Johanas Volfgangas fon Gėtė teigė: „Gamta – vienintelė knyga, kurios kiekvienas puslapis yra

prasmingas.“ Aš sutinku su rašytojo nuomone, nes gamta yra neabejotinai vienas iš įstabiausių
kūrinių, bet ir viena iš svarbiausių mūsų vertybių, kurią žmogus turi puoselėti. Nuo pat žmonijos
pradžios gamta mus maitina, suteikia mums vietą gyventi. Tik gamta padėjo ištverti žmogui
gyvenimo negandas ir tapo ta atrama, kuri leisdavo išsakyti savo slapčiausias mintis, savo bėdas ir
vargus. Todėl ši tema yra itin dažna lietuvių literatūroje. Šiandien aš nagrinėsiu kaip Kristijonas
Donelaitis, Juozas Tumas – Vaižgantas ir Maironis atskleidė žmogaus ir gamtos ryšį savo kūriniuose.

Gamtos pasaulis diktuoja gyvenimo būdą agrarinės kultūros žmogui, todėl jis turi mylėti gamtą ir
nesugriauti esamos tvarkos. Šią idėją Apšvietos epochos rašytojas Kristijonas Donelaitis išplėtojo
poemoje „Metai“. Kūrinyje kalbama apie būrų buitį ir tarpusavio santykius. Svarbiausia vertybė
šioje poemoje yra gamtos puoselėjimas, nes nuo jos priklauso būrų gyvenimas. Vadinasi, žmogų ir
gamtos pasaulį sieja stiprus ryšys. Todėl baudžiauninkas turi suvokti paprastą ir nekintančią
pasaulio tvarką. Pavasarį prabunda gamta, vasara yra darbų metas, rudenį gamta dosniai atsilygina
kiekvienam ją dirbusiam, o žiemą ji nori eiti miegoti. Žmogus privalo laikytis tokios tvarkos, nes
gamta jam suteikia prieglobstį ir maisto atsargų. Vienas iš poemos veikėjų, seniūnas Pričkus, moko
valstiečius nesugriauti šios tvarkos, nes tai reikštų gyvenimo pagrindų suirimą. Pričkus teigia, jog
svarbiausia būrui yra jį maitinanti žemė, nes tai, kas lemia žmogaus egzistencią, jam yra šventa.
Todėl žemė ir visa gamta, nuo kurių priklauso darbų ciklas, būro sąmonėje yra sudvasinta,
mitologizuojama, net sąvotiškai sudievinta. Didaktinis poemos stilius pagrindžia faktą, jog
Kristijono Donelaičio gyvenimo misija buvo kelti lietuvininkų savimonę bei ugdyti kultūrą. Poemoje
veikiantys valstiečiai nusižemina gyvenimo tvarkai ir jai nesipriešina. Galbūt Kristijonas Donelaitis
siekė, jog taip elgtųsi ir jo tautiečiai. Vadinasi, „Metų“ veikėjų svarbiausia pareiga – nepažeisti
būties tvarkos ir paklusti gamtos ritmui.

Gamtos ir žmogaus ryšys yra itin tvirtas, nes gamtoje žmogus gali atrasti sielos ramybę. Tokio
veikėjo pavyzdys yra vaizduojamas Juozo Tumo – Vaižganto apysakoje „Dėdės ir dėdienės“.
Pagrindinis veikėjas Mykoliukas turi nuolat dirbti, paklusti brolio reikalavimams, tačiau Mykoliukas
niekada nesipriešina ir nereikalauja meilės bei užtarimo. Mykoliukui darbas gamtoje visą gyvenimą
teikė moralinės stiprybės. Skirtingai nei kiti jis dirbdamas fiziškai ilsėdavosi morališkai ir
nesureikšmindavo darbų tiek, kad šie bent truputį galėtų sudrumsti jo vidinę laimę. Anot
pasakotojo: „Dėdė yra apdovanotas ypatingu dvasingumu ir gamtos pajautimu. Tik būdamas
gamtoje, jis gali mąstyti ir pasinerti į savo dvasinį pasaulį.“ Mykoliukas tarsi susilieja su gamta ir
bendrauja su ja jam vienam tesuprantamu būdu. Kadangi patyrė nelaimingos meilės Severijai
skausmą, Mykoliukas tik gamtoje gali rasti užuojautą, todėl apie ją kalba labai pakiliai: „ ... Į gamtą
griežėjėlę, į gamtą dainuotoją, kur gražu, kur prakilnu.“ Pagrindinis veikėjas tarsi atsidekodamas už
suteiktą stiprybę bei džiagsmą iš savo vidinio pasaulio aukština gamtos grožį ir jaučia gamtos
tapatybę. Vadinasi, buvimas gamtoje Mykoliukui labai svarbus, nes čia jis turtina savo dvasinį
pasaulį, o gamtos vaizdai nuramina Mykoliuko sielą ir tampa, tarsi, atrama sunkiame gyvenime.

Vienas ryškiausių romantizmo poetų Maironis savo kūryboje taip pat nagrinėjo gamtos ir žmogaus
ryšį. Aprašydamas didingą Lietuvos gamtą jis atskleidė meilę tėvynei, nes Maironio gyvenimo
metais, o tai buvo nuo 19 a. – 20 a., Lietuva buvo carinės Rusijos priespaudoje. Maironis stipriai
sielvartavo dėl tėvynės laisvės praradimo, todėl vienintelis būdas atrasti sielos ramybę buvo
puoselėti meilę tėvynei ir jos grožio pajautimą. Ryškiausiai gamtos pasaulio grožis aprašomas
eilėraštyje „Kur bėga Šešupė“. Lyrinis subjektas išaukština matomus vaizdus, nes gamta atspindi
tautos charakterį, todėl aprašomi aukšti kalnai; dangus sukuria didingumo matmenį. O
svarbiausios Lietuvos upės – Nemunas ir Šešupė, vaizduojamos kaip tėvynės simboliai. Anot lyrinio
subjekto: „Kur bėga Šešupė, kur Nemunas teka / Tai mūsų tėvynė, graži Lietuva.“ Į Lietuvos
gamtovaizdį kaip neatskiriama jo dalis įsipina ir garbingos herojiškos praeities palikimas kaip bočių
kapai ir Žalgirio mūšio laukas. Jie atspindi tą meilės jausmą, kurį poetą sieja su gimtąją žeme,
mylima ne tik dėl to, kad jos vaizdai tokie savi, įsipynę į žmogaus sąmonę ir vaizduotę, lydėję visus
jo žmogiškosios patirties ir brendimo žingsnius, bet ir dėl to, kad toje žemėje yra gyvos istorinės
tradicijos. Vadinasi, Maironio poezijoje vaizduojamas gamtos pasaulis suteikia dvasinės stiprybės
bei ramybės.

Taigi, K. Donelaitis, J. Tumas – Vaižgantas ir Maironis atskleidė gamtos reikšmę žmogui ir tvirtą jų
ryšį. Jie vaizdavo gamtą gerbiantį žmogų patyrusį baudžiavos, nelaimingos meilės, priespaudos
išbandymus. Tik gamta padėjo ištverti žmogui gyvenimo sunkumą ir tapo palaikymu. Nenuostabu,
kad ji yra vadinama „motina gamta“, nes, kaip ir mūsų motinos, gamta visada rūpinasi visais mūsų
poreikiais ir rūpesčiais.