m tvarka. N uo palik jo m irties m om en to (delatio hereditatis) ir palikim o primimo (acquisitio hereditatis) gali praeiti tam tikras laikas. Ypa tai rykiai m atoma, kai aukiami paveldti h e r e d e s v o l u n t a r i i , kurie turi pareikti savo vali. Vis laik palikimas yra neapibrtoje padtyje, jis yra gulintis ir rom n teisje buvo vadinam as/irerfifas ia c e n s. Gulintis palikimas senosios ius civ ile poiriu buvo laikomas beeimininkiu ir jo pamimas nebuvo laikomas vagyste. Asmuo, uvalds tok turt, po met (usucapiopro
221

X skirsnis

herede) galdavo tapti jo savininku. Pagal senj ius c iv ile toks savininkas buvo laikomas pdiniu ir jis privaljo apmokti mirusiojo skolas ir dalyvauti eimosstfcrtf. Vliau is poiris pasikeit. U s u c a p io p r o h er e d e bdu galima buvo uvaldyti ne vis palikim, bet tik kai kuriuos objektus ir tapti j savininku po met, bet b e b o n a f i d e s ir j u s t u s t i tu l s . vedus pretoriui b o n o r u m p o s s e s s i o , jau nebegalima tapti palikimo savininku wsu c 0 / 7 / 0 p r o herede bdu. Dar daugiau, imperatorius Adrianas nustat, kad pdiniui reikalaujant, palikimas turi bti perduota? jam, o imperatorius M.Aurelijus b et kok gulinio palikim o (hereditas iacens) igrobstym prilygino nusikaltimui (crimen explitatae hereditatis). Palikjo mirties faktas yra pagrindas atsirasti pdinio teisei. i teis buvo laikom a asm enine ir jo s p erleid im as kitiem s asm enim s buvo labai ribojamas. Jeigu aukiamas paveldti asmuo mirdavo, tai paveldjimo teis nepereidavo jo pdiniams. Paveldti bdavo aukiami tolimesni palikjo pdiniai. Taiau pagal civilin teis pdiniai pagal statym dar iki palikimo primimo savo teis priimti palikim galjo ceduoti. Asmuo, kuriam bdavo ceduojama i teis, tapdavo pdiniu. Be to, jau priimt palikim galima buvo parduoti arba perleisti. Tai bdavo darom a taip pat in iure cessio bdu. Taiau toki cesij galjo atlikti bet kuris pdinis (itestamentarius, ab intestato). Perduodantis palikim pdinis juo ir likdavo ir, jeigu pirks palikim asmuo specialiu aktu neprisim pareigos atlyginti susijusias su palikim u skolas, jas dengdavo pdinis. Vlesniais laikais palaipsniui p rad jo fo rm uo tis paveldjim o transm isijos in stitu tas, (transmissio delationis). Pretorius nustat, kad jeigu aukiamas paveldti pdinis, ne dl savo kalts nespjs priimti palikimo, mir, tai po bylos inagrinjimo, teis priimti palikim gali bti suteikta jo pdiniams. Justinianas gi nustat, kad jeigu aukiamas paveldti pdinis mir neprajus m etams po palikimo atsiradimo arba nepasibaigus kreditori nustatytam terminui atsakyti ar is priima palikim, tai jo pdiniai gali pasinaudoti likusiu laiku ir priimti palikim. Primus palikim atsiranda tam tikros teisins pasekms. Vis pirma asmuo, kuris paveldi pagal ius c i v i l e , tam pa h e r e s, o paveldintysis pagal pretorine teis tam pa h e r e d is l o c o (uima pdinio viet). Pagal senj ius civile buvo laikoma, kad pdinis tarytum tsia mirusiojo asmenyb
222

Paveldjimo teis

ir todl jam pereina mirusiojo teiss, iskyrus kai kurias grietai asmeninio pobdio teises. Palikimas susilieja su pdinio turtu. pdinis tam pa paveldto turto savininku, palikjo skolinink kreditoriumi ir jo kreditori skolininku. Jeigu tarp palikjo ir pdinio, atvirkiai, buvo kokie nors prievoliniai santykiai, tai jie pasibaigia c o n f u s i o bdu. Taiau palikimo susiliejimas su pdinio nuosavu turtu ne visada bdavo naudingas ne tik pdiniui, bet ir palikjo kreditoriams. Esant gyvam palikjui jo kreditoriai visada buvo rams, kad j reikalavimai bus patenkinti nukreipus iiekojim jau mirusiojo asm ens turt. Prim us palikim pdiniui ir palikimui susiliejus su jo turtu, gali atsitikti taip, kad palikimas atiteko asmeniui, kuris turi labai daug skol kitiems kreditoriams, ir palikj kreditori galimybs atgauti savo skolas gerokai sumaja. Saugant palikjo kreditori interesus pretorius suteikia jiems b e n e f i c i u m s e p a r a t i o n i s . Palikjo kreditoriai gali prayti pretori atskirti nuo pdinio turto paveldt turt ir pirmiausiai nukreipti j j iiekojimus. Jeigu patenkinus kreditori reikalavimus dar liks turto, tai jis bus incorporuotas pdinio turt ir i jo bus tenkinami pdinio kreditori reikalavimai. Taiau, jeigu turto neutekdavo, tai palikjo kreditoriai jau negaljo reikalauti, kad pdinis dengt likusi skolos dal savo tu rtu. Jeigu pdinio kreditoriai atsidurdavo tokioje padtyje, dl to, kad pdinis priimdamas palikim, gavo daugiau skol negu turto, jiems pretorius tokios lengvatos nesuteikia, aikindamas, jog skolininkui nedraudiam a skolintis daugiau. Romn teis beveik iki pat pabaigos laiksi nuostatos, kad pdinis, prim s palikim, pilnai atsako u visas palikjo skolas, nepriklausomai nuo to ar skoloms dengti uteko paveldto turto ar ne. Taiau esant iai nuostatai pdinio padtis daugeliu atvej buvo nepavydtina. Ypa tai irykjo respublikos laikotarpio antroje pusje. Jau pretoriai, saugodami asmen, neturini 25 met (minores), interesus, pradjo t&ikytirestitutio in mtegrwm.ImperatoriusAdrianassuteiketokios restitucijos praymo teis ir vyresniojo amiaus asmenims. Taiau tai buvo iimtinis pdini teisi gynimo bdas, susietas su bylos nagrinjimu (causa cognita) ir naikinantis pat palikimo primimo institut. Imperatorius Adrianas nustat privilegij kariams. U palikjo skolas jie atsak tik paveldtu turtu. Imperatorius Justinianas 531 m. ved bendr taisykl, suteikusi^ene/icii/m
223

X skirsnis

i n v e n t a r i i teis visiems pdiniam s, p riim antiem s palikim . Pagal b e n e f i c i u m i n v e n ta r i i , jeigu pdinis per 30 dien nuo d e la tio pradeda sudarinti paveldto turto sra, dalyvaujant liudytojams ir notarui, ir per paskesnes 60 dienj sudaro, tai jis atsako tik tuo turtu, kuris buvo suraytas, - ir ne daugiau. pdini teiss nuo treij asmen pasiksinimo palikim buvo ginamos, priklausomai nuo to, kokiai pdini riai (civilinis ar pretorinis pdinis) jie priklaus. Civiliniam pdiniui bdavo duodamas specialus - p e t i t i o h e r e d it a t i s iekinys dl visos paveldimos mass ireikalavimo. is iekinys labai panaus ius v i n d i c a t i o . Pretorinio pdinio teiss bdavo ginamos interdiktu q u o r u m b o n o r u m . iuo in terdiktu bdavo perduodam i pretoriniam pdiniui valdyti einantys palikim daiktai. Vliau pretorinio pdinio teises gynt h e r e d i t a t i s p e t i t i o p o s s e s s o r ia . iuo skundu buvo galima reikalauti ne tik daikt, einanius paveldim turt, bet ir prievoli, kurias turjo tretieji asmenys palikjui, vykdymo. Ekstraordinario proceso laikotarpiu iih e r e d ita tis p e titio p o ssesso ria susiliejo su civilinio pdinio p e t i t i o h e r e d it a t i s , o i n t e r d i c t u m q u o r u m b o n o r u m buvo taikomas norint greiiau pradti valdyti paveldim turt. Prie asmenis, kurie neginijo pdinio paveldjimo teiss, bet dl kit prieasi negrindavo pdiniui paveldt daikt arba nevykd prie j kit prievoli, kurias turjo vykdyti palikjui esant gyvam, bdavo duodami singuliariniai iekiniai, kuriuos turjo pats palikjas (sui vindicatio, actio empti ir pan.). Jeigu aukiami paveldti keli pdiniai, tai pirm iausia vyksta c o m m u n i o i n c i d e n s . Visi aukiamieji yra priklausanios jiems dalies bendrasavininkiai. Jeigu paveldimas turtas dalomas, reikalavimai ir skolos, iplaukiantys i paveldjimo, ip so iure tam pa j nuosavybe. Nedalomi reikalavimai ir skolos tam pa solidariais reikalavimais ir skolomis. Taiau kiekvienas pdinis bet kada gali pareikalauti palikim padalyti, pasitelks a c tio f a m i l i a e e r c is c u n d a e . Paveldint keletui pdini (coheredes) galjo vykti co lla tio b o n o r u m t.y. prie dalijamo paveldto turto turjo bti prijungiamas (priskaiiuojamas) tam tikras nuosavas pdinio turtas. Im peratori laikotarpio statymai apibendrino c o lla tio idj ir nustat, kad paveldint po auktutins eils giminaii paveldtojai privalo paveldimo turto gausyb neti visa tai, k jie
224

Paveldjimo teis

gavoipalikjorfos, d o n a t i o p r o p t e r n u p t i a s ar kita forma. Tiesa, i pdinio buvo galima atimti jau jo priim t palikim, jeigu pasirodyt, kad jis jo nevertas (indignus). Atimtasis palikimas (eremptorium) perduodam as arba kitiems pdiniams arba idui. Jeigu palikimas atitenka idui, tai pastarasis tam pa h e r e d e s lo c o ir vykdo visus testam entinius patvarkymus, moka palikjo skolas ir pan. Im peratori statymuose minima daug ind ig n ia s pagrind. Svarbiausiasj-nusikalstama veika prie palikj : gyvybs atmimas, palikto testamento sunaikinimas, tyinis trukdymas sudaryti testament, nepagrstasuere/a in o ffic io si testa m en ti pareikimas ir kita.

6. Legatai ir fideikomisai
Rom n teis greta universalaus teisi perm imo inojo ir singuliarin (atskir) palikjo teisi permim, kuris buvo minimas jau XII lenteli statymuose. Testatorius savo testam ente ne tik galjo paskirti pdin, bet ir padaryti kitus patvarkymus mirties atveju. Svarbiausias i toki patvarkym buvo pareigojimas pdiniui imokti tam tikras sumas arba perduoti i palikjo tu rto konkreius daiktus jo nurodytiem s testam ente asmenims. Toks testatoriaus pareigojimas testamentiniam pdiniui turjo privalomj gali, taiau asmuo, kuriam turjo bti vykdomas testamentinis patvarkymas, netapdavo pdiniu. Jis buvo ne universalus, bet singuliarinis palikjo teisi permjas ir todl neatsak u palikjo skolas. Antra vertus, tas patvarkymas galiojo tik tada, jeigu bdavo sumoktos visos palikjo skolos. iuo poiriu testam entin iskirtin buvo tik sumainimas. R om n teis iki im p era to riau s A ugusto laik inojo tik vien singuliarin palikjo teisi perm im o bd, atsiradus neabejotinai kartu su testamentu, - tai l e g a t a . Legatus sankcionavo jau XII lenteli statymas ((iuti legassit superpecunia tutelave suaerei, ita ius esto). Senosiosius civile gadynje jie neatskiriami nuo testamento. Legatas galjo bti raomas tik testamente ir juo galjo bti pareigojamas tik testam entu paskirtas pdinis. Palikti tok testam ent, kuriame bt tik legatai, t.y. pareigojimai statyminiam pdiniui (ab intestato),
15. 1519

"d e l i b a t i o h e r d i t a t i s ", t.y. palikimo

225

X skirsnis

pagal ius c iv ile negalima. Jeigu testatorius to norjo, tai pirmiausiai jis privaljo pdin pagal statym (ab intestato) padalyti pdiniu pagal testament (heres testamentarius), t.y. paminti testamente pdiniu t asmen, kuris paveldt po jo mirties pagal statym, jeigu nebt testamento. Taigi legatas* tai teiss ginamas testatoriaus pareigojimas testamentiniam pdiniui gyvendinti jo paskutin vali ir vykdyti kuri nors prievol vieno ar keli asmen naudai. ^iKaip nurodo Gajus, savo Institucijose senoji/ws c iv ile inojo keturias legat ris, kurie skyrsi savo form a bei pasekmmis. Pirmoji plaiai naudojama legato ris buvolegatum p e r vin d ica tio n em . Sis legatas buvo raomas testament paprast ai vartoj ant odius d o l e g o , ojo esm sudar tai, kad legato gavjui (legatarijui) buvo perleidiamas konkretus daiktas, kuriuo savininku jis tapdavo, arba servitutas, kur jis gydavo teis nuo palikimo primimo momento. Nuo to momento legatarijus gydavo ir teis pareikti a c tio r ei v i n d i c a t i o (arba actio confessoria), jeigu pdinis atsisakydavo vykdyti testatoriaus patvarkym. Be to, pasitelks reivindicatio legatarijus galjo reikalauti jam priklausanio daikto i bet kurio valdytojo, o ne tik i pdinio. Antroji legato forma b u vo le g a tu m p e r d o m n a t i o n e m , kur raant testam ent buvo vartojami odiai: ud a m n a s esto D am nas esto pareigodavo pdin vykdyti legate nurodyt prievol, kuri paprastai nebdavo siejama su daiktins teiss perleidimu legatarijui. Legatarijus gydavo teis reikalauti, kad pdinis vykdyt legate nurodyt prievol. Legatarijaus interesai iuo atveju buvo ginam i a c tio ex t e s t a m e n t o . iuo legato objektu galjo bti ne tik testatoriui nuosavybs teise priklauss turtas (kaip tai buvo esant legatum per vindicationem), bet pdiniui bei tretiesiems asmenims nuosavybs teise priklaus daiktai. pdinis buvo pareigotas perduoti legate nurodyt daikt (jeigu jis priklaus treiajam asmeniui, tai j nupirkti) legatarijui, arba sumokti jam nurodyto legate daikto kain. Treija forma buvo le g a tu m s i n e n d i m o d o. J raant testam ent buvo vartojamas odis usinere , o pdinis bdavo pareigojamas netrukdyti legatarijui paimti legate nurodyt daikt. Manoma, kad tai tik tam tikra le g a tu m p e r d o m n a t i o n e m modifikacija. Ir ketvirtoji legato forma leg a tu m p e r p r a e c e p t i o n e m . Pavadinimas taip pat susietas suvartojimu
226

Paveldjimo teis

uraant legato odiu p r a e c i p i t o . Tarp paios Romos teisinink (sabiniei ir prokuliei), taip pat ir tarp rom n teiss tyrintoj nra vieningos nuomons dl io legato esms bei asmen, kuriems jis galjo bti duodamas. M anoma, kad le g a tu m p e r p r a e c i p t i o n e m buvo tik leg a to p e r v i n d i c a t i o n e m poris7. Legatai, kaip ir pats testamentas, buvo labai formals aktai. Paeidus jiems taikomos formos reikalavimus, legatas neturdavo teisins galios. Taiau im peratori laikotarpiu, silpnjant visos civilins teiss formalizm ui, s u p a p ra st jo ir fo rm ali reik alav im , k eliam leg atam s, reikm . S e n a t u s c o n s u l i u m N e r o n i a n u m nustat taisykl, kad paeidus legato formos reikalavimus, legatas visikai neinyksta, bet tokio legato vietoje atsiranda l e g a t u m p e r d o m n a t i o n e m , kurio dka legatarijus gyja prievolinio reikalavimo teis prie pdin. Be legat mirtantysis galjo savo pdiniams odiu arba ratu duoti vairi neformali patvarkym atlikti kok nors veiksm arba perduoti kok nors daikt treiajam asmeniui. Iki im peratoriaus Augusto laik visi ie patvarkymai privalomosios galios neturjo, ir j vykdymas nebuvo utikrintas iekinine gyna. i patvarkym vykdymas priklaus nuo pdinio geros valios (fidei commissum). I ia ir io patvarkymo pavadinimas. Taiau jau nuo im p erato riau s A ugusto laik asm enim s, kuri naudai darom as toks patvarkymas, suteikiama skundo teis. Imperatorius Augustas, o ir vlesnieji imperatoriai, pareigojo magistratus (konsulus, vliau specialiuosiuspreatores fideicommissari) nagrinti iuos skundus ir rpintis, kad tokie fideikomisai bt vykdomi. Taigi asmenys, kuri naudai buvo padarytas toks neformalus patvarkym as, gyjo teis pareikti ne civilin iekin (actio), b et teis ekstraordinarine tvarka paduoti skund - f i d e i c o m m i s s i p e r s e c u t i o . Palaipsniuif i d e i c o m m i s s i p e r s e c u tio labai supanajo su civiliniu iekiniu ir nuo ekstraordinarinio proceso laikotarpio beveik prilygo civiliniame c tio ex t e s ta m e n to . Suteikus fideikomisams teismin gynyb, susidar dar vienu pagrindas atsirasti mirusiojo paskutiniosios valios patvarkymui. Taiau tarp legato ir fideikomiso iliko nemaai skirtum. Jeigu legatu galjo bti pareigojamas tik testamentinis pdinis, tai fideikomisu buvo 7 H.A.
IIoKpoBCKHM.

Cit.

op .

