Tėvų ir vaikų santykiai ,,Dedalas ir Ikaras“ ir V.Juknaitė ,,Išsiduosi.

Balsu“

Tėvų ir vaikų santykiai yra neišsemiama tema nuo seniausių laikų. Literatūroje galime
rasti daugybę skirtingų pavyzdžių apie tėvų ir vaikų santykius, bet mūsų dėmesį visuomet patraukia
sudėtingos situacijos, kuriose atsiduria tėvai ir vaikai, kai reikia priimti teisingus sprendimus; mus
labiau domina konfliktiški santykiai, nesusikalbėjimas ar išnaudojimas. Analizei pasirinkau du labai
skirtingus kūrinius: tai graikų mitą ,,Dedalas ir Ikaras“ bei šių dienų rašytojos Vaidos Juknaitės esė
knygą ,,Išsiduosi. Balsu“. Remdamasi šiais pavyzdžiais, aptarsiu, kokie tėvų ir vaikų santykiai
vaizduojami skirtingų epochų kūriniuose.
Antika yra vadinama Europos kultūros lopšiu. Daugybė kartų mokėsi ir sėmėsi idėjų iš
Antikos mitologijos. Vienas iš graikų mitų ,,Dedalas ir Ikaras“ pasakoja apie tėvą ir sūnų, kurie
gyveno Kretos saloje, nes buvo ištremti iš Atėnų. Dedalas – žinomas meistras, užsitarnavęs dėl savo
įspūdingų darbų žmonių pagarbą ir šlovę. Tačiau jis nebuvo laimingas, nes jį kankino tėvynės
ilgesys. Dedalas mylėjo savo sūnų ir norėjo, kad jis pamatytų Atėnus, Dedalo gimtinę, ir net
pažadėjo sūnui, kad jis galės žaisti Atėnuose alyvmedžių pavėsyje. Nors graikų mite nėra gilinamasi
į tėvo ir sūnaus santykius, nekuriamos situacijos, kuriose būtų aiškiai matoma, kaip bendrauja
berniukas su savo tėvu, tačiau ir iš kelių užuominų sukuriamas aiškus santykių vaizdas. Ikarui tėvas
yra autoritetas ir pavyzdys, nes berniukas atidžiai stebi tėvo darbą, kai šis sugalvoja originalų
pabėgimo iš salos planą. Didžiavimąsi tėvu, tikėjimą juo rodo ir tai, kad ,,Sulaikęs kvapą, Ikaras
klausėsi tėvo žodžių“. Be to, žaisdamas su plunksnomis pamėgdžioja tėvą: maigo rankomis vašką,
prie rankų prisiklijuoja plunksnas ir džiūgauja. Tėvo ir sūnaus santykiai artimi, jie pagrįsti
nuoširdžia meile. Tėvas stengiasi pabėgti iš salos ne tik dėl savęs, bet ir dėl vaiko. Kai galiausiai
perpranta gamtą ir sukuria sparnus, pirmiausia juos išbando pats Dedalas. Turėdamas realią
galimybę pabėgti iš nelaisvės ir niekada negrįžti į Mino karalystę, Dedalas dėl sūnaus sugrįžta. Kaip
rašoma mite, ,,Tiktai pagalvojęs apie sūnų, likusį kalėti Mino saloje, jis prisivertė leistis iš
aukštybių ir grįžti žemėn“. Toks poelgis rodo ne tik meilę sūnui, bet ir rūpestingumą, svarbiausia –
atsakomybę. Dedalas ypač rūpinasi sūnumi, nes rišant Ikarui sparnus jam virpa rankos, o prieš
skrydį tėvas moko sūnų, kaip šis turi elgtis. Draudimas nesiartinti prie saulės ir nenusileisti per arti
jūros irgi susijęs su tėvo apgalvota ir įvertinta situacija. Dedalas yra patyręs meistras, išmintingas ir
gyvenimiškos patirties turintis žmogus, todėl jo patarimai labai paprasti ir aiškūs: saulė gali
ištirpinti vašką, o jūros bangos - sušlapinti plunksnas. Abu dalykai yra pavojingi, todėl tėvas ir
