Salomėjos Nėries eilėraščio „Klajūnėlis“

analizė ir interpretacija

Eilėraščio pirmosios strofos tema - namai, savas lizdas ir sava erdvė, kur galima
sustoti, pailsėti ir prisiglausti. Bendras posmo fonas kuriamas paukščių, ruošiančių ar
besisukančių apie savo lizdus, vaizdais : „Kregždės molio gūžtą nusikrėsti baigė.-/
O gandrai ties gluosniu sukasi ratu.-“. Šios dvi pirmosios eilutės yra tarsi įžanga į trečiąją,
kurioje eilėraščio lyrinis mąstytojas, lyrinis „aš“ apibendrinamai teigia : „Tur namus erelis ir
mažytė sraigė.-“ Ši eilutė yra lyg ir gamtos dėsnius, nerašytas taisykles ir natūraliai
vykstančius dalykus atspindintis teiginys, po kurio į eilėraščio erdvę „įvedamas“ dar vienas
lyrinis veikėjas, į kurį kreipiamasi : „Mielas klajūnėli, kur sustosi tu?“ Taigi lyrinis
mąstytojas, pateikęs neginčijamų gamtos faktų ir pavyzdžių, klausia antrojo lyrinio herojaus,
ar jis turįs tai, ką turi visi ( ir galingasis erelis, ir mažytė, bejėgė sraigė) šio pasaulio
gyventojai, nepaisant nei jų dydžio, nei jų galios.
Paukščiai, dangaus gyventojai, ir dangaus platybės paprastai simbolizuoja laisvę ir
gilesnę, dvasingesnę erdvę, taigi žmogaus klausiama ne tik paprastų, materialių ir
apčiuopiamų dalykų ( tikros pastogės), bet ir daug svarbesnių, neapčiuopiamų žmogaus
gyvenimo erdvių ( namai - dvasios ramybė, džiaugsmas, atgaiva). Visos keturios eilutės
inversiškos, ir ši meninė piemonė, taip pamėgta S. Nėries, leidžia poetei sukurti dainingą,
skambų, tarsi bėgantį, nesustojantį tekstą, kurio sklandumas ir lengvumas leidžia visiškai
įsijausti ir įsilieti į eilėraščio erdvę.
Kreipinys mielas klajūnėli yra nuoroda į dviejų lyrinių veikėjų santykį ( epitetas
mielas nurodo pakankamai artimą veikėjų ryšį), taip pat į klajūnėlio padėtį ( deminutyvu
klajūnėlis poetė lyg ir kviečia gailėtis, užjausti, pastebėti vargša klajūną).
Šį S. Nėries eilėraštį galima skirti į dvi dalis : dviejų lyrinių subjektų pasisakymus.
Pirmojoje strofoje lyrinis veikėjas klausia klajūnėlio, o antroji yra jo atsakymas; klajūnėlis į
klausimą atsako tiesiai, be užuolankų : „–Štai laukų vėjelis, lengvas debesėlis, / Kaip ir aš,
klajūnai – visad be namų.-“ . Lyrinis herojus, užklaustas apie namus, prabyla apie labai
tolimus, nepasiekiamus ir bendrinius dalykus ( laukų vėjelis, lengvas debesėlis), kurie
skaitytojui leidžia suprasti ir pajausti, jog klajūnėlis, neturėdamas namų, ieško kiekvienam
žmogui bendrų, artimų ir „savų“ dalykų. Laukų vėjelį, lengvą debesėlį būtų galima priskirti
jau minėtai paukščių ir dangaus ervdei, kuri sudėtingesnė ir gilesnė nei materialioji.
Klajūnėlis taip pat priduria : „O lakus ir baltas mūs šilainių smėlis! / Čia motulė žemė – čia
man bus ramu“. Lyrinis veikėjas dar papildo ir sutiprina dvasinę, bendražmogiškąją erdvę,
kuri eilėraštyje, manau, pati svarbiausia. Herojaus ištartas mūs šilainių smėlis leidžia suprsati,
jog klajūnėlis nesijaučia pasaulyje toks vienintelis ir žino, ką išgyvena jo dalios žmogus.
Paskutionioji eilėraščio eilutė yra kūrinio apibendrinimas ir svarbiausios temos ( bendrumo,
dvasinės vienybės) kulminacija, kadangi motulė žemė yra toks eilėraščio erdvė, kuri visus : ir
paukščius, ir sraiges, ir benamius klajūnus , ir tuos, kurie turi namus, sujungia į vieną, gėrio
sau ir kitiems trokštančią ir alkstančią, jėgą.