Įrašykite praleistas raides, skliaustuose esančius žodžius parašykite kartu arba skyrium,

padėkite trūkstamus skyrybos ženklus.

Kristijono Donelaičio Metai politinio pob__džio tekstas turintis aiškiai išdėstytą tautinio ir
kultūrinio pasipriešinimo programą. Visą k__rinį yra persmelkusi tautos likimo ir išlikimo __dėja. Epe
vaizduojama Vyžlaukio valsčiaus lietuvininkų bendruomenė kovojanti dėl savo garbės papročių kalbos
tapatybės taigi dėl išlikimo. Kaip pastebėjo Donelaičio k__rybos tyrinėtojas profesorius Albinas Jovaišas
pats Vyžlaukio pavadinimas yra provokuoj__ntis. Tokiu valsčiaus pavadinimu poetas metė i__ūkį (ne tik,
netik) ________ vokiečių valdininkams kurie pasak to meto tautosakos „lietuvininką už vyžą laiko“ bet ir
pačiam Prūsijos karaliui Frydrichui Vilhelmui I. Mat valdovas 1724 metų __saku buvo uždraud__s savo
karalystėje avėti vyžas iš liepų karnų pintą tradicinį __ietuvių valstiečių apavą.
Tuo metu Donelaitis iškėlė vyžas kaip tautiškumo __ietuvių tapatybės ir ištikimybės
protėviams ženklą. Mes lietuvninkai vyžoti nusako Metuose vaizduojamą bendruomenę pasakotojas pats
tei__damas esąs jos dalimi. Lietuviai raginami nesigėdyti ir neatsisakyti vyžų
O tasai, kurs užgimdams būru pasidėjo,
Gėdėtis vyželių būriškų neprivalo,
Kad tikt viežlybai kaip reik atliekt savo darbus
Ir labiaus, kad jis širdingai bijosi Dievo.
(Iš Žiemos rūpe__čių)
Vyžos siejamos su senosiomis lietuvių dorybėmis jų kilnumu – „viežlybumu“ su išmintimi
„lietuviški kytri pilosopai [...] naujas vyžas prasimano“. Ankstyv__jame epo fragmente dorybingas valstietis
Krizas vadinamas simboline Didvyžio pavarde. Vyžos pasak Donelaičio esančios toks pat brangintinas
__ietuvių tapatybės dėmuo kaip ir gimtoji kalba.
Tolminkiemio klebonas kaip ir XVI amžiaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės
intelektualas Mikalojus Daukša laikė gimt__j__ kalba gr__stą tautiškumą prigimties dalyku ir glaudžiai siejo
jį su žmogaus morale su Dievo duota tvarka. Tautiškumas Metuose iškel__mas kaip būtina žmogaus moralės
atrama o gimtoji kalba kaip svarbiausias tautiškumo dėmuo. Vyžlaukio žmogus – „lietuviškai kalbėdams“ –
„mūsų Lietuvą garbin“ ir „baudžiavą seka“. Donelaičio teigimu atsisakydamas savo kalbos papročių religijos
__ietuvis praranda dorovę ir griauna moralinę pasaulio tvarką. Kad išlikt__ savimi jis visų pirma privaląs
būti doras „viežlybas“ s__žiningai ir teisingai gyventi. Jau Metų leidėjas Liudvikas Rėza atkreipė dėmesį
kad Donelaitis dažnai vartojama „viežlybumo“ s__voka nusako tai ką senovės romėnai vadino žmogaus
garbingumu kilnumu moraliniu grožiu. (Tai gi, Taigi) ______ XVIII amžiaus epe lietuvių baudžiauninkui
kel__mas Romos kilming__jam būdingas kilnumo garbingumo imperatyvas 1. Kilnumas priskir__mas
tradiciniam __ietuvio būdui jo papročiams. Būtent dorybė „viežlybumas“ __ietuvius priartina prie Dievo.

Pagal Darių Kuolį

1
Imperatyvas – [lot. imperativus — liepiamasis, įsakomasis] liepimas, reikalavimas.

Donelaitis K. Metai. V., 2013, p. 14–16.

