XVI a. LDK pasiekusi Renesanso epocha išugdė ne vieną šviesuolį.

Vienas iš jų-Martynas
Mažvydas. Mažosios Lietuvos atstovas, reformacijos šalininkas, kurio veikla siejama su
Karaliaučiaus universitetu, gyveno XVIa. Didžiausias jo nuopelnas- 1547m. išleista pirmoji
lietuviška knyga „Katekizmas“ , kurios svarbiausia dalis-prakalba „Knygelės pačios bylo
lietuvininkump ir žemaičiump“. Tai-pirmasis originalus lietuviškas eilėraštis. Pati knygelė yra
personifikuota, o žodžiais: „Broliai,seserys, imkit mane ir skaitykit“ ji kreipiasi ne tik į
skaitytoją, bet ir į lietuvių tautą kilnaus tikslo vardan, siekiant įtvirtinti protestantizmą ir
paskatinti lietuvius tapti kultūros žmonėmis. Prakalboje autorius atsiskleidžia kaip
Renesanso žmogus, švietėjas, humanistas, kuris ragina šviestis žemesnio luomo žmones,
kuriems mokslas yra sunkiai prieinamas. Atgimimo idėjos, atskleistos šioje knygelėje,
aktualios ir šiandien: kultūros žmonėmis tapsime tik tuomet, kai būsime išsilavinę, išprusę.
Kita renesanso epochos LDK asmenybė-Mikalojus Daukša. Humanistinių idealų reiškėjas,
didžiausias kovotojas dėl gimtosios lietuvių kalbos teisių, katalikų kunigas, kontrreformacijos
šalininkas, gyveno XVIa. Švietėjas steigė mokyklas, kūrė lietuvių literatūrinę kalbą, išvertė
„Katekizmą“ ir pamokslų rinkinį-Postilę, iš lenkų kalbos. Originalioje postilės dalyje-„Prakalba
į malonųjį skaitytoją“, parašytoje lenkų kalba, rašytojas teigė, kad „Kalba yra bendras meilės
ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas“ bei pirmą kartą apibrėžė tautos
sampratą, į kurią įeina gimtoji žemė, papročiai ir kalba. Jis ragino kunigus mokyti lietuvių
kalbos, skaityti pamokslus gimtąja kalba. Taip pat, autorius kūrinyje dėsto, kad kiekvienas
privalo kalbėti savo kalba, kaip paukščiai gieda savo giesmę, smerkia bajorų sulenkėjimą bei
gimtosios kalbos niekinimą.
Šios asmenybės stipriai prisidėjo prie lietuvių tautos vadavimo iš kultūrinio sąstingio.