Mykoliuko - Mykolo

paveikslas J. Tumo -
Vaižganto apysakoje
"Dėdės ir dėdienės"
 Juozas Tumas - Vaižgantas savo apysaką pradeda
įžanga, kurioje pristato keistą ir sunkiai šišų laikų
žmogui suvokiamą socialinį tipą – “dėdes ir
dėdienes”: “Man teks kalbėti apie tėvo brolį –
nevedusį ir apie tėvo brolienę – naššlę.” Vaižgantas
pasakoja ne apie tokius dėdes ir dėdienes pas
kuriuos drąsiai “užvažiuosi, drąsiai kalbėsies,
nakvynės ir vaiššių lauksi (…)”.
 Jis pasakoja apie ššeimoje “atliekamus”,
neapmokamus samdinius, niekuomet dėkingumo
nesulaukiančius gimines. Giliai šširdyje vyksta
aplinkiniams nematomos, bet skaudžiai ir giliai
iššgyvenamos asmeninės dramos. ŠŠiam
socialiniam tipui priklauso ir apysakos veikėjas
Mykoliukas - Mykolas.
 Mykoliuko personažas ypatingas tuo, kad jis
ryšškiai kinta visos apysakos metu. Skaitytojas seka
jo asmenybės pasikeitimus ir iššgyvenimus. Pirmą
kartą Mykoliuką pamatome tokį: ”O “Mykoliukas” –
jau visas Mykolas. Jam arti trijų deššimtų.” Keista,
trisdeššimties metų vyrą vadinamą mažybiniu
vardu, galima būtų įsivaizduoti paliegusį, silpną ir
dėl to taip ššaukiamą, bet ne –“jis gražiai iššaugęs,
storas juosmenyje, pečiuitas, daugiau kaip
vidutinio ūgio ir pagali.”
 Tai kodėl jis Mykoliukas? Tikrai ne i šš meilumo jį taip
ššaukia: “niekas jo nepamalonino nei ššiandien, nei
bet kada per visą jo amžių; niekas jo darb šštumo ir
spartumo nepamatė ar tyčia nepasirodė matą; juoba
nieks nė gražiu žodžių neatlygino.” Tokioje aplinkoje
žmogus turėtų jaustis įskaudintas, nevertinamas ir
nelaimingas. Tačiau Mykoliukas ššypsosi, nors ir
“visai ne ššiam pasauliui”. Būtent ta ššypsena ir
iššreiškia Mykoliuko susitaikymą su gyvenimo jam
užversta našta, kurią jis nešša nesiskųsdamas. Tai
pagrindinė Mykoliuko charakterio savybė, didele
dalimi nulėmusi jo gyvenimą.
 Pabrėžiamas ypatingas veikėjo ryššys su gamta.
Kitiems neregimą bendravimo su kitu pasauliu
būdą ryšškiausiai atskleidžia paprastutė Mykoliuko
smuiku čirpinama melodija: “ Lygiai taip pat (…)
čiršškia jo gamtos brolis žiogas, čia pat žolyne
drauge prisigaužęs.”
 Vienintelį kartą savo gyvenime Mykoliukas pabunda
išš to pragaišštingo sąstingio. Savo vertę suvokti
jam padeda meilė. Mykoliukas, būdamas visai
gražios iššvaizdos: “juodi juodi plaukeliai(…) ,
tamsus tamsus veidelis (…), graži graži lietuvišška
noselė”, visai lengvai būtų galėjęs susitvarkyti savo
gyvenimą, vesti mylinčią žmoną, susilaukti vaikų.
Mykoliukas pasiaukoja dėl savo brolio ššeimos. Jis
suvokia, kad be jo ūkis neiššsilaikys.
 Meilė jį paverčia išš Mykoliuko “dėde Mykolu”,
subrandina ir užaugina. Vardo pasikeitimas dar kartą
iššreišškia Mykoliuko charakterio dvilypumą, kurį
paryšškina nelaimingos meilės jausmas. Jei jaunystėje
jis buvo Mykoliukas, kitų nesuprastas, savo pasaulyje
gyvenantis, visus darbus nudirbantis ir , regis, jokio
vidinio orumo neturintis, tai po trisdeššimties metų,
užsitraukus šširdies žaizdoms, matome jau nebe
pastumdėlį Mykoliuką, o nepakeičiamą darbininką,
kiek išš aukšto į visus žiūrintį, kitų pagarbos
užsitarnavusį, nors vis taip pat nesuprastą ir
dėkingumo nesulaukiantį dėdę Mykolą, Dzidorių Artoją.
Tai meilė pakeičia pakopą, ant kurios stovi Mykoliukas.