Gamtos tema K.

Donelaičio poemoje „Metai“

Gamta visais laikais buvo svarbi žmogui. Ji buvo ne tik maitintoja, bet ir ramybės
šaltinis, tikrosios harmonijos pavyzdys. Turbūt todėl gamta taip dažnai vaizduojama menininkų
kūriniuose. Kiekvienas rašytojas gamtą mato savaip. Vieni vaizduoja gamtą kaip idealų pasaulį, kaip
didžiausią atokvėpį ir atgaivą žmogui po sunkios ir varginančios kasdienybės. Kiti gamtą glaudžiai
sieja su žmogaus gyvenimu. Juk kiekvienas gamtos pokytis turi įtakos ir žmogaus gyvenimui. Taip ir
aprašo gamtos grožį K. Donelaitis „Metuose“. „Metai“–pirmasis grožinis kūrinys, parašytas lietuvių
kalba. K. Donelaitis sugebėjo joje įstabiai parodyti tikrąjį Rytų Prūsijos gamtos grožį ir valstiečio
gyvenimą. Aprašydamas gamtą, poetas daugiausia vietos skiria saulei. Ji vaizduojama visuose metų
laikuose. Ji — ta, kuri pabudina visą „svietą“: Vis aukščiau kopdama į dangų, ji negailestingai kepina
vargšus būrus, sunkiai dirbančius vasaros darbus. Rudeniop pavargusi „vėl nuo mūs atstodama ritas“
ir „greita vakarop nusileidžia“, kol galiausiai, šaltai žiemai atėjus “pakimba danguje ir liūdnai kabo,
spalvingo pavasario laukdama“. Ir taip visais metų laikais šviečia, daugiau ar mažiau džiugindama
žmogų ir gamtą. Gamta graži visais metų laikais. Kiekvienas metas yra savitas, originalus, turintis tik
jam vienam būdingą specifinį grožį. Gamta yrą glaudžiai susijusi su žmogumi. Poetas gamtai suteikia
žmogiškų savybių, taip dar labiau priartindamas gamtą prie žmogaus „Pavasario linksmybėse“ kalnai
su kloniais lyg žmonės „pameta skrandas“, o saulė moka linksmai juoktis. „Rudens gėrybėse“ ,,žemė
įmurusi verkia“, o<„lytus žmonėms teškėdams nugaras skalbia“. Toks, stiprus yra tarpusavio ryšys,
tokią panaši žmogaus gamtos gyvenimo kaita. Taip yra todėl, kad žmogus yra gamtos dalis.
Beskaitant šį nuostabų kūrinį, kartu su kito pavasario laukimu gimsta ir žmogaus atgimimo viltis.