Ką reiškia būti kitokiam?

(Vandos Juknaitės „Esė. Išsiduosi. Balsu“ ir Igno Šeiniaus „Kuprelis”)

Visus amžius būdavo ir yra žmonių, kurie kaip nors išsiskirdavo - mąstymu, išvaizda, požiūriu arba
pomėgiais. Tokių žmonių, daugiau ar mažiau buvo visada. Dažniausiai kuo nors išsiskiriantys
žmonės yra atstumiami kitų. Juos engia, dažnai stengiamasi išvengti fizinio ar dvasinio kontakto.
Tik nedaugelis drįsta prie jų prisiliesti taip, kaip išdrįso Vanda Juknaitė, aprašydama kontaktą su
gatvių vaikais knygoje “Išsiduosi. Balsu” ir taip pat Igno Šeiniaus knygoje “Kuprelis” aprašyta
Kuprelio mylimoji Kunigunda, kuri Kupreliui suteikė progą prisiliesti prie paties šilčiausio jausmo
tarp dviejų širdžių.
Vanda Juknaitė drąsi, unikali ir ypatingai tyros širdies moteris, kuri savo išgyvenimus dėstė knygoje
“Išsiduosi. Balsu”. Pačiame pirmąjame skyrelyje prabilo apie retam žmogui tenkančius išgyvenimus
ir išbandymus. Apie prisilietimą prie kitokio, tiesa, jų buvo daug. Rašytoja ir tuometinė pedagogė,
rengusi vaikams iš gatvių stovyklas, prisijaukindavo juos lyg laukinius žvėrelius. Vaikus, kuriems
motiniškos meilės užpildytos širdys ir maistu aprūpinti skrandžiai buvo svetimybė. Vieni jaunuoliai
nuo mažų dienų buvo verčiami elgetauti ir gimdytojams atiduoti penkių litų “duoklę” už jų
išlaikymą, kiti buvo priskiriami besielėms butybėms ir Vanda buvo jų vienintelis rodiklis, kuris visu
pajėgumu mėgino parodyti, kad gyvenimo džiaugsmus gali apturėti visi, tik deja, skirtingomis
normomis. Bijodavo ne tik jie, bijodavo ir žmonės, kurie norėjo šiems vaikams parodyti nors mažą
dalelę motiniškos meilės, skanaus maisto ir švelnių rankų prisilietimų.
Meilė - jausmas, kuris transliuojamas televizoriaus ekranuose, aprašomas knygų eilutėse ir
apdainuojamas dainose, neaplenkia nei vienos širdies. Ji įsiskverbia į tave net jei tavo plaukai
rausvos spalvos, akys skirtingų dydžių ar odos spalva šiek tiek tamsesnė, nei šalia esančių. Šis
jausmas neklausia tavo vardo, ar kiek turi draugų, ji neklausia ar tu kitoks, ji ateina. Ši savavalė
aplankė ir žinomiausioje Igno Šeiniaus, buvusio redaktoriaus, diplomato ir žurnalisto knygoje
“Kuprelis” aprašomą veikėją Olesį. Knygos pavadinimas asocijuojasi su Olesio turėta keistumo
išraiška - kuprota nugara, kuri užkliūdavo žmonėms už akių, tačiau ne visiems. Tai buvo ji,
Kunigunda Gervydžiukė, Kuprelio meilės forma žmogaus pavidale. Moteris, kuri suteikė Olesiui
gausią jausmų įvairovę: susižavėjimą, vos tik ją išvydus minioje bažnyčiokų. Meilę, kuri nors
laikinai, tačiau Kupreliui leido jaustis tokiam, kaip visi. Skausmą, kurį Kunigunda sukėlė
atsisakydama Kuprelio širdies. Vėliau patirtą išdavystę, kuri jam priminė, kad jis toks - kitoks.
Gyvenimas kupinas išbandymų, tik vieniems jų skirta daugiau, nei kitiems. Vieni gimsta su
nepagydamomis ligomis ar netinkamomis sąlygomis augti ir nei vienas neturime teisės pasirinkti
likimo, kuris mums paskirtas nuo pat tos akimirkos, kai sugauname pirmąjį oro plūpsnį. Galime
pasirinkti tik vieną: kaip su tomis aplinkybėmis elgsimės ir kaip stengsimės jas matyti. Mes patys
pasirenkame ar žvelgdami į mažą balą, susidarusią po lietaus, joje matysime purvą ar joje
atsispindintį mėlyną dangų. Mes visi turime teisę mylėti ir būti mylimi ir kiekvienas mūsų turi vietą
po saule, kad ir kiek mažai saulėtų dienų mums dovanotų likimas.
 Kalbos planas

1. Visus amžius būdavo ir yra žmonių, kurie kaip nors išsiskirdavo -

mąstymu, išvaizda, požiūriu arba pomėgiais. Tik nedaugelis drįsta
prie jų prisiliesti taip, kaip išdrįso Vanda Juknaitė, aprašydama
kontaktą su gatvių vaikais knygoje “Išsiduosi. Balsu” ir taip pat
Igno Šeiniaus knygoje “Kuprelis”
aprašyta Kuprelio mylimoji Kunigunda.

2. Vandos Juknaitės knygoje „Išsiduosi. Balsu“, aprašomi iššūkiai su

kuriais susiduria autorė ir knygoje aprašomi realūs veikėjai, gatvės
vaikai ir tuometinės pedagogės kolegos, mėginantys vaikams
suteikti kiek įmanoma daugiau džiaugsmo.

3. Igno Šeiniaus knygoje „Kuprelis“ aprašomas Olesis, turintis nugarą

su kupra, kuri aplinkiniams ypatingai rėžė akį ir pamilstantis
Kunigundą, jo gyvenimo meilę, kuri jam suteikia begalinį
džiaugsmą ir skausmą.

4. Mes visi turime teisę mylėti ir būti mylimi ir kiekvienas mūsų turi
vietą po saule, kad ir kiek mažai saulėtų dienų mums dovanotų
likimas. Didžiausia jėga - mūsų pačių rankose.