Mikalojus Daukša – švietėjas, humanistinių idealų reiškėjas, vienas lietuvių
literatūros kalbos kūrėjų, didžiausias kovotojas dėl gimtosios kalbos teisių XVIa. Kilęs iš Kėdainių, bajoras ėjo Krakių klebono ir Žemaičių vyskupijos kanauninko pareigas. Šalia bažnyčios buvo įsteigęs mokyklą. Buvo puikiai išsilavinęs. Daukša mirė ir palaidotas Varniuose. Svarbiausia darbai: is Lenkų kalbos išverstas ,,Katekismas“ 1595m., 1599m. išvertė Postilę(lenkų jezuito Jokūbo Vujeto pamokslų rinkinio vertimas). Postilės tikslas - įveikti protesnantizmą Lietuvoje, o ,,Katekizmas“ skirtas supažindinti su tikėjimo tiesomis ir pasmerkti pagoniškuosius Dievus. Įdomiausias ir reikšmingiausas kultūros istorijai originalus Daukšos tekstas,,Prakalba į malonųjį skaitytoją“. Ji laikoma lietuvių kalbos teisių gynimo ir puoselėjimo manifestu: kalba laiko didžiausia vertybe, smerkiamas lietuvių bajorų sulenkėjimas, gimtosios kalbos niekinimas ir nepuoselėjimas. Daukša skelbia naują požiūrį į gimtąją kalbą, laiko ją didžiausia tautos vertybe. Daukša buvo artimas tautinei valstybės įdėjai, todėl prakalboje teigiama, kad lietuviai turi būti tokia tauta, kuri verčia knygas į savo kalbą, ko pavyzdys ir yra ,,Postilė“.