C. 549.

227

X skirsnis

galima pareigoti ne tik bet kok pdin, bet ir legatarij bei pat fideikomisarij. Be to, fideikomisas galjo bti ir odinis (fideicommissum orale). Subjekt, gyjani pareig legato ir fideikomiso pagrindu, ratas, ko gero, labiausiai ir skyr iuos du reikinius. Fideikomisas, kaip valios aktas, nesiejamas su testamentu, galjo bti daromas dar nesant testam ento, jau po testam ento sudarymo papildant j. Fideikomisas, padarytas iki testam ento, galjo bti patvirtintas vliau suraytame testamente (testamento confirmatum). I pradi kokios nors grietos formos i fideikomiso nebuvo reikalaujama. Kartais uteko ir paprasto galvos linkteljimo (nutu) fideikomisui nustatyti. Taiau labiausiai paplitusia fideikomiso forma buvo adresuotas pdiniui ratas c o d i c il l u s . Kadangi testamentai dl formali paeidim labai lengvai galjo bti pripainti negaliojaniais, R om oje buvo sigaliojs paprotys prie testamento pridti vadinamo clausula codicillaris. C lausula codicillaris paskirtis buvo apsaugoti testatoriaus paskutinij vali. Pridedam ame prie testam ento rate bdavo idstom as testatoriaus praymas pripaint negaliojaniu testament laikyti kodicilu, adresuotu pdiniui pagal statym. Postklasikiniu laikotarpiu skirtumai tarp legato ir fideikomiso palaipsniui nyksta. Apie 339 m. viena i im peratoriaus konstitucij apribojo daugel formalum, taikom legatams, o fideikomisams buvo nustatyta daugyb m aterialini apribojim. Abiej i form susiliejimas buvo ubaigtas Justiniano valdymo metais. 529 m. Justinianas nustat, kad legatas ir fideikomisas suteikia asmeniui, kurio naudai jie padaryti, prievolinio reikalavimo prie pdin teis. is prievolinis reikalavimas buvo utikrintas paveldimo turto hipoteka, taip pat vindikaciniu iekiniu, jeigu legato arba fideikomiso objektu buvo daiktas, esantis paveldimo turto gausybje. 531 m. legatai galutinai susiliejo su fideikomisais ir i esms liko tik du skirtingi pavadinimai. Patvarkymas buvo vienas, kur liet legato ir fideikomiso nuostatos. Esant i nuostat kolizijai buvo taikomos ne tokios formalios, lieianios fideikomis nuostatos8. Suteikus fideikomisui vienod teisin gali su legatais, buvo sugrietinti kai kurie reikalavimai j formai. Tai padaryti slygojo kodicilo privalomumas pripainus testam ent negaliojaniu. Im peratoriaus laikotarpio statym
8 W. Rozwadowski. Cit. op. S. 225.
228

Paveldjimo teis

leidyboje pastebima tendencija taikyti kodicilui tokius pat formos reikalavimus, kaip ir testamentui. Taiau Justinianas iek tiek supaprastino tuos reikalavimus ir nustat, kad kodicilas gali bti sudaromas ratu arba odiu dalyvaujant penkiems liudytojams. Justiniano teisje kodicilu laikoma bet koks mirusiojo paskutins valios patvarkymas, padarytas dalyvaujant penkiems liudytojams, ir skiriasi nuo testam ento tuo, kad jam e nra institutio h e r e d is (pdinio paskyrimo). Be to, buvo numatyta, kad galioja ir fideikomisas, padarytas nesilaikant ios formos, jeigu fideikomisarijus, reikiantis iekin prisietos, kad jis turi reikalavimo teis, o pdinis nepaneigs to priesaika, kad jokio patvarkymo i mirusiojo jis negavo. I prad palikjo teis padaryti patvarkymus dl savo turto buvo neribojama. Jis galjo padaryti daugyb patvarkym, Dl to visas jo turtas atitekdavo tretiesiem s asmenims, o pdinis gaudavo "i n a n e n o m e n h e r e d i s ". E sant tokiai situacijai pdinis negaudavo jokios naudos i paveldjimo. Atvirkiai, jam atsirasdavo tik papildom rpesi. Tokiu atveju jam ymiai naudingiau atsisakyti paveldjimo, kas ir buvo daroma. Taiau pdiniui atsisakius palikimo, netekdavo savo reikms ir visi patvarkymai, nes testam entas, su kuriuo siejami patvarkymai, netekdavo galios. Siekiant isaugoti testam ento galiojim ir utikrinti keli turto ivaistymui, jau respublikos laikotarpiu priimama keletas statym, kuriais siekiama apriboti legatu skiriamo turto dyd. Pirmuoju i toki statym minimas lex F u ria t e s t a m e n t a r i a (primimo laikas neinomas), kuris draud priimti pagal patvarkym daugiau negu 1000 as. Prims daugiau privaljo grinti keturgubai. 169 metais pr.m.e. buvo priimtas lex V o c o n i a , nustats, kad negalima patvarkymu palikti daugiau, negu lieka.pdiniui. Abu statymai nepasiek tikslo, nes keletu patvarkym (nevirijani 1000 as sumos arba pdiniui liekanios dalies), galima buvo ivaistyti vis palikim.Galutinai i problem isprend daug racionalesnis/e^: Falcidia , priimtas 40 m. pr.m.e. is statymas nustat, kad testamentiniam pdiniui, visais atvejais turi likti ne maiau 1/4 palikimo (quarta Falcidia). is apribojimas apsaugojo testamentin pdin nuo "i n a n e n o m e n h e r e d i s ". Vliau q u a r ta Falcidia buvo taikoma ir fideikomisams. S e n a t u s c o n s u l t u m P e g a s i a n u m jos taikym iplt testam entiniam s pdiniams, o im peratoriaus Antonijaus Pijaus dekretas - pdiniams pagal statym.
229

X skirsnis

Legato ir fideikomiso objektu bdavo daiktai arba reikalavimai. Taiau galima buvo pareigoti perduoti tretiesiems asmenims ir tam tikr palikimo dal. Toks legatas buvo vadinamaslegatum p a r t i t i o n i s . Asmuo, kurio naudai bdavo daromas toks legatas (legatorius partiarius), netapdavo universaliu pdiniu, nors ir gaudavo 1/3,1/4 ir pan. palikimo dal. Legatarijus gydavo tik prievolin teis reikalauti i pdinio perduoti jam nurodyt palikimo dal. Taiau ir gaunant legato bdu palikimo dal u palikjo skolas legatarijus neatsak. Jos guldavo sunkia nata ant pdinio pei. Todl pdinis, perd u o d am as leg atarijui n u ro d y t palikim o dal, iskaiiuoja i jos proporcingai dal sumos, reikalingos skolai padengti. Pats legatas buvo vykdomas priklausomai nuo objekto - aibatraditio bdu, jeigu objektu buvo daiktas, arba cessio bdu, jeigu objektas buvo reikalavimo teis. Atliekant t r a d i ti o arba c e s s i o pdinis ir legatarijus vienas antram duodavo s t i p u la t i o n e s p a r t i s et p r o p arte. pdinis pasiaddavo duoti tam tikr dal legatarijui, jeigu vliau atsirast dar paveldimo turto - s t i p u l a t i o n e s p a r t i s , o legatarijus pasiaddavo apmokti proporcingai gauto turto daliai tenkani skol (stipulatio pro parte). Fideikomiso bdu galima buvo pareigoti perduoti ne tik dal palikimo, b et ir vis palikim . Toks fideikom isas vadinosi h e r i d i t a t i s arb a universalusis. I pradi universalusis fideikomisas, kaip ir l e g a t u m p a r t i t i o n i s suteikdavo fideikomisarijui tik prievolin teis reikalauti, kad pdinis perduot jam palikim. Fiduciarijus likdavo pdiniu, atsakingu u palikjo skolas. Palikimo perdavimas vykdavo v en d i ti o h e r e d ita tis keliu. pdinis parduodavo palikim fideikomisarijui u fiktyvi kain. Pastarasis privaljo duoti fiduciarijui pasiadjim (stipuliatio), kad jis patenkins visus palikjo kreditori reikalavimus. i su d tin g a p ro c e d ra buvo p a k e ista s e n a t u s c o n s u l t u m T r eb ellia n u m (apie 56 m. m.e.), kuris ved r e s t i t u t i o h e r e d i t a t i s , atliekam paprastu fiduciarijaus pareikim u. Padars tok pareikim fiduciarijus isaugo tik pdinio vard, o palikimo savininku ir palikjo kreditori skolininku tuo pat momentu tampa fideikomisarijus. Jis gyja teis pareikti susietus su palikimu iekinius lygiai taip pat, kaip kiti asmenys gyja teis pareikti jam iekinius (actiones utiles). Dabar jau fideikomisarijus tampa h ere d is lo co (uima pdinio viet).
230

Paveldjimo teis

Taiau ir iuo atveju fideikomisarijaus likimas priklauso nuo fiduciarijaus valios. Jeigu tik pastarasis atsisakys nuo palikimo, testamentas o kartu su juo ir fideikomisas, netenka reikms. Siekiant ito ivengti, im peratoriaus Vespasiano laikotarpiu priimamas s e n a t u s c o n s u l t u m P e g a s i a n u m , kuriuo ipleiam as q u a r t a F o l c i d i a reikalavim o taikym as visiem s fideikomisams. Be to, is s e n a t u s c o n s u l t u m numat, kad fideikomisarijui praant fiduciarijus gali bti priverstas extra o r d i n e m priimti palikim, taiau dabar jis jau praranda teis [quarte F alcidia. Im peratorius Justinianas sujung abudu i u o s s e n a t u s c o n s u l t u m ir nustat, kad fiduciarijus turi teis vien ketvirtadal palikimo ir gali bti p riv e rs ta s p riim ti p alik im (se n a tu sc o n su ltu m P egasianum ). I s e n a t u s c o n s u l t u m T r e b e l l i a n u m Justinianas isaugojo r e s t i t u t i o h e r e d i t a t i s taisykles, kurios turjo bti taikomos visiems fideikomiso atvejam s. Nuo fiduciarijaus pareikim o apie r e s t i t u t i o m o m e n t o , fideikomisarijus tampa u no actu h ere d is loco visam arba daliai palikimo.

Vienuoliktasis skirsnis

PRIEVOLIN TEIS

1. Prievols svoka
Prievol (obligatio) pagal klasikins rom n teiss apibrimus ir taip, kaip mes j dabar sivaizduojame, yra toks teisinis santykis, kada vienas subjektas - skolininkas (debitor) privalo atlikti kito subjekto - kreditoriaus (creditor) naudai tam tikr veiksm arba susilaikyti nuo atlikim o, o kreditorius turi teis reikalauti i skolininko, kad pastarasis vykdyt savo pareig1. Labai vaizding prievols apibrim randam e Justiniano Institucijose: O b l i g a t io est i u r is v i n c u l u m , q u o n e c e s s i t a t e a d s t r i n g i m u r a l i c u j u s s o l v e n d a e rei s e c u n d u m n o s tr e c i v it a t i s i u r a (prievol yra teisiniai paniai, kuri dka mes, pagal ms valstybs statymus, priveriame k nors vykdyti). Taigi prievol turi du elementus, dvi puses. Viena vertus, ji mums atrodo kaip kreditoriaus teis reikalauti i skolininko tam tikro elgesio. is
1 Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso (toliau - CK) 165 str. 232

Prievolin teis

elementas vadinamas kreditu (creditum). Kita vertus, prievol - tai skolininko pareiga atlikti tam tikrus veiksmus, jo skola (debitum) kreditoriui, nesvarbu ar tos skolos turinys yra veiksmai, ar tam tikri materials dalykai, pavyzdiui, pinigai (paskolos sutartyje). Prievols, kaip tam tikro juridinio ryio, kurio turin sudaro teis reikalauti ir teis vykdyti reikalavim, arba, svoka "skola" romn teisje susiformavo ne i karto. Pagal XII lenteli statym prievol buvo ne vien iu ris v i n c u l u m , bet reik panius tiesiogine prasme, t.y. juridinis ryys buvo papildomas dar ir fiziniu ryiu. Skolininkas u skol atsak savo asmeniu: neisimokant skolinink kreditorius be teismo galjo pagrobti, suriti virve arba grandine, ne sunkesne kaip 15 svar, o jei skolos ir po to niekas nesumokdavo - umuti arba parduoti vergijon. Panas teisiniai santykiai buvo bdingi ne vien romnams, bet ir kitoms tautoms civilizacijos pradioje. Pavyzdiui, manoma, kad rus obiazatelstvo kilo i senojo obviazatelstvo. R om n teiss specialist tarp e yra ir kitoki nuom oni. A ntai, V.Rozvadovskis (W.Rozwadowski) teigia, kad rom n teiss altiniai neduoda pagrindo sakyti, jog romnai prievol suprato kaip fizin skolininko pajungim (pavergim), motyvuodamas tuo, kad skolininko pasodinimas kreditoriaus kaljim an privaios (asm enins) egzekucijos atveju buvo daromas ne prievols atsiradimo momentu, o tada, kai paaikdavo, jog skolininkas negali vykdyti savo p areigos2. iaip ar taip prievolini santyki evoliucij Rom oje slygojo kio vystymasis, perjimas nuo natralaus prie main kio. Pleiantis civilinei apyvartai, atsirado naujos sutartys, sudaromos ne taip formaliai, taip pat velnjo skolininko atsakomyb. is procesas baigsi skolininko asmenins atsakom ybs pakeitim u turtine, t. y. fiziniu ryiu tarp kreditoriaus ir skolininko - turtiniu ryiu. Panau, kad jau respublikos laikotarpiu prievol buvo trauktuojam a kaip nematerialus daiktas (res incorporales). Taiau Romos teisininkai niekada nepainiojo prievols teiss su daiktine teise. Jie nurod pagrindinius esminius prievoli teisini santyki skirtumus nuo daiktini teisi.
2 W. Rozwadowski. Prawo rzymskie. Warszawa, 1991. S.143.
233

XI skirsnis

Vadovlio II skirsnyje priepastatm e iekinius in r e m iekiniams in personam . Pastarieji tarnavo tik prievoli apsaugai. Savo ruotu toks iekini skirstymas (jis neprarado aktualumo iki i dien) buvo grindiamas subjektini teisi skirstymu absoliutines ir santykines. Kreditorius galjo reikalauti tik i skolininko, t.y. asmens, susieto su juo prievoliniu teisiniu santykiu. Todl skolininko pareiga yra atlikti tam tikrus veiksmus arba susilaikyti nuo j. Skolininkas paprastai yra pareigotas atlikti tam tikrus pozityvius veiksmus. Tuo tarpu daiktins teiss yra absoliutins, ginamos nuo bet kokio pasiksinimo. Prievols objektu, taip pat kaip ir daiktins teiss objektu, gali bti daiktas. Taiau kreditorius j gali grinti tik i skolininko. ia yra vienas i esmini skirtum tarp iekini in r e m ir in p e r s o n a m . Paulius labai graiai sak, kad prievols esm yra ne ta, kad kakok daikt ar servitut padarytume ms, o ta, kad priverstume asmen kak mums duoti, atlikti tam tikrus veiksmus arba k nors paliudyti3. Kitas prievolinio teisinio santykio skirtumas nuo daiktini teisi yra tas, kad prievol yra laikina. Nuo pat jos atsiradimo pradios numatytas prievols pasibaigimo laikas (vykdymas), tuo tarpu daiktin, pirmiausia nuosavybs teis, yra neribota. Prievol grindiama ali lygybs principu. Rom n teisje tai reikia (bent jau klasikinje epochoje), kad kreditoriaus valdia skolininkui nebuvo tokia, koki turjo tvai vaikams arba patronas ilaisvintiesiems. Taiau prievols ali lygiateisikumo principas nuo rom n laik iki iol yra diskutuotinas. Yra nuomon, kad ekonomikai, o tuo paiu daniausiai ir teisikai, yra stipresnis kreditorius. Taiau pastarojo galia, matyt, ir priklaus ir nuo prievols ries. Paskolos atveju, be abejo, toks kelias bt teisingas, bet vargu ar jis pasiteisint sudarant dviales sutartis (r. XII skirsn).

3 W. Rozwadowski. Prawo rzymskie. Warszawa, 1991. S.143.

234

PRIEVOLI

ATSIRADIMO

PAGRINDAI

s o s

% U
>C/5

J I i 0)g 8

O H H
Pu

i
1 w H -] s i
o

CONDICIONES SINCE CAUSA

Prievolin teis

| ss IP Iss S h . s

NEGATORUM G ESTIO

1 3 pav. Prievoli atsiradimo pagrindai

S Kj O Q

I S t,

3 s

<o

235

X I skirsnis

2. Prievoli atsiradimo pagrindai

Romos respublikos laikotarpio pradioje buvo du pagrindiniai prievoli atsiradimo pagrindai: sutartys (contractus) ir teiss paeidimai (delicta). Vystantis kiniams ryiams ir prekybai atsirado prievols, kurios aikiai buvo kilusios ne i sutari ir ne i delikt. Vienos i j buvo panaios prievoles, atsiradusias i sutarties, todl buvo vadinamos prievolmis tarsi i sutarties (obligationes quasi ex contractuj, kitos - panaios prievoles, kilusias i delikt ir buvo vadinamos prievolmis tarsi i delikt (obligationes quasi ex delicto). Toki prievoli klasifikacij (13pav.) randam e Justiniano kodifikacijoje.

3. Sutartys
Sutartis buvo svarbiausias prievoli altinis. Sutartis - tai tam tikras dviej ar daugiau subjekt susitarimas. Primityvioje visuomenje ne bet koks susitarimas sukeldavo teisines pasekmes. inoma, jau seniausiais laikais mons skolinosi, main, dovanojo ir t.t. Taiau ie veiksmai dar neturjo prievolinio teisinio santykio pobdio. Apgaul, odio nesilaikymas ir t.t. iaukdavo toki pat nukentjusiojo reakcij kaip ir bet kokia kita skriauda - k e rt . S e n ia u sia is laik ais n eb u v o s k irtu m o ta rp b a u d ia m o jo nusikalstamumo (criminapublica) ir civilins teiss paeidimo (delicta). Taiau pasitikti vien kertu kreditoriui ne visuomet buvo naudinga, todl jis stengiasi nustatyti tam tikras papildomas garantijas, kad skolininkas vykdyt savo sipareigojimus. Palaipsniui ir valstybin valdia ima reguliuoti sutartin iu s santykius. Jeigu i pradi skolininkas galjo gintis nuo kreditoriaus kerto savo jgomis, tai vliau atsiranda valstybs garantuotas skolos iiekojimas. Tiesa, i pradi is iiekojimas dar i esms yra savival, bet ji jau sankcionuota ir kontroliuojama valstybs. Pereinamja sutarties forma senojoje rom n teisje buvo paskolos sutartis - nexum. Pagal savo form - tai aktas analogikas mancipacijai. Jis su d aro m a s d aly v au jan t 5 liu d y to jam s ir svrjui. Taiau n e x u m formuluotje jau yra sankcija. Jeigu skolininkas laiku nesumoka skolos, tai
236

Prievolin teis

sankcija (domnatio arba condemnatio) taikoma. Skolininkas gali bti paliestas manus iniectio su visomis jos pasekmm is. Tiktai Petelijaus statym as 326 m. udraud kaustyti skolininkus grandines, umuti, parduoti tra n s T i b e r i u m . Be to, kreditorius pareigotas pirmiausia rodyti savo reikalavim teisme. Taigi n e x u m , be abejo, buvo prievols atsiradimo pagrindas: sutartis, sukelianti teisines pasekmes ir utikrinta iekinine gynyba. N e x u m buvo vienintel sandorio forma XII lenteli statyme. Respublikos laikotarpiu, vystantis civiliniams turtiniams santykiams, gimsta vis nauji turtiniai ryiai, kuriuos net patys gudriausi rom n teiss interpretatoriai negaljo sprausti anktus iu s c iv ile rmus. Reikjo surasti naujas, lankstesnes teisines formas naujiems santykiams ireikti. Labai svarbus ingsnis tobulinant civilin teis buvo stipuliacijos sutartis, atsiradusi III a.pr.m.e. S tip u la tio - tai odinis susitarimas klausimo ir atsakymo forma. Taip pat formalus sandoris kaip ir n e x u m , bet jis yra abstraktus susitarimas. Tolesnis sutari teiss vystymasis vyko tokiomis kryptimis: 1. Silpnja formalizmas. Jeigu senoji ius civile inojo tik formalius sandorius, tai vliau palaipsniui pripastama iekinin gynyba ir tam tikroms neformalioms sutartims. Senosios sutarties formos danai umaskuodavo tikrj ali vali. Sutartis, sudaryta apgauls ar prievartos bdu, buvo galiojanti. Vliau vis didesnis dmesys kreipiamas ali vidin vali. Valiai, o ne jos iorinei iraikai, pripastama tikroji bet kurio sandorio kuriamoji galia. 2. Turtin pus tam pa viepataujania prievolje. Skolininkas buvo visikai ilaisvintas nuo asmenins atsakomybs ir atsak turtu. siviepatauja principas, kad prievol realiai egzistuoja tik tada, jeigu jos dalyk galima ireikti pinigais. Taigi, prievol tam pa tam tikra teise skolininko turt. 3. Daugja sutari, ginam iekiniu, ir nusistovi tam tikri prievoli tipai. Rom n teisei bdinga tai, kad prievoli teis vystsi ne bendro principo, kuris teig, jog galioja bet koks susitarimas, neprietaraujantis statymui, keliu, o kita linkme. Btent nustatant vis naujus ir naujus sutari tipus. Stebdama poreikius rom n teis sankcionuodavo atskirus sutari tipus. Palaipsniui buvo sankcionuota tiek daug sutartini santyki tip, kad buvo galima patenkinti visus svarbiausius poreikius. Vis dlto, kad sutartis
237

