Adomas Mickevičius – vienas garsiausių Europos romantikų.

Romantizmo pradžia Lietuvoje ir

Lenkijoje – tai A. Mickevičiaus poezijos knygelės publikacija 1822 m. Vilniuje. Programiniame
eilėraštyje „Romantika“ poetas atskleidžia jausmų dominavimą: „Širdį turėk, žvelk į širdį.“ Tai
reiškia: užjausk kitą, nes vienintelė žmonių jungtis – jausmai. Vėliau Vilniuje išleidžiama poema
„Vėlinės“ (kai kurios dalys), poetinė apysaka „Gražina“. Jau tremtyje parašomos poemos:
„Konradas Valenrodas“, „Ponas Tadas“, sonetai ir kt.

A. Mickevičius, vienas garsiausių Europos romantikų, gimė istorinėje Lietuvoje (Naugarduke, dab.
Baltarusija), baigė Vilniaus universitetą, mokytojavo Kaune, lenkų kalba rašė apie istorinę Lietuvą,
rėmėsi pilietine tapatybe, susijusia su buvusios LDK tradicijomis (istorija, statutu). Už veiklą
slaptoje filomatų draugijoje ištremtas iš Lietuvos į Rusiją, vėliau emigravo į Europą. Taigi
neatsitiktinai jo kūryboje atsiranda išėjimo iš tėvynės, jos praradimo temos ir motyvai. Klajūno
atskaitos tašku, orientyru tampa prarasti namai.

Tėvynės, kaip prarasto rojaus, tema atsiskleidžia sonete „Akermano stepės“ (eilėraštis iš rinkinio
„Krymo sonetai“). Griežta soneto forma atveria išorinio ir vidinio peizažų susipynimą. Išorinis
svetimas (Ukrainos) gamtovaizdis leidžia išgirsti ir pamatyti vidinį prarastos Lietuvos peizažą.
Svetimos šalies blizgantys orientyrai: Dnestro vandenys ir švyturio šviesos, klaidina žmogų – jis
pakelia galvą į žvaigždes, aukštesniuosius orientyrus: ieško danguje Aušrinės, su namais susijusio
simbolio (krikščionybėje Aušrinė simboliškai reiškia Mergelę Mariją, Dievo Motiną). Klausos
motyvas liudija perėjimą į kitą – prisiminimų, prarastos tėvynės – erdvę. Girdimi balsai iš Lietuvos:
skrendančios gervės, žolėje besisupantis žiogas, šliaužiantis žaltys (žalčio motyvas – prarasto
rojaus, t. y. tėvynės, elementas). Šis sonetas – tai tėvynės ilgesio raiškos modelis, kuriame susiduria
du peizažai: išorinis ir vidinis, t. y. realus (Ukrainos stepių) ir atgaivintas vaizduotės, prisiminimų
(Lietuvos gamtovaizdis).

Tėvynės praradimas – sunki liga. Poemos „Ponas Tadas“ invokacijoje Tėvynės praradimas
suvokiamas kaip sunki liga – nostalgija:

Tėvyne Lietuva, mielesnė už sveikatą!

Kaip reik tave branginti, vien tik tas pamato,
Kas jau tavęs neteko.

Šią ligą gali išgydyti tik stebuklas – Dievo Motinos Marijos įsikišimas: „... tu ir mus grąžinsi į
tėvynę mielą.“

Ne veltui minimos net trys kulto vietos, susijusios su minėta dievybe ir tarsi sujungiančios buvusias
LDK žemes, mat viena kulto vieta yra Vilniaus Aušros vartai, kitos – dabartinėse Lenkijos ir
Baltarusijos teritorijose. Deja, stebuklas neįvyksta, tačiau galimas ir dalinis grįžimas į tėvynę – tai
prisiminimų atkūrimas žodžiu: taip menas įgyja gydančią grožio galią. Žodžiais atkuriama prarasta
tėvynė, ji pirmiausia suprantama kaip peizažas. Lietuvos kraštovaizdis kuria grožio perteklių: čia
daug spalvų, derlingų laukų, prieš akis veriasi plačiai banguojantis Nemunas, susijęs tiek su
gyvybingumu, tiek su istorija, tiek su prabėgusiu laiku (pagal Pasaulio medžio horizontalę vanduo
susijęs su praeitimi). Taigi poemos „Ponas Tadas“ įžangoje prarasta tėvynės gamta (tas prarastas
rojus) yra savarankiškas veikėjas, ne tik provokuojantis poeto kūrybines galias, bet ir gydantis
sužeistą sielą.

Reikšmė. A. Mickevičiaus kūryba padarė didelį poveikį lietuvių rašytojams, ypač romantikams, nes
visus juos siejo ta pati LDK kultūros tradicija. Šios tradicijos elementus: istorinę atmintį, gimtinės
peizažo ir žmogaus ryšių svarbą – perėmė ir interpretavo garsiausias lietuvių romantikas Maironis.