Jaunysteje mes mokoes is savo paciu klaidu,tam,kad isvengtume ju ateityje, juk zmogus igijes patirciu tampa

ismintingesnis ir geriau suvokia savo elgesi.

Kiekienas zmogus jaunysteje daro klaidas ir suvokia savo kaltę, kai padaro ką nors
neatitaisomo. Savo kaltę gali suvokti ne tik subrendęs žmogus, žinantis visas moralines
vertybes, bet ir mažas vaikas, kuris savo kaltę suvokia ne protu, o širdimi nujaučia. Visa
tai supranta J. Biliūno novelėje „Kliudžiau“ aprašytas vaikas., nors jis tėra tik antros klasės
mokinys. Jis, nušovęs katytę, didžiuojasi tuo, tačiau vos pribėgęs pajunta širdyje šaltį.
Vaikas, pamatęs „nenusakomo skausmo pervertą veidą“ katytės veidą, supranta savo
klaida. Jam šis jo poelgis tampa dideliu pamokymu jaunysteje. Šį įvykį vaikas prisimena
visą gyvenimą. Taigi ,