X I skirsnis

bt pripainta galiojania, reikjo rodyti ne tik jos buvim, bet ir nurodyti, kok inom tip ji atitinka, kok iekin galima pateikti (qua actione). is principas yra sutari dalinim o pagrindas c o n t r a c t u s ir p a c t a. C o n t r a c t u s - tai teiss pripaintos, iekiniu g aran tu o to s sutartys. P a c t a - tai susitarim ai, n eatitinkantys joki su tari tip ir dl to neturintys teisins galios: n u d a p a c t i o o b l i g a t i o n e m n o n p a r i t (nuogas paktas prievols nesukuria). Vlesniais laikais kai kuriems paktams teisin galia buvo pripainta. Jie vadinami p a c t a v e stita . Romos teisininkai suklasifikavo visas jiems inomas sutartis tam tikr sistem. Pagal prievols atsiradimo pagrind (causa obligandi) Gajus skirst prievoles i sutari 4 tipus: a) jeigu prievolei atsirasti pakanka vien ali susitarimo (consensus) - sutartis vadinama konsensualine; b) jeigu i daikto (res) perdavimo - realine; c) jeigu prievol atsiranda itarus odin formul (verbis) - verbaline; d) jeigu prievolei atsirasti nustatyta raytin sutarties forma - literaline. Kiekvienas sutari tipas sujung grietai nustatytas sutari ris (14 pav.). i klasifikacija reik isam teiss pripastam sutari sra. Tuo tarpu kinis gyvenimas kl vis naujus ir naujus reikalavimus. Todl kartais atsitikdavo taip, kad pagal sutart, kuri neatitiko jokio tipo, viena alis jau vykd prisiimt prievol, o kita ne. Palaipsniui tokios sutartys buvo pripaintos. Toki sutari teisin gali galutinai pripaino Justiniano kodifikacija. Vidurami teisininkai jas pavadino bevardmis - c o n tr a c tu s in n o m i n a t i. Sutari teisje ypa aikiai matosi rom n teisinink sugebjimas, formaliai neisiadant konservatizmo, bdingo rom n teisei, pripainti ir apiforminti naujus visuomeninius santykius, stimuliuoti j vystymsi. tai kodl rom n teis tiko ne tik Romos, bet ir vlesni taut kiniam gyvenimui reguliuoti. K albant apie bendruosius rom n sutari teiss bruous reikia pasakyti, kad formalizmas sutart lydjo ne tik jos sudarymo metu, bet ir kilus ginui dl jos. alys privaljo remtis tik sutartimi, o ne kakokiomis aplinkybmis, net jeigu pastarosios dar reikalavim neteising. Todl respublikinio laikotarpio sutartys buvo vadinamos imperatyvins teiss sutartimis - c o n t r a c t u s s t r ic t i i u r i s .
238

Prievolin teis

Vliau buvo irima ne tik kas pasakyta (quod dictum est), bet ir kas padalyta, ko siekia alys (quod actum est). Buvo galima atsikirsti prie formaliai teist reikalavim, nurodant, kad iekovas yra nesiningas. Todl sutartys, kurias buvo leidiama aikinti pagal sin, gavo geros sins sutari (contractus bonae fidei) vard. Dauguma realini ir konsensualini sutari priklaus iai kategorijai. Sutartys dar buvo skirstomos vienaales, jeigu tik viena alis turi prievol ir dviales, jeigu abi alys turi teises ir pareigas. I dviali sutari iskiriamos sinalagm atins sutartys, kuriose alys turi prieines lygiavertes prievoles (pirkim as-pardavim as). Reikia skirti vienaales sutartis nuo vienaali sandori, t.y. vienaali valios pareikim (testamentas).

Sutari galiojimo slygos

Tam, kad sutartis galiot, pagrindiniai jos elementai turi atitikti tam tikrus reikalavimus. Pagrindiniai kiekvienos sutarties elementai yra: sutarties objektas arba dalykas, sutarties pagrindas ir ali valia bei jos ireikimo bdas. Objektas (dalykas) yra tai, k debitorius sipareigoja atlikti ir ko kreditorius turi teis i jo reikalauti. Sutarties objektu gali bti veiksmas arba susilaikymas nuo veiksmo.Kad sutartis nebt niekin, jos dalykas turi atitikti ias 4 slygas: a) juo negali bti veiksmas, prietaraujantis teisei ir geriems paproiams; b) jis turi bti manomas vykdyti; c) jis turi tenkinti kreditoriaus interesus; d) jis turi bti sipareigojimas kreditoriui, bet ne treiajam asmeniui, ir pasiadti turi debitorius, o ne kitas asmuo. Pasiadjimas padaryti nusikaltim yra niekinis. Niekinis taip pat sipareigojim as prietaraujantis geriem s paproiam s, pvz., nesituokti, sipareigojimai dl busimojo paveldjimo (kam paliks turt) ir t.t. Nra nei prievols, nei sutarties, jei veiksmo nem anom a fizikai arba teisikai vykdyti. Esant dvialiai sutariai, jeigu vienos alies sipareigojimas yra nevykdomas, kitai aliai taip pat nra prievols. Taiau, jeigu ji (kitoji alis) savo prievol jau vykd, tuom et gali tai, k vykd, ireikalauti. Tik vliau teiss mokslas prijo prie ivados, kad siningi pirkjai, kurie turi nuostoli dl sutarties niekingum o, gali ikelti iekin ir reikalauti i nesining pardavj nuostolius atlyginti.
239

X I skirsnis

*n

> O
et

>U

C < H
D

tu

5
z 5 o <

> S ? 13
cd
C/3

0) o
_c

C/5

3
feb C 3
P U

a,

240

Prievolin teis

P rievols o bjektas tu ri tenkinti k red ito riau s interesus, bti jam naudingas. Jei nra naudos, tai teisjas, kuris turi priteisti dl sutarties nevykdymo atsiradusius nuostolius, negali nieko priteisti. Vadinasi, jeigu nra iekinio, nra ir prievols. Taip galjo atsitikti trim atvejais: 1) kada prievols objektas jau priklaus kreditoriui, nes nra jokio intereso tapti savo daikto kreditorium i; 2) jei jos objektas nra apibrtas. atvej reikia paaikinti smulkiau. Reikalaujama objekt nurodyti tiksliai, kad teisjas galt j vertinti pinigais (pvz., jeigu rugiai - j kiekis). Prievols objekt buvo galima apibrti alternatyviai; 3) prievolse i sutari btinai turi bti kreditoriaus piniginis interesas, kad j galima bt vertinti pinigais. Prievols objektas yra sipareigojimas kreditoriui, bet ne treiajam asm eniui. sipareigoti gali tik debitorius, o ne treiasis asmuo. Taigi atstovavimas ir sutartys treiojo asmens naudai/us civile buvo neleidiami. Vliau buvo darom os iimtys, daniausiai sudarant paskolos sutartis. Prievols pagrindas (causa) yra artimiausias betarpikas tikslas, dl kurio sudaryta sutartis. Pavyzdiui, perkant-parduo<}ant - nuosavybs teiss perleidimas. C a u sa skiriasi nuo paprasto motyvo, kuris santykiauja su c a u s a kaip prieasties prieastis. Pavyzdiui, pirkimo-pardavimo sutarties c a u s a yra nuosavybs teiss perleidimas, o ca u s a motyvas galjo bti noras vliau daikt inuomoti, k nors i jo pasigaminti ir t.t. Senoji iu s c iv ile pripaino tik formalisias sutartis, kuri galiojimas nepriklaus nuo j pagrindo. D ebitoriaus prievol priklaus vien nuo ikilmingos formuls pareikimo. Taiau buvo reikalaujama, kad debitorius taisyklingai atsakyt kreditoriaus klausim. Jei vienas asmuo, manydamas, jog jis daro mainus, pasiadjo duoti kitam asmeniui jaut u arkl, o kitas asmuo arklio nedav, tai nors sutarties pagrindo nra, bet prievol yra. Taigi formaliosios sutartys buvo atsietos nuo pagrindo ir todl iuolaikinje teisje vadinamos abstrakiom is. Klasikinje teisje, jeigu sutarties pagrindas yra netinkamas arba liko nevykdytas, prievol buvo laikoma negaliojania. Sutartys, kuri galiojimas priklaus nuo j pagrindo tinkamumo, buvo vadinam os kauzalinm is. Tokioje sutartyje debitoriaus interesus saugojo pretorius ir iu s civ ile . Pretorius suteikdavo debitoriui iimt, kuria remdamasis jis galjo nevykdyti sutarties, sudarytos be pagrindo. Civilin teisjam suteik asmeninio iekinio
16. 1519

241

X I skirsnis

teis (condictio), kuriuo jis galjo reikalauti grinti tai, k jis, vykdydamas per klaid sudaryt sutart, yra davs. ali valia ir jos ireikimo bdai. Kadangi kiekviena sutartis yra ali susitarimas (consensus), tai negali bti sutarties be ali valios sutapimo. Dl valios yd sutartis negalioja iais atvejais: 1. Kada yra vien debitoriaus sipareigojimas (pollicitatio), bet nra kreditoriaus sutikimo, iskyrus dvi iimtis: a) v o t u m - paadas dviems, kuris galioja savaime, bevali sutapimo; b )p o llic ita tio (paadas) miestui, kuris galiojo tik tada, jei buvo padarytas teistu pagrindu. 2. Kada nesutam pa ali valios laikas. Btent, kada oferta yra atsiimta prie jos akcept. Taip daniausiai yra tada, kai alys yra ne vienoje vietoje, o sutartis sudarinjam a per atstovus arba susirainjant. 3. K ada sutikim as n ra rim tas, duo tas juok ais (iocandi causa). Respublikos laikotarpio pabaigos teisininkas Varonas nurodo vien aktori, kuris juokais verbaline sutartimi apsims vaidinti teatre. Io c a n d i ca u sa nereikia maiyti su simuliacija, kur ali valios yra pareikiamos rimtai ir sutampa, pvz., pirkimo-pardavimo sutartimi daromas dovanojimas. Romoje simuliacija nenaikindavo sutarties galios, jei tik joje bdavo visi btini sutarties elementai. Sutarties sudarymui nepakanka vien ali vidins valios, noro. Vidin valia, kol ji neireikta, negali sukurti teisini pasekmi, nes mons apie j nieko neino. Valios ireikimo formos gali bti vairios. Pagrindins: odis ir ra ta s . Be to, ro m n teisje inom i k o n k liu d en tin ia i veiksm ai (concludere), t.y. veiksmai, i kuri galima sprsti, kad asmuo nori sudaryti tam tikr sandor. Pavyzdiui, nuomotojas, pasibaigus nuomos sutariai, priima nuompinigius toliau. Kai k urio s su tarty s g aljo b ti su d ary to s tik tam tik ra fo rm a (m an cip acija). Tokie san d o ria i buvo vadinam i form aliais. K ituose sandoriuose alys savo vali galjo reikti vairiais bdais, savo nuoira. Tai neformals sandoriai. Buvo bendra taisykl, kad sutartis galioja tada, kai ali valia ir valios ireikimas sutampa. princip konkretizavo tokios taisykls: 1) Jei abiej ali valia netikusiai ireikta (neatitinka vidinei valiai), tai senoji romn teis pirmenyb atiduodavo valios ireikimui. Sutartis
242

Prievolin teis

yra tai, kas pasakyta ar parayta. Klasikin teis, esant valios ir valios ireikimo kolizijai, sutariai jokios teisins reikms neteik. Pagaliau vlesnioji teis pripaino, kad sutartis turi bti aikinama ne pagal jos raid, o pagal jos subjekt vali, jeigu j tikrosios valios turin galima nustatyti. 2) Jeigu valios ireikimas neatitinka tik vienos alies valios, ir kita alis apie tai neino, tai paskutinioji taisykl negali bti beslygikai taikoma. Aiku, kad antroji alis sutiko sudaryti sutart, atsivelgdama ne pirmosios alies vali, o jos ireikim, todl suteikus pirmenyb pirmosios alies valiai, o ne jos ireikimo bdui, kita alis gali dl to turti nepagrst nuostoli. Rom n teisje toks atvejis buvo vadinamas klaida - error. E r r o r subjekto neteisingas suvokimas aplinkybi, paskatinusi j sudaryti tam tikr sandor. Klaidos teisins pasekms priklaus nuo to, ar alis, netinkamai pareikusi savo vali, dl to kalta, ar ne. Jeigu kalta, tai valios ireikimas sukelia jai teisines pasekmes. Jeigu nekalta, tai galjo reikalauti, kad j atleist nuo teisini pasekmi, kurias sukl netinkamas valios ireikimas. Klaida turjo teisin reikm, jeigu suklydimas yra esminis. Esmin klaida yra iais atvejais: a) E r r o r in n e g o t i o . Klaida dl sutarties esms. Ji gali vykti esant neformalioms sutartims. Pavyzdiui, viena alis nori sudaryti vienoki, o kita - kitoki sutart. Tarkime, kad viena alis nori paslaugos, o kita paskolos. Aiku, nra nei vieno, nei kito, nes n ra sutarties (consensus), o yra nesusipratim as (dissensus). b) E r r o r in p e r s o n a . Tai klaida dl asmens, su kuriuo sudarom a sutartis, tapatybs. Pavyzdiui, vienas asmuo gauna i kito asmens paskol pinigais, bet mano, kad tuos pinigus gauna dar i kito (treiojo) asmens. Sutartis yra niekin, nes laikoma, kad nra antros alies sutikimo. Tokia klaida teisin reikm turi tik tokiose sutartyse, kuriose yra reikminga k o n trah en to asm enyb, jos ypatybs (paskola, nuoma ir t.t.), o, pvz., dovanojimo sutartyje - ne. c) E r r o r in corpore. Klaida dl sutarties dalyko (objekto). iuo atveju irgi nra ali valios sutapimo. Pavyzdiui, parduodam as vienas ems sklypas vietoje kito, verbaline sutartimi paadam as vienas vergas, o tikima, kad paadam as kitas. Taiau klaida dl daikto savybi neturi reikms,

743

X I skirsnis

iskyrus klaid dl toki savybi, kuri buvimas ar nebuvimas daikt pakeiia i esms. Pavyzdiui, daiktas pasirod ne sidabrinis, o alavinis. 3. A sm ens v alia s u ta rty je tu r jo b ti i re ik ta sm o n in g ai ir savarankikai, laisvai, be iorins neteistos takos. Tokio valios ireikimo nra, kai sutartis sudaryta per prievart arba apgauls bdu. Prievarta gali bti fizin (vis), kuri pasitaikydavo reiau, arba psichin (metus - baim). Baim pati savaime nedar sutarties negaliojania, nes romnai galvojo, kad subjekto valia tokiu atveju vis dlto yra ireikta. Taiau pretorius leido nukentjusiajam reikalauti sutarties panaikinimo, kuri jis sudar per prievart, arba atleisti j nuo prievols. Nukentjusysis tai galjo padaryti arba atsikirsdamas kreditoriui e x c e p tio m e t u s bdu, arba pats pareikdams iekin dl m e t u s ir reikalaudam as restitucijos. Apgaul (dolus) - tai tyinis kieno nors suklaidinimas, siekiant paskatinti asmen sudaryti jam nenauding sutart. Buvo laikomasi pairos, kad treiojo asmens inspiruota apgaul netakoja sutarties. Apgauls bdu sudaryta sutartis galiojo. Apgautasis kreditorius tik galjo siekti sutarties panaikinimo a c tio d o Ii bdu, o debi torius - atleidimo nuo prievols e x e p tio d o li keliu. 4) Asmuo turi bti teisnus ir veiksnus (r. IV skirsn).

Slyga ir terminas sutartyje

Nuo pagrindini sutarties slyg, kurios btinos, kad galiot sutartis, reikia skirti neesm inius, nebtinus jos elem entus. Tokiais elem entais sutartyje paprastai bdavo slyga (conditio) ir term inas (dies). Slyga - tai ypatinga ilyga sutartyje, kuri sieja sutarties teisines pasekmes su kokiu nors vykiu ateityje. Tokios slygos galjo bti atidedamosios ir naikinamosios. Atidedamoji slyga - tai tokia, kai alys sieja sutarties teisini pasekmi atsiradim su tam tikros aplinkybs atsiradim u ateityje. Pavyzdiui, inuomojama em arba namas su slyga, jeigu nuomotojui pavyks persikelti kit vietov. Jeigu slyga apsprendia ne sutarties teisini pasekmi atsiradim, o j inykim, tai tokia slyga vadinama naikinam ja. Pavyzdiui, pirkimo244

Prievolin teis

pardavimo sutartyje nurodom a, kad jeigu pirkjas per savait nesumoks perkam o daikto kainos, tai bus laikoma, kad daikto jis nenupirko. Sutarties su naikinamja slyga teisins pasekms atsiranda, t.y. sutartis sigalioja nuo jos sudarymo momento, bet, vykus slygai, pasibaigia ipso iure be atskiro suinteresuoto asmens praymo. Sutarties su atidedam ja slyga alys iki to laiko, kol slygoje numatyta aplinkyb vyks, yra neapibrtoje teisinje padtyje (pendentia ). Kreditorius turi slygin teis, kuri gali pereiti pdiniui, o debitorius slygin pareig. Taiau subjektyvins teiss ir pareigos tikrja i term in prasme nra, jos atsiranda, kai vyksta slyga. Kita vertus, jeigu slyga nevyksta, inyksta ir p e n d e n t ia . Reikalaujama, kad slygoje bt numatyta tokia aplinkyb, apie kuri i anksto neinoma vyks ji ar ne. Jeigu tikrai inoma, kad i aplinkyb vyks arba nevyks, arba jeigu statymas pats sieja tam tikro sandorio teisines pasekmes su kokia nors aplinkybe, tai i aplinkyb negalima laikyti sutarties slyga, pvz., mirties - testam ento slyga. Terminas "d i e s " panaus [ c o n d itio tuo, kad jis taip pat sieja sutarties teisines pasekmes su tam tikru vykiu. Taiau skiriasi tuo, kad is vykis neivengiamai turi vykti, nors gali bti ir neinoma i anksto kada jis vyks. Terminai gali bti ie: 1) tiksliai apibrti, kai tiksliai inoma kada numatyta aplinkyb atsiras, pvz., paskola vieneriems metams; 2) santykiniai apibrti - inoma, kad term ine numatytas vykis vyks, bet neinoma kada, pvz., sutartis dl naudojimosi daiktu iki gyvos galvos; 3) slyginiai terminai, t.y. susij su slyga, pvz., sipareigojim as perleisti tu rt asm eniui, kai pastarasis susituoks. iuo atveju ilyga formuluojama kaip terminas, taiau teisine prigimtimi ji artim esn kondicijai. Terminai, kaip ir kondicijos, gali bti atidedamieji ir naikinamieji. Atidedamasis (dies a quo) terminas, tai terminas, nuo kurio sutartis sigalioja. Naikinamasis (dies ad quem) terminas, tai terminas, nuo kurio baigiasi sutarties galiojimas.

4. Prievols alys
Rom n teisininkai prievol laik labai asmeninio pobdio teisiniu santykiu tarp dviej ar daugiau asmen. Neirint io santykio turinio
245

X I skirsnis

turtinio pobdio, jis laikomas asmeniniu teisiniu santykiu tarp kreditoriaus ir debitoriaus. iuo pagrindiniu principu vadovavosi visa prievoli teorija ir praktika. Todl senoji iu s civ ile nustat, kad prievols teisins pasekms lieia tik tuos asmenis, kurie dalyvavo j nustatant. kiniam gyvenimui vystantis nuo io principo buvo tam tikru laipsniu atsitraukta. Nors ir ribotai, imta leisti atstovavim, asmen pasikeitim prievolje. Patyrinsime i evoliucij plaiau.

