Martynas Mažvydas

Reformacijos sąjūdis ir Lietuva. XVI a. Europoje pradėjus reikštis reformacijos sąjūdžiui, siekusiam

reformuoti katalikybę, susidarė sąlygos rašytinei lietuvių kalbai plisti, nes protestantizmo įkūrėjas
Martynas Liuteris reikalavo tikėjimą skleisti tauti̇n
̀ ėmis kalbomis. Tačiau to meto katalikiškoje
Lietuvoje kalbinė situacija rašytinei gimtajai kalbai nebuvo palanki: išsilavinusių žmonių rašto kalba
buvo lotynų, tarpusavio susikalbėjimo – lenkų. Todėl šviesuoliai, pasišovę parašyti pirmąsias
lietuviškas knygas, traukėsi į protestantišką kraštą – Mažąją Lietuvą, t. y. Prūsijos kunigaikštystę. Jos
valdovas kunigaikštis Albrechtas ieškojo žmonių, galinčių protestantų tikėjimą lietuviams
valstiečiams skleisti jų gimtąja kalba. Kunigaikščio pakviestas į Prūsiją atvyksta ir Martynas
Mažvydas, pirmosios lietuviškos knygos kūrėjas.

Pirmosios lietuviškos knygos autorystė. Mokydamasis Karaliaučiaus universitete M. Mažvydas,

remiamas Albrechto, 1547 m. išleidžia „Katekizmą“ – pirmąją lietuvišką knygą. Ši knyga turėjo ne tik
pagonis lietuvius išmokyti protestantiško tikėjimo tiesų, bet ir reiškė lietuvių raštijos pradžią,
kultūrinę brandą. M. Mažvydas „Katekizmo“ nepasirašė, tačiau knygos autorystę patvirtina du
faktai: pirma, lietuviškoje prakalboje 3–19 eilučių prãdžios sudaro autoriaus vardą ir pavardę, antra,
autorystę vienoje savo knygų patvirtino M. Mažvydo pusbrolis bei bendradarbis Baltramiejus
Vilentas.

„Katekizmo“ sandara. „Katekizmą“ sudaro šešios dalys: dedikacija LDK, lotyniška prakalba,

lietuviška prakalba – pirmasis lietuviškas eilėraštis, elementorius, katekizmas ir giesmynas. Knygelės
skyrimas Didžiajai Lietuvai verčia manyti, jog „Katekizmo“ autorius greičiausiai vylėsi abi Lietuvas
sujungti tiek protestantišku tikėjimu, tiek lietuvišku rašytiniu žodžiu. Iš visų šešių knygelės dalių
svarbiausia lietuviška prakalba, kurią santykinai galima suskirstyti į tris dalis: pirmoji – tai
personifikuotos knygelės prašymas imti ją ir skaityti, antroji dalis primena kalbančiojo ir valstiečio
dialogą, trečiąją sudaro nurodymai kunigams.

„Katekizmo“ lietuviška prakalba. Kaip minėta, lietuviška prakalba prasideda knygelės kreipimusi į

visą tautą: „Broliai seserys, imkit mane ir skaitykit…“ Prašoma ne tik knygą skaityti, bet ir tuo
skaitymu džiaugtis, nes iki tol pats žmogus savarankiškai tikėjimo tiesų be tarpininko kunigo
negalėjo gauti – tam prieštaravo katalikų tikėjimas. O protestantų religija remiasi savarankišku
šventųjų knygų studijavimu ir, kad būtų aiškiau paprastam žmogui, tos knygos turi būti
parašytos gimtąja kalba. Dabar šventa knyga turi būti kiekvienam prieinama: „Dieną ir naktį prieg
savęs mani laikykit / Ir niekada manęs nuog jūsų neatmeskit.“ Religinės tiesos čia suprantamos
kaip nuolatinis pažinimas ir savęs kūrimas: juk Dievas vienu žodžiu sukūrė pasaulį, tai kodėl juo
sekdamas žmogus negalėtų kurti savęs? Todėl tas, kuris „nenorėtų to mokslo žinoti ir mokėti, /
Tasai amžinosu tamsybėsu tur būti.“ M. Mažvydas čia atkreipia dėmesį į žodžio galybę – žodis
skirtas ne tik sakyti, bet ir kurti. Deja, lietuvis valstietis, iki šiol išpažinęs pagoniškąjį tikėjimą,
nesupranta knygų skaitymo reikšmės, nevertina naujo tikėjimo, todėl kalbantysis nuoširdžiai
įtikinėja žemdirbį, kad knygų skaitymas nė kiek ne prastesnis užsiėmimas nei
žemdirbystė. Pamokęs lietuvį žemdirbį, kalbantysis atsigręžia į kunigus ir pasaulio galinguosius
prašydamas nenuilstamai skleisti Dievo žodį ir taip prie paprasto žmogaus artinti Dievo karalystę.
Prakalboje itin gausu retorinių klausimų ir, jei pažiūrėtume plačiau, klausimai yra bet kokio mokslo ir
pažinimo pradžia.