perspėja sūnų. Nors Ikaras myli ir gerbia tėvą, tačiau pajutęs skrydžio laisvę, užmiršta rūpestingojo
tėvo patarimus. Už nepaklusnumą yra baudžiamas – tėvas nebegali padėti ir išgelbėti kaip akmuo
žemyn krentančio sūnaus. Taigi, nors tėvo ir sūnaus santykiai buvo artimi ir pagrįsti meile ir
pasitikėjimu, tačiau jaunatviškas maksimalizmas ir skrydžio laisvės pojūtis privertė pamiršti
išmintingus tėvo žodžius. Jauni žmonės nenoriai priima vyresniųjų patarimus, stengiasi patys
savarankiškai spręsti iškilusias problemas, labai dažnai klysta ir mokosi iš savo klaidų. Ikarui tėvo
patarimų nepaisymas kainavo gyvybę, o graikų mito istorija apie Dedalą ir Ikarą yra pamokymas,
kad artimi santykiai su tėvais turi būti grindžiami ne tik abipuse meile, bet ir pasitikėjimu ir
atsakomybe už savo veiksmus.
Kita vertus, lietuvių literatūroje yra pavyzdžių, kai tėvų ir vaikų santykiai yra
sudėtingi ir konfliktiški, pagrįsti išnaudojimu arba abejingumu. Apie tai rašo Vanda Juknaitė esė
knygoje ,,Išsiduosi. Balsu“. Knyga yra dokumentinė, nes parašyta remiantis pačios autorės
išgyvenimais ir patirtimi. Vaizduojamasis laikotarpis apima pirmuosius nepriklausomybės metus,
kai dėl pasikeitusių istorinių aplinkybių žmonės nebežinojo, kaip reikia gyventi. Dauguma tėvų
palūžo, nežinodami ir nemokėdami tvarkytis su laisve. Tai pasakojimas apie gatvės vaikus, kuriais
tėvai nesirūpina, nemoko ir neugdo jokių vertybių. Atvirkščiai, palieka gatvėje, verčia uždarbiauti.
Kartais mažamečiai vaikai yra priversti išlaikyti savo girtaujančius tėvus. Tradicinėje šeimoje tėvas
yra šeimos galva, rūpinasi šeimos gerove ir auklėja vaikus. Vandos Juknaitės knygoje tarp tėvų ir
vaikų daugeliu atveju nėra jokio apčiuopiamo ryšio. Skirtingai nei graikų mite, tėvai nesirūpina
savo vaikais, neprisiima jokios atsakomybės, tiesiog palieka likimo valiai. Tėvų pareiga yra rodyti
pavyzdį vaikam, tačiau ne visi sugeba tai atlikti- dauguma netekę darbo tiesiog moraliai degraduoja,
praranda butus, ima gerti. Todėl vaikai ir atsiduria gatvėje. Nuo pat pirmųjų puslapių piešiamas
kraupus vaizdas: organizuojama vasaros stovykla stoties vaikams, bet išvežti jų be tėvų sutikimo
negalima. Kai kurie vaikai, pavyzdžiui, Lukas iš karto sutinka, sakydamas, kad gali vežtis, kur nori.
Niekas jo nepasiges. Tai rodo, kad nėra jokio santykio su tėvais, sūnus jiems neberūpi. Knygoje
rašoma: ,,Daugelio jų tėvų neradome namuose nei dieną. Nei anksti rytą. Nei vėlai vakare. Eriko
tėvai bendrabutyje neįsileido manęs į kambarį“. Pasirodo, Eriko neišleidžia į stovyklą, nes jis turi
dirbti: ,,Kiauras dienas, nuo ryto iki vakaro, su broliuku prie stoties jis rinko kartonus. Parduodavo
juos. Turėdavo kasdien parnešti patėviui penkis litus. Už išlaikymą“. Tai rodo, kad jokio artumo ir
švelnumo nebėra, degraduojantys tėvai išnaudoja savo vaikus, nors turėtų prisiimti atsakomybę ir