Asmen pasikeitimas prievolje

Pirmiausia buvo pripaintas prievols perklimas paveldjimo keliu. Jau XII lenteli statymai num ato reikalavimo ir skolos padalinim tarp keli pdini proporcingai palikimo dali dydiui. Romos teisininkai grind prievols perklim paveldjim u tuo, kad pdinis yra lyg ir palikjo asmenybs tsjas. i mint argumentavo rom n nuosavybs eimynikas pobdis. P a ter f a m i l i a s mirus nereikjo net eimos galvai pavaldi asmen sutikimo palikimui priimti, kadangi ixpater f a m i l i a s gyvam esant, jie buvo eimos nuosavybs dalyviai tik negaljo realizuoti savo teisi, nes pavaldi asmen teisin asmenyb, tarytum, ustodavo p a ter f a m i l i a s . Iki to laiko, kol kreditorius ir debitorius buvo gyvi, senoji teisj pakeisti prievolje neleido. Natraliniam kiui uleidus viet prekinei gamybai, prievols tapo reikminga daugelio rom n turto dalimi, todl reikjo jas padaryti lankstesnm is. iam tikslui tarnavo novacija - atnaujinim as (novatio). Novacija - tai pasibaigimas pradins prievols, kurioje dalyvavo vienas kreditorius, ir sukrimas naujos prievols, kurioje dalyvauja jau kitas kreditorius. Kitaip sakant, naujasis kreditorius, sutinkant pirmesniajam, sudaro su debitoriumi toki pai sutart kaip pradin, turdam i tiksl ia nauja prievole pakeisti pirmesn. Novacija nepatogi tuo, kad norint pakeisti kreditori prievolje, reikjo ne tik abiej kreditori (senojo ir naujojo), bet ir debitoriaus sutikimo ir net jo asmeniko dalyvavimo atliekant novacij. Todl debitorius galjo novacij sabotuoti. Be to, novacijai nutraukus pradin prievol, pasibaigdavo ir jos garantij galia (kaitas, pirmenybin reikalavimo teis prie kitus kreditorius ir pan.).
246

Prievolin teis

Gyvenimas reikalavo surasti bd kreditoriui prievolje pakeisti, nesugriaunant paios prievols. iam tikslui buvo panaudotas procesinio atstovavimo institutas. K reditorius, norintis perleisti savo reikalavim o teis - cedentas, skirdamas asmen, kuriam norjo perleisti savo teis (cesionarij) savo atstovu, iekinio formul raydavo ilyg, kad visa tai, k cesionarijus iiekos i debitoriaus, jis turi teis niekam neatsiskaitydamas jungti savo turt. Todl toks atstovas buvo vadinamas p r o c u r a t o r in rem s u a m galiotasis savo naudai. Taigi cedento ir cesionarijaus santykiai buvo pagrsti pavedimo sutartimi. Toks netiesioginis cesijos bdas irgi buvo netobulas. Pirma, pavedimo sutartis (mandatum agendi), kaip pagrsta ali ypatingu savitarpio pasitikjimu, galjo bti bet kada vienaaliai nutraukta. A ntra, i sutart nutraukdavo cedento arba cesionarijaus mirtis. Todl iki to laiko, kol cesionarijus nerealizuodavo ceduoto reikalavimo, jo padtis buvo netvirta. D ar daugiau, kadangi cesionarijus buvo tik procesinis cedento atstovas teisme, todl debitoriaus prievols vykdymas tiesiog cedentui buvo visikai teistas ir nutraukdavo prievol, inoma, ir cesionarijaus teises. Cesionarijaus teisi apsauga palaipsniui buvo stiprinama. Pirmiausia praktika nustat taisykl, kad jeigu cesionarijus jau pareik iekin, tai jo galiojimai gali bti panaikinti tik esant svarbiai prieasiai - causa c o g n i t a . Po to imta praktikuoti d e n u n t i a t i o - praneimas skolininkui apie cesij. Po tokio praneim o, prievols vykdymas cedentui jos nenutraukdavo. Pagaliau cesionarijui buvo suteiktas savarankikas iekinys, analogikas kaip ir cedentui, tik jo formuln jungiama fikcija, jog cesionarijus yra cedento pdinis. Teorikai rom n teis niekuom et nepripaino teisi perleidim o prievolje. Cesionarijui, panaiai kaip ir bonitariniam savininkui, buvo teikiama tik teismin jo interes apsauga. Romnai sak: cedere a c t i o n e m - perleidiuiekin, o n e : ce d ere o b l i g a t i o n e m - perleidiuprievol. Cesijos bdu perleidiam teisi katalogas buvo isamiai paruotas. U lpianas ra: N e m o p l u s iuris a d a l i u m tr a n s fe r re p o t e s t q u a m ipse h a b e r e t (Niekas negali perleisti kitam daugiau teisi, negu pats turi). is Ulpiano suformuluotas dsnis isilaik per amius. Jis, be kita ko, reikia, k ad c e d u o to ji te is p e re in a k a rtu su visom is j u tik rin a n io m is
247

X I skirsnis

priemonmis, bet galioja ir atsikirtimai, kuriuos skolininkas galjo pareikti cedentui. odiu, cesionarijus gydavo tiek pat teisi kaip ir cedentas. Ceduoti buvo leidiama ne visas teises. Neleidiama perleisti teisi, tampriai susijusi su kreditoriumi. Pavyzdiui, teiss alimentus, teiss, dl kurios jau p areiktas iekinys. K iekvien teis buvo galim a paversti neceduojam a specialiu susitarimu. Cedento atsakomybs ribos Digestuose buvo nustatytos taip: cedentas atsak u tai, kad prievol tikrai egzistuoja ir yra teisikai pagrsta, bet neatsak u jos iekojimo, realizavim o realum , jeigu cesija vykdyta neatlygintinai. Jeigu reikdavo pradin skolinink pakeisti nauju (i procedra vadinosi expromissio), buvo reikalaujama kreditoriaus sutikimo. To reikalavo teisin logika - r a tio iu ris p o s t u l a t . Daniausiai taip atsitikdavo perduodant palikim k artu su reikalavim o teism is ir skolom is. Jeigu p dinis perduodavo palikim be kreditoriaus sutikimo, tai turjo atsakyti u palikimo skolas pats. Taiau, vykds kreditori reikalavimus, jis turjo regresinio iekinio teis.

Asmen dauguma prievolje

Prievoli (aktyviojoje - kreditoriaus ir pasyviojoje - debitoriaus) pusse gali bti vienas ar keli asmenys. Asmenys, sudarantieji al prievolje, galjo bti vienodoje arba nevienodoje teisinje padtyje. Vienas skolininkas arba kreditorius galjo bti pagrindinis, o kiti - alutiniai. alutinis kreditorius buvo vadinamas - a d s t i p u l a t o r , alutinis skolininkas, paprastai laiduotojas - a d p r o m i s s o r .Keletas kreditori arba keletas debitori prievolje galjo turti dalin arba solidarin teis, arba pareig. Jeigu prievols dalykas yra dalomas daiktas, tai ir pati prievol daloma, jeigu tik statymu ar sutartimi nenustatyta kitaip. Kiekvienas kreditorius tokioje prievolje galjo reikalauti tik prievols dalies, o kiekvienas skolininkas atsak u dal prievols. Pavyzdiui, pdiniai, paveldj pinig sum, atsak u skolas proporcingai gauto palikimo sumai. Taiau statymu ar susitarimu galjo bti nustatyta ir solidarin prievol. iuo atveju bet kuris kreditorius gali reikalauti visos prievols vykdymo i
248

Prievolin teis

bet kurio skolininko. Pastarasis, vykds prievol vienam kreditoriui, atleidiamas nuo prievols vykdymo kitiems.

5. Prievoli {vykdymo utikrinimas

Prievoli vykdymo utikrinimas - tai priem on paskatinti skolinink vykdyti savo pareig. Prievoli vykdymo utikrinimo esm yra ta, kad jeigu skolininkas netinkam ai vykdo prievol, arba jos nevykdo, tai kreditorius gyja papildom galimyb (greta nuostoli iiekojimo) paveikti skolinink, kad is vykdyt prievol. Taigi prievols utikrinimas yra papildomoji prievol, tarnaujanti pagrindins prievols utikrinimui. Romoje buvo tokios prievols vykdymo utikrinimo priemons arba bdai: rankpinigiai (arra), netesybos (bauda) (poena), keitimas (pignus ir hypotheca), laidavimas (adpromissio) . Rankpinigiais galjo bti daiktai ar pinig suma, kuriuos viena i susitariani ali duoda pagal sutart antrajai aliai sutarties sudarymui rodyti ir jos vykdymui utikrinti. Klasikiniu laikotarpiu rankpinigiai tarnavo tik sutarties sudarymo faktui patvirtinti ir vadinosi a rra c o n fir m a to r ia . vykdymo utikrinimo funkcij (arrapoenalis) rankpinigiams suteik tik Justiniano 528 m. konstitucija. Buvo nustatyta, kad pirkjas, atsisaks vykdyti sutart, praranda rankpinigius, o pardavjas jeigu atsisako - turi sugrinti rankpinigius dvigubo dydio. Jeigu sutartis vykdoma normaliai, tai rankpinigiai skaitomi prievols mokjim sskaiton. Netesybos -p o e n a - tai skolininko sipareigojimas sumokti kreditoriui tam tik r sum, jeigu prievol nevykdyta arba netinkam ai vykdyta. Netesybos buvo nustatom os stipuliacijos keliu. Romos teisininkai buvo link manyti, kad netesyb baudos atleidia skolinink nuo pagrindins prievols vykdymo.

249

X I skirsnis

15 pav. Prievoli utikrinimo budai

6. Prievoli pasibaigimas
Romoje galiojo taisykl: kokiu bdu mes stojame prievol, tokiu ir nuo jos isilaisviname. i sim etrij m atom e jau paiu ose in stitu t pavadinimuose: prievol - o b lig a tio - suriimas, prievols pasibaigimas s o l u t i o - atriim as, ilaisvinimas. Seniausiais laikais s o l u t i o reik skolininko ilaisvinim i grandini, vliau - nuo asmenins priklausomybs kreditoriui ir pagaliau prievols vykdym. Taigi prievols pasibaigdavo: vykdymu, skaita, novacija, ali susitarimu arba kreditoriaus vienasm eniku veiksm u, skolininko ir kreditoriaus sutapimu viename asmenyje, negalimumu prievol vykdyti, alies mirtimi (16 pav.). Prievols vykdymas (solutio) - svarbiausias prievoli pasibaigimo bdas. Studijuojant prievoli vykdymo institut reikia gerai suprasti klausimus: kas galjo vykdyti prievol, kam turjo bti adresuotas vykdymas, kaip
250

Prievolin teis

reikjo vykdyti prievol, kur ir kada reikjo vykdyti prievol. Prievol galjo vykdyti ne tik skolininkas, bet ir kitas asmuo, net be skolininko sutikimo. J vykdyti reikjo kreditoriui arba asmeniui, kur jis nurodys. Paioje sutartyje galjo bti numatytas subsidiarinis (greta kreditoriaus) vykdymo primjas. Buvo reikalaujama, kad vykdytojas bt asmuo, turintis teis disponuoti savo turtu. vykdym priimti galjo tik veiksnus asmuo. Kaip jau minjome, seniausiais laikais vykdyti prievol buvo galima tik veiksmais, simetrikai prieingais prievols sudarymui (contrarius actus), itariant prieingo turinio formules. V lesniais laikais, atkritus form alum am s, prievols vykdymui buvo keliami ie reikalavimai: 1. vykdymas turjo tiksliai atitikti prievols turin. Be kreditoriaus sutikimo negalima prievol vykdyti dalimis, nes prievol buvo laikoma vieninga, kurios vykdymas turjo atitikti atsiradim. vykdyti pakeitim galima tik tuo atveju, jeigu leidia tai padaryti kreditorius. Tai d a t i o in s o l u t u m - davimas vykdymo sskaiton, pvz., vietoj pinig atiduodama, ems sklypas. Justiniano Novelose kreditorius net pareigojamas priimti nekilnojam j turt vietoj pinig. Taigi kreditorius tapdavo pirkju per prievart. 2. Jeigu kreditorius atsisako priimti prievol arba negali jos priimti dl to, kad, pvz., ivyks, tai skolininkas gali perduoti skolos sum su procentais depozitan id. 3. Jeigu debitorius (skolininkas) turi kelias prievoles, tai teis skaityti eilin mokjim t ar kit skol priklauso skolininkui, o jei pastarasis nenurodo kuri skol skaityti, tai padaro kreditorius. Jei n viena alis to nenurod, tai buvo taikom a tokia eilikumo tvarka: procentai, kapitalin suma; pirmiausia skolos, pribrendusios priverstiniam iiekojimui, po to kitos; i pradi utikrintos kaitu, o vliau neutikrintos. 4. vykdymo vieta pripastama atsakovo gyvenamoji vieta, nes ten buvo galima kelti iekin i ios prievols, o ali susitarimu - Roma. 5. Prievol turi bti vykdyta laiku, t.y. tada, kada numatyta sutartyje, arba per tam tikr laikotarp, kur num at sandoris. Jeigu sutartyje vykdymo laikas nenurodytas ir negalima jo nustatyti, prievol reikjo vykdyti pagal pirm kreditoriaus pareikalavim. Prie laik prievol vykdyti galima, jeigu tai nepaeidia kreditoriaus interes.
251

X I skirsnis

16 pav. Prievoli pasibaigimo bdai

skaitymas (compensatio). Jeigu kreditorius turi reikalavim skolininkui, o skolininkas kreditoriui, tai esant tam tikroms slygoms ie reikalavimai toje dalyje, kurioje vienas kit padengia, laikomi vykdytais ir iiekojimui priklauso tik likutis. Toks prievoli pasibaigimo bdas vadinamas prievoli skaitymu. Romoje skaitymas atsirado ne kaip prievoli pasibaigimo bdas,
252

Prievolin teis

o kaip teism o proceso supaprastinim o priem on. skaitymas pradtas naudoti tik atsiradus formuliariniam procesui. Iki tol prieini iekini nejungdavo. D aniausiai prievoli skaitymas buvo naudojam as esant bankininko iekiniui keliems skolininkams - buvo uskaitomos klient savitarpio pretenzijos. Justiniano kodifikacija nustat prievoli skaitymo slygas. skaitomi tik: prieiniai, galiojantieji, vienariai, sub ren d (atjs m okjim terminas), aiks (neginijami) reikalavimai. N ovacija yra su tartis, k uria egzistuojanti prievol panaikinam a, nustatant vietoj jos nauj prievol. Reikalaujama, kad ali valia bt nukreipta senosios prievols pakeitim nauja (animus novandi). Be to, prievolje turjo bti naujas elementas. Buvo reikalaujama, kad pasikeist sutarties pagrindas, turinys ar subjektai. Atleidimas nuo skolos ali susitarim u arba vienaaliu kreditoriaus veiksmu. Atleidimas nuo skolos (remissio debiti) Romoje buvo atliekamas formaliu bdu. Buvo atliekam asim agi/iarifl s o lu tio - tariamas vykdymas. Daniausia buvo vartojam a p ro c ed ra p er aes et lib ra m , t.y., naudojant ket ir svarstykles. D alyvaujant svrjui ir 5 liudytojams, skolininkas paberdavo ant svarstykli kelis ketaus trupinius, o svrjas pareikdavo, kad debitorius skol sumokjo. Tariamojo prievols vykdymo ris yra a c c e p t i l a t i o . Akceptiliacija tai kreditoriaus odinis pareikimas, kad jis atgavo skol. Tai bdas panaikinti verbalines sutartis. Pretorin teis ved special pakt dl reikalavimo neklimo - p a c t u m d e n o n p a t e n d o . K reditorius ir vienaalikai galjo atsisakyti skolos, daniausiai testamentu. Skolininko ir kreditoriaus sutapim as viename asmenyje (confusio susiliejimas). Daniausia taip atsitikdavo paveldjimo keliu. Jeigu kas tam pa savo skolininko pdiniu, jis nustoja bti kreditoriumi. Prievol pasibaigia, nesan t galimybs j vykdyti. Jeigu prievols dalykas, apibrtas individualiomis ymmis, uvo be skolininko kalts, tai bus fizinis negalim um as vykdyti prievol. Jeigu prievols vykdymas objektyviai m an o m as, b e t ju rid ik a i n e le istin as, ta i bus ju rid in is negalimumas.
253

X I skirsnis

Prievols pasibaigim, nesant galimybs j vykdyti, reikia skirti nuo t atvej, kada dl vykdymo nemanomumo prievols i viso neatsiranda. Tada veik taisykl: I m p o s s i b i l i u m n u lla o b lig a tio est - prievol, kurios dalykas nemanomas, yra niekin. alies mirtis prievols nenutraukdavo, nes pdinis buvo universalus teisi permjas. Tik skolos i delikt buvo neperleidiamos paveldjimu ir pasibaigdavo kartu su kaltojo mirtimi. Taiau reikalavimo teis pereidavo nukentjusiojo pdiniams, iskyrus grynai asmeninio pobdio iekinius (dl eidimo ir pan.), kurie buvo vadinamiactiones v i n d i c t a m s p ira n te s - iekiniai, kvpuojantieji kertu.

7. Atsakomyb u prievoli paeidim

Skolininkas u prievols nevykdym, netinkam vykdym ir vykdymo termino praleidim atsak nustatyta tvarka. I pradi i atsakomyb buvo asmeninio pobdio (iki umuimo). Laikui bgant i atsakomyb buvo velninama ir pagaliau IV a.pr.m.e Petelijaus statymu buvo nustatyta, kad skolininkai u prievoli paeidim atsako ne asmeniu, o turtu. Klasikinje rom n teisje i atsakomyb reik skolininko pareig atlyginti al. ala galjo atsirasti dl sutarties nevykdymo arba dl kit neteist skolininko veiksm, vadinam bendru delikt vardu. Taigi mes kalbsim e toliau apie alos atlyginim pagal rom n prievolin teis apskritai, t.y. pagal sutari teis ir delikt teis. Romos teisininkai alos svok jung du elementus: a) pozityvius nuostolius (damnum emergens), t.y. kreditoriaus turtos ilaidos, jo turto netekim as arba sualojimas; b) negaut naud (lucrum cessans), t.y. kreditoriaus negautos pajamos, kurias jis bt gavs, jeigu skolininkas bt vykds prievol. I Gajaus Institucij matyti, kad alos atlyginimo dydis kai kuriais atvejais buvo nustatom as pagal sualot, nepateikt ir pan. daikt rinkos vert. Taiau daniausiai alos atlyginimo dydis buvo nustatom as (ypa klasikinje teisje) pagal kreditoriaus interes. Terminas interes s e (bti
254

Prievolin teis

tarp ) rodo, kad taip skaiiuojant al, priteisiamas skirtumas tarp tos sivaizduojam os k re d ito ria u s tu rto p ad ties, k okia b t buvusi, jei skolininkas bt vykds prievol, arba nebt padars delikto, ir tos realios padties, kuri atsirado dl delikto ar prievols nevykdymo. Gajaus klasikinis pavyzdys: jeigu i verg aktori trups umuamas vienas aktorius, tai priteisiam a ne tik jo vert, bet likusi verg verts sumajimas dl ansamblio paeidimo. Atlyginami turjo bti tiesioginiai nuostoliai, t.y. artimiausios juridinio fakto, kuris yra alos atlyginimo pagrindas, pasekms. Pavyzdiui, kakas pardav kvieius, bet neperdav j pirkjui ir dl to imir jo vergai. Pardavjas privaljo atlyginti tik kviei, o ne uvusi verg vert. Skolininkas atsak u prievols paeidim tik esant jo kaltei. Kalt (culpa) plaija prasm e suprantam a kaip nesilaikymas tokio elgesio, kokio reikalavo teis. Digestuose sakoma: nra kalts, jeigu prisilaikyta visko, ko reikalaujam a. Pagal sunkum o laipsn k alt skirstom a kelias ris. Atsakomyb u prievoli paeidim priklauso nuo kalts laipsnio (formos). Pirmiausia c u lp a plaija prasme turjo dvi formas: tyin (dolus) ir neatsargum - c u lp a siaurja prasme. Tyin (dolus) - tai sunkiausia kalts forma, kai skolininkas numato savo veiklos pasekmes ir j geidia. iuo atveju skolininkas visuomet privalo atlyginti al. Net iankstiniu susitarimu nuo atsakomybs negaljo bti atleidiamas, nes toks susitarimas prietarauja sinei ir geriems paproiams, ir todl negalioja (Digestai). N eatsargum as - c u l p a siaurja prasm e yra tada, kai skolininkas nenum ato savo veiklos pasekmi, bet turi jas numatyti. Buvo skiriamos dvi pagrindins neatsargumo formos:cw//?a lata - paodiui - sunki kalt arba didelis n eatsargu m as, ir s u l p a l e v i s - n ed id e l k alt arba m aas neatsargumas. Skirtumas tarp i svok buvo toks. C u lp a lata padaro tas, kuris nenum ato ir nesupranta to, k num ato ir supranta bet kuris vidutinis mogus. U c u lp a lata atsak kaip ir u d o l u s : ''culpa lata d olo a e q u ip a r a tu r } } - didelis neatsargum as prilyginamas tyiai. C u l p a l e v i s yra tada, jei skolininkas elgiasi taip, kaip geras, rpestingas eimininkas nesielgt. C u lp a levis sukeldavo atsakomyb tik tuo atveju, jeigu sutartis buvo sudaryta tik jo interesais (pvz., neatlygintina
255

