MIKALOJUS DAUKŠA

APTARIAMOS TEMOS: tikėjimas, gimtinės svarba, prigimtis, bendrystė

BIOGRAFIJA

 Gyveno 1532–1613 m., renesanso epochoje

 Lietuviškos katalikiškos literatūros pradininkas, pirmųjų LDK lietuviškų knygų autorius

Gimęs ir augęs toli nuo kultūros centrų, neturėdamas reikiamų išteklių, jis norėjo ir siekė didžių tikslų.
Žinojimo troškimas, gabumai, platūs užmojai – štai kas būdingiausia Daukšai ir sieja jį su geriausiais
Renesanso žmonėmis. Būsimasis rašytojas pirmiausia siekė mokslo.
Iš amžininkų (tuometinių bendraamžių) Lietuvoje Daukša išsiskyrė išsilavinimu, mokytumu, akiračio
platumu. Jo klebonijoje buvo daugybė įvairių mokslo sričių knygų (knyga XVI a. vid. buvo gana retas
ir brangus dalykas) – tai rodo, jog Daukša buvo ne tik humanistas, bet ir Renesanso žmogus, siekęs
universalumo, troškęs plėsti savo akiratį.
Renesanso žmogus – Renesanso epocha vaizdavo didingą, išmintingą, turintį turtingą vidinį pasaulį bei
apdovanotą išoriniu grožiu žmogų. Menininkai siekė kūriniuose perteikti žmogaus grožį, išsilavinimą,
asmenybės kilnumą, kurie užgožtų ir padėtų pamiršti viduramžių tamsumą.
XVI a. vyravusiame religiniame chaose Daukša pasirinko katalikybę ir palaikė kontrreformaciją. Jo
pasaulėžiūra – idealistinė religinė.

ISTORINIS KONTEKSTAS

Veiksnių, nulėmusių Daukšos požiūrį į gimtąją kalbą, buvo keletas:

 Vaikystės ir darbo aplinka. Gimtoji jo kalba buvo lietuvių, tad kitokios kalbos vaikystėje jis
tikriausiai net negirdėjo. Jis buvo prisirišęs prie lietuvių kalbos.
 Daukšos ryšys su liaudimi ir smulkiąja bajorija. Nuo XVI a. vidurio ėmė vis labiau įsigalėti
lenkų kalba, bet ji dar ilgą laiką buvo svetima smulkiajai bajorijai, kuri buvo prisirišus prie
lietuvių kalbos. Stambieji feodalai naudojo lenkų kalbą kaip priemonę atsiskirti nuo smulkiųjų
bajorų ir liaudies.
  Kova dėl Lietuvos valstybinio savarankiškumo (po Liublino unijos). Vienas aktyviausių kovos
dalyvių buvo Daukšos viršininkas Giedraitis. Daukša su Giedraičiu gerai pažino to meto politinį
gyvenimą ir suprato, koks pavojus gresia Lietuvai. Smulkiesiems bajorams, kurie tekalbėjo
lietuviškai, valstybingumo gynimas savaime siejosi su savo papročių ir kalbos gynimu. Kova
dėl valstybinio savarankiškumo žadino tautinį sąmoningumą, skatino rūpintis lietuvių kalbos
likimu.

Tokia aplinka skatino Daukšą, kilusį iš smulkiųjų bajorų, vartoti gimtąją kalbą ir ginti jos teises. Tačiau
jį subrandino Renesansas – ketvirtasis veiksnys. Renesanso epochoje vyko persilaužimas iš lotynų
kalbos į tautines kalbas. XVI a. kaip tik buvo kovos dėl tautinių kalbų ir jų įsigalėjimo Europos
literatūroje laikotarpis.
Kalbininko J. Karaciejaus manymu, „Postilės“ lenkiškosios prakalbos atsiradimą lėmė būtent politiniai
veiksniai, neigiamas požiūris į Liublino uniją ir Lietuvos valstybingumo siekis. Tačiau Daukšai iš tiesų
rūpėjo lietuvių kalba ir jis nebuvo priešiškai nusiteikęs prieš Liublino uniją. Jis buvo didesnis Lietuvos
savarankiškumo šalininkas nei unijos priešininkas.
Lietuvai patekus į Abiejų Tautų Respublikos sudėtį, tauta rizikavo netekti savo savarankiškumo,
identiteto (pvz. sparčiai pradėjusi plisti lenkų kalba sudarė riziką lietuvių kalbai ilgainiui išnykti),
todėl tuo metu tauta ypač stengėsi tai puoselėti.

