Mikalojus Daukša

PRAKALBA Į MALONŲJĮ SKAITYTOJĄ

Mikalojus Daukša - žymiausias Renesanso epochos lietuvių rašytojas. Taip pat pirmosios lietuviškos
knygos, išspausdintos Lietuvoje autorius. Turbūt svarbiausias jo kūrinys yra „Postilė“, o garsioji prakalba
„Prakalba į malonųjį skaitytoją“, turbūt, yra svarbesnė už visą "Postilę" ir būten ta prakalba atskleidžia
aktualiausias XVI a. Renesansinės LDK problemas: gimtosios kalbos nemokėjimą,žmonių nenorą ja
naudotis, lietuvių bajorijos nutautėjimą ( lenkėjimą). Autorius teigia, jog ne tik lietuviams ši problema yra
opi, bet ir viso pasaulio tautoms – norint kiekvieną jų išlaikyti reikia saugoti, vartoti ir puoselėti gimtąją
kalbą.

Mikalojus Daukša tikisi, jog šią prakalbą priims ir lietuvių Bažnyčia ir LDK piliečiai. Taip pat pasako, jog XVI
a. LDK kilmingesnių luomų atstovai vartoja lenkų kalbą ir skaito lenkiškai rašytus pamokslus, nors
dauguma gyventojų, tai yra žemesnių luomų atstovų, šneka lietuvių kalba bei nesupranta LDK Bažnyčiose
skaitomų pamokslų lenkų kalba.

8 str LIUDNA PASAKA

LIUDNA PASAKA

“Liūdna pasaka” mažai kuo ir panaši į tą pasaką, kokią įsivaizduojame. Joje nerasime nei raganų, nei
princų. Ir pabaiga jos visai nėra džiaugsminga. Iš tiesų, tai pats autorius ją apibūdino kaip pasaką, nes tas
laukimas ir ilgesys, praradus mylimą žmogų, yra stebuklingas. Žinoma, ne gerąją prasme. Pati
metamorfozė yra lyg transformacija į tą , kuriuo nesi. Toks žmogaus pasikeitimas į visai kitą būvį,
autoriaus manymu, yra pasakos elementas.

Pateiktoji ištrauka yra viena svarbiausių visame kūrinyje. Pasakotojas išvysta tai, ko gyvenime nėra
regėjęs. Kaip vėliau sužinosime, ši vizualizacija- tai Juozapota, seniau linksma ir graži moteris buvusi.
Tačiau pradėkime viską iš eilės.

Pasakotojas bekvėpuodamas grynu pušyno oru išgirsta dejonę. Jau pati dejonės žodžio reikšmė nusako
skausmą, slogią nuotaiką. O tai- nieko gero nežadanti pradžia. Ši aimana- “senatvės skundas.” Taip
metaforiškai bei personifikuotai kalba senatvė. Iš tiesų, ji net nekalba. Ją reikia justi. Pasakotojas ją ir
pajunta, nes supranta, jog taip skųstis gali tik labai senas ir nelaimingas žmogus. Norėdamas tą
patvirtinti, jis atsigręžia. Tačiau žvilgsnio neišlaiko. Tai parodo, kad ir koks stiprus būtų kalbėtojo vidinis
pasaulis, jam nėra tekę susidurti su dar stipresne jėga. O ta jėga tokia neigiama, jog ir priverčia nusisukti
atgal.

Akys- žmogaus veidrodis. Tačiau ką mato pasakotojas vargiai galime priskirti žmogaus akims. Veikiau- tai
būtybė. Jos akys- du taškai. Šis baugus žvilgsnis verčia kalbėtoją jaustis nepatogiai, sunerimti. Jam
neramu, kad jose nėra gyvybės. Nors ir apibūdinamos metafora “užgesusios žvaigždės”, akys neįgauna
jaukumo, jose neatsiranda gyvybės dalelių. Jų sukeltą negatyvumo įspūdį vis tik labiausiai pabrėžia
epitetas “užgesusios”. Paradoksalu, bet nors akys ir mirusios, jos gali matyti. O tas matymas baugina
pasakotoją. Savo būseną jis parodo krūptelėdamas, pasiteiravęs, ko tai būtybei reikia. Tai rodo, jog jam
vis dėlto įdomu, kodėl ji čia atėjo , bet tuo pačiu metu susidomėjimą slopiną nepakeliama baimė.
Neišgirdęs atsakymo. pasakotojas save ramina retoriniais klausimais: “gal negirdėjo, gal nesuprato.” Jis
yra įsitempęs, sutrikęs. Vidinė kova su savo morale vyksta nuolatos. Esantis doras krikščionis jaučia
pareigą padėti. Bet kuo? Pinigais? Kalbėtojas iš pradžių nenori duoti pinigų: “Nežinojau, ar ji ubagė.” Jis
nesiryžta kategoriškai vertinti, nes išmalda, savaime suprantama, yra aiški nuoroda, kuo žmogystą laiko
pasakotojas. Bet čia taip pat grumiasi ir krikščioniškosios vertybės. Jis jaučia pareigą padėti silpnesniam
už save. Vis dėlto, įspausdamas skatikus, kalbėtojas nepasijunta geriau. O Dievo nuostatai byloja, jog už
gera bus atlyginta geru. Šiuo atveju vidinė sumaištis neišsisprendžia į tinkamą kompromisą ir pasakotojas
pasijunta tik dar blogiau: “Neturėjau kur dėtis.”

Ištrauka yra padalinta į dvi prasmines dalis. Pirmoji aprašo pasakotojo ir žmogystos nebylų susitikimą, o
antroje prabyla pati Juozapota. Kaip buvo sunku tai padaryti, išsako dejonė ir vos krutančios lūpos. Tai
rodo, jog daug laiko ji nebuvo pratarusi žodžio, kuris galbūt ilgai jau širdyje gulėjo. Tačiau nesulaukusi
atsakymo ji pradingsta taip pat neįprastai, kaip ir buvo atsiradusi. Toks keistas atsiradimas ir išnykimas
patvirtina autoriaus pasirinkimą kūrinį pavadinti pasaka.

Ištraukos pabaiga vėlgi nusako žmonių vertinimą pamačius lyg elgeta atrodantį žmogų: “Mėgino
išsibodėti.” Šis teiginys rodo, kaip jiems buvo nemalonu. Jie visi jautėsi taip pat, kaip ir pasakotojas.
Tartum giltinę išvydę. Tačiau pinigų nepaėmusi moteris išnyksta palikdama tik įspūdį, lyg mirtis būtų
apsilankiusi. Ištrauka nusako , jog žmonės dažnai yra taip susidomėję savimi ir savo gyvenimu, kad
nebemato, kas vyksta aplinkui. Neturėdami empatijos jausmo negali suprasti likimo nuskriaustųjų. Tai
likimas atėmė iš Juozapotos vyrą, o ji bergždžiai jo ieškojo pavirsdama į būtybę, kuria bodisi žmonės.

J. Biliūnas rašė realistiniu stiliumi. Mažai aprašydamas gamtą, jis kūrė personažų vidinį pasaulį. O tai ir
buvo nauja lietuvių literatūroje, nes iki jo kiti rašytojai didesnį dėmesį skyrė plačiam aplinkos ir žmonių
vertinimui. Jie analizuodavo kiekvieną detalę, o J.Biliūnas tik perteikia pagrindinę mintį ir leidžia
skaitytojui susivokti pačiam. Taip nuo BIliūno pradėjo formuotis modernioji lietuvių proza.