X I skirsnis

panauda) arba abiej ali interesais (pvz., nuom a). Prie c u lp a le v is priskiriamas ir tas atvejis, kai kas nors padaro al dl nesugebjimo ar nepatyrimo, nors jis msi darbo kaip savo dalyko meistras (ut artifex). Taigi skirtumas tarp c u lp a lev is ir c u lp a lata klasikiniu laikotarpiu ir vlesniais laikais rom n teisinink buvo grindiam as abstrakiu vidutinio mogaus ir rpestingo eimininko elgesio matu. Todl vliau ios kalts formos gavo c u Ip a in a b s tr a c to - kalts pagal abstrakt mat, pavadinim. Skirtingai nuo kalts pagal abstrakt m at skiriama treioji kalts ris c u l p a irt c o n c r e t o , t.y. k alt n u s ta to m a k o n k re iu m atu. K altu pripastamas tas skolininkas, kuris vykdydamas prievol parod maiau rpestingum o negu savo asmeniniuose reikaluose. Ji buvo taikom a tik ribotam sutari ratui, pvz., bendrovs sutartyje. Bendrovs narys bendrovs reikalus turi tvarkyti taip pat rpestingai, kaip jis (o ne sivaizduojamas vidutinis mogus) tvarko savo asmeninius reikalus. Paprastai skolininkas atsak u al padaryt dl jo kalts. U treij asmen veiksmus neatsak. Tik tuo atveju, u juos tekdavo atsakyti, jeigu blogai pasirinkdavo padjj, jo tinkamai nepriirdavo ir pan. Jeigu asmuo pakankam ai rpestingai vykd savo pareigas, taiau ala vis tik atsirado, tai sakoma, kad vyko atsitiktinumas (casus). C asus - tai aplinkybs, suklusios prievols paeidim be skolininko kalts. U z c a s u s neatsak niekas, praktikai jo pasekms slg eiminink - ca s u s s e n t i k d o m i n u s . Skolininkas atsak be kalts, t.y. u z c a s u s , tuo atveju, jeigu jis buvo prisims ypatingas pareigas saugoti, pvz., daikt (custodia). Tokia atsakomyb pretoriaus ediktu, pvz., buvo nustatyta restoran, viebui ir t.t. savininkams u daiktus, priimtus i savo klient. Taiau ir iuo atveju skolininkas atleidiamas nuo atsakomybs, jeigu c a su s turjo ypating jg, kuri neleido pasiprieinti j a m - c ui r e s is ti n o n p o t e s t . Toks c a s u s buvo vadinamas nenugalimja jga (vis maior). Skolininkas u daikto uvim dl nenugalimos jgos atsak tik tuo atveju, jeigu iki nenugalimos jgos atsiradimo buvo jo kalt. Pvz., vjo neamas daiktas suniokojo kaimyno turt. Daikto savininkas atsakys tuo atveju, jeigu daiktas buvo blogai pritvirtintas (Digestai). Reformatoriaus Kajaus Grakcho mona Licinija pareikalavo i jo pdini sugrinti krait. pdiniai atsisak
256

Prievolin teis

tai padaryti, nes kraitis uvo per riaues, kuriose uvo ir pats Grakchas. Vienas i civilins teiss pagrindj - konsulas (133 pr.m.e.) ir vyriausias ynys gin pasil sprsti taip. Kadangi kraitis uvo sukilimo, kuriam e uvo ir Grakchas, m etu, jis turi bti grintas Licinijai, nes pats sukilimas vyko dl Grakcho kalts.

Dvyliktasis skirsnis

ATSKIROS SUTARI RSYS

R om n teisje buvo daug sutari ri. S utari sistem a buvo pakankamai gera, kad galt aptarnauti civilin apyvart. Kad bt patogiau studijuoti, svarbiausios rom n teiss pripaintos sutartys vadovlyje dstomos pagal pagrindin sutari klasifikacij (13 pav.). Tuo siekiama labiau irykinti vienos ar kitos sutari ries specifines ypatybes, j skiriamuosius poymius.

1. Verbalins sutartys
Jau rame, kad verbalinmis buvo vadinamos sutartys, kuri prievolin galia atsirasdavo i tam tikros pasakytos odins formuls (verbis contrahitur).

Stipuliacija (sponsio)
Sena ir svarbiausia verbaline sutartim i buvo stipuliacija (sponsio). Stipuliacijos sutartis buvo sudaroma labai formaliai. Kreditorius klausia: c e n t u m m i h i d a r i s p o n d e s ? D eb itorius atsako - s p o n d e o .
258

Atskiros sutari rys

Isireikimas s p o n d e s - s p o n d e o buvo vartojamas tik tarp piliei, ir tuom et sutartis buvo vadinama s p o n s i o . Peregrinai turjo naudotis kitomis formulmis . p r o m i t t i s - p r o m i t t o , d a b is - d a b o , f a c i e s - f a c i a m ir t.t. Tada sutartis v a d in o s is tip u la tio . Vliau jokio juridinio skirtumo tarp s p o n s i o ir s t i p u la t i o neliko. Labiausiai paplitusi nuomon (P.F.Girard ir kt.), kad s p o n s io i pradi buvo priesaika, kuria sipareigojs asm uo patvirtindavo savo paad. S p o n s i o tuom et gyn tik banytins teiss normos. Vliau tokias sutartis gyn ir valstyb. Isilaisvinusi i sakralins formos, s p o n s i o dl savo paprastum o pasirod tinkam a ir peregrinams.Taigi greta ios sutarties civilins formos s p o n s i o , atsirado fo rm a tu s g e n t i u m - s t i p u l a t i o . M anom a, kad s t i p u l a t i o atsirad o jau po X II lenteli statym su d ary m o . P irm a, ie staty m ai jo s n em in i. A n tra , ios s u ta rtie s priklausomyb moderniajai romn teisei rodo tas faktas, kad ji pati savaime negaljo vykti (pvz .,nexum). Ji tik galjo bti pagrindu teismo sprendimui, kuriuo remiantis galima vykdyti m a n u s in je c tio . I pradiji buvo ginama iekiniu a c tio s a c r a m e n t o in p e r s o n a m , o vliau - legis a c tio p e r c o n d i c t i o n e m (r. III skirsn). Stipuliacijos form a buvo labai paprasta. N ereikjo sim uliuoti nei procedros teisme, kaip buvo in iu r e c e s s i o , nei m etalo svrim o mancipacijos. Jai buvo keliami trys reikalavimai: 1) kreditoriaus klausimas ir debitoriaus atsakymas turjo atitikti tam tikr formul; 2) atsakymas turjo visikai atitikti klausim, pvz., jeigu prao imto, negalima paadti deimties; 3) kad klausimas ir atsakymas bt odiniai, o tai reikia, kad alys sutarties sudarymo m om entu turjo bti vienoje vietoje. Taigi stipuliacijos sutartis sukurdavo abstraki prievol, kuri rmsi vien tik kreditoriaus klausimu ir debitoriaus atsakymu. Kodl debitorius dav tok atsakym - stipuliacijos sutariai visikai nesvarbu. Remtis tam tikrais visuomeniniais santykiais, iaukusiais stipuliacij, t.y. sutarties c a u sa - nei kreditorius nei debitorius negaljo. Vadinasi, jeigu vadovautums iuolaikine sutari sam prata, stipuliacija (sponsio) buvo ne tam tikra sutarties ris, o i esms, tik sutarties sudarymo bdas, forma, kuria galjo bti forminamos labai savo turiniu vairios sutartys (pirkimas-pardavimas, mainai, paskola ir t.t.).

259

XII skirsnis

Dl savo formos paprastum o ir lankstum o stipuliacija greitai tapo universalia sutartimi. Stipuliacija maksimaliai palengvino skolos rodinjim teisme: iekiniui pagrsti pakako rodyti stipuliacijos fakt. Todl stipuliacija um pirmaujani viet sutari sistemoje ir vliau, kai isivyst kitos sutartys: realins, literalins ir t.t. Jau egzistuojanias sutartis prievols alys neretai paversdavo novacijos keliu stipuliacinmis, kaip m s laikais vekseliu. Ta prasm e stipuliacij mes galtume pavadinti odiniu vekseliu. Stipuliacins prievols buvo grietai vienaals: kreditorius - tik kreditorius, skolininkas - tik skolininkas. Antra, tai p rie v o l s e n c fi i u r i s . Kreditorius gali reikalauti tik to, kas paadta, be joki pried: nei nuostoli, atsiradusi dl prievols nevykdymo, atlyginimo, nei procent. Laikui bgant stipuliacijos sutartis dar labiau supaprastjo, sumajo jos formalizmas. Jos evoliucija vyko iomis kryptimis: 1. Suvelnjo reikalavimai jo odinei formai. Formals isireikimai s p o n d e s - s p o n d e o ir pan. jau nevertinami kaip btina sutarties slyga. Ulpianas pripasta galiojania ir toki stipuliacij, kai klausim - d a b e s , atsako ne d a b o , o q u i d n i - kodl neduoti. 472 m. stipuliacija san k c io n u o ja m i v airs o d in iai s u sita rim a i, n e p rik la u so m a i nuo isireikim. odin susitarim rodinti sunku. Todl daugjant sutari, reikjo iekoti bd j rodinjim palengvinti. Dl to po odinio susitarimo imta sudarinti raytin do kum ent - c a u t i o . Pradioje c a u t i o buvo tik stipuliacijos rodymu ir savarankikos prievolins galios neturjo. Vliau atsiranda raytinio dokum ento tikrumo prezumpcija. J nuginyti galima tik rodius, kad jo suraymo m etu alys nebuvo viename mieste. Todl dokumento rodomj gali negalima painioti su sutarties esme. Stipuliacija visais laikais iliko verbaline sutartimi, ji buvo galiojanti ir nesant dokumento. Be to, ilieka reikalavimas, kad sutarties sudarymo m om entu alys bt vienoje vietoje. 2. Silpnja stipuliacijos abstraktus pobdis. Pavyzdiui, stipuliantas pasiaddavo sumokti 100, tikdamasis gauti paskol, bet jos faktikai negaudavo. Neirint to, jis vis tiek privaljo sumokti paadt sum. Stipuliantas galjo sum okt paadt sum susigrinti kaip nepagrst praturtjim. Taiau tai jau kitas procesas. Stipuliaciniame iekinyje jis
260

Atskiros sutari rys

privalo vykdyti pasiadjim, nes atsikirtim ex ca usa stipuliacijos sutartys nenumat. Respublikos laik otarp io pabaigoje tokia padtis buvo pripainta neteisinga ir pretorius skolininkui suteikdavo e x c e p tio d o l i . Vlyvaisiais R om os im perijos gyvavimo m etais skolininkas galjo iekinio bdu reikalauti, kad stipuliacija bt pripainta negaliojania. Galimyb priepastatyti stipuliaciniam iekiniui atsikirtimus ex ca u s a ir tokiu bdu priversti iekov rodintiem us a , smarkiai pakirto stipuliacijos, kaip abstraktaus sandorio reikm, o kartu ymiai sumaino jos privalumus civilinje apyvartoje. Sudtingos stipuliacijos formos. Stipuliacijoje galjo dalyvauti ne tik du, bet ir daugiau asmen, t.y. buvo leidiamas bendrininkavimas prievolje. Rom n teis pateik kelias bendrininkavimo prievolse ris. Korealinis bendrininkavim as. Tai toks atvejis, kai keli asmenys yra kreditoriais vienoje prievolje, ir kiekvienas i j turi visas savarankiko kreditoriaus teises. Tai reikia, kad kiekvienas kreditorius galjo gauti vis skol, pareikti iekin ir t.t. Visos skolos sumokjimas vienam kreditoriui panaikindavo kit reikalavimus. Jeigu iekin pareikdavo vienas kreditorius, tai kiti kreditoriai teis iekin prarasdavo. Pavyzdiui, du broliai bendrai kininkauja. Kaimynas prao i j paskolos. Broliai sutinka, taiau mano, kad skolos mokjimo m om entu kakuriam reiks ivykti su reikalais, bet kuriam dar neino. Todl abu nori bti bendrais kreditoriais. Toks pats noras gali kilti ir skolininkams. Jeigu du broliai prao i m ans paskolos, a galiu sutikti tik su slyga, kad galsiu iiekoti vis skol i bet kurio i j. Toks bendrininkavimas, kai vienoje prievolje dalyvauja keli savarankiki kreditoriai arba skolininkai, vadinam as korealiniu. Tokia stipuliacija vykdoma taip. Jei yra keli kreditoriai, tai visi jie pakartoja paeiliui skolininkui t pat klausim, skolininkas atsako visiems i karto. Jei yra keli skolininkai, ta i k re d ito r iu s k la u s ia i eils k ie k v ie n o , o ie a ts a k o visi. Je i bendrininkavimas kreditoriaus pusje - tursime aktyvi korealin prievol, jei skolininko - pasyvi. Taigi korrealinje prievolje yra keli bendrininkai, bet prievols dalykas yra vieningas. Todl visi bendrininkai yra savarankiki.
18. 1319

261

XII skirsnis

Nuo korealini prievoli reikia skirti solidarines prievoles. Jos skyrsi tuo, kad vieno solidarinio iekovo iekinio pareikimas nenaikino kit kreditori teiss iekin. Akcesorinis bendrininkavimas. Korealiniai bendrininkai yra lygiateisiai. Bet galimi ir tokie santykiai, kuriuose asmuo, norintis dalyvauti prievolje kaip pagrindinis subjektas, pageidauja pritraukti kit subjekt tik kaip papildom, pagalbin bendrinink. Tokiu atveju io antrojo subjekto teis arba pareiga bus tik pagrindinio subjekto teiss (pareigos) papildymas (accessorium). Jeigu toks santykis atsira n d a k re d ito ria u s p usje, tai tu rsim e a d s tip u la tio . Svarbiausia adstipuliacijos atsiradimo prieastis buvo ta, kad legisakcioninis procesas nepripaino atstovavimo. Todl jeigu kreditorius numat, kad atjus prievols vykdymo m om entui jis asmenikai pareikti iekinio negals, tai tu rjo i anksto pasirpinti savo pavaduotoju adstipuliatoriumi, papildomu kreditoriumi, kuris gali kelti iekin, bet gaut sum turi perduoti pagrindiniam kreditoriui. Taiau daniausiai buvo sutinkam as ne papildom as kreditorius, o papildomas skolininkas - a d p r o m i s s i o . Btent u pagrindinio debitoriaus skol papildom ai atsakyti sipareigoja treiasis asm uo - papildom as skolininkas, kur mes vadiname laiduotoju. Klasikin rom n teis nustat, kad tokiu bdu gali bti utikrinta ne tik stipuliacin, bet ir bet kokia kita prievol (realin, literalin ir t.t.) Taigi a d p r o m i s s i o tapo universalia ir savarankika laidavimo sutarties forma. Kreditorius, jeigu prievol buvo nevykdoma, galjo savo nuoira pareikti iekin arb a pagrindiniam skolininkui arba adpromisoriui. Vadinasi, laiduotojo atsakom yb buvo akcesorin, o ne subsidiarin, t.y. pagalbin, atsirandanti tik tada, kai kreditorius negali ireikalauti prievols vykdymo i pagrindinio skolininko. Tik Justinianas su teik laiduotojui teis reikalauti, kad k reditoriu s pirmiausia iekot i skolininko. Laiduotojas, sumokjs skol kreditoriui, gaudavo regresinio (dvigubo dydio) reikalavim o teis skolininkui. K reditorius, nuo to m om ento, kai jam sum okam a skola, laiduotojui perleisdavo savo iekin. Jeigu buvo keli skolininkai, tai pradioje jie atsakm s o l i d u m , vliau tas laiduotojas, kuriam pareiktas iekinys, galjo reikalauti, kad kreditorius
262

Atskiros sutari rys

padalint savo reikalavim visiems laiduotojams, iskyrus nedalyvaujanius ir bankrutavusius.

2. Literalins sutartys
Literalini sutari teisin prigimtis yra tokia, kad prievol atsiranda ne i paprasto susitarimo, o i raytins formos susitarimo: litte ris f i t o b lig a tio (raid (ratas) kuria prievol). Prievols, atsirandanios i literalini sutari, buvo vienaals, formalios ir abstrakios. Romoje buvo paprotys rpestingai tvarkyti kines knygas: kasdien jose buvo raomos pajamos ir ilaidos. Paprastai ie raai tarnavo jau esamos prievols rodymui. Kitoki reikm jie gavo bank operacijose. Pavyzdiui, jei tarp A ir B yra pastovs piniginiai santykiai, tai periodikai abi alys ivesdavo tarpusavio operacij saldo. sivaizuokim, kad 100 yra A naudai. Tuo atveju atliekama tokia operacija: A savo ilaid grafoje urao im okta B 100, o B pajam grafoje - gauta i A 100. Toks uraas panaikina vis ankstesni sandori reikm ir pagimdo abstraki B prievol sum okti A 100. Nors m aterialiai i prievol susijusi su ankstesniais sandoriais, taiau formaliai - ne. Tai nauja abstrakti prievol, prie kuri neleidiami atsikirtimai ankstesniais c a u s a . A rba kitas pavyzdys. A skolingas 100 B, o B savo ruotu skolingas 100 C. Tarpusavio susitarim u atitinkam ais uraais savo skol knygose ie asmenys ias prievoles gali pakeisti viena tiesiogine prievole tarp A ir C. Matyt, literaline sutartimi galima buvo vykdyti ne tik novacij, bet ir nustatyti nauj prievol, pvz., kredit. Literaline sutartimi bdavo apiforminamos tik pinigins prievols. Todl ji buvo ne tokia patogi kaip stipuliacija. Literalins sutarties privalumas tas, kad j gali sudaryti ne vienoje vietoje esanios alys, taip pat ir nebyliai. Literaline sutartis buvo taikoma tik romnams. Peregrinai naudojosi kitokiais skol dokum entais: Singrafa, kuri buvo suraom a treiuoju asmeniu, dalyvaujant liudytojams: Jonas skolingas P etrui. Toki sutart pasiraydavo skolininkas ir liudytojai; Chirografa - suraom a pirm uoju
263

XII skirsnis

asmeniu ir pasiraom a skolininko. Im perijos laikotarpiu chirografomis naudojosi ir romnai.

