Kauno generolo Povilo Plechavičiaus kadetų licėjus

Kartų santykiai literatūroje

Lietuvių literatūroje vaizduojamas visuomenės supratimas atskleidžia svarbius kartų
tarpusavį santykius. Ji tuometiniams rašytojams leisdavo parodyti koks būdavo jaunosios kartos
požiūris į senąją kartą ir atskleisdavo kaip vieni kitų žmones nesuprasdavo. Psichologinių
novelių rašytojas Jonas Biliūnas novelėje „Ubagas“ pateikia yrančių kartų santykių pavyzdį, kaip
jaunoji karta nesugeba suprasti senolių meilės ir atsidavimo, o Jurgio Savicko kūrinyje „Vagis“
vaizduoja vyresniosios kartos žiauru poelgį jaunuolio akyse.
Visų pirma, tai, kad kartų mąstymas skiriasi sumaniai vaizduoja artimas ekspresionizmui
rašytojas, lietuvių prozos modernistas - J. Savickis. Šis rašytojas supranta skaistu jaunosios
kartos pasaulio supratimą ir jį subtiliai atskleidžia savo kūrinyje „Vagis“. Šio kūrinio veikėjas –
vaikas, visa savo gyvenimą pragyvenęs namų saugioje aplinkoje, nesupranta tikro pasaulio
žiaurumu. Netikėtai, žiemą, dingus jo tėvo arkliui jisai sužino, kad tas arklys buvo pavogtas
vagio. Pasitelkus pagalbą, paspendus spąstus vagis buvo sučiuptas ir rastas arklys. Vagį pasodino
į roges, parsivežė namo ir pririšo prie strypo. Vagis buvo sumuštas. Tuomet visi išsiskirstė savo
reikalais ir vagį paliko ramybėje, bet vaikas liko stovėti. Jis mąstė, kad vagis yra panašus į Kristų
prikaltą prie kryžiaus. Vaiko galvoje kilo minčių chaosas, juk iš vienos pusės jam rodėsi, kad
vagis yra Kristus, bet iš kitos jis supranta, kad jis yra piktadarys. Jis nesuprato, kodėl gi jo tėvas
taip žiauriai su šiuo vagiu elgesį, jog net toks vaizdas, kad vagis iš tikrųjų nėra toksai ir blogietis,
kokiu, vaikas, jį laikęs. Vaikui supratus, kad vagis, dėl jo tėvo žiauraus būdo, galiausiai gali
numirti, jį paleido. Taigi šio kūrinio nupasakota istoriją, mums atskleidžia jaunų žmonių, dar
gyvenimo realybių nesuterštą, mąstymo būdą. Kaip jiems kartais jų tėvų ar kitų asmenų veiksmai
gali atrodyti pernelyg ekstremalus ar neapgalvoti.
Amžiaus atskirtų žmonių tarpusavio santykius taip pat galime pamatyti dvidešimto
amžiaus pradžios rašytojo, realisto Jono Biliūno novelėje „Ubagas“. Novelėje rašytojas
vaizduoja vieną iš liūdniausių tėvų akimirkų, kai jų vaikai, pamiršę tėvų rūpestį, be jokios
širdgėlos išveja savo globėjus iš namų. Tokį dalyką teko patirti novelėje nupasakotam veikėjui
Petrui Sabaliūnui. Kūrinyje Petro sūnus jį išveją iš namų ir priverčia gyventi gatvėje kaip elgetai.
Petrui sutikus kūrinio pasakotoja, jis dar nežino kaip turi elgtis į tokia situacija pakliuvęs
žmogus. Kaip ir būdingą Jono Biliūno veikėjams, taip ir Petras yra jautrus, skausmą išgyvenantis
ir supratingas personažas. Atkleidžiama, kad Petras nepyksta ant savo sūnaus dėl savo gėdingo
elgesio ir jo manymų seni žmonės jaunimui yra nereikalingi. Jis mūsų kūrinio pasakotojui
nusako pasaka kaip sūnus savo žilą tėvą rogėmis išvežė į mišką, išvertė senuoli nuo rogių bei
numetė roges šalin, bet sūnaus vaikas ji pagrėbė už rankos ir paprašė roges pasiimti, nes vaikas
tada neturėtu kaip tamstos miškan nuvežti „Matai: ne senelio, tik rogelių pasigailėjo. Tai ne
pasaka, bet tikra teisybė“. Taip yra parodomą, kad Petras supranta savo sūnaus poelgį ir jo
nekaltiną. Nors jis ir supranta tai kaip neišvengiama tiesa, Petras vis vien jaučiasi išskaudintas ir
tai parodo pasakydamas „senas žmogus visur nemalonus...“. Galima būtų sakyti, kad novelėje
„Ubagas“ yra atskleidžiamas jaunosios kartos požiūris į senąją kartą ir kaip kartais jų valia gali
sugadinti tarpusavio sukurtus santykius.
Išnagrinėjus šiuos kūrinius galime teigti, jog santykiai ir supratingumas tarp skirtingų kartų
žmonių gali skirtis labai stipriai, nesvarbu koks laikotarpis tai bebūtų. Vienu atveju jaunoji kartą
per mažai turi gyvenimo patirties, jog galėtu visapusiškai apgalvojus priimti svarbius

Darius Morkūnas IIIA

 Kauno generolo Povilo Plechavičiaus kadetų licėjus

sprendimus, kitu atveju senoji karta galbūt užmiršusi savo jaunystės metus, gali nesuprasti kodėl
jaunimas taip ar kitaip elgėsi.

Darius Morkūnas IIIA