PROBLEMATIKA

 Kodėl menksta tautos ir asmens savivertė? Viena svarbiausių priežasčių, lemiančių menką savo
vertės pojūtį, yra savęs lyginimas su kitais. Vadovaujantis svetimais kitų žmonių kriterijais yra
prarandamas unikalumas. Menka savivertė neleidžia mėgautis gyvenimu, tobulėti ir didina
nepasitenkinimą.
 Kodėl būtina vartoti gimtąją kalbą? Kalba, visų pirma, yra mūsų tapatybės dalis – ir kaip
asmens, ir kaip bendruomenės, kuriai priklausome, atstovo, – būtent per kalbą, jos pagrindu
kuriamą kultūrą ir patys susivokiame, ir tampame bendruomenės dalimi. Gal būtent dėl to, kai
diskutuojama apie kalbos reikšmę žmogui, sutariama: šiuolaikiniame pasaulyje žmogus be
kalbos yra tiesiog bejėgis.

KŪRINYS

Svarbiausias darbas, M. Daukšai pelnęs didžiausią pripažinimą, yra „Postilė“ – pamokslų rinkinys.
Pagrindinis tikslas – skleisti katalikybę, propaguoti Renesanso idėjas ir neleisti Lietuvoje plisti
protestantizmui. Ypač svarbi veikalo dalis yra „Prakalba į malonųjį skaitytoją“, nes čia Daukša skelbia
naują požiūrį į gimtąją kalbą, iškelia ją kaip didžiausią tautos vertybę.
Jis smerkia prasidėjusį Lietuvos bajorų lenkėjimą, gimtosios kalbos paniekinimą, nesirūpinimą jos
ugdymu. Svarbu suprasti, kad kritika yra skiriama ne kitataučiams, o nutautėjusiems lietuviams.
„Postilėje“ Daukša parašė lenkišką pratarmę, kurioje kreipėsi į Lietuvos visuomenę, skatindamas kurti
raštiją lietuvių kalbai. Pratarmėje reiškiama naujųjų laikų tautos suverenumo samprata, aukštinama
gimtoji kalba, pabrėžiama jos svarba tautai ir valstybei.
„Prakalba į malonųjį skaitytoją“ parašyta lenkiškai, kad suprastų visas Lietuvos elitas, tuo metu
šnekėjęs lenkų kalba – bajorai ir dvasininkai.
Daukšos suvokimu, žmogaus prigimtis yra tai, kas jį atskiria nuo kitų gyvų sutvėrimų – tokiu pačiu
principu, prigimtimi įgyta kalba atskiria vieną tautą nuo kitos. Tėvų žemė, papročiai ir kalba pirmąkart
yra iškeliami kaip „tarsi įgimti“ dalykai, kurių nepaisymą arba bandymą juos keisti, Daukša lygina su
pasaulio tvarkos ardymu („Dėl tokio savo būdo pakeitimo pranyktų savitumas, beveik pranyktų ir tokių
įvairių gyvulių esmė ir prigimtis.“) Kitaip tariant, elementus, sudarančius tautinį identitetą (kalba,
tradicijos ir t.t.), Daukša suvokia kaip žmogaus prigimtį – tai, ką turėdami gimstame. Šių elementų
apleidimą (kalbėjimą svetima kalba, tradicijų nesilaikymą) autorius supranta kaip žmogaus pastangas
priešintis savo prigimčiai. Tokį pasipriešinimą Daukša suvokia kaip chaosą.
Yra leidžiama suprasti, kad neprieštaraudami gamtai, imdami iš jos pavyzdį žmonės gali darniai
sugyventi ir susikalbėti. Nė vienam gyvūnui nešauna į galvą keisti savo prigimtį, todėl ir žmogus neturi
tokios teisės.
Daukšai taip pat buvo ypač svarbus knygų vertimas į gimtąją kalbą – tai ir pagarbos gimtajai kalbai
argumentas, ir tautos kultūros ženklas. Verstiniai tekstai ugdo meilę bei pagarbą kalbai, parodo jos
išprusimą (apie tai jis rašo veikale).
SVARBA. Daugiakalbėje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje Daukšos požiūris buvo originalus, nes
buvo įprasta laikytis viduramžių požiūrio – tautiškumą tapatinti su valstybe arba religija. Tačiau čia
buvo mėginama įtvirtinti visiškai naują idėją, renesansinę tautos sampratą: vienos tautos žmones sieja
tėvų žemė, papročiai ir, svarbiausia, – gimtoji kalba.

STILISTIKA

M. Daukšos kūriniai pasižymi savitu stiliumi, naudojamais palyginimais, turtinga kalba, juose pradėti
vartoti lietuviški naujadarai (mokytojas, valia, įkvėpimas, išmintis ir kiti).
Kalbama kreipiantis į skaitytoją.