3. Realins sutartys
Realinmis vadinamos sutartys, kuri galiojimui nepakanka paprasto ali susitarimo, o reikalaujama, kad bt faktikai perduotas daiktas. Iki to laiko, kol daiktas (sutarties dalykas) neperduotas, susitarimas teisins reikms neturi. Pavyzdiui, jeigu iandien susitariama su kuo nors, kad rytoj jam bus paskolinta tam tikra suma, tai toks susitarimas kontrahent dar nepareigoja. Tokia sutartis pagal romn teis buvo paprastas susitarimas dl bsimos sutarties sudarymo. Prievol i tokio susitarimo atsiras tada, kai paskolos pinigai bus faktikai perduoti. Buvo sakom a:re c o n t r a h i t u r o b lig a tio daiktas sukuria prievol. Rom n teis inojo 4 realini sutari ris: paskolos - m u t u u m (sunaudojam daikt); nesunaudojam daikt panaudos - c o m m o d a t u m ; pasaugos - d e p o s i t u m ; keitimo - p i g n u s .

Paskolos (mutuum) sutartis

Paskolos (m u tuu m ) sutartim i viena alis (kreditorius) duoda kitai (skolininkui) nuosavybn tam tikr sum (kiek) pinig arba kitoki rinmis ymmis apibrt daikt, o skolininkas sipareigoja, sujus tam tikram terminui arba kreditoriui pareikalavus, sugrinti kreditoriui tok pat kiek pinig arba toki pai daikt. M u t u u m - tai seniausia realini sutari ris. Neformali paskola. Seniausioje teisje paskola buvo apiforminama n e x u m . Pagal sudarymo form n e x u m buvo analogika mancipacijai. Tai sandoris, sudaromas dalyvaujant 5 liudytojams ir svrjui. Skolininkas turjo grinti skol pagal an a lo g ik ak t . J e ig u s k o lin in k a s la ik u n esu m o k a , ta i vyksta c o n d e m n a t i o , kuri buvo paskirta skolininkui n e* mm sudarymo momentu - daniausiai m a n u s i n i e c t i o (r. III skirsn).
264

Atskiros sutari rys

Nexum dl savo grietumo ir formalumo visikai netiko prastiems buitiniams santykiams. Todl jau seniausiais laikais greta n e x u m , matyt, buvo sudarinjami ir neformals kaimyniki paskolos sandoriai, nors, inoma, iekinins galios i pradi jie neturjo. Tik vliau buvo prieita prie ivados, kad palikti turt, gaut m u t u u m bdu, skolininkui nra pagrind o, ir k red ito riu i suteikiam as civilinis iekinys dl nepagrsto skolininko praturtjim o. Taiau toks iekinys rmsi ne paskolos sutarties pripainimu, o paprastu faktu, kad daiktas be pagrindo perjo i kreditoriaus skolininkui. Taigi nusistovjo busimoji m u t u u m , kaip realins sutarties prigimtis. Sutartin m u t u u m prigimtis irykjo vliau. Vis dlto ir vlesnje teisje iliko pirmykts pairos iuos santykius bruoai. Pirmiausia, m u t u u m gimd grietai vienaal prievol. Jokios prieins pretenzijos ioje sutartyje neleidiamos. Antra, kreditorius gali reikalauti tik to, k perdav skolininkui. Vliau, kai buvo pripaintos palkanos, jos turjo bti numatytos atskira stipuliacija. Klasikiniai teisininkai m u t u u m jau laiko sutartiniais santykiais ir iekinius i j atskiria nuo iekini dl nepagrsto praturtjim o. Antai, Paulius nurodo, kad paskolos santykiams atsirasti nepakanka paprasto pinig perdavimo, o btina, kad ali valia nustatyt paskolos santykius. Todl, jeigu skolininkas, pavyzdiui, buvo neveiksnus, paskolos nra. Kreditorius gali reikalauti tik grinti praturtjim , t.y. tai, kas liko i neveiksnaus skolininko turto, pvz., i duot 100 tik 50, jeigu likusius 50 jau spjo ileisti. Im perijos laikotarpiu statym leidyst dl m u t u u m vystsi dviem kryptimis: a) S e n a t u s c o n s u l t u m M a c e d o n i a n u m n u stat, kad paskola pavaldiam snui (be tvo sutikim o) n et po tvo m irties nesuteikia kreditoriui iekinio. Taiau, jei snus gera valia sumoka skol, tai laikoma, kad prievol vykdyta. Taigi pavaldaus snaus prievol paskelbiam a o b lig a tio n a tu r a lis . Rom n teiss altiniai mini, kad t m et auksinis ja u n im a s skolinosi i lu p ik au to j labai n ep a lan k io m is slygom is, pasiaddami sumokti po tvo mirties. Apraytas atvejis, kai imperatoriaus Vespasiano laikais vienas prasiskolins in m o r t e m p a r e n t u m , vardu Macedo, kreditori spiriamas, umu savo tv. Tai labai paveik viej
265

XII skirsnis

nuom on, dl to ir buvo ileistas m intas, udiko vardu pavadintas, sen a tu sco n su ltu m . b) Tai palkan klausimas. Cicerono laikais buvo nustatyta maksimali 12% m etin norm a. Ji galiojo vis klasikin laikotarp. Justinianas j sumaino iki 6%. Procentai, gauti vir ios normos, skaitomi pagrindins skolos padengim. Kai i procent gauta suma prilygdavo skolai, procent mokjimas buvo nutraukiamas. Justiniano kodifikacija udraud procentus nuo procent, t.y. - lupikavim.

Panaudos sutartis
C o m m o d a tu m (p a n a u d a ) - tai sutartis, ku ria vienas asm uo komodantas (commodans) perduoda kitam (komodatoriui) tam tikr daikt laikinam neatlygintinam naudojimui. Taigi panaudos dalyku gali bti tik individaliomis ymmis apibrtas daiktas. Tuo i sutartis skiriasi nuo paskolos. Kitas skirtumas yra tas, kad daiktas perduodam as ne nuosavybn, o tik naudotis. Panauda turi bti neatlygintina, nes kitaip turtum e nuomos sutart. Panauda - tai dvial sutartis. Kom odatorius privalo grinti daikt sveik. Jeigu sugadina arba praudo, u tai atsako, nesvarbu kokia bt panaudos gavjo kalt (omnis culpa). Kita vertus, panaudos gavjas galjo pareikti tam tikrus reikalavimus komodantui. Pavyzdiui, jeigu daiktas, gautas panaudai, padar nuostoli turtui (sergs vergas apkrt kitus). Komodantas atsako u nuostolius tada, jeigu jis apkaltintas neatsargum u arba apkaltintas tyia (dolus, culpa lata). Nuo c o m o d a t u m reikia skirti p r e c a r i u m . Tai yra taip pat daikto perdavim as laikinam n eatly g in tin am naudojim ui, b e t visuo m et iki pareikalavim o ir nesukeliantis joki prievoli duodaniam . Si sutartis daniausiai buvo v a rto ja m a tarp p a tro n ir klient, vergvaldi ir ilaisvintj.

Pasaugos sutartis
Pasauga (depositum) - tai sutartis, pagal kuri vienas asmuo deponentas (deponens) perduoda kitam (depositarius) daikt saugojimui.
266

Atskiros sutari rys

D epozito dalyku tiesiogine prasm e galt bti tik individualiomis ymmis apibrtas daiktas. Taiau rom n teis numat, kad gali bti parduoti ir riniai daiktai, pvz., pinigai. Tais atvejais turjo bti sugrintas toks pats kiekis, tos paios ries daikt. Taiau tada tursim d e p o s i t u m irreg u la re - netaisykling sutart, artim paskolai, nes rinmis ymmis apibrti daiktai pereidavo depozitarijaus nuosavybn. Pasaugos sutarties ali santykiai buvo panas kaip panaudos sutartyje. Taiau, kadangi d e p o s i t u m buvo sudaroma ne depozitarijaus interesais, todl jis atsak tik u d o lu s ir c u lp a la ta . Tuo tarpu deponentas ir u c u l p a lev is.

keitimo sutartis
Penktajame skirsnyje keitim (pignus) vardijome kaip vien i daiktini teisi. Taiau p i g n u s tarp kaito davjo ir gavjo sukurdavo ir tam tikrus prievolinius santykius, saugomus a c t i o p i g n e r a t i c i a in p e r s o n a m . Pagrindin kaito gavjo prievol yra skolos sumokjimo atveju grinti n esu g ad in t, n ep a b lo g in t d aik t, o skolos nesum okjim o atveju pasirpinti, kad jis bt kuo naudingiau parduotas, ir sugrinti likut kaito davjui. kaito davjo iekinys yra a c t i o p i g n e r a t i c i a in p e r s o n a m d ir e c t a . Esant tam tikroms aplinkybms galjo atsirasti ir kaito davjo atsakomyb. Pavyzdiui, jeigu keistas daiktas padar alos kaito gavjo turtui.

4. Konsensualins sutartys
K o n sen su alin s sutarty s buvo su d aro m o s p a p ra s tu n efo rm aliu susitarimu. Tai pirkimas-pardavimas (emptio-venditio), nuoma (locatio conductio) bendrovs sutartis (societas) ir pavedimo sutartis (mandatum).

Pirkimo-pardavimo sutartis
Seniausiais laikais pirkimas-pardavimas buvo atliekamas mancipacijos keliu. Vliau mancipuojami buvo tik res m a n c i p i , onem ancipuojam ibuvo perleidiami cesijos arba tradicijos bdu. Visais iais atvejais pirmj viet
267

XII skirsnis

ikildavo daiktins nuosavybs teiss perdavimo aktas, o susitarimas dl daikto pardavimo jokios reikms neturjo. Kodl vlesniais laikais buvo pripainta paprasta konsensualin pirkimopardavimo sutartis, ginytinas klausimas. Ariausiai tiesos tikriausiai yra Jeringas ir iraras, kurie nurodo pirkimo-pardavimo sandorio evoliucij. Tam, kad suteikt susitarimui dl pirkimo-pardavimo teisin reikm, alys msi io dokumento apiforminimo dviguba prieine stipuliacija: pardavjas paada perduoti daikt (rem dar), o pirkjas - sumokti kain. Taiau tokia tvarka negaljo visikai patenkinti civilins apyvartos reikmi. Pirma, stipuliacijos negalima sudaryti per atstum - in te r a b s e n tis . Antra, dvi stipuliacijos negaljo vis dlto visikai ireikti pirkimo-pardavimo sutarties dvial (sinalagmatin) prigimt, t.y. kad pirkime-pardavime vienos alies prievol yra slygota kitos alies prievols, nes abi stipuliacijos sutartys yra savarankikos. Todl pam au susiformuoja nuomon, kad b o n a f i d e s reikalauja vykdyti sutart, nors ir stipuliacijos neapiform int. Mucijaus Scevolos (II a. pr.m.e. pabaiga) ivardint a c t i o n e s b o n a e f i d e i tarpe jau randam e a c tio e m p t i - v e n d i t i . P agrindiniai pirkim o-pardavim o sutarties elem entai yra pirkim opardavimo dalykas (merx) ir kaina (pretium). Pardavimo dalyku (merx) galjo bti bet koks daiktas, neiimtas i civilins apyvartos ir turintis ekonomin vert (res corporales, incorporales), net bsimi daiktai, pvz., sekani m et derlius. Kaina (pretium) turjo bti ireikta tam tikra pinig suma. Jeigu sandorio kaina buvo nurodom a ne pinigais, o tam tikru daiktiniu ekvivalentu, tai buvo laikoma, kad sudaryta ne pirkimo-pardavimo, o main sutartis. Kaina turi bti: c e r t u m , t.y. apibrta (perku u tiek tai); v e r u m , t.y. tikra, reali, o ne dl aki nurodyta tik tam, kad paslpt dovanojim. Taiau kaina buvo nustatom a laisvu ali susitarimu ir teismas nesprsdavo ar ji teisinga. Tik viena Diokleciano konstitucija nustat iimt: nekilnojamojo turto pardavjas, gavs maiau kaip pus jo verts, turjo teis reikalauti sutart panaikinti. Prievols i pirkimo-pardavimo sutarties dvials. Kiekviena alis tuo pat m etu yra ir kreditorius, ir skolininkas. Dvialikumas matosi net i iekini pavadinim: nra a c tio d ir e c ta ir c o n tr a ria (kaip realinse
268

Atskiros sutari rys

sutartyse, o yra a ct io e m p t i (pirkjo) ir a c tio v e n d i ti (pardavjo). Pati sutartis turi dvigub pavadinim. ali prieins pareigos susijusios tarp savs: viena egzistuoja todl, kad yra kita. Tai yra bet kokios dvials sinalagmatins sutarties esm. Sutarties turinys. Pirkjas turjo i esms vien pareig - sumokti sutart kain. Pardavjo pareigos buvo sudtingesns. Sutarties tikslas perkelti nuosavybs teis pirkjui. Todl pagrindin pardavjo pareiga yra perduoti daikt natra. Bet k daryti tada, jeigu vliau pasirodys, kad pardavjas nebuvo savininkas. iuo atvejubuvo taikoma vadinam aev/cfio, t.y. daiktas, kuris treiojo asmens teismo keliu i pirkjo galjo bti atimtas. Tam, kad bt apsaugoti pirkjo interesai evikcijos atveju, buvo nustatyta, jog pirkjasflcf/o e m p ti galjo reikalauti i pardavjo nuostoli atlyginimo. inom a, jeigu jeigu sutartyje nebuvo numatyta kitaip. ali atsakomyb. ali atsakomyb u daikto uvim nuo sutarties sudarymo momento buvo sprendiama taip: jeigu daiktas tuojau pat nebuvo perduotas, tai mes inome, kad jo savininkas nepasikeit, todl pardavjas atsak u daikto sugadinim ir jo uvim, esant jo o m n i s cu lpa . ioje sutartyje abi alys atsako tik omnes culpa atveju. Jeigu daiktas uvo atsitiktinai, tai pardavjas buvo atleidiamas nuo atsakomybs. D ar daugiau, pardavjas galjo reikalauti sumokti sutart kain. Tai buvo ireikiama dsniu p e r i c u l u m est e m p to r is - nuostoliai (rizika) yra pirkjo, t.y. u rizik dl nupirkto daikto nuo sutarties sudarymo m omento atsako pirkjas. iame dsnyje aikiai atsispindi pairos senj pirkim-pardavim, kada jis buvo atliekam as stipuliacijomis, pagim daniomis dvi savarankikas prievoles: vienas privalo mokti, kitas perduoti daikt, o jeigu daiktas atsitiktinai uvo, pardavjas, kaip nekaltas, nuo atsakomybs atleidiamas. Atsakomyb u parduoto daikto kokyb. Kai pirkimas-pardavimas tapo konsensualinefconae f i d e i sutartimi, palaipsniui nusistovjo taisykl, kad jeigu pardavjas nutyli jam inomus daikto trkumus, tai prietaraujamo na f i d e s ir toks pardavjo elgesys prilyginamas apgaulei. Todl pirkjui suteikdavo a c t i o e m p t i dl nuostoli atlyginimo (senoji teis tokios atsakomybs neinojo). U preks trkumus, kuri pardavjas neinojo, jis neatsak.
269

X II skirsnis

Imperijos laikotarpiu i taisykl buvo pakeista kurulini edil ediktu. Kuruliniai edilai, priirj tvark turguose, pareikalavo, kad verg ir gyvuli pardavjai skelbt visus parduodam objekt trkum us. Jeigu vliau irykdavo kokie nors nepaskelbti trkumai, tai pardavjas atsak u juos nepriklausomai nuo to, buvo jie jam inomi ar ne. Buvo preziumuojama, kad jis privaljo inoti. Pirkjas galjo reikalauti arba nutraukti sutart, arba atitinkamai sumainti kain. i naujov pasirod labai patogi. Ji tapo bendra norma, taikoma visiems pirkimo-pardavimo atvejams.

Nuomos sutartis
Buvo trys nuom os sutarties rys: 1. Daikt n u o m a - l o c a t i o - c o n d u c t i o rei. ia sutartimi viena alis nuomotojas (locator rei) sipareigoja perduoti daikt naudojimuisi kitai aliai nuomininkui (conductorrei), o i mokti nuomos mokest (merx). Abi alys, paeidusios sutart, atsak u o m n i s c u l p a . Taiau skirtingai negu pardavjas pirkimo-pardavimo sutartyje, nuomotojas atsak net tuo atveju, kai negaljo p e rd u o ti nuom ininkui daikto n au d o tis dl atsitiktini aplinkybi. Tokiu atveju jis negaljo reikalauti ir nuompinigi. 2. Darbo jgos samdos sutartis (locatio-conductio operarum). Pagal i sutart vienas laisvas mogus (locator) patenka kito (conductor) dispozicijon, t. y. u nustatyt atlyginim tam tikram laikui parduoda asvo darbo jg, pvz., parsisamdo veiku. 3. Rangos sutartis (locatio-conductio operis). Pagal i sutart vienas asmuo sipareigoja u nustatyt atlyginim atlikti kito asmens naudai tam tikr darb, pvz., pastatyti nam. Mediagos turjo bti usakytojo, nes kitaip buvo laikoma, kad sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis. Pastarosios dvi nuomos rys Romoje nesuklestjo. Tam trukd vergov. L o c a t i o - c o n d u c t i o o p e r a r u m dalyku galjo bti tik juodi (fiziniai) darbai. Mokytojo, gydytojo ir pan. darbas - op era e lib e r a le s rom n poiriu turjo bti neatlygintinas. Taiau imperijos m etu buvo surastas aplinkinis kelias. Asmenims, usiimantiems op e ra e lib e r a le s veikla imta mokti ypating atlyginim - h o n o r a r i u m , kur buvo galima iiekoti ekstraordinariniu procesu.
270

Atskiros sutari rys

Bendrovs sutartis
Istorikai bendrovs sutartis (societas) isivyst i c o n s o r t i u m , t.y. broli susitarimo po tvo mirties turto nesidalyti, o kininkauti bendrai. Todl ir vliau bendrovs nari santykiai turjo tam tikr giminysts santyki atspaud. Pavyzdiui, bendrovs nariai tarpusavyje atsak tik u cu lp a irt c o n c r e t o , t.y. buvo reikalaujama, kad kiekvienas narys bendrovs reikalais rpintsi taip pat kaip savaisiais. Buvo ios bendrovs rys: a) Pilnoji (societas omnium bonorum). Tokiai bendrovei priklaus visas jos nari turtas, net gytas atsitiktinai, pvz., paveldtas i paalinio asmens. b) Ribota bendrov (societas questus). Jai priklaus tik tas turtas, kuris buvo gytas bendrovs kins veiklos dka. c) S o c i e ta s u n i u s n e g o t i a t i o n i s , kuri buvo steigiama tam tikrai ekonom ins veiklos sriiai. Pavyzdiui, susitariam a, kad bendrai bus vykdoma prekyba, o likusiose srityse bendrovs nariai veiks atskirai. d) Laikina bendrov (societas unius rei). Tokios bendrovs buvo steigiamos tam, kad bt galimyb sudaryti kok nors vienkartin sandor, pvz., bendrai nupirkti dvar. Bendrovs sutartis turjo labai asmenin pobd. Ji sugridavo mirus bent vienam bendrovs nariui ir galjo bti bet kuriuo metu panaikinta bent vieno nario reikalavimu.

Pavedimo sutartis
Pavedimo sutartimi (mandatum) vienas asmuo paveda kitam atlikti kok nors vien ar kelis veiksmus. Nuo samdos skiriasi tuo, kad yra neatlygintina. Tai dvial nesilagmatin sutartis. Prievols pagal i sutart yra asmeninio pobdio. Jos pasibaigia vienos alies mirtimi arba atsisakymu nuo sutarties.

