Kaukė ar žmogaus tikrasis veidas - kuris yra melas?

21 amžiaus žmonės - tarsi gyvuliai laukinėje gamtoje… Nors net ir joje

gyvuliai yra šiltesni, jausmingesni, labiau suprantami. Šių laikų žmogus nežino kas
yra tikra, o kas ne. Jis slepia save po kauke norėdamas pabėgti, atsiriboti nuo kitų,
atsiskirti ir likti vienas, užsidaręs savyje, arba tiesiog pritapti prie kitų ir uždaryti
vidinį ,,aš’’ kažkur giliai. Mus supa įvairūs gandai, neteisybė, tai ir lėmė žmones
užsidaryti savyje, ir dėl to jie pamiršo, ką reiškia sakyti tiesą, mylėti, eiti teisingu
doros keliu.
Ak ta meilė… Visi sako, jog tai gražiausias jausmas pasaulyje ir aš galiu tą
patvirtinti. Meilė tai tarsi saldainukas - kuo ilgiau tu jį laikai burnoje, tuo saldžiau
viskas tampa.
Bet meilė dažnai tampa nelaiminga, skaudi. Tai lemia žmogaus pasirinkimai,
jo poelgiai, iš tikrųjų, tiesiog jis pats. Meilėje turi būti tik tikri, nesuvaidinti jausmai.
Todėl žmonės dviveidžiai individai, kurie slepia tikrą save po kauke, yra neverti
meilės ir niekada nebus jos verti.
Tas skausmas, neapykanta ir kiti baisūs pojūčiai meilėje gali atsirasti tik tada,
kai paklysti savo kelyje, kurį pasirinkai. Ir kas tuomet… ką daryti toliau… jūs manęs
paklaustumėte? Na, aš vienareikšmiškai galiu pasakyti - norint grįžti į savo ,,kelią’’,
reikia pradėti nuo paties savęs. Parodyti ir būti savimi, keisti save ne kaip ,,apatinį
trikotažą’’ kiekvieną dieną dedantis vis kitas kaukes, o keisti savo charakterį, savo
mąstyseną. Tai yra siekiamybė norint turėti stiprius santykius su kitais, mylimuoju ir
savo šeima. Juk jausmai, kuriuos nešiojame, turėtų mus pakylėti aukštyn, o ne
gramzdinti mus dugnan. Prisiminimai, meilė ir viltis yra lengviausia būtinybė, kurią
mes turime puoselėti.
Su šia mano mintimi, ko gero, sutiktų ir pats Jonas Biliūnas, realizmo krypties
rašytojas ir psichologinio realizmo atstovas. Šio Dievo kūrinio rašyba yra be galo
jausminga ir ji tikrai pavergė mano širdį. Kūrinys ,,Liūdna pasaka’’ yra tiesiog
geriausiai mano žodžius atspindinti jo parašyta apysaka. Juozapotos ir Petro meilė
buvo tyra lyg ką tik iškritusios rasos lašelis ant pabudusios iš miego, gležnos, trapios
gėlytės. Jų meilė buvo stipri, tikra ir aistringa. Tačiau tragiška lemtis pasiglemžė jų
meilę, ir pačius juos panardino liūdesio liūne. Tai buvo tikrų žmonių meilė… Ne
kaukėtų pabaisų.
Tas ,,jaunimėlis’’ nežino ne tik, ką reiškia mylėti ir būti tikriems, bet nežino ir
kaip keliauti gyvenimo keliu, kaip jame likti ir pasiekti tą jiems skirtą ,,saulėlydį”, kuris
užbaigtų jų gyvenimo kelionę. Kiekvienas gimstam ir mirštam… Vienų gyvenimas
prasideda, kitų baigiasi…
Taip yra sudarytas šis pasaulis. Todėl mums reikia būti savimi ir nesidėti
kaukių, kad mus žmonės prisimintų kaip realų asmenį, o ne kažkokią šaltą, netikrą
marionetę.
Todėl mes turim mokyti savo vaikus būti tikrais, džiaugtis gyvenimu toks, koks
jis yra. Gyventi ir džiaugtis kiekviena diena tarsi ji būtų pirmoji šitam pasauly.
Kiekvienas savo vaikus turim auginti, šildyti meilės jausmu. Nes vaikas, kuris
pažinojo savo gyvenime tik skausmą, pyktį… Jis gali šiuos jausmus maišyti su tikra
meile ir išklysti iš savo kelio, ir prasmegti bedugnėn. Tai privestų šį ,,mažą Dievo
avinėlį” tapti netikru, nedoru žmogumi, kuris save slėptų po savo nevilties, baimės ir
netikrumo šydu.
Mūsų kelią dažnai lemia mus supantys žmonės… Kokie žmonės, toks ir
kelias. Praleiskite šį laiką šalia pasiklydusių, prarastų sielų ir jūs tikrai prarasite ir
savąją. Todėl kaukėtiems žmonėms jūsų gyvenime vietos nėra.
Meilė, teisingas kelias - mūsų visų gyvenimo pagrindinis tikslas, kurį pasiekti
nėra sunku. Tačiau tai reikalauja darbo ir pastangų. Reikalauja teisingų pasirinkimų ir
netekčių. Štai tokia mano nuomonė kalbant apie žmones su kaukėmis, ir kaip
gyvenimas atrodo niūriai, jeigu tu esi vienas iš tų, kurie jas nešioja.
Mylėkime savo gyvenimą, artimuosius ir būkime realūs asmenys tokie, kokie
buvo J. Biliūno kūrinyje ,,Liūdna pasaka’’ Petras ir Juozapota. Ir neleiskime kaukėtai
neteisybei griauti mūsų gyvenimo. Nes kaukė - mūsų gyvenimo melas.