Simonas Daukantas

„Būdas senovės lietuvių, kalnėnų

ir žemaičių“
ANALIZĖ
Švietėjiškai racionalus S. Daukanto požiūris į Lietuvos girią.

• S. Daukantui Lietuvos giria – patys tikrieji namai, tvirtovė, klėtis. Taip pabrėžiamas
švietimui būdingas tėvynės išaukštinimo bruožas.
• Istorikas, aprašydamas girios dydį, nurodo mokslinį darbą – 1564 m. visuotinį
žemės matavimą. Tai rodo švietėjišką S. Daukanto požiūrį į mokslą.
• Praeitis lyginama su dabartimi: „Keleivis keliaudamas vilkų ar meškų suletentu
taku keliavo, nesgi vieškelio tenai nebuvo (...)“.
• Praeitis išaukštinama: „ (...) keleivis keliaudamas ropojo pirma ant pavirtusios
pušies, o nuo tos ant jos gulinčio beržo ar ąžuolo.“
Visa ištrauka parašyta pakiliu stiliumi, o ištraukoje kalbama apie praeitį.
• Į girią žiūrima iš mokslinės pusės - akcentuojama aiški ūkinė girios nauda:
Kokia nauda?
Giria buvo maisto šaltinis.
Gyvenamoji vieta, būstas, pastogė,
apsauga nuo priešų
Išskiriamos girios bitės, jų didelė
nauda nešant medų, vašką (jį
mainydavo į kitas žaliavas,
produktus).
Girioje gauti kailiai buvo naudojami
kaip drabužiai.
Įrodymas
„Todėl visų pirmieji gyventojai paupiuose tegalėjo įsikurti jau dėl
kelio, jau dėl mitalo, nesgi, stokojant žvėrių ir paukščių, žuvimis
galėjo misti (...)“.
„Giriose taip pat augo apyniai, kuriuos paupiais rinko (...) alui ir
midui daryti (...)“
„Kožnas čia numano, jog tos girios buvo jiems ne vien pirmąja
pastoge ir uždanga (...)“
„ (...) bet ir nuo pačių neprietelių glemžė (...)“
„Bitės buvo jiems visų naudingiausias girių gyvuliais, nesgi nešė
medų ir vašką į dreves; iš medaus darė midų, o vašką tankiai leido į
svečią šalį: kaipogi metuose dar 1467 išleido į svečia šalį du
tūkstančiu pundų vaško.“
„ (...) mėsa paukščių ir žvėrių patys maitinos, o nuo speigų ir
darganų jų kailiais dangstės ir siautės, tų negavę tad iš liepos lunkų
demblius drabužiui audė, jau avalus vyžo (...)“
Romantizuotas, netgi mistiškas S. Daukanto požiūris į girią.
Romantizmo, mistiškumo požymiai
Žavėjimasis liaudies kūryba, gimtąja
kalba.
Herojiška praeities vizija,
vaizduojamas ypatingas peizažas
(aplinka).
Žavėjimasis gamtos grožiu.
Įrodymai
Aiškinamasi kai kurių žodžių kilmė:
1.„ (...) todėl žiemos laiku šunis užkinkę važinėjos upeliais, nuo ko tuo
senu įpratimu šiandien dar ankštą kelelį per girą šunkeliu vadina (...).
2. „ (...) visame pasauly nesą taip didžiai balto medaus kaip Žemaičiuose,
ką vardai patys – bičiulis, bitkopis, bitininkas, vaškininkas stigavoja (...)“.
3. „Pačius ragus žvėrių vienus ant kesčių galų maustė ir ragotines dirbo
sau ginklui (...), iš kitų gėrė, nuo ko iki šiolei geriamą stotkelį senu įpročiu
taure arba taurage tebvadina.“
Ištrauka apie Lietuvos girią parašyta pakiliu stiliumi. Giria vaizduojama
žmogui nepereinama, nenugalima (mistiškumas): „Žmogus tenai žingsnio
žengti negalėjo, bet ropoti turėjo per gulinčias drūktas drūktesnes
sankritas (...)“. Vaizduojama giria, kurioje medžiai nėra surikiuoti kaip
klasicistiniuose parkuose, bet auga natūraliai.
Visoje ištraukoje Simonui Daukantui giria yra labai svarbi, jis ją išaukština.
„Čia, regis, gana berašyti apie senovės kalnėnų ir žemaičių girias; jei kuris
negali nuo tų kelių žodžių jų didelumą įsitėpti (...)“.
Beletristiniai (grožiniai) elementai S. Daukanto istorijoje.
Grožiniai elementai Pavyzdžiai iš ištraukos
Epitetai „Liemeningos eglės (...)“, „(...) pražilę ąžuolai (...)“, „Neišžengiamys
pušynai, eglynai, beržynai, ąžuolynai (...)“, „(...) barzdotomis šakomis
(...)“.
Personifikacijos „ (...) klevai puvo ant kits kito nuo karšaties išvirtę, žemė krėsdami
augantiems ant savęs sūnums ir dukterims (...)“
Palyginimai „ (...)upeliai perkaršusiais medžiais užvirtę (...) nuo amžių amžių
žlugsojo it akmenys (...)“, „(...) kaipogi jų šunys it kumeliai dar kudloti ir
kelią namo sekė (...) “
Metaforos „Liemeningos eglės, pušys klėbiais neapkabinamos, per kita kitą į
padanges mušės (...)“, „(...) o jei kurių tenai smarkūs sriautai nestengė
pakušinti, tie mirkdami vandeny į plieną pavirtę (...)“.
• Grožiniuose kūriniuose būdingas labai platus veiksmo vietos
aprašymas. Galima teigti, kad šios ištraukos veiksmo erdvė yra giria,
kuri aprašoma itin plačiai ir labai vaizdingai.
S. Daukantas – istorikas ar rašytojas?

• Garsus lietuvių švietėjas Simonas Daukantas dėl savo veikalų yra ne tik istorikas,
bet ir rašytojas. Autorius, pasižymintis dviejų epochų – romantizmo ir švietimo –
idėjomis, mokėsi istorijos Vilniaus Universitete bei dirbo Senato archyve
Peterburge. Nors patirtimi sukaupta informacija apie istoriją yra pagrindinė jo
kūrybos tema, rašytojo poetiškai pakilus stilius, retorinės figūros ir kitos meninės
priemonės skaitytojui sudaro įspūdį, kad kūrinys yra tarsi išgalvota, netikra
kūryba. Simonui Daukantui svarbu, kad žmogus nebūtų abejingas istorijai, tad ją
pateikia menišku pasakojimu – jo veikalai yra pirmieji lietuviški pasaulietinės
tematikos prozinio pasakojimo pavyzdžiai. Tačiau, mano nuomone, svarbiausia
tai, kad S. Daukantas savo darbais praturtino lietuvių istorijos žinias, padarė
didelę įtaką tolimesnei šio mokslo raidai, skleidė romantizmo ir švietimo epochų
idėjas, ir nesvarbu ar tai padarė būdamas rašytoju, ar istoriku.