Bevards sutartys
C o n t r a c t u s i n n o m i n a t i . Susiformavus klasikinei rom n sutari sistemai, u legalizuot sutari rib atsirasdavo naujos, pvz., main sutartis
271

XII skirsnis

(rerum perm utatio). Tokios sutartys buvo laikom os n u d a p a c t a neiekininiais susitarimais. Bet kaip tuo atveju, jeigu viena alis jau savo prievol vykd, pvz., perdav savo verg Stich, tikdamasi mainais gauti verg Pamfil? Nuo seno buvo leidiama pasinaudoti kondikcija dl nepagrsto praturtjim o ir pareikalauti grinti Stich. Taiau tokia kondikcija ne visada galjo patenkinti teisingum (vergas sualotas - kaip atlyginti nuostolius?). pagalb ateina pretorius, sukurdam as pretorin iekin a c tio in f a k t u m. Jis pagrstas alos (o ne sutarties), padarytos vieno asmens kitam idja ir turi tiksl atlyginti nuostolius dl nuosavo daikto netekimo. Taigi a c t i o in f a c t u m (sugrinti Stich). Vliau tokius susitarimus imta irti kaip sutart ir jais remiantis buvo suteikiami jau civiliniai iekiniai, kurie skirti ne vien atlyginti nuostolius dl nuosavo daikto praradim o, bet ir tam, kad priverst kit kontrahent vykdyti savo paad (pvz., perduoti Pamfil), t.y. patenkinti teigiamj sutartin interes. Taip atsirado bevards sutartys. Pagal esm jas romanistai teisingai skiria prie realini sutari, kadangi prievols i j atsirasdavo tik tada, kada viena i ali savo prievol vykdydavo. Kol nei viena alis prievols nevykd, tol yra i i k n u d u m p a c t u m . Buvo legalizuota ir visos j vairovs sistema (Justiniano). Justiniano kodifikacijoje legalizuotos keturios bevardi sutari rys: do u t ds (duodu, kad duotum); d o u t f a c i a s (duodu, kad padarytum); f a c i o u t d s (darau, kad d u o tu m );/a c /o ut f a c i a s (darau, kad padarytum). Pripaindama bevardes sutartis, rom n teis eng didel ingsn bet kokios sutarties sankcionavimo kryptimi, gyvendinant princip: Pa et a s u n t s e r v a n d a - sutarties reikia laikytis, - taiau tik su viena slyga, kad viena i ali jau vykdo toki netipin sutart. galjo paten k in ti tik neigiam su tartin in teres

Atskiros sutari rys

5. Paktai
Pakt bendroji charakteristika
R om n teis, pripainusi bevardes sutartis, eng svarb ingsn kuriant sutari sistem. Taiau sistema dar nebuvo baigta, dar nebuvo nuosekliai gyvendintas pnncipaspacta s u n t s e r v a n d a . Reikalas tas, kad bevards sutartys iekiniu buvo ginamos tik tokiu atveju, jeigu viena alis savo prievol vykdydavo. Iki to laiko, kol nei viena alis savo prievols nevykd, toks nuogas susitarimas, net pagal Justiniano kodifikacij, teisikai buvo bereikmis. Laikui bgant atsirado ypatinga susitarim ris, kuri negalima buvo priskirti nei prie tipini, nei prie bevardi sutari. Tokius susitarimus rom nai vadino p a c t a (paktais). Jie buvo panas konsensualines sutartis, nes sigaliodavo nuo susitarimo momento. Paktus net kelis kartus mini jau XII lenteli statymas. Pavyzdiui, VIII lentels 2 punkte nustatyta, kad sualotas asmuo galjo pasinaudoti taliono teise, jeigu prie tai nesudar i p a c t u m dl alos atlyginimo. Ulpianas mini, kad X II lenteli statymas leido sudaryti pana p a c t u m su vagimi. Taigi paktas buvo savanorikas ali susitarimas ubaigti gin. Toks susitarimas ukirsdavo keli potencialiam iekovui imtis procesini veiksm. Pretoriai pripaino susitarimus, kuriais susitarianios alys atsisakydavo esamo ar galimo gino sprendimo teisme. Tokie paktai tik modifikuodavo esam santyk, bet nesuteikdavo teiss kok nors nauj iekin. Taiau pretorius galjo procesin formul terpti e x e p tio p a c t i , t.y. nurodyti, kad atsakovas yra sudars/?**cfwm, ir tai reikia atsivelgti. Ulpianas ra: ( < n u d a p a c t i o o b l i g a ti o n e m n o n p a r it, sed p a r i t e x e p t i o n e , (pats paktas nesukuria prievols, bet yra pagrindas procesiniam atsikirtimui). Paktais buvo norim a arba panaikinti debitoriaus atsakomyb, arba j sumainti. Pakt buvo galima sudaryti pasiraant pagrindin sutart arba po to. Romnai buvo link labiau saugoti ekonomikai silpnesnio debitoriaus interesus, todl pakt, nustatani padidint debitoriaus atsakomyb, nepripaindavo, jeigu jie buvo sudaryti po pagrindins sutarties sudarymo.
273

X II skirsnis

Pretoriaus paktai
Pretoriai kartais gyn tokius susitarimus, kurie iu s civile poiriu neturjo sukurti prievols. Pretoriai galjo pripainti teis iekin, pagrst faktu (actionem in factum), jeigu nusprsdavo, kad to reikalauja tikslingumo principas arba svarbus visuomeninis ar kinis interesas. Tokie susitarimai buvo ginami pretoriniais iekiniais in f a c t u m , viduramiais pavadinti pretori paktais (pacta pretoria). Labiausiai paplit ie paktai: a ) C o n s t i t u t u m d e b iti (skolos sutvirtinimas) - tai neformali priesaika vykdyti jau esam prievol tiksliai nurodytu terminu. Taip prisiekti galjo arba pats skolininkas, arba treiasis asmuo. Skolininkas su kreditoriumi tok pakt daniausiai sudarydavo tada, kai jam rpjo atidti prievols vykdymo termin, o kreditorius - tada, kai norjo gauti papildom skolos utikrinim. b) R e c e p t u m a r g e n te r ii - tai bankininko pasiadjimas (priesaika) treiajam asmeniui, paprastai banko klientui, kad atlygins svetim skol, kuri jau yra arba gali atsirasti ateityje. c) Tai paktai, kuriais laiv, nakvyns nam ir arklidi eimininkai prisiimdavo didesn atsakomyb u jiems patiktus daiktus. Respublikos laikotarpiu ie savininkai atsak net vis m a i o r atveju. Principato laikais atsak tik tuo atveju, jeigu ala atsirado dl paprasto atsitiktinumo.

statyminiai paktai
s ta ty m in ia i p a k ta i buvo p rip a in ti tik d o m in a to la ik o ta rp iu imperatoriaus konstitucij omis (leges), todl buvo vadinamip a c t a leg itim a . Labiausiai tipiki buvo p a c t u m d o t a l e , kompromisas ir dovanojimas. a) Kraitis (pactum dotale) - tai neformali sutartis dl kraiio. b) Kompromisas (compromissum) - tai susitarimas, kuriuo gino alys perduoda gin sprsti privaiam teisjui. Justiniano teisje toks paktas turjo bti sutvirtintas ali priesaika, duota dalyvaujant arbitrui. c) Dovanojimas (donatio) - tai neformalus susitarimas, kuriuo viena alis sipareigodavo kitai aliai, jai sutikus padaryti tam tikr turtin naud.
274

Atskiros sutari rys

R om n teisje buvo tam tikri tokio neatlygintino turto perdavim o apribojim ai. 204 m. pr.m .e. plebj susirinkim as udraud dovanoti svetimiems asmenims daiktus, kuri vert virijo nustatyt dyd. Manoma, kad tas statym as buvo nu kreiptas prie um askuot kyininkavim. U drausti dovanojim o paktai tarp sutuoktini. D om inato laikotarpiu dovanojimas turjo bti uregistruojami specialiame rejestre. Justiniano teis leido ataukti dovanojim dl dovanos davjo didelio nedkingumo.

Tryliktasis skirsnis

PRIEVOLS TARYTUM I SUTARI

1. Prievoli tarytum i sutari samprata ir j rys

Kaip inome, prievoli atsiradim o pagrindai rom n teisje buvo esminis j sistematizavimo pradas. Priklausomai nuo prievoli atsiradimo prieasties jas imta skirstyti sutartis ir deliktus. Taiau visi prievoliniai santykiai netilpo ias svokas. Nuoalyje liko, pavyzdiui, prievols, atsirandanios nesant tarp ali sutarties, bet savo pobdiu ir turiniu primenanios prievoles i sutari. Poklasikiniame laikotarpyje ias prievoles imta vadinti o b lig a tio n e s q u a s i ex c o n tr a c tu . J turin sudar teistas elgesys, taiau skirtingai nuo sutari, ia nebuvo ireiktos abiej ali valios. i prievoli atsiradimo pagrindu buvo arba vienaalis sandoris arba kiti faktai, kuri negalima laikyti sutartimi. Pavadinimas o b lig a ti o n e s q u a s i ex c o n t r a c t u atsirado ir dl praktini sumetim, kadangi ginytini klausimai iose prievolse buvo sprendiami panaiai kaip ir analogikoje sutartyje. O b lig a tio n e s q u a s i ex c o n t r a c t u Romos teisininkai skyr j
276

Prievols tarytum i sutari

tris grupes, kurias sudar atskiros prievoli rys - tai pievols i nepagrsto p ra tu rtjim o , svetim reikal tvarkym as be galiojim o ir b en d rija .1 Aptarsim e jas plaiau.

17 pav. Prievols tarytum i sutari

2. Svetim reikal tvarkymas be galiojimo (inegatorium gestio)

N e g a t o r i u m g e s tio atsirasdvo, kai kuris nors asmuo (negatiorium gestor) be kito asmens (dorminus negotii) galiojimo ir be sipareigojim savo valia atlikdavo pastarojo naudai tam tikrus veiksmus (pvz., skolos sum okjim as)2.

1 H. Hausmaninger, W. Selb. Roemisches Privatrecht. 1981. S. 321. 2 W. Rozwadowski. Prawo rzymskie. Warszawa. 1991. S.
19. 1519

277

XIII skirsnis

Taigi iuose prievoliniuose santykiuose dalyvavo du subjektyai - asmuo, veikiantis kakieno interesais (negatiorum gestory arba gestor), ir asmuo, kurio interesais yra veikiama (dorminus negotii). Prievol, atsirandanti i i santyki, buvo praktikai tapati prievolei, atsirandaniai i pavedimo (mandatum) sutarties. Btent i ia ir atsiranda jos q u a s i -sutartinis pobdis. Gestoriaus atliekami veiksmai (atskiri ar j grup) galjo bti materials (pvz.: namo, pradedanio griti, remontas) arba teisiniai (pvz.: svetimos skolos sumokjimas). N e g a t o r i u m g e s tio teisinio santykio atsiradimui rom n teis kl tam tikras slygas3: a) atlikdam as tam tikrus veiksmus, gestorius tai d aro siekdam as sutvarkyti svetimus reikalus (animus negotia aliena gerendi). Taigi prievoliniai santykiai neatsirasdavo, jei gestorius savo reikalus laiko svetimais arba svetimus savais. Skirtumas tarp i dviej institucij sudaro c o n s e n s u s , kurio pavedim negalim a pakeisti. io bruoo n eturjo n e g a t o r i u m gestio ; b) veiksmu turi bti siekiama pozityvaus tikslo; c) atitinkam i veiksm ai yra galimi, kai j atlikim as neprietarauja d o m i n u s n e g o tii valiai (suinteresuotas asmuo nra j udrauds) ir jei jis pats negali pasirpinti savo reikalais; d) reikal tvarkymas iuo bdu buvo neatlygintinas. Atlikus veiksm remiantis ivardintom slygom, gestoriui atsirasdavo prievol, prik lau so m ai nuo reikal p ob d io bei d o m i n i n e g o t i i suinteresuotum o, sutvarkyti pradtus reikalus iki galo. Be to, gestorius privaljo d o m i n i n e g o tii atsiskaityti ir perduoti jam visk, k gavo. Kit vertus, d o m in i n e g o tii privaljo padengti visas gestoriaus turtas ilaidas. i pareiga ilikdavo ir tuo atveju, kai gestoriaus veiksmai nesukeldavo pozityvaus rezultato. D o m i n i n e g o t i i privaljo taip pat perim ti i gestoriaus visas prievoles, atsiradusias dl jo reikal tvarkymo. D o m i n u s n e g o tii atsak u savo kalt (omnis culpa),kadangigestio buvo atliekamas jo interesais. Gestorius galjo negauti ir jokios naudos, bet, kadangi jis usiiminjo svetimais reikalais, tai ir jis atsakydavo o m n is cu lp a pagrindu.
3 M.X. Xyrc>i3. P h m c k o c n a c T H o e npaBO . M , 1994. C. 140.
278

Prievols tarytum i sutari

N e g o t o r i u m g e stio formavimosi pradioje pretorius abi alis gyn suteikdamas a c ti o ir f a c t u m . Vliau buvo pripainti ir civiliniai iekiniai, bonae fidei. Justiniano teisje jie buvo vadinam i a c t i o n e g o t o r i u m g e s t o r u m d ir e c ta (tarnaujantys dominus negotii) ir a c tio n e g o t i o r u m g e s t o r u m c o n tr a r ia (tarnaujantys gestoriui).4

3. Prievols i nepagrjsto praturtjimo (condictio)

Jau respublikos laikotarpio teisininkai suformulavo princip, kad tais atvejais, kai asmuo be pakankam o teisinio pagrindo praturtdavo kito asmens sskaita, tai tokiu bdu gytas turtas turjo bti grintas asmeniui, kurio sskaita buvo praturtta. ioje prievolje yra pastebimas teisini santyki, egzistuojani tarp jos ali, panaumas su paskolos (mutuum) sutartimi reguliuojamais santykiais. Iekinio pavadinimas, kuriuo buvo ireikalaujamas be pagrindo gytas turtas, kyla i le g is a c t i o p e r c o n d i c t i o n e m . R om nai j vadino c o n d ic tio . ios institucijos gyvavimo pradioje nepagrstas praturtjimas turjo vykti neteisingai gyjant nuosavybs teis. Vliau teis iekin imta teikti ir tuo atveju, kai buvo praturtjam a gyjant koki nors teis (pvz., servitutai). Vis tik rom nai nesukr bendr princip, kuriais bt galima vadovautis, sprendiant klausim ar asmuo praturtjo be pagrindo. i problem a buvo isprsta tipiniu romnams bdu, t. y. nustatant tipinius praturtjim o be pagrindo atvejus. J buvo gana daug, todl paminsime tik pagrindinius: a ) C o n d i c t i o in d e b iti - iekinys, suteikiamas asmeniui, sumokjusiam neegzistuojani skol, sumokjus skol, kuri privaljo sumokti kitas asmuo arba, kai skola turjo bti sum okta kitam asmeniui. Kad iekinys bt patenkintas reikjo trij slyg: - asmuo, atliekantis veiksmus (pvz., mokjim), tai dar manydamas, jog egzistuoja prievol. Prieingu atveju veiksmai buvo traktuojam i kaip dovanojimas;
4 W. Rozwadowski. Prawo rzymskie. Warszawa, 1991. S. 191.

279

XIII skirsnis

- priimantis vykdym asmuo turjo manyti, jog prievol tikrai egzistuoja ir kad jis turi teis reikalauti t veiksm atlikimo. Nesant io poymio, vykdymo primimas buvo traktuojamas kaip vagyst (furtum ); - jei praturtjs asmuo veik nesiningai - jis privaljo visikai atlyginti al, o jeigu siningai - tik pai praturtjim o sum; b ) C o n d i c t i o c a u s a d a ta n o n s e c u ta - tai iekinys, kuriuo siekiama susigrinti tu rt p e rd u o t treiajam asm eniui, tikintis prieprieinio veiksmo, kuris nebuvo atliktas. Pavyzdiui, asmuo A perduoda asmeniui B kok nors turt, tikdam asis i B taip p at k nors gauti. Nevykdius prieprieinio veiksmo, asmeniui B inyksta c a u s a valdyti perduot turt. is iekinys nebuvo taikomas, kai asmuo, atliks veiksmus, pats dalyvavo atliekant amoralius veiksmus (pvz., kyio davimas); c ) C o n d i c t i o ob i n i u s t a m c a u s a m - iekinys dl sugrinimo turto, perduoto turint statymui ar moralei prieing tiksl (pvz., kai A atliko veiksmus, kuriuos atlikti jis sipareigojo dl prievartins stipuliacijos). is iekinys suteikiamas tik tuo atveju, jeigu prieingai teisei ir moralei elgsi ne davjas. Daugyb atvej, kurie neatitiko m int kondikcij, buvo vadinami bendru condictiones sine causa vardu. Tais atvejais kondikcija suteikiama vien remiantis grynu praturtjim u sin e ca u sa pagrindu, nesigilinant aplinkybes. Daniausiai tokios kondikcijos bdavo naudojamos tada, kai negalima pasinaudoti vindikaciniu iekiniu (daiktas nepagrsto gyjjo suvartotas, susimai su jo daiktais ir t.t.).

4. Bendrija (communio)
C o m m u n i o galjo susikurti atsitiktinai arba siekiant tam tikro tikslo. Tokia turtin bendrija sukeldavo ne tik tuetinius (bendra nuosavyb), bet ir prievolinius santykius tarp bendrasavininki. Jeigu turtin bendrija atsirasdavo dl sudarytos sutarties, tai ir toki bendrasavininki tarpusavio santykius, j teises bei pareigas bendro daikto atvilgiu reguliuodavo sutartis. B endrija, atsiradusi dl aplinkybi, nepriklausani nuo jos nari valios (pvz., com mixtio , palikim o c o m m u n io i n c i d e n s . P riev o les, p rim im as), buvo v ad in a m a
280

Prievols tarytum i sutari

atsirandanias tokiu bdu, priskyr o b lig a ti o n e s q u a s i ex c o n t r a c t u kategorijai. Vis bendrijos egzistavimo laikotarp jos nariai galjo naudotis bendru turtu, privaljo bendrai dengti turto ilaikymo ilaidas, kuri dydis priklaus nuo kiekvieno i j dalies tam e turte. Dalies dydis taip p at slygojo ir naudojimosi daikto duodamais vaisiais apimt. Klasikin rom n teis nereguliavo teisini santyki tarp bendrijos nari. Rom n teisin sistema apsiribojo tuo, kad bendrijos nariams buvo suteikta teis paduoti iekin dl bendro turto padalijimo, t. y. buvo reguliuojama tik teisini santyki tarp bendrijos nari pasibaigimo tvarka. Istoti i bendrijos buvo galima pateikiant ac tio f a m i l i a e e r c is c u n d a e -kai bendroji nuosavyb atsirado dl palikim o prim im o arba a c t i o c o m m u n i d i v i d u n d o - kai ji atsirasdavo kitu bdu. Iekinys dl padalijimo galjo bti paduodam as bet kuriuo metu. Jo tikslas - tai bendros teiss bei turtini santyki su bendrijos nariais panaikinim as. Taigi toks iekinys bet kokiu atveju liet visus bendrasavininkius. Jeigu reikdavo padalinti nedal daikt, jis bdavo paliekamas vienam i bendrasavininki, kuris privaldavo bendrasavininkiams sum okti j turimos dalies dydio pinigines kompensacijas. I pradi bendrijos nario atsakomyb kit nari atvilgiu apsiribojo d o l u s ir culpa, o vliau d ilig e n tia q u a m s u is .