patys rūpintis vaikais. Kad vaikai niekam nerūpi, yra apleisti ir išnaudojami, rodo Sonios ir Kolios
situacija. Juos atveda kaimynė ir pasako, kad gali vežtis. Tėvams tie vaikai tiesiog nerūpi. Stoties
vaikai, negaudami nei dėmesio, nei rūpesčio ar švelnumo iš tėvų, viso to ilgisi. Jiems patinka būti
glostomiems, raminamiems ir jaustis mylimiems. Stovyklos įkūrėjai iš anksto buvo pasirūpinę
vaistais nuo niežų ir pūlinių, tačiau nesitikėjo, kad toks ,,gydymas“ taps labai populiarus. Vaikai
vienas paskui kitą ėjo ir skundėsi, kad skauda, kad dar ir čia reikia patepti. Vaikai buvo taip išsiilgę
artumo ir švelnumo, kurio nesulaukė iš savo tėvų, kad jiems net karštis sukildavo: ,, Tačiau prisėdus
prie lovos, padėjus ranką ant kaktos, antrą kartą įkišus termometrą, kažkokiu būdu temperatūra
nukrisdavo iki normalios“. Man labiausiai įsiminė autorės pamąstymai, apie vaikų elgesį, kai ji
svarsto, kodėl šitie gatvės vaikai yra tokie neprognozuojami, kodėl parodžius kitokio gyvenimo
galimybę jie vis tiek grįžta prie savojo ,,gatvinio“ gyvenimo būdo: ,,Niekada nepatirtas, ar seniai
pamirštas motiniškas rūpestis pavertė laukinius žvėriūkščius švelniausiais vaikais. Rūpestis yra
esminė meilės savastis. Nesupainiojama su niekuo. Ten, kur nėra rūpesčio, niekada nėra buvę nė
šešėlio meilės“. Vadinasi, visiems vaikams norisi pajusti tėvų rūpestį ir meilę, jaustis saugiems ir
mylimiems, bet besikeičiantis laikmetis atėmė iš daugelio vaikų tokią galimybę. Nutrūkęs artimas
ryšys tarp dviejų kartų: tėvų ir vaikų, - lėmė tai, kad kai kurie vaikai nebegeba atskirti, kas yra
tikrosios vertybės ir juos užvaldo pyktis, vedanti pražūtin.
Visais laikais vaikų ir tėvų santykiai buvo aptariami literatūros kūriniuose.
Antikiniame graikų mite parodomas tėvo rūpestingumas, noras apsaugoti savo vaiką, nors Ikaras ir
gerbia savo tėvą, bet, pajutęs skrydžio laisvę, pamiršta įspėjimą ir žūsta. O Vandos Juknaitės
pasakojimas apima netolimą praeitį, kai tradicinės šeimos vertybės keičiasi dėl susiklosčiusių
socialinių permainų, skurdo ir nedarbo. Keičiantis aplinkybėms, keičiasi ir santykiai tarp tėvų ir
vaikų. Santykiai nebėra grindžiami meile, rūpesčiu ir atsakomybe, viskas sukasi tik apie
išgyvenimą, nepuoselėjant jokio artumo ar švelnumo. Vadinasi, skirtingų epochų kūriniuose
aptariami skirtingi tėvų ir vaikų santykiai: antikinėje literatūroje tokie santykiai grindžiami rūpesčiu
ir atsakomybe, o šių dienų literatūroje vaizduojamas susvetimėjimas tarp artimiausių žmonių.

Literatūra ir šaltiniai:

1.http://www.xn--altiniai-4wb.info/files/literatura/LI00/Vanda_Juknait%C4%97._I
%C5%A1siduosi._Balsu.LI2100.pdf

2. file:///C:/Users/Default.Default-PC/Downloads/Graiku_mitai%20(1).pdf

3. Violeta Dumčiuvienė, Vilma Dulevičienė, Laima Skabickienė. Literatūra 10 kl. mokomoji knyga.
1 dalis. 2017.