Atsakymai
Kristijono Donelaičio „Metai“ (–) politinio pobūdžio tekstas, turintis aiškiai išdėstytą tautinio ir
kultūrinio pasipriešinimo programą. Visą kūrinį yra persmelkusi tautos likimo ir išlikimo idėja. Epe
vaizduojama Vyžlaukio valsčiaus lietuvininkų bendruomenė, kovojanti dėl savo garbės, papročių, kalbos,
tapatybės, (–) taigi (–) dėl išlikimo. Kaip pastebėjo Donelaičio kūrybos tyrinėtojas profesorius Albinas
Jovaišas, pats Vyžlaukio pavadinimas yra provokuojantis. Tokiu valsčiaus pavadinimu poetas metė iššūkį ne
tik vokiečių valdininkams, kurie, pasak to meto tautosakos, „lietuvininką už vyžą laiko“, bet ir pačiam
Prūsijos karaliui Frydrichui Vilhelmui I. Mat valdovas 1724 metų įsaku buvo uždraudęs savo karalystėje
avėti vyžas – (,) iš liepų karnų pintą tradicinį lietuvių valstiečių apavą.
Tuo metu Donelaitis iškėlė vyžas kaip tautiškumo, lietuvių tapatybės ir ištikimybės protėviams
ženklą. „Mes lietuvninkai vyžoti“,– nusako „Metuose“ vaizduojamą bendruomenę pasakotojas (,) pats
teigdamas esąs jos dalimi. Lietuviai raginami nesigėdyti ir neatsisakyti vyžų:
O tasai, kurs užgimdams būru pasidėjo,
Gėdėtis vyželių būriškų neprivalo,
Kad tikt viežlybai kaip reik atliekt savo darbus
Ir labiaus, kad jis širdingai bijosi Dievo.
(Iš „Žiemos rūpesčių“)
Vyžos siejamos su senosiomis lietuvių dorybėmis, jų kilnumu – „viežlybumu“, su išmintimi:
„lietuviški kytri pilosopai [...] naujas vyžas prasimano“. Ankstyvajame epo fragmente dorybingas valstietis
Krizas vadinamas simboline Didvyžio pavarde. Vyžos, pasak Donelaičio, esančios toks pat brangintinas
lietuvių tapatybės dėmuo kaip ir gimtoji kalba.
Tolminkiemio klebonas, kaip ir XVI amžiaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės
intelektualas Mikalojus Daukša, laikė gimtąja kalba grįstą tautiškumą prigimties dalyku ir glaudžiai siejo jį
su žmogaus morale, su Dievo duota tvarka. Tautiškumas „Metuose“ iškeliamas kaip būtina žmogaus moralės
atrama, o gimtoji kalba (–) kaip svarbiausias tautiškumo dėmuo. Vyžlaukio žmogus – „lietuviškai
kalbėdams“ – „mūsų Lietuvą garbin“ ir „baudžiavą seka“. Donelaičio teigimu, atsisakydamas savo kalbos,
papročių, religijos (,) lietuvis praranda dorovę ir griauna moralinę pasaulio tvarką. Kad išliktų savimi, jis
visų pirma privaląs būti doras, „viežlybas“ – sąžiningai ir teisingai gyventi. Jau „Metų“ leidėjas Liudvikas
Rėza atkreipė dėmesį, kad Donelaitis dažnai vartojama „viežlybumo“ sąvoka nusako tai, ką senovės romėnai
vadino žmogaus garbingumu, kilnumu, moraliniu grožiu. Taigi XVIII amžiaus epe lietuvių baudžiauninkui
keliamas Romos kilmingajam būdingas kilnumo, garbingumo imperatyvas1. Kilnumas priskiriamas
tradiciniam lietuvio būdui, jo papročiams. Būtent dorybė, „viežlybumas“ lietuvius priartina prie Dievo. (335
ž.)

Pagal Darių Kuolį

1
Imperatyvas – [lot. imperativus — liepiamasis, įsakomasis] liepimas, reikalavimas.

Donelaitis K. Metai. V., 2013, p. 14–16.