Keturioliktasis skirsnis

PRIEVOLES IS DELIKT IR TARYTUM I DELIKT

1. Bendra delikt charakteristika

Kaip jau buvo minta, i pradi rom nai prievoli atsiradimo altinius grupavo sutartis ir deliktus. Rom n teis skyr dvi svokas - c r i m i n a (nusikaltimai) ir d elic ta (privats deliktai)1. C r im in a - tai prietaraujanios visuomens interesam s ir statymu udraustos veikos, kurios buvo persekiojamos baudiamojo proceso tvarka. D e lic ta p r iv a ta - tai veikos, paeidianios atskiro asmens ar asmen grups interesus. Persekiojim as u ias veikas vyko tik asm en, kuri interesai paeidiami, iniciatyva. Deliktas sukeldavo ne bausm, o prievol sumokti nukentjusiajam baud arba bent atlyginti nuostolius. Nusikaltimams, ankstyvosios respublikos laikotarpyje buvo priskiriama tik tvyns idavyst. Tuo tarpu, pavyzdiui, mogudyst buvo traktuojama
1 H. Hausmaninger, W. Selb. R oem isches Privatrecht. 1981. S. 331. 282

Prievols i delikt ir tarytum i delikt

kaip privatus deliktas nuudytojo eimos atvilgiu. Laikui bgant c r i m i n a ratas didjo, o d e lic ta - siaurjo. Rom oje nebuvo bendros taisykls, kad kiekvienas teisei prieingas veiksmas, paeidiantis kieno nors teises, sukuria tam tikr prievol. Buvo nustatytas grietas delikt, kurie sukeldavo prievoles, ratas. Kiekvienas deliktas turjo tris elementus: a) objektyvi ala asmeniui; b) asmens, {vykdiusio delikt, kalt; c) objektyvioji teis turjo atlikt veik pripainti delikt, t. y. nustatyti tam tikras civilines teisines pasekmes. Deliktins prievols nuo sutarini skyrsi iais poymiais: a) Sutartin prievol, kaip turto elementas, iskyrus prievoles kylanias i asmenini sutari, pvz. m andatum, pereidavo pdiniams. Tuo tarpu iekininiai reikalavimai i delikt pereidavo tik kreditoriaus pdiniams, iskyrus v i n d i c t a m s p ir a n te s (kvpuojantys kertu), pvz., dl asmeninio eidimo. Skolininko pdiniai u deliktus neatsak. Jiems galjo bti pareiktas iekinys tik tokiu atveju, jei dl delikto padidjo paveldtas turtas. Esant tokiai situacijai pdini atsakom yb buvo ribojam a paveldto turto padidjimo ribomis; b) Deliktinatsakomybcharakterizuojao6/igtff/c> c o m u l a t i v a , kuri reik, kad jeigu delikt vykd keli asmenys (bendrininkai), tai kiekvienas privalo sumokti paskirt baud. iuo bruou deliktins prievols skyrsi nuo sutartini, kurios buvo parem tos solidarine ar daline atsakomybe; c) Pagal rom n teis moterys ir nepilnameiai negaljo sudarinti sutari be globjo, taiau u deliktus ie subjektai atsak savarankikai; d) U deliktus, kuriuos atliko asmenys a lie n i iu ris (pavalds vaikai, vergai), atsak asmuo, turintis jiems valdi (eimos galva). i atsakomyb buvo vadinama n o x a lin e (noxa - ala) ir jos neinojo sutartin teis. eimos galva paprastai galdavo atlyginti nuostolius nukentjusiajam arba iduoti verg, kuris u juos atidirbt.

283

XlVskirsnis

2. Delikt rys
Jau inome, jog rom nai nesuformulavo bendros delikt svokos, o nustat konkreias j ris. Kaip matome 18 paveiksle - taif u r t u m , iniuria, d a m n u m in iu r ia d a t u m ir p r e to r in s teiss d e lik ta i. Panagrinsime ias delikt ris kiek plaiau.

18 pav. Delikt rys 1. F u r t u m (vagyst). Veikos, vadinam os/u ra svoka, visikai nesutapo su iandieninje teisje vartojama svoka. Furtum, kaip civilins teiss deliktas, prajo gana ilg evoliucij. is nusiengimas buvo minimas jau XII lenteli statyme. I pradi f u r t u m . buvo veika, kuria, perkeliant svetim daikt, norima j pasisavinti. V liau/u r t u m - tai bet koks elgesys, kuriuo siekiama panaikinti savininko galimyb valdyti judam daikt. Galutinai furtum svok yra suformuluojama respublikos laikotarpio pabaigoje - principato pradioje. Pauliaus definicija skamba taip :f u r t u m est c o n t r e c t a ti o rei fr a d o l o s a
284

Prievols i delikt ir tarytum i delikt

l u c r i f a c i e n d i g r a t i a v e l i p s i u s re i v e l e t i a m

u su s eiu s

p o s s e s s i o n i s v e (furtum - tai tyinis daikto, jo valdymo ar naudojimo pamimas turint tiksl gauti naud). Remiantis i svoka, f u r t u m sudar trys sudtins dalys: a) Objektyvusis elem entas - tai daikto ugrobimas arba galimybs atm im as j valdyti bei naudoti. Tokia vagysts svoka yra platesn u msik, kadangi ji apm ne tik daikto pamim, bet ir f u r t u m u s u s (naudojimosi vagyst). F u r t u m , pavyzdiui, buvo pripastami ir atvejai, kai daikto savininkas, atidavs kieno nors valdymui, neteistai pasiimdavo j atgal; b) Subjektyvusis elementas - tai tyia (fraus); c) Prieastis - tai noras pasipelnyti (lucri faciendi gratia). XII lenteli statymai num at atvirj (furtum manifestum) ir slaptj (furtumnecmanifestum)vagyst.Furtum m a n i f e s t u m -taivagyst,kurios m etu (inflagranti) kaltininkas buvo pagautas. F u r t u m n e c m a n i f e s t u m - tai vagyst, kurios m etu kaltininkas nebuvo pagautas. U atvirj vagyst kaltininkas buvo iplakamas ir atiduodamas nukentjusiajam, o u naktin arba ginkluot vagyst jis galjo bti vietoje umutas, prie tai ikvietus liudininkus. Umuimo teis buvo ribojama piktnaudiavimo kriterijumi, tai reik, jog umuti galima tik tokiu atveju, kai nra kitos ieities. XII lenteli statyme numatytos sankcijos u z furtum manifestum laikui bgant buvo pripaintos per iaurios, todl yra udraudiamos. Vietoj susidorojimo pretorius veda keturgub (quadruplum) negu daikto vert pinigin baud. F u r t u m n e c m a n i f e s t u m atveju b au da buvo dviguba. i sankcija isaugota ir Justiniano kodifikacijoje. F u r t u m m a n i f e s t u m atveju apvogtasis, kad b t p rite ista bau da, galjo n a u d o tis a c t i o f u r t i m a n i f e s t i , o f u r t u m n e c m a n i f e s t u m atveju - a c t i o f u r t i n e c m a n i f e s t i . Abiej iekini tikslas - f u r t u m atlikjo nubaudimas, tai yra baud iiekojimas. Nepriklausomai nuo baudos, vagis taip pat privaljo savininkui grinti pavogt daikt. Grinimo buvo reikalaujam acondic/Zo f u r t i v a . U vindikacin iekin i kondikcija pranaesn tuo, kad nereikjo rodinti nuosavybs teiss, uteko rodyti pat vagysts fakt. Jeigu vagis daikt prarasdavo ar perleisdavo, galima buvo iiekoti jo vert.

285

XlVskirsnis

2 . 1n i r i a . Plaija io term ino prasme i n iu r ia - tai prieinga teisei veika (iuo atveju - asmenin skriauda). Kaip m atome, tai yra labai plati svoka, kuri apm danai visai skirtingos prigimties prieingo teisei elgesio ris. Gajus ir Paulius in iu r ia kildina i XII lenteli statymo, kuris num at tam tikr i paeidim rat2: a) principas; b ) o s f r a c t u m - vidaus kaul sualojimas. U i veik buvo nustatyta 300 as bauda, jeigu nukentjs yra laisvas asmuo, ir 150, jeigu jis yra vergas; c) veiksmai, kuriais yra paeidiama kno nelieiamyb. U i veik nustatyta 25 as bauda. I p ra d i egzistavo dviej r i sk u n d ai - pirm asis, veikom s ivardintoms X II lenteli statyme, antrasis rmsi i u s h o n o r a r i u m . Pretorius j ved turdam as tiksl persekioti veikas, prietaraujanias galiojantiems geriems paproiams. Be to, pretorius patikslino i n i u r ia svok. Pagal j - tai tikslinis ir prieingas teisei kito asmens negerbimas, ireiktas veiksmais arba odiu. Tokio pobdio veika galjo sukelti materiali arba moralin al. Vystantis ekonominiams santykiams, nuvertjant Romos pinigams, vis aikiau rykjo btinyb reform u oti X II lenteli statym e nustatyt m aterialin atsakomyb u delikt. Pavyzdiui, Aulius Gellius aprao turtuol L. Veracij, kuris dl malonumo vaikiojo Romos gatvmis ir skald antausius, o paskui j jo vergas su m onet maiu ir ia pat mokdavo kiekvienam nukentjusiajam po 20 as. Taigi vietoj tiksliai fiksuotos baudos vedamas vertinamasis iekinys (actio iniuriarem aestimatoria ), kurio esm buvo ta, kad teismas, kiekvienu konkreiu atveju, atsivelgdamas bylos aplinkybes, nustatydavo baudos dyd. Be to, greta civilins atsakomybs atsiranda ir baudiamoji. Dominato laik otarpiu n uk en tjs galjo pasirinkti a c t i o a e s t i m a t o r i a baudiamj byl.
2 W. Rozwadowski. Prawo rzymskie. Warszawa, 1991. S. 198.
286

m e m b r u m r u p t u m - sualojimas, sukls dalies kno netekim.

Jeigu alys iais atvejais nesusitardavo dl alos atlyginimo, galiojo taljono

arb a

Prievols i delikt ir tarytum i delikt

3.D a m n u m i n i u r ia d a tu m (neteistas svetimo daikto sugadinimas). is deliktas rmsi svetimo daikto sugadinimu ar sunaikinimu. XII lenteli statymai nenum at tokio bendro delikto. Jam e buvo atskiros taisykls, kuri net negalime pavadinti sistema, lieianios daikto sugadinim (pvz., medi ikirtimas, namo padegimas ir pan.). Vergo sualojimas ia dar yra traktuojamas kaip kno (iniuria), o ne daikto sualojimas .D a m n u m in iu r ia datum skyrsi nuo in iu r ia ir vagysts, kadangi iomis veikomis nebuvo ksinamasi nukentjusiojo asmenyb ir nesuteikdavo asmeniui, atlikusiam delikt, asmenins naudos. Pirmasis aktas, kuriam e yra gana plaiai aptariamas is deliktas - tai lex A q u i l i a , priimtas apie 287 m. pr.m.e. Pirmose dviejose statymo dalyse kalbama apie vergo ar keturkojo gyvulio umuim. Jis nustat, kad jei kas um ua svetim verg ar keturkoj gyvul, tas privalo sum okti u j aukiausi kain, kuri jis turjo per paskutiniuosius metus iki sualojimo. Treioji dalis gina b et kok tu rt nuo treij asm en, kuris j yra sualojamas sudeginant (urere), sulauant (frangere) ar suplant (rumpere). iuo atveju bauda buvo apskaiiuojama nuo aukiausios daikto kainos, kuri buvo 30 dien iki sualojimo. Palyginus su X II lenteli statymu lex A q u i l i a - tai didelis ingsnis priek. Vis dlto tai yra primityvus aktas. Tam, kad jis bt pritaikytas, atlikti veiksmai turjo atitikti tam tikrus reikalavimus: a) ala turjo atsirasti dl tiesioginio poveikio daiktui (damnum corpore corpori datum); b) daiktas turjo bti realiai sugadintas (pvz., nereikjo atsakyti tuo atveju, jei daiktas nebuvo realiai sugadintas, nors faktikai valdymas buvo prarastas (paukio paleidimas i narvo); c) ala turjo atsirasti dl veiksm (damnum datum), taigi neveikimas nebuvo baudiamas; d) ala turjo atsirasti dl prieing teisei veiksm. Viena pagrindini problem buvo io statymo aikinimas, o konkreiai k a lb a n t -o c c id e r e , fra n g ere, urere ir r u m p e r e interpretacija. Vis dlto lex A q u i l i a tapo tvirta baze tolesniam jurisprudencijos ioje srityje vystymuisi, Amiams bgant Romos teisininkai alino statymo trkum us iki tol, kol buvo sukurta fundamentali alos ir kalts teorija.
287

XlVskirsnis

Laikui bgant buvo atsisakyta alos dyd vertinti tik pagal daikto vert, bet im ta atsivelgti ir nukentjusio asmens interes, kad sualotas ar sunaikintas daiktas ilikt sveikas. Atsisakyta ir absoliutaus principo, kad ala turi atsirasti dl tiesioginio poveikio daiktui. Vadinasi, atsakomyb atsirasdavo ir tais atvejais, kai daiktas nebuvo realiai sugadintas, bet valdym savininkas prarado. Y pa daug dm esio R om os teisininkai skyr k altei, kaip vienai pagrindini atsakomybs slyg. Verta paminti akvilianikos kalts teorij, pagal kuri atsakomybs dydis priklaus nuo to, ar al padars asmuo rod bent minimum pastang, kad ios alos bt ivengta. Toki pastang btinum as buvo kildinamas ne i konkrei sutartini santyki, bet i galiojani teiss princip. Pretorinje teisje lex A q u i l i a taikymo sritis yra ipleiama (taikant actio utilis) tokiu laipsniu, kad buvo garantuojam as praktikai bet kokios alos, padarytos tyia svetimam daiktui, atlyginimas. 4. Pretorins teiss deliktai R a p in a (plimas) - tai kvalifikuotos vagysts ris, kurios metu daikt daniausiai paimdavo organizuota grup, panaudojant prievart3. I pradi ius c iv ile jo neiskyr i s f u r t u m . Pretorius Lukulas 76 m. pr.m.e. ved nauj a ctio vi b o n o r u m r a p to ru m in q u a d r u p lu m . Klasikinje teisje buvo diskutuojamas klausimas ar is iekinys yra visikai savarankikas, ar mirus. Justiniano laikais buvo pritarta antrajai nuom onei. Sprendime, lieianiame rapin buvo skaitoma tiek pavogto daikto vert (simplum), tiek ir bausm (triplum). M e tu s (grasinimas). Pretorius Oktavius 80 m.pr.m.e. nustat, kad tas, kas igaus daikt grasinimais, atsako pagal a c ti o q u o d m e t u s causa ta ip p a t in q u a d r u p l u m . Taigi galiojo bendras principas, jog toks daikto gyjimo bdas yra neteistas. Slyga iekiniui paduoti, buvo daikto gyjimas prievartiniu bdu ir sukeliant baim, jei dl toki veiksm atsirasdavo ala4. A c t i o q u o d m e t u s c a u s a - tai arbitrarinis iekinys. Tais atvejais, kai atsakovas

3 W. Rozwadowski. Prawo rzymskie. Warszawa, 1991. S. 197. 4 H. Hausmaninger, W. Selb. Roemisches Privatrecht. 1981. S. 341. 288

Prievols i delikt ir tarytum i delikt

savanorikai grindavo daikt, jis bdavo atleidiamas nuo atsakomybs. Kitais atvejais jis turdavo atlyginti faktin al. D o ls (apgaul). Pretorius ir inomas vlyvosios respublikos teisininkas Galijus Akvilijus 66 m.pr.m.e. nustat infamin iekin - a c t i o d o li, kuris buvo skirtas paprastam alos atlyginimui, taiau kartu utraukdavo ir infamij. Iekinio pateikimo slyga - tai tyin apgaul, kuria yra padarom a ala treiajam asmeniui. Pretorius iekin garantuodavo tik tais atvejais, kai teis nesuteikdavo galimybs pateikti kito iekinio. Todl is iekinys yra vadinamas subsidiariniu. Tam, kad bt galima ivengti infamijos vietoj a c tio d o l i , galima buvo pareikti p ap rast a c t i o in f a c t u m , kuris teisinink buvo plaiai naudojam as taip p at tada, kai nesugebdavo surasti tinkam o iekinio. Inagrinti delikt tipai isemia vis deliktin sistem. Taigi dar kart reikia pabrti, jog i sistema buvo kurta ne remiantis principu ir delikto svoka, bet atskirais j tipais. Vis dlto, dka a c tio d o li ir a c tio in f a c t u m rom n teis visikai patenkino savo visuomens poreikius.

3. Prievols lyg i delikt (obligationes quasi ex delicto)

Tai prievols, kilusios i teisei prieing veiksm, nepatekusi delikt sra. Rom n teis, kaip ir daugel kit atvej, nesuformulavo bendros kvazideliktins prievols svokos, taiau ivardijo atskiras jos ris. Aptarsim e pagrindines: a) I u d e x lite m s u a m f e c i t (teisjas padaro proces savu). Turima omenyje teisjo atsakomyb u neteising savo pareig atlikim, kai dl to buvo padaryta materiali ala vienai i gino ali. Iekin turjo teis pareikti alis, kuriai buvo padaryta ala, o jo tikslas - pilnas alos atlyginimas. Iekinys galjo bti pareikdamas ne tik dl neteisingo sprendimo (tokiu jis galjo bti priimtas tyia ar dl nerpestingumo), bet ir tais atvejais, kai teisjas netinkamai atlikdavo savo funkcijas (pvz., neatvykimas teisijio posd). Iekinys nebuvo taikomas korumpuotiems teisjams, kuri atvilgiu dar XII
289

XlVskirsnis

lenteli statymas nustat mirties bausm. i sankcija buvo patvirtinta lex C o r n e lia de s i c a r i i s (81 m .pr.m .e.) bei im peratori K arakallio ir Konstantino Konstitucijos. b) A c t i o de e f f u s i s et d e fe c tis . Jeigu i namo bdavo kas nors ipilama ar imetama ir dl to treiajam asmeniui atsirasdavo ala, u j atsakydavo io namo eimininkas, net ir tais atvejais, kai iuos veiksmus atlikdavo ne jisai; c) A c tio de p o s i t i s et s u s p e n s is . Bet kuriam asmeniui, turiniam procesin veiksnum, pretorius suteikdavo a c tio p o p u l a r i s , namo, prie kurio bdavo kas nors blogai pastatyta ar pakabinta, eimininko atvilgiu. Kit vertus turjo egzistuoti realus pavojus, jog tie daiktai gali nukristi ir padaryti al praeiviui. iuo atveju buvo skiriama 10 solid bauda; d) Atsakomyb n a u t a r u m (laivo savininko), c a u p o n u m (viebuio savininko),s ta b u la ru m (nakvyns nam savininko) u savo tarn apgaules ir vagystes. iuo atveju nukentjusiems asmenims buvo iiekoma dviguba daikto vert.

Ipolitas Nekroius Vytautas Nekroius Stasys Vlyvis ROM N TEIS vadovlis Redaktors Virginija Germanaviien, Lina e k a u s k a i t Dizainer Egl Mironikien Dailininkas - konsultantas Gintaras Slavinskas Maketuotoja Kristina Kemeyt
1 9 9 6 . 1 2 . 1 0 .1 8 . 2 5s p . l .T i r a a s3 0 0 0e g z .U s a k y m a s1 5 1 9 . L e i d oK U B V i j u s t a * 4 , B r o l i 1 4 2 4 ,V i l n i u s . S p a u s d i n oS P A B A u r a 4 4 , V y t a u t op r .2 3 ,3 0 0 0K a u n a s . S u t a r t i n k a i n a .

Ne 85

Ipolitas Nekroius, Vytautas Nekroius, Stasys Vlyvis Rom n teis: vadovlis - Kaunas: Vijusta, 1996 - 294 p. ISBN 9986-9099-0-2 iame leidinyje nuodugniai inagrinta romn teiss sistema ir daugiau nei tkstantmet trukusi jos raida. Senovs romnai pirmieji monijos istorijoje sukr bendraisiais principais pagrst teiss sistem, kuri ir dabar yra daugumos civilins teiss sistem pagrindas. Net ir iandien mes naudojams jos svokomis bei svarbiausi nuostat formuluotmis.
Vadovlis skirtas auktj mokykl teiss specialybs studentams, taiau bus naudingas ir studijuojantiems istorij bei kitus humanitarinius mokslus. D a u g vertin g ini jam e ras ir teisin in k ai p r o fesio n a la i, kuriantys ir tobulinantys ms teiss sistem. Taip pat knyga bus naudinga visiems, kurie domisi teise, istorija, monijos minties raida.

U D K 